Vakarų Nilo karštligė
Vakarų Nilo karštligė – tai zoonozė, pasireiškianti į gripą panašiais simptomais.
Šios ligos protrūkiai registruojami tarp žmonių, arklių, paukščių.
Sukėlėjas
Vakarų Nilo virusas priklauso Flaviviridae šeimai (šiai šeimai taip pat priklauso geltonosios karštligės virusas, dengės virusas, japoninio encefalito virusas),Flavivirus genčiai. Išskiriamos dvi skirtingos genetinės viruso linijos (1 ir 2).
Virusas pirmą kartą išskirtas 1937 m. Ugandoje, Vakarų Nilo regione.
Vakarų Nilo viruso infekcija registruojama Afrikoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.
Per praėjusį dešimtmetį (2012–2021 m.) 16 Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalių pranešė apie 3 632 atvejus. Daugiausiai atvejų registruota Italijoje ir Graikijoje (62 proc. visų atvejų).
Užsikrėtimo būdai
Svarbiausias Vakarų Nilo viruso rezervuaras yra užsikrėtę paukščiai, viruso pernešėjai – uodai Culex spp.
Uodai užsikrečia nuo infekuotų paukščių ir infekciją perduoda žmonėms bei gyvūnams įgeldami.
Retais atvejais infekcija gali plisti perpilant kraują, transplantuojant organus, kartais serganti nėščia moteris perduoda infekciją kūdikiui.
Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.
Klinika
Vakarų Nilo karštligės inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo) trunka nuo 3 iki 14 dienų.
Apie 80 proc. užsikrėtusiųjų gali būti besimptomės formos.
Apie 20 proc. užsikrėtusių pasireiškia: karščiavimas, galvos skausmas, nuovargis, kūno skausmai, pykinimas, vėmimas, kartais – odos bėrimas (liemens srityje) ir patinę limfmazgiai.
Sunkios formos (dar vadinamos neuroinvazine liga, Vakarų Nilo encefalitu ar meningitu arba Vakarų Nilo poliomielitu) požymiai yra galvos skausmas, karščiavimas, kaklo sustingimas, stuporas, dezorientacija, koma, drebulys, traukuliai, raumenų silpnumas ir paralyžius.
Manoma, kad sunki ligos forma išsivysto maždaug 1 iš 150 užsikrėtusiųjų.
Sunki ligos forma gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau asmenims, vyresniems nei 60 metų amžiaus ar turintiems imuninės sistemos sutrikimų (pvz., organų persodinimas), pavojus ja susirgti didžiausias.
Gydymas
Specifinio gydymo nėra, taikomas simptominis gydymas.
Profilaktika
Specifinio gydymo ir vakcinos nuo šios infekcijos nėra.
Pagrindinės prevencijos priemonės – saugotis virusą platinančių uodų įkandimo, sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose kaupiasi lietaus vanduo), neperpilti užsikrėtusio virusu donoro kraujo kitiems asmenims, nevykti į šios ligos endemines teritorijas.
Žmonės, keliaujantys į šalis, kuriose paplitusiosios virusinės hemoraginės karštligės, turėtų saugotis uodų įkandimų:
- dėvėti lengvus, šviesius drabužius, kurie uždengia kiek įmanoma daugiau kūno;
- riboti buvimą lauke esant didžiausiam uodų maitinimosi metui – temstant ir auštant;
- repelentus naudoti pagal gamintojo instrukcijas;
- patalpos viduje uodų įkandimus galima sumažinti naudojant oro kondicionavimo sistemą, naudojant tinklelius, širmas ant langų ir durų, apipurškiant kambarį insekticidais. Taip pat galima naudoti lovų tinklelius;
- vengti vietų, kur yra daug uodų ar kitų geliančių vabzdžių.
Grįžus iš kelionės ir pajutus ligos simptomus (karščiavimas, galvos skausmai, bėrimas, kraujosruvos ir kt.) būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.
Parengta pagal:
https://www.ecdc.europa.eu/en/west-nile-fever/facts
https://www.ecdc.europa.eu/en/west-nile-virus-infection
https://www.cdc.gov/west-nile-virus/prevention/index.html
https://nvsc.lrv.lt/uploads/nvsc/documents/files/Vakaru%20Nilo%20karstine-%20web.pdf
Atnaujinimo data: 2024-12-05