DUK apie ŽIV gydymą

Gydymas antiretrovirusiniais vaistai pradėdamas iš karto nustačius ŽIV diagnozę (nepriklausomai nuo imuniteto būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą.

ŽIV ligą diagnozuoja ir gydo gydytojas. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema. ŽIV ligos gydymo išlaidos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vaistai yra gerai toleruojami, tačiau vartoti juos reikia visą likusį gyvenimą. Paprastai, reikia išgerti vieną tabletę per dieną. Kol kas nėra ŽIV išgydančių vaistų, tačiau, pradėjus juos vartoti anksti, žmogaus išgyvenimo rodikliai beveik tokie patys, kaip ir bendros populiacijos. Svarbu ir tai, kad vartojant vaistus žmogus nebėra infekcijos platintojas. ŽIV ligos gydymas kartu yra ir prevencija. Svarbiausia medikamentus vartoti reguliariai, nedaryti pertraukų ir perdavimo rizika išnyksta. Be to pasaulyje yra ilgai veikiantys vaistai, suleidus į raumenis veikiantys 4-8 savaites, kuriami ir ilgesnio veiksmingumo. Kol kas Lietuvoje jų dar neturime, bet tikime, kad atsiras.

Pacientas turi teisę pasirinkti ŽIV ligą gydantį gydytoją bei gydymo įstaigą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

ŽIV ligą diagnozuoja ir antiretrovirusinę terapiją (ART) pradeda, tęsia ir keičia infekcinių ligų gydytojai ir respublikos lygmens stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys vidaus ligų gydytojai, vaikų infekcinių ligų gydytojai ir vaikų ligų gydytojai. Tęsti paskirtą gydymą gali šeimos medicinos paslaugas teikiantys šeimos, vidaus ir vaikų ligų gydytojai, tačiau ne ilgiau kaip 1 mėnesį.

ŽIV infekcija gydoma ambulatoriškai.

Skiriant gydymą svarbiausias uždavinys – maksimaliai sumažinti viruso kopijų skaičių iki nenustatomo lygio kuo ilgesniam laikui. Todėl gydytojas parenka optimaliausią vaistų derinį, kuris būtų veiksmingas vartojant ilgą laiką, gerai toleruojamas, sukeltų kuo mažiaus nepageidaujamų reiškinių.

Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV,yra ŽIV testas,t. y. tyrimas dėl ŽIV. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar iš piršto. Galima ir kita tiriamoji medžiaga. ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba aptinkama ŽIV genetinė medžiaga DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, o praėjus 3–4 savaitėms ar net keliems mėnesiams. Periodas nuo užsikrėtimo iki nustatomo kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu, arba „lango“, periodu. Tyrimai, reikalingi ŽIV infekcijai nustatyti, yra vykdomi dviem etapais. Pirma – atliekamas atrankinis (laboratorinis arba greitasis) ŽIV tyrimas (ieškoma antikūnų prieš ŽIV arba ir ŽIV antigeno). Antra, jei atrankinio tyrimo rezultatas teigiamas, toliau atliekamas pakartotinis, (laboratorinis) ŽIV diagnozę patvirtinantis tyrimas kitais tyrimo metodais, t. y. dažniausiai atliekamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Patvirtinamąjį tyrimą, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniuje. Pirminį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose arba pačiam įsigijus greitąjį testą vaistinėje ar elektroninėje parduotuvėje. Daugiau informacijos: https://nvsc.lrv.lt/lt/uzkreciamuju-ligu-valdymas/pasauline/istyrimas-del-ziv/