ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas

ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas, pažeidžiantis imuninę sistemą. ŽIV sukelia AIDS – įgytą imunodeficito sindromą, pasireiškiantį sunkiomis infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis, nuo kurių sveika imuninė sistema paprastai apsigintų.

Patekęs į žmogaus organizmą, ŽIV puola ir  naikina T-limfocitus (CD4 ląsteles) – baltuosius kraujo kūnelius, kurie atlieka svarbų vaidmenį imuninės sistemos darbe. Šios ląstelės padeda organizmui atpažinti infekcijas ir su jomis kovoti. Limfocitai cirkuliuoja kraujyje ir limfoje, migruoja į audinius bei limfinius organus, užtikrindami specifinį ir ilgalaikį imuninį atsaką. ŽIV užkrečia CD4 ląsteles ir naudoja jas savo kopijoms dauginti. Laikui bėgant, šios ląstelės yra palaipsniui sunaikinamos ir žmogaus imuninė sistema silpnėja. Kai CD4 ląstelių skaičius sumažėja žemiau kritinio lygio, organizmas praranda gebėjimą apsisaugoti nuo infekcijų ir tam tikrų onkologinių ligų.

ŽIV infekcijos sukėlėjas

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti – „lėtas“), nes liga vystosi palaipsniui – nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų gali praeiti ne vieneri metai. ŽIV pažeidžia  žmogaus imuninę sistemą, kuri saugo organizmą nuo infekcijų. Yra du ŽIV tipai: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek skiriasi genetiškai Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos eigai  –progresavimo greičiui ir perdavimo tikimybei. Abu viruso tipai perduodami tais pačiais būdais ir gali sukelti tas pačias oportunistines infekcijas bei AIDS. Žmogus gali būti užsikrėtęs ir abiem viruso tipais vienu metu.ŽIV-1 yra labiausiai paplitęs visame pasaulyje, Jis lengviau plinta ir greičiau progresuoja į AIDS.ŽIV-2 daugiausia paplitęs Vakarų Afrikoje, plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 ir lėčiau nei ŽIV-1 progresuoja į AIDS.

Infekcijos šaltinis

ŽIV infekcijos šaltinis – žmogus, užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu. Didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Užsikrėtimas įvyksta, kai šie infekuoti organizmo skysčiai patenka tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą. Seilėse, šlapime, ašarose ir prakaite ŽIV koncentracija yra labai maža, todėl šie skysčiai nekelia užsikrėtimo pavojaus. ŽIV imlūs visi žmonės. Šiuo metu specifinės imunoprofilaktikos priemonės – vakcinos nuo ŽIV – nėra patvirtintos, ji vis dar  kuriama.

ŽIV perdavimo būdai

1. Per lytinius santykius. ŽIV gali būti perduodamas visų tipų lytinių santykių metu – tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių, taip pat oralinių ar analinių, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs ir įvyksta apsikeitimas organizmo skysčiais.

2. Per kraują (parenteriniu būdu). Infekcija gali plisti dalijantis nesteriliais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant užkrėstą kraują ar atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais.
3. Iš motinos vaikui (perinataliniu, vertikaliu būdu). Užsikrėtusi motina gali perduoti ŽIV vaikui   nėštumo, gimdymo metu arba žindydama.

ŽIV neužsikrečiama kasdienio kontakto metu– naudojantis tais pačiais indais, baseinu, pačiu tualetu, sveikinantis ar apsikabinant. Taip pat virusas neplinta per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV perdavimo rizika priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant infekcijos stadiją, viruso kiekį organizmo skysčiuose bei apsaugos priemonių naudojimą.

Kuo skiriasi ŽIV nuo AIDS?
ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) –  tai virusas, sukeliantis imuninės sistemos pažeidimą. Jis naikina tam tikras baltųjų kraujo kūnelių rūšis – T limfocitus, kurie yra svarbūs organizmo apsaugai nuo infekcijų ir ligų. Užsikrėtus ŽIV, vystosi ŽIV liga, kuri progresuoja per kelias stadijas. AIDS (įgytas imunodeficito sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) – pažengusi  ŽIV ligos stadija,  diagnozuojama tada, kai užsikrėtusiam asmeniui nustatoma viena ar kelios AIDS indikacinės ligos. AIDS – paskutinė ŽIV ligos stadija. 

