Trichineliozė
Trichineliozė yra ūmi žmonių ir gyvūnų liga, kurią sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Tai viena sunkiausių žmonių kirmėlinių ligų, pasireiškianti įvairia klinikine eiga bei komplikacijomis.
Sukėlėjai
Trichineliozę sukelia nematodų klasės Trichinelloidea pobūriui, Trichinellidae šeimai priklausančios Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Lietuvoje yra nustatytos 4 trichinelių rūšys (Trichinella spiralis, Trichinella nativa, Trichinella britovi ir Trichinella pseudospiralis), kurios pavojingos žmogui. Labiausiai paplitusi T.spiralis rūšis. Trichinella genties apvaliosios kirmėlės yra skirtalytės, subrendę patinėliai būna apie 0,6–1,9 mm, patelės – 2,2–4,4 mm ilgio. Apvaisinta subrendusi patelė veda gyvas 1 mm ilgio lervas.
Trichinelių vystymosi ciklas
Visas trichinelių vystymosi ciklas vyksta vieno šeimininko – gyvūno ar žmogaus – organizme. Užkrėstai mėsai patekus į skrandį, virškinimo fermentai suardo raumenų skaidulas, lervų kapsules ir išlaisvina lervas, kurios įsiskverbia į plonosios žarnos gleivinę. Žarnos gleivinės gaureliuose lervos auga, kelis kartus keičiasi, kol virsta suaugusiomis kirmėlėmis. Praėjus 5 dienoms po užsikrėtimo, apvaisintos patelės pradeda vesti gyvas lervas. Suaugusios kirmėlės žmogaus žarnyne gyvena apie 3–4 savaites. Per šį laikotarpį jos atveda nuo kelių šimtų iki kelių tūstančių lervučių. Lervutės per žarnyno gleivinės kapiliarus patenka į kraują ar limfą ir migruoja po visą organizmą, kol pasiekia skersaruožius raumenis. Skersaruožiuose raumenyse per 18–20 dienų aplink lervas susidaro jungiamojo audinio kapsulė, kuri palaipsniui persisunkia kalcio druskomis. Lervos kapsulėse gali išgyventi 1–2 metus. Kartais migruodamos lervos gali patekti į joms nebūdingus audinius (smegenis, širdį, inkstus, plaučius ir kt.), kuriuose jos toliau nesivysto.
Infekcijos šaltinis
Pagrindinis trichineliozės infekcijos šaltinis Lietuvoje yra šernai, kiaulės, lapės, usūriniai šunys, kiaunės, lūšys, įvairūs graužikai.
Užsikrėtimo keliai
Žmogus užsikrečia valgydamas kiaulieną, šernieną arba kitą žvėrieną, kurioje yra gyvybingų trichinelių lervų.
Ligos paplitimas
Trichineliozė registruojama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Liga rečiau paplitusi šalyse, kuriose nevalgoma kiauliena. Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų trichinelioze sergančių žmonių. Sergamumo statistika pasaulyje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie šią ligą bei jos profilaktiką. Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja, registruojami tik pavieniai žmonių trichineliozės atvejai. Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė, smulkių naminių ūkių sumažėjimas – tai pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių trichineliozės mažėjimą.
Ligos klinika
Užsikrėtus pirmieji ligos požymiai gali atsirasti jau po 3 ar tik po 45 dienų (dažniausiai po 7–14 dienų). Ligos inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrėstos mėsos vartojimo dažnumo, kiekio, mėsos paruošimo būdo, patekusių lervučių skaičiaus, jų gyvybingumo ir žmogaus jautrumo infekcijai. Ligos pradžioje, praėjus 1–2 dienoms po užsikrėtimo, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, žmogus gali vemti, viduriuoti, jausti silpnumą, gali pakilti temperatūra. Praėjus 2–8 savaitėms po užsikrėtimo, kai lervutės patenka į kraują ir pradeda migruoti, pradeda skaudėti galvą, atsiranda šaltkrėtis, kosulys, veido ir akių pabrinkimas, akių junginės uždegimas, raumenų skausmai, odos bėrimas, viduriavimas, pakyla temperatūra. Esant sunkiai ligai gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas, neurologiniai simptomai (mieguistumas, apatija ar susijaudinimas). Jei į organizmą lervučių patenka nedaug, liga gali praeiti ir be simptomų. Persirgę trichinelioze žmonės kurį laiką dar negaluoja, gali jausti silpnumą, nuovargį.
Profilaktika
- Žmonės maistui turi vartoti tik veterinarijos specialistų patikrintą kiaulieną, šernieną ar kitą žvėrieną.
- Visada būtina ištirti nuosavame ūkyje užaugintos kiaulės (sumedžioto šerno) mėsą dėl trichineliozės. Šie tyrimai atliekami veterinarijos laboratorijose. Tyrimams reikia apie 100 gramų mėsos, geriausia – diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų.
- Negalima valgyti mėsos, kol nėra atsakymo iš laboratorijos. Tik gavus atsakymą, kad mėsoje trichinelių nerasta, ją galima vartoti.
- Jeigu skerdenoje randama nors viena trichinelės lerva, skerdena turi būti sunaikinama.
- Didelę reikšmę turi ir mėsos ruošimo būdas. Mažiau pavojinga yra troškinta ar virta mėsa. Aukšta temperatūra gana greitai sunaikina trichineles, jei jas paveikia tiesiogiai. Kai mėsos patiekalai ruošiami dideliais gabalais, joje esančios kirmėlės nėra pakankamai paveikiamos ir gabalo viduje lieka gyvybingos. Todėl 250 gramų dydžio gabaliukus reikėtų virti 1–1,5 valandos. Rūkytoje ar sūdytoje mėsoje trichinelės išlieka gyvybingos.
- Nepirkti nelegaliai pardavinėjamos mėsos, jei negalima įsitikinti, kad ji buvo patikrinta dėl trichineliozės.
- Graužikai – pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje. Pelės, žiemai subėgdamos į tvartus, pavasarį – į laukus ir miškus, perneša šią ligą nuo laukinių gyvūnų naminiams ir atvirkščiai. Todėl ūkiuose būtina reguliariai naikinti graužikus, kurie, patekę į pašarus, gali užkrėsti kiaules ar kitus gyvūnus.
- Kiaules gali užkrėsti ir medžiotojai, jas šerdami žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Todėl sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar laukiniai gyvūnai.
Informacijos šaltiniai:
https://www.cdc.gov/dpdx/trichinellosis/index.html
https://www.who.int/publications/i/item/WHO-UCN-NTD-VVE-2021.7
https://www.ecdc.europa.eu/sites/default/files/documents/Trichinellosis-AER_2020_Final.pdf
https://www.cdc.gov/trichinellosis/about/index.html
Atnaujinimo data: 2024-12-12