Erkinis encefalitas

Erkinis encefalitas

Erkinis encefalitas (EE) - gamtinė židininė virusinė žmogaus liga, sukeliama erkinio encefalito viruso (EEV), kuris pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. EE yra viena iš sunkiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai, kartais sukeliantys neįgalumą. EE sergama daugelyje Europos ir Azijos šalių. Pirmą kartą EE aprašytas 1927 m. Austrijoje, o šios ligos sukėlėjas – EEV išskirtas 1937 m. buvusioje Tarybų Sąjungoje.

EE tampa vis didesniu visuomenės sveikatos iššūkiu Europoje ir kitose pasaulio dalyse. Per pastaruosius 30 metų EE atvejų skaičius visuose endeminiuose Europos regionuose išaugo beveik 400 proc.; rizikos sritys išplito ir aptikta naujų židinių.

Ligos sukėlėjas
EE sukelia EEV virusas (RNR virusas), priklausantis Flaviviridae šeimai, Flavivirus genčiai ir apima tris potipius:

1. Europos potipis, perduodamas Ixodes ricinus erkių, dažniausiai paplitęs endeminėse Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos kaimo ir miško vietovėse; 
2. Tolimųjų Rytų potipis, daugiausia perduodamas I.persulcatus erkių, endeminis Tolimųjų Rytų Rusijoje ir miškinguose Kinijos ir Japonijos regionuose;
3. Sibiro potipis, perduodamas I. persulcatus, endeminis Uralo regione, Sibire ir Tolimųjų Rytų Rusijoje, taip pat kai kuriose šiaurės rytų Europos vietovėse.

Erkinio encefalito sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje – virusai persistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir voragyvių (erkių) organizmuose. Erkėse virusų randama seilių laikose bei seilėse.
Didelis erkinio encefalito virusų paplitimas yra Baltijos šalyse, Čekijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, pietinėje Vokietijoje.

Kaip užsikrečiama?
Įsisiurbus erkei. EEV pernešėjai, taip pat ir viruso rezervuaras yra erkės. Europoje ir Lietuvoje EEV virusu dažniausiai užsikrečiama įkandus Ixodes ricinus erkei. Šios rūšies erkių randama visuose Lietuvos rajonuose. Žmogui virusą perduoti gali nimfa ar suaugusi erkė.
Didesnį pavojų susirgti EE turi rizikos grupių žmonės: miško ir laukų darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, turistai, sportininkai (bėgikai, orientacininkai ir kt.), grybautojai, uogautojai.

Per pieną. EE užsikrėsti galima, vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus. Virinant pieną EEV žūsta per 2 minutes, veikiant 70 ºC temperatūra – per 5 minutes.

EE virusas nėra tiesiogiai perduodamas nuo žmogaus žmogui, išskyrus galimybę užsikrėsti žindomam kūdikiui nuo motinos. Buvo pranešta apie laboratorinius nelaimingus atsitikimus dėl susižeidimų adatomis arba susijusius su aerozoline infekcija.

Klinikiniai požymiai ir pasekmės
EE inkubacinis periodas trunka 2–28 dienas, vidutiniškai yra septynios dienos, tačiau aprašyta atvejų iki 28 dienų. Inkubacinis periodas po per maistą plintančios infekcijos paprastai yra trumpesnis, apie keturios dienos.

Maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė.
Pirmosios ligos fazės kliniką, kuri trunka 2–10 (vidutiniškai 5) dienas, sukelia pirmoji viremijos banga. Jos požymiai yra nespecifiniai: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, pykinimas, rečiau – dispepsiniai ar viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Būdingi laboratoriniai pirmosios EE bangos požymiai yra leukopenija ir trombocitopenija. Jas sukelia EEV diseminacija pirmosios bangos metu į kaulų čiulpus ir dėl to atsiradęs trumpalaikis kaulų čiulpų slopinimas, kuris pasireiškia trumpiausiai gyvenančių forminių elementų kiekio sumažėjimu periferiniame kraujyje. Gali būti nežymiai padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas kraujyje.

Po pirmosios EE stadijos eina ,,tariamo pasveikimo“ periodas, kuris trunka 1–33 dienas, dažniausiai 5–8 dienas. Jeigu laiko tarpas tarp pirmosios ir antrosios ligos fazės yra labai trumpas (mažiau kaip 24 valandos) ir žmogus tiesiog nepajaučia klinikinio pagerėjimo bei tuo atveju, kai pirmos fazės klinika yra labai neryški, silpna, EE eiga tampa tariamai ,,vienbangė“.

Antrosios ligos fazės metu nustatomi CNS pažeidimo simptomai ir uždegiminiai pakitimai smegenų skystyje (meningitas, meningoencefalitas, mielitas, paralyžius, radikulitas).

EE klinika klasifikuojama į meningitinę, meningoencefalitinę, meningoencefalomielitinę / radikulioneuritinę. Meningitas laikomas lengvu EE, meningoencefalitas ir meningoencefalomielitas / radikulioneuritas laikomi vidutinio sunkumo ir / ar sunkiu EE.

Meningitinis EE diagnozuojamas tada, kai nustatomi tik smegenų dangalų pažeidimo požymiai. Smegenų dangalų pažeidimo požymiai yra galvos skausmas, pykinimas ir / arba vėmimas, sprando raumenų rigidiškumas, teigiamas Kernigo ir / ar Brudzinsko simptomas. Maždaug trečdaliui meningitiniu EE sergančių ligonių (apie 15 proc. sergančiųjų skaičiaus) EE pasireiškia karščiavimu, intoksikacijos požymiais ir nedideliais galvos skausmais, be objektyvių neurologinių simptomų.