Trumpai tariant, ŽIV yra virusas, o AIDS – tai pažengusi ŽIV ligos stadija, pasireiškianti stipriu imuniteto nusilpimu.

ŽIV ligos stadijos:

Inkubacinis laikotarpis.  Trunka vidutiniškai apie 3 savaites (kartais 3–6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu ŽIV infekcija dar nėra nustatoma laboratoriniais tyrimais, kurie pagrįsti antikūnų kiekio aptikimu.  ŽIV antigenas (p24) kraujyje gali būti nustatomas jau 12–16 dieną po užsikrėtimo, tačiau jo kiekis kraujyje vėliau sumažėja ir po 3 mėnesių nuo užsikrėtimo antigeno testas gali būti neefektyvus. Naudojant kiekybinį molekulinį PGR metodą, ŽIV galima aptikti jau po 12 dienų nuo užsikrėtimo, dažniausiai – po dviejų savaičių.

Ūminės ŽIV infekcijos stadija. Apie 50–90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų po 2–4 savaičių nuo užsikrėtimo patiria ūminės infekcijos simptomus, panašius į gripą. Simptomai atsiranda praėjus 2–4 savaitėms po užsikrėtimo ir gali trukti 1–2 savaites. Dažniausi požymiai: karščiavimas, padidėję limfmazgiai, makulopapulinis bėrimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, viduriavimas. Po šios stadijos infekcija pereina į besimptomę stadiją.

Lėtinė besimptomė infekcija. Tai laikotarpis, kai ŽIV infekcija progresuoja, tačiau klinikinių simptomų nėra. Galima nustatyti nuolatinę išplitusią limfadenopatiją. Ši stadija vidutiniškai trunka 5–8 metus po užsikrėtimo. Jos trukmė priklauso nuo konkretaus asmens imuninio reagavimo, bendros sveikatos būklės.

Simptominė ŽIV liga. Silpnėjant imunitetui, pasireiškia įvairūs sveikatos sutrikimai. Šioje stadijoje diagnozuojamos tam tikros būdingos ligos: pasikartojanti kandidozė, gimdos kaklelio dizplazija arba gimdos kaklelio karcinoma in situ, liežuvio plaukuotoji leukoplakija, pasikartojantys Herpes zoster epizodai, idiopatinė trombocitopeninė purpura ir kt.

Įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas (AIDS). Tai ŽIV ligos stadija, kai diagnozuojama bent viena iš AIDS indikacinių ligų. Dėl stipriai nusilpusios imuninės sistemos žmogus tampa itin pažeidžiamas įvairioms infekcijoms ir onkologinėms ligoms (pvz., Kapoši sarkomai, limfomai, TB, plaučių uždegimui, grybeliams). Negydant (neskyrus antiretrovirusinio gydymo – ART) ši stadija dažniausiai baigiasi mirtimi.

ŽIV infekcijos diagnostika – tyrimai dėl ŽIV

Vienintelis būdas nustatyti, ar asmuo yra užsikrėtęs ŽIV, – atlikti ŽIV testą. Tyrimui dažniausiai imamas  kraujo mėginys iš venos arba piršto, bet gali būti naudojami ir kiti biologiniai skysčiai (pvz., burnos gleivinės sekretas)

ŽIV organizme nustatomas keliais metodais:

• Aptinkant antikūnus prieš ŽIV
• Identifikuojant viruso genetinę medžiagą – DNR arba RNR

Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, o praėjus 3–4 savaitėms, retais atvejais  – po kelių mėnesių. Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki nustatomo kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu („lango“) laikotarpiu.

ŽIV diagnostika vykdoma dviem etapais

1. Atrankinis tyrimas – atliekamas laboratoriniu ar greituoju testu (nustatomi antikūnai prieš ŽIV ir / ar ŽIV antigenai).
2. Patvirtinamasis tyrimas – jeigu atrankinio tyrimo rezultatas teigiamas, atliekami papildomi tyrimai virusui patvirtinti, t. y. dažniausiai atliekamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Jei nepakanka šio tyrimo metodo, diagnozei patvirtinti naudojamas derinamasis metodas: atliekamos ŽIV antigeno ir jo neutralizacijos reakcijos, ŽIV RNR/DNR nustatymas ar viruso išskyrimas kultūroje. Siunčiant teigiamus tyrimo rezultatus privalo būti užtikrinamas konfidencialumas. Patvirtinamąjį tyrimą, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniuje.

Atrankinį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose – poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kt. Taip pat  NEMOKAMAI ir ANONIMIŠKAI atrankiniais greitaisiais testais galima pasitikrinti Žemo slenksčio kabinetuose, kurių adresus rasite čia. Be to, pirminį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti savarankiškai, pačiam įsigijus greitąjį testą vaistinėje ir jį atlikus namuose pagal instrukciją. Daugiau  apie ŽIV savikontrolės testus skaitykite čia
Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys ŽIV testavimo paslaugas privalo pacientui suteikti konsultacinę pagalbą ŽIV infekcijos klausimais (prieš ir po ŽIV tyrimo). 
DUK apie ŽIV testą rasite čia
 
Kodėl svarbu stebėti CD4 ląstelių skaičių? 

CD4 ląstelių skaičius yra vienas pagrindinių  žmogaus imuninės sistemos būklės (imuninio statuso)  rodiklių. Kai ŽIV ima naikinti CD4 ląsteles, infekuoto žmogaus imuninė sistema silpsta. Kuo mažesnis CD4 ląstelių skaičius, tuo labiau pažengusi ŽIV liga.  Jei CD4 ląstelių skaičius nukrenta  žemiau  200, smarkiai padidėja rizika susirgti sunkiomis oportunistinėmis infekcijomis, kurios gali kelti pavojų gyvybei.

Kas yra viruso koncentracija?

Viruso koncentracija (arba viruso krūvis) – tai ŽIV RNR (ribonukleorūgšties) kopijų kiekis kraujyje, rodantis, kiek viruso kopijų yra viename kraujo plazmos mililitre. Šis rodiklis padeda įvertinti ŽIV ligos stadiją, ligos progresavimą bei gydymo veiksmingumą.  Skiriant antiretrovirusinius vaistus (ARV), siekiama sumažinti viruso koncentraciją iki neaptinkamo lygio. Kai gydymas veiksmingas, ŽIV RNR kiekis kraujyje gali sumažėti tiek, kad laboratoriniais metodais jo neaptinkama. Tačiau tai nereiškia, kad virusas išnyko – žmogus vis dar gali būti užkrečiamas, nors perdavimo rizika ženkliai sumažėja. Didžiausia viruso koncentracija – neseniai užsikrėtusio asmens bei sergančio AIDS organizme. Gydomų asmenų, vartojančių antiretrovirusinius (ARV) vaistus, organizme viruso koncentracija tampa neaptinkama,  kai jos kiekis kraujo plazmos mililitre yra mažesnis nei 50 viruso kopijų. Nors viruso kiekis kraujyje neaptinkamas ir ŽIV perdavimo rizika išlieka maža, ji nėra visiškai lygi nuliui. Apie 10 proc. gydomų asmenų ŽIV vis dar gali būti aptinkamas lytiniuose skysčiuose. Dėl šios priežasties rekomenduojama ir toliau naudoti prezervatyvus siekiant išvengti viruso perdavimo.

ŽIV ligos gydymas

ŽIV gydymui taikoma antiretrovirusinė terapija (ART),  kuri slopina ŽIV dauginimąsi, tačiau  visiškai organizme jo nesunaikina.  Antiretrovirusinė terapija skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imunologinės būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą. Pacientai, prieš jiems skiriant ART, informuojami apie  gydymo režimo laikymosi svarbą, apie galimas vaistų nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumą, viruso atsparumo vaistams vystymosi grėsmę. Jei pacientas nėra motyvuotas ir atsisako pradėti ART, rekomenduojama toliau stebėti paciento imunologinę būklę iki paciento sprendimo pradėti ART.

ŽIV ligą diagnozuoja ir ART pradeda, tęsia ir keičia infekcinių ligų gydytojai ir respublikos lygmens stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys vidaus ligų gydytojai, vaikų infekcinių ligų gydytojai ir vaikų ligų gydytojai. Tęsti paskirtą gydymą gali šeimos medicinos paslaugas teikiantys šeimos, vidaus ir vaikų ligų gydytojai, tačiau ne ilgiau kaip 1 mėnesį.

ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema. ŽIV ligos gydymo išlaidos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pacientas turi teisę pasirinkti ŽIV ligą gydantį gydytoją bei gydymo įstaigą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

ŽIV perdavimo profilaktika

Norint išvengti ŽIV perdavimo lytinių santykių metu, rekomenduojama naudoti prezervatyvą. Taip pat svarbu turėti pastovų lytinį partnerį, jei sergama kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija (LPI), būtina ją išgydyti, nes sergant kita LPI padidėja rizika užsikrėsti ŽIV.  
 
ŽIV perdavimo rizika per lytinius santykius padidėja šiais atvejais:

• vienas iš partnerių užsikrėtęs ŽIV ar serga kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytiniu herpes, sifiliu, gonorėja ir kt.);
• lytiniai santykiai menstruacijų metu;
• yra gleivinių (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos) pažeidimų;
• santykiai yra prievartiniai ar mechaniškai žalojantys gleivinę;
• pirmieji lytiniai santykiai;
• partneris yra arba ūmioje ŽIV infekcijos arba AIDS stadijoje.

Norint išvengti ŽIV perdavimo per kraują (parenteriniu būdu), būtina:

• nesinaudoti kitų asmenų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis;
• naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais;
• užtikrinti, kad visos invazinėms procedūroms naudojamos priemonės būtų vienkartinės arba tinkamai sterilizuotos.

Perpylus ŽIV užkrėsto kraujo recipientams, ŽIV perdavimo tikimybė siekia 90–100 proc., todėl visi galimo kraujo donorai privalomai tiriami dėl ŽIV.

ŽIV prevencija tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų

Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, ŽIV prevencijos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) kompleksą sudaro įvairių priemonių visuma, kuri apima šias svarbiausias intervencijas: 

1. adatų ir švirkštų keitimo programas;
2. pakaitinį gydymą (PG) ir kitus priklausomybės nuo narkotikų gydymo metodus;
3. testavimą (ŽIV tyrimus ir konsultavimą);
4. antiretrovirusinį gydymą (ART);
5. lytiškai plintančių infekcijų (LPI) prevenciją;
6. prezervatyvų platinimo programas;
7. tikslinę informaciją, švietimą ir komunikaciją;
8. virusinių hepatitų prevenciją;
9. tuberkuliozės (TB) prevenciją.

Šių priemonių visuma padeda mažinti ŽIV plitimą bei su narkotikų vartojimu susijusią žalą. Kompleksiškai taikomos yra ypač veiksmingos. Norint reikšmingai sumažinti ŽIV perdavimą ir kitokią žalą, būtinos mišrios ir didelės aprėpties intervencijos. Vykdant ŽIV prevencijos intervencijas naudinga atskirti paslaugas, skirtas ŠNV (adatų ir švirkštų keitimo programas ir priklausomybės gydymas), bei intervencijas, kurios nėra skirtos vien narkotikų vartotojams ir dažnai apima platesnę bendruomenę.

PLAČIAU apie ŽIV profilaktiką tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų galima rasti čia.
 
ŽIV perdavimo iš motinos vaikui profilaktika

Perinatalinis (iš motinos vaikui) ŽIV perdavimas priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji  infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdymo metu 3) žindydama kūdikį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra, kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Be tinkamo gydymo, perdavimo rizika siekia 15–45 proc. Tačiau kai taikoma antiretrovirusinė terapija (ART), tinkama gimdymo taktika ir atsisakoma žindymo, perdavimo rizika sumažinama iki mažiau nei 1–2 proc. Tai reiškia, kad ŽIV užsikrėtusi moteris, gavusi tinkamą priežiūrą, gali pagimdyti neužsikrėtusį kūdikį.

Pagrindinės PSO rekomenduojamos profilaktikos priemonės

1. Ankstyvas ŽIV nustatymas nėštumo metu – visoms nėščiosioms Lietuvoje siūloma atlikti ŽIV testą du kartus (I ir III trimestrais).
2. Antiretrovirusinis gydymas (ART) nėščiajai iš karto diagnozavus ŽIV, nepriklausomai nuo CD4 ląstelių kiekio ar viruso krūvio.
3. Tinkamai parinkta gimdymo taktika – jei moters organizme viruso koncentracija išlieka didelė, rekomenduojamas planinis cezario pjūvis.
4. Prevencinis naujagimio gydymas antiretrovirusiniais vaistais, pradėtas ne vėliau kaip per 4 val. po gimimo ir tęsiamas mažiausiai 4 savaites.
5. Žindymo atsisakymas – jei yra saugi alternatyva (mišiniai), PSO rekomenduoja ŽIV užsikrėtusioms moterims nemaitinti kūdikio krūtimi, kad būtų visiškai pašalinta viruso perdavimo rizika.

Rizikos veiksniai, didinantys perdavimo tikimybę

• Didelė viruso koncentracija motinos kraujyje (ypač jei ŽIV nustatytas nėštumo metu arba sergama AIDS).
• Maitinimas krūtimi, ypač jei jis trunka ilgiau nei 6 mėn. ar pasireiškia krūties uždegimas, įtrūkę speneliai.
• Priešgimdyvinis ar per gimdymą neidentifikuotas ŽIV statusas.

Sveikatos priežiūra ir išlaidos

• Tyrimai ir gydymas yra nemokami – finansuojami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
• ŽIV infekuotų moterų gydymą ir naujagimių profilaktiką organizuoja šeimos gydytojas, akušeris-ginekologas ir neonatologas.
• Patvirtinus įgimtą ŽIV infekciją, naujagimiui nedelsiant pradedamas gydymas.

PLAČIAU apie perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktiką skaitykite čia
 

Poekspozicinė ŽIV profilaktika (PŽP)

Poekspozicinė ŽIV profilaktika (PŽP) – trumpalaikis antiretrovirusinis gydymas, skirtas sumažinti ŽIV užsikrėtimo riziką po galimo viruso poveikio (ekspozicijos).

Kada skiriama PŽP?

Pagal Europos AIDS klinikinės draugijos (EACS) rekomendacijas, PŽP rekomenduojama šiais atvejais:

• po nesaugių lytinių santykių su asmeniu, kurio ŽIV statusas nežinomas arba žinomas kaip teigiamas (ypač jei viruso krūvis nežinomas ar nevaldomas),
• po adatos dūrio ar sąlyčio su infekuotu biologiniu skysčiu (krauju, sperma, makšties išskyromis ir kt.),
• po seksualinio smurto ar prievartos atvejų,
• sveikatos priežiūros darbuotojams, patyrusiems profesinę ekspoziciją (pvz., dūris adata, kontaktas su pažeista oda ar gleivine).

PŽP paskyrimas Lietuvoje

• Kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, kai ekspozicija įvyksta darbo metu (pvz., medicinos darbuotojams) ar smurto / prievartos atveju, jei įvykis tinkamai dokumentuotas pagal LR įstatymus.
• Kitais atvejais (pvz., savanoriška rizika per lytinius santykius) – vaistai įsigyjami paciento lėšomis.
• Sprendimą dėl PŽP paskyrimo priima gydytojas, įvertinęs:
  • rizikos lygį (ekspozicijos pobūdį – seksualinį, parenterinį, profesinį),
  • infekcijos šaltinio ŽIV statusą (žinomas / nežinomas / įtariamas),
  • galimų kontraindikacijų buvimą.

Gydymo schema

• Gydymas prasideda kuo greičiau, idealiai per pirmąsias 2 val., bet ne vėliau kaip per 72 val. nuo įvykio.
• Skiriami trijų vaistų deriniai, rekomenduojami EACS – dažniausiai naudojami tenofoviro disoproksilo fumaratas + emtricitabinas + dolutegraviras (arba kitas integracijos inhibitorius). Gydymo trukmė – 28 dienos.
• Jei vėliau nustatoma, kad kontaktuotas asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, PŽP nutraukiama anksčiau.

Svarbu žinoti

• PŽP nėra skubi kontracepcija ar universali apsauga nuo LPI, todėl kiekviena situacija vertinama individualiai.
• Gydymas nesuteikia 100 proc. garantijos, todėl labai svarbu griežtai laikytis vaistų vartojimo režimo.
• Asmeniui paskyrus PŽP, atliekama stebėsena – kraujo tyrimai, ŽIV testas pradinėje stadijoje ir po 6 savaičių, 3 mėn., kai kuriais atvejais – po 6 mėn.

Preekspozicinė ŽIV profilaktika (PrEP)

Preekspozicinė ŽIV profilaktika  (PrEP) yra antiretrovirusinių vaistų vartojimas siekiant užkirsti kelią ŽIV infekcijos perdavimui. PrEP skiriama neužsikrėtusiems ŽIV asmenims.

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir ECDC rekomendacijas, PrEP turėtų būti siūloma asmenims, kuriems nustatyta didelė ŽIV perdavimo rizika, pavyzdžiui:

• vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais (VLSV),
• žmonėms, turintiems daug lytinių partnerių,
• translyčiams asmenims,
• asmenims, kurie švirkščiasi narkotikus,
• žmonėms, gyvenantiems su partneriu, kuris yra ŽIV infekuotas ir  viruso koncentracija  jo organizme nėra slopinama.

PrEP dažniausiai vartojama tablečių forma, turinčių tenofovirą ir emtricitabiną. Kai kuriose šalyse taip pat tiriamos alternatyvios formos, tokios kaip ilgai veikiantys injekciniai preparatai ar vietinio poveikio priemonės (pvz., makšties žvakutės ar geliai).

Tyrimai rodo, kad PrEP yra itin veiksminga. Jei vartojama nuosekliai ir kaip paskirta, užsikrėtimo rizika sumažėja iki daugiau kaip 90 proc. Veiksmingumas priklauso nuo vaistų vartojimo tikslumo.

Nuo 2015 m. PSO rekomenduoja PrEP kaip sudėtinę visapusiškos ŽIV prevencijos strategijos dalį. UNAIDS akcentuoja būtinybę užtikrinti šios priemonės prieinamumą pažeidžiamiausioms grupėms bei skatinti švietimą ir informavimą apie saugaus vartojimo galimybes.

PrEP nepakeičia kitų prevencijos priemonių, tokių kaip prezervatyvai, reguliarus testavimas, lytiškai plintančių infekcijų gydymas bei partnerių informavimas, tačiau yra svarbi papildoma apsaugos priemonė.

ŽIV PERDAVIMO RIZIKOS METODINĖS REMOMENDACIJOS

ŽIV PREVENCIJA TARP ŠVIRKŠČIAMŲJŲ NARKOTIKŲ VARTOTOJŲ

ŽMOGAUS IMUNODEFICITO VIRUSO (ŽIV) INFEKCIJOS PREVENCIJOS TARP NĖŠČIŲJŲ METODINĖS REKOMENDACIJOS

MOKSLEIVIŲ ŠVIETIMO APIE ŽIV IR KITAS LYTIŠKAI PLINTANČIAS INFEKCIJAS (LPI) METODINĖS REKOMENDACIJOS