Teniazė ir cisticerkozė

Teniazė yra kiaulinio kaspinuočio Taenia solium sukelta liga, pasireiškianti pilvo skausmais, pablogėjusiu apetitu, svorio kritimu. Kiaulinio kaspinuočio Taenia solium lervos sukelia cisticerkozę, kuri pasireiškia galvos smegenų, akių, raumenų ir kitų organų pažeidimo simptomais.

Sukėlėjas

Kiaulinis kaspinuotis yra vienas iš stambiausių žmogaus parazitų. Jis užauga iki 2–7 m ilgio, yra sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. 0,6–2 mm dydžio galvutės priekinėje dalyje yra trumpas straubliukas su dviem eilėm (22–32) kabliukų, o šonuose – 4 raumeningi siurbtukai. Kabliukais ir siurbtukais kaspinuotis stipriai prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 1000 mažų narelių. Subrendę nareliai yra stačiakampio formos. Jų vidų užpildo gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Viename narelyje gal būti apie 50 tūkst. kiaušinėlių. Iš žmogaus žarnyno su išmatomis nareliai pasišalina grupėmis, po 3–5 narelius. Nareliams suirus, kiaušinėliai pasklinda aplinkoje. Kiaušinėliai turi storą apvalkalą, kuris apsaugo juos nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Jų viduje yra onkosfera (apvalios formos lerva) su trimis poromis kabliukų.

Kiaulinio kaspinuočio vystymosi ciklas

Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Kiauliniam kaspinuočiui vystytis reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Galutinis šeimininkas yra žmogus, kurio plonajame žarnyne gyvena suaugęs kaspinuotis. Tarpiniai šeimininkai dažniausiai būna kiaulės, rečiau šernai, šunys, katės ir labai retai, žmogus. Tarpiniai šeimininkai užsikrečia suėdę parazito kiaušinėliais ar nareliais užteršto pašaro arba sergančio žmogaus išmatų. Gyvūno žarnyne iš kiaušinėlių išsirita onkosfera, kuri per žarnos gleivinę patenka į kraują ir su krauju nukeliauja į raumenis bei kitus audinius ir organus. Po 2–2,5 mėn. raumenyse susiformuoja kaspinuočio lerva – cisticerkas, kurios viduje yra kaspinuočio galvutė. Tarpinių šeimininkų organizme kaspinuočio lervos išlieka visą gyvenimą.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria kiaulinio kaspinuočio kiaušinėlius. Kaspinuočio kiaušinėliai išskiriami į aplinką tiek laiko, kiek kaspinuotis parazituoja žmogaus žarnyne, kartais daugiau nei 30 metų. Aplinkoje kiaušinėliai išlieka gyvybingi nuo kelių dienų iki mėnesio.

Užsikrėtimo keliai

Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos ar šernienos, kurioje yra kaspinuočio lervų (cisticerkų). Plonajame žarnyne iš mėsoje esančio cisticerko išsiverčia kaspinuočio galvutė ir prisitvirtina prie žarnos sienelės. Per 2–4 mėn. kaspinuotis žmogaus žarnyne užauga ir subręsta. Galiniai subrendę nareliai atitrūksta nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis patenka į aplinką.