Meningoencefalitinis EE diagnozuojamas tada, kai šalia dangalų pažeidimo simptomų nustatomi ir smegenų parenchimos pažeidimo (encefalito) požymiai. Smegenų parenchimos pažeidimo požymiai yra sąmonės, orientacijos, mąstymo sutrikimai, disfazija, tremoras, ataksija, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimas, traukuliai, galvos nervų pažeidimas, hemiparezė / hemisindromas dėl motorinės ir / ar sensorinės žievės pažeidimo.

Meningoencefalomielitinis / radikulioneuritinis EE diagnozuojamas tada, kai kartu su dangalų ir parenchimos pažeidimo požymiais nustatomi nugaros smegenų ir / ar šaknelių bei nugaros nervų pažeidimo simptomai.

Europos potipis siejamas su švelnesne liga: 20–30 proc. pacientų patiria antrąją fazę, miršta 0,5–2 proc. pacientų ir iki 10 proc. pacientų išsivysto sunkios neurologinės pasekmės. Vaikamsantroji ligos fazė paprastai apsiriboja meningitu, o vyresniems nei 40 metų suaugusiesiems kyla didesnė rizika susirgti encefalitu, su didesniu mirtingumu ir ilgalaikėmis pasekmėmis – vyresniems nei 60 metų asmenims.

Tolimųjų Rytų potipis siejamas su sunkesne liga: monofazinė liga be besimptomių intervalų iki neurologinės ligos pradžios, mirtingumas iki 35 % ir didesnis sunkių neurologinių pasekmių dažnis.

Sibiro potipis yra susijęs su mažiau sunkia liga (mirštamumo rodiklis 1–3 %), su tendencija išsivystyti lėtinei arba labai ilgai trunkančiai infekcijai.

Ligos pasekmės
Mirštamumas nuo EE siekia 0,5–4 %. Maždaug trečdalis žmonių, persirgusių EE, nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Rečiau – parezės (paralyžius).

EE diagnozė grindžiama specifinių IgM antikūnų nustatymu cerebrospinaliniame skystyje ir (arba) serume, daugiausia ELISA metodu. EE antikūnai paprastai aptinkami, kai pasireiškia neurologiniai simptomai. Specifinių IgM antikūnų vakcinuotiems asmenims arba asmenims, kurie užsikrėtė infekcija natūraliai, gali išlikti iki 10 mėnesių; IgG antikūnų kryžminė reakcija gali pasireikšti užsikrėtus kitais flavivirusais. PGR metodų taikymas galėtų būti naudingas ankstyvai diferencinei EE diagnozei nustatyti.

Gydymas
Žmogus gydomas tik simptomiškai – vaistais, mažinančiais ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra. Žmonės, persirgę EE, įgyja imunitetą šiai ligai.
 
Profilaktika
Vakcinacija
• Veiksmingiausia EE profilaktikos priemonė – skiepai. 1982 m. Austrijoje, kurioje sergamumo EE rodiklis siekė 8,75/100 tūkst. gyventojų, pradėta visuotinė žmonių vakcinacija nuo EE. Šiuo metu, kai 80–90 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, susirgimų EE sumažėjo daugiau kaip 12 kartų. EE vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Įprastinės skiepijimo schemos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1–3 mėn. intervalu; trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių įskiepijimo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo, ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po visos vakcinacijos (3 dozių) apie 97 % skiepytų asmenų susidaro apsauginis antikūnų titras. Pradėti skiepytis reikia ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas. Pagreitinta skiepijimų nuo EE schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų vakcinoms gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos informaciniame lapelyje.

Erkių gausą mažinančios priemonės
• Tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: žolė šienaujama nuo ankstyvo pavasario, neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm, menkaverčiai krūmai iškertami, miško darbų atliekos, išvartos, nupjauta žolė išvežamos arba sudeginamos, pasivaikščiojimo takai ir takai, vedantys link vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių, praplatinami.
• Graužikų populiacijos reguliavimas (deratizacija).

Individualios apsaugos priemonės
• Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save ir bendrakeleivius. Aptiktas per drabužius ropojančias erkes sunaikinti.
• Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę, gobtuvą.
• Repelentai (nariuotakojus atbaidančios medžiagos). Repelentais apruošiamos atviros žmogaus kūno vietos (veidas, kaklas, rankos). Repelentais galima apruošti ir gamtoje dėvimus drabužius. Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo panaudotoms medžiagoms. Visų repelentų poveikis yra trumpalaikis.
• Vartoti tik pasterizuotą arba virintą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.
Akaricidinių medžiagų naudojimas gamtiniuose EE židiniuose neefektyvus, brangus, žalingas aplinkai.

DUK erkes ir erkių platinamas ligas

Parengta pagal

1. European Centre for Disease Prevention and Control. Infectious disease topics, https://www.ecdc.europa.eu/en/tick-borne-encephalitis
2. Centers for Disease Control and Prevention. Health topics,https://www.cdc.gov/tick-borne-encephalitis/
3. Miazga, W., Wnuk, K., Tatara, T. et al. The long-term efficacy of tick-borne encephalitis vaccines available in Europe - a systematic review. BMC Infect Dis23, 621 (2023). https://doi.org/10.1186/s12879-023-08562-9

ERKINIO ENCEFALITO ETIOLOGIJA, EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS IR PROFILAKTIKA

(Atsisiųsti pdf)

(Atsisiųsti pdf)