Vėjaraupiai

Užkrečiamosios ligos apibrėžimas

Vėjaraupiai – ūmi virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, bendru negalavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Vėjaraupiai yra itin užkrečiama liga, kuria dažniausiai serga ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Užkrečiamosios ligos paplitimas

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras nurodo, kad dažniausiai vėjaraupių atvejai registruojami 2–8 metų amžiaus grupei priklausantiems vaikams ir tik maždaug 10 proc. visų vėjaraupių atvejų nustatoma vyresniems nei 15 metų amžiaus asmenims. 2019–2022 m. Lietuvoje daugiausiai sirgo 0–4 ir 5–9 metų amžiaus vaikai. Daugiametės (2010–2022 m.) sergamumo vėjaraupiais dinamikos duomenimis, Lietuvoje didžiausias sergamumas registruotas 2014 m. (sergamumo rodiklis 760,8 atvejo 100 tūkst. gyv.), mažiausias sergamumas – 2021 m. (sergamumo rodiklis 154,2 atvejo 100 tūkst. gyv.), o 2022 m. sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyv. siekė 511,9.

Vėjaraupiai pasižymi dideliu sezoniškumu vidutinio klimato kraštuose – daugiausia susirgimų registruojama žiemą ir pavasarį. Periodiniai dideli vėjaraupių protrūkiai pasireiškia 2–5 metų tarpepideminiu ciklu.

Užkrečiamosios ligos sukėlėjas ir jo savybės

Vėjaraupius sukelia Varicella zoster virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai.Po persirgimo vėjaraupiais Varicella zoster virusas išlieka nerviniuose nugaros smegenų mazguose ir maždaug 10–20 proc. atvejų gali suaktyvėti ir sukelti juostinę pūslelinę (dažniausiai vyresniems nei 50 metų amžiaus asmenims arba asmenims, kurių imunitetas yra susilpnėjęs).

Varicella zoster virusas yra atsparus karščiui, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, todėl lauke vėjaraupių virusas išgyvena vos kelias valandas, kartais – iki 2 dienų. Varicella zoster virusas yra jautrus dezinfekcinėms priemonėms, todėl jį lengvai inaktyvuoja dezinfekcinės priemonės, skirtos paviršių valymui.

Užkrečiamosios ligos šaltinis

Sergantis asmuo yra vienintelis vėjaraupių infekcijos šaltinis. Varicella zoster virusas yra patogeniškas tik žmogui. Persirgus vėjaraupiais daugumai asmenų paprastai susidaro ilgalaikis imunitetas, todėl pakartotini vėjaraupių susirgimų atvejai pasireiškia labai retai.

Užkrečiamosios ligos plitimo būdai ir užkrečiamumas

Vėjaraupių virusas plinta lašeliniu būdu per orą, tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiu asmeniu metu jam kosint, čiaudint, kalbant arba netiesiogiai per pūslelių išskyromis suteptus daiktus, drabužius, aplinkos paviršius. Virusas taip pat gali būti perduodamas kūdikiui nėštumo ir gimdymo metu, jei vėjaraupiais suserga nėščia moteris.

Vėjaraupiais sergantis asmuo virusą gali platinti likus 1–2 dienoms iki bėrimo atsiradimo ir perduoti užkratą aplinkiniams iki kol visos vėjaraupių pūslelės pasidengia šašais. Įprastai tai trunka iki 7 dienų. Vėjaraupius sukeliantis virusas yra itin lakus – užsikrečia apie 90 proc. sergančio asmens aplinkoje esančių ir imuniteto vėjaraupiams neturinčių asmenų.

Užkrečiamosios ligos klinika („slaptasis“ periodas, simptomai, komplikacijos)

„Slaptasis“ periodas. Vėjaraupių bėrimas paprastai pasireiškia nuo 10 iki 21 dienos (vidutiniškai per 14–16 dienų) nuo sąlyčio su vėjaraupiais ar juostine pūsleline sergančiu asmeniu.