Žmogus taip pat gali užsikrėsti kiaulinio kaspinuočio kiaušinėliams patekus į skrandį su maistu, vandeniu ar nuo nešvarių rankų. Tokia grėsmė kyla ligonio šeimos nariams, ypač jei ligonis nesilaiko asmens higienos ir kaspinuočio kiaušinėliais užteršia aplinką. Taip pat kaspinuočio kiaušinėliai į skrandį gali pakliūti ligoniui, sergančiam teniaze, vemiant, kai dėl žarnyno antiperistaltinių judesių, nuo plonajame žarnyne esančio kaspinuočio atitrūkę nareliai arba iš jų išbirę kiaušinėliai patenka į ligonio skrandį. Kiaulinio kaspinuočio kiaušinėliams patekus į žmogaus skrandį, iš jų išsilaisvina onkosferos, kurios prasiskverbia į žarnyno kraujagysles ir su kraujo tėkme išsisėja po visą organizmą. Jos gali nukeliauti į odą, poodį, raumenis, akis, smegenis ir kitus vidaus organus, kur per kelis mėnesius išsivysto lervos – cisticerkai. Aplink lervą susiformuoja plonasienė cista, užpildyta skaidraus skysčio, kurioje lervos išlieka gyvybingos mėnesius ir metus. Cistos gali būti nuo 4 iki 20 mm, vidutiniškai apie 10 mm diametro. Kiaulinio kaspinuočio lervų parazitavimas žmogaus organizme vadinamas cisticerkoze. Šiuo atveju žmogus bus tarpinis kiaulinio kaspinuočio šeimininkas.

Ligų paplitimas 

Kiaulinio kaspinuočio sukelta infekcijaregistruojama visame pasaulyje. Gana nemažas paplitimas stebimas Meksikoje, Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos bei Pietryčių Azijos šalyse. Dažniau šis susirgimas registruojamas šalyse, kur žmonės augina kiaules ir maistui naudoja nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną. Cisticerkozė pasitaiko visur, kur yra ligonių, užsikėtusių kiauliniu kaspinuočiu. Cisticerkozė dažniau registruojama tose šalyse, kur prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, nepakankama asmens higiena, užterštas maistas, dirvožemis, trūksta švaraus geriamo vandens. Lietuvoje diagnozuojami tik pavieniai šių susirgimų atvejai.

Ligų požymiai

Kiaulinio kaspinuočio kiaušinėliai žmogaus išmatose pasirodo po užsikrėtimo praėjus 2–4 mėnesiams (suvalgius užkrėstos kiaulienos). Cisticerkozės simptomai atsiranda apie 10 metus po užsikrėtimo T. solium kiaušinėliais. Teniazė, sukelta kiaulinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių klinikinių simptomų. Ligonis gali skųstis pilvo skausmais, pablogėjusiu apetitu, svorio kritimu, sunkesniais atvejais – jausti silpnumą, šleikštulį, gali vemti, viduriuoti, jam gali skaudėti galvą. Cisticerkozės klinika priklauso nuo kaspinuočio lervų lokalizacijos vietos, jų skaičiaus, ligonio amžiaus bei imuniteto. Odos, poodžio, raumenų cisticerkozė dažnai būna be simptomų ir nustatoma apčiuopiant mazgelius odoje (raumenyse) ar tiriant rentgenu. Kartais šios lokalizacijos cisticerkai gali kliudyti nervų galūnes ir sukelti varginančius skausmus. Akyse esantys cisticerkai sukelia įvairius akių uždegimus, sutrikdo regėjimą. Širdies raumenyje esantys cisticerkai gali sutrikdyti širdies ritmą. Pavojingiausia yra smegenų cisticerkozė, nes susidariusios cistos spaudžia smegenų audinius, atsiranda stiprūs galvos skausmai, ligonį pykina, jis vemia, apie 88 proc. ligonių būna į epilepsiją panašių priepuolių.

Profilaktika

• Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugybę kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką, todėl kyla grėsmė cisticerkozei vystytis.
• Saugoti dirvožemį, vandenį, kiaulių pašarą nuo teršimo žmonių išmatomis. Dar pasitaiko atvejų, kai žmonių išmatos naudojamos dirvožemiui, kuriame auginamos uogos ir daržovės, tręšti.
• Nelaikyti palaidų kiaulių ir saugoti, kad jos negalėtų kontaktuoti su žmonių išmatomis.
• Mėsos perdirbimo įmonėse atlikti skerdienos ekspertizę, užkrėstą skerdieną sunaikinti ar padaryti nekenksmingą.
• Namų sąlygomis užaugintų kiaulių mėsą privatūs vartotojai turėtų patikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
• Laikytis