Venesuelos arklių karštligė

Venesuelos arklių karštligė, dar kitaip vadinama Venesuelos arklių encefalomielitu, – per uodus plintanti virusinė liga, paplitusi daugiausia Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse, sukelianti arklių ir žmonių encefalito protrūkius. Ligai būdingas karščiavimas, bendras intoksikacijos sindromas ir centrinės nervų sistemos pažeidimas.

Ligos sukėlėjas. Venesuelos arklių karštligės sukėlėjas – Togaviridae šeimos Alphavirus genties virusas. Žinomi 4 jo potipiai paplitę skirtingose vietovėse. Kiekvienas viruso potipis turi savo pernešėją. Tai gali būti Culex, Aedes, Mansonia, Psorophora uodai.

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – smulkūs miško graužikai, lapės, šikšnosparniai, beždžionės. Iš pradžių virusas buvo išskirtas iš sergančių arklių ir žinduolių. Virusas sukelia didelius ligos protrūkius tarp arklių. Pirmieji žmonių ligos atvejai buvo nustatyti 1944 m. Trinidade. 1979 m. žmonių ligos atvejų užregistruota Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir Teksaso valstijoje, JAV. Vėliau šios infekcijos atvejų nustatyta ir kitose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Panamoje, Gvianoje, Gvatemaloje, Brazilijoje, Argentinoje, Peru ir t.t.).

Užsikrėtimo būdai. Virusai į organizmą patenka per pažeistą odą (įkandus uodui) ar kvėpavimo takus. Virusai patenka į limfą, vėliau į kraują, pasiekia nervų sistemos ląstelės. Organizme prasideda degeneraciniai pokyčiai. Kartu pažeidžiami ir kiti organai, labai dažnai – kepenys.

Simptomai. Inkubacijos periodas – nuo 2 iki 5 dienų, vėliau pasireiškia karščiavimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Dažnai liga praeina kaip neaiškios kilmės karščiavimas, bet kartais pasireiškia meningito ar meningoencefalito klinika, gali ištikti koma ir mirtis. Mirtingumas nuo šios ligos siekia apie 0,5 proc., dažniausia miršta vaikai. Sveikimo laikotarpis yra labai ilgas, kai kada iki 3 mėnesių.

Diagnostika. Ligos diagnozė nustatoma pagal klinikinius požymius, laboratorinius tyrimus: išskyrus virusą iš kraujo, likvoro ar nosiaryklės sekreto bei serologinius tyrimus. Ūminėje fazėje liga gali būti nustatyta sergančiojo krauju, smegenų skysčiu ar nosiaryklės nuoplovomis užkrėtus baltąsias peles per odą arba smegenis ir, joms kritus, radus virusą jų smegenyse.

Gydymas. Skiriamas patogenezinis ir simptomis gydymas. Rekomenduojama kuo anksčiau sušvirkšti specifinio imunoglobulino.

Profilaktika. Endeminiuose rajonuose žmonės ir gyvuliai yra vakcinuojami, tačiau vakcinos nėra labai efektyvios, todėl pagrindinė priemonė šios ligos profilaktikai yra apsauga nuo uodų įkandimų, t. y. tinkama apranga, repelentų naudojimas, uodų populiacijos kontrolė.

Parengta pagal

1. National library of Medicine, Venezuelan Equine Encephalitis, https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK559332/
2. Laiškonis Alvydas. „Venesuelos arklių encefalomielitas“. Infekcinių ligų vadovas. Vaistų žinios, 2010.