Simptomai. Klasikinis vėjaraupių simptomas yra bėrimas, kuris virsta niežtinčiomis, skysčių užpildytomis pūslelėmis, kurios ilgainiui išdžiūsta ir virsta šašais. Šašais pūslelės tampa per savaitę. Galiausiai per vieną ar dvi savaites šašai išnyksta. Vėjaraupiams būdingas bėrimas dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant krūtinės, nugaros ir veido, o paskui gali išplisti po visą kūną, įskaitant burnos ertmės vidų, akių vokus ar lytinių organų sritį. Stipresnį imunitetą turintiems asmenims vėjaraupiai gali nepasireikšti jokiais klinikiniais simptomais.

Kiti tipiški vėjaraupių simptomai, kurie gali atsirasti vieną ar dvi dienas prieš atsirandant bėrimui: karščiavimas, nuovargis, apetito praradimas, galvos skausmas.

Komplikacijos. Nors vaikystėje vėjaraupiai dažniausiai pasireiškia lengva ligos forma, suaugusieji asmenys vėjaraupiais neretai serga sunkiau.Vėjaraupiai ypač pavojingi ir gali sukelti sunkias komplikacijas naujagimiams, nėščioms moterims ir asmenims, kurių imunitetas nusilpęs. Infekcija gali komplikuotis sukeldama odos ir minkštųjų audinių antrines bakterines infekcijas, plaučių uždegimą, smegenų uždegimą, dehidrataciją. Vėjaraupiai bet kuriuo nėštumo etapu gali padidinti persileidimo riziką, sukelti naujagimių vėjaraupius arba įgimtą vėjaraupių sindromą dar negimusiam kūdikiui.

Dėl organizme likusio Varicella-zoster viruso ateityje išlieka rizika susirgti juostine pūsleline.

Profilaktinės priemonės

Efektyviausia apsauga nuo vėjaraupių – skiepai. Ilgalaikę apsaugą užtikrina dvi vėjaraupių vakcinos dozės.

Nuo vėjaraupių rekomenduojama pasiskiepyti:

vaikams nuo 12 mėnesių amžiaus: visiems anksčiau nesirgusiems vaikams (ypač lankantiems ugdymo įstaigas, sergantiems lėtinėmis ligomis, su nusilpusia imunine sistema);
suaugusiems, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitiems asmenims, turintiems didelę sąlyčio su šia infekcija riziką (ugdymo įstaigų darbuotojams, moterims, anksčiau nesirgusioms vėjaraupiais ir planuojančioms nėštumą, tėvams, ruošiantiems leisti vaiką į ugdymo įstaigą, medicinos darbuotojams);
asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi ar kurie serga lėtinėmis ligomis (pvz.: inkstų, plaučių, onkologinėmis ir kt.);
asmenims, turėjusiems sąlytį su vėjaraupiais sergančiu asmeniu, rekomenduojama pasiskiepyti per 5 dienas nuo turėto kontakto, kad būtų išvengta ligos arba prasirgta lengvesne jos forma. Jei asmuo suspėja pasiskiepyti per 3 dienas nuo turėto kontakto, vakcinos efektyvumas siekia 90 proc., jei per 5 d. – 70 proc. Po mėnesio vakcinaciją reikia kartoti. Vėjaraupių vakcina negali būti skiepijamos nėščiosios.

Kitos profilaktikos priemonės:

ligonio izoliavimas iki kol visos bėrimo pūslelės susiformuos ir nebeatsiras naujų bėrimo elementų (paprastai tai trunka iki 7 dienų);
artimo sąlyčio su sergančiu vėjaraupiais ar juostine pūsleline vengimas (ypač nėščioms moterims ir asmenims, kurių imunitetas susilpnėjęs);
aplinkos valymas drėgnu būdu;
patalpų vėdinimas;
tinkama asmens higiena (rankų plovimas);
kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo laikymasis.

Literatūra

VĖJARAUPIŲ EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, PROFILAKTIKA

Atnaujinimo data: 2024-06-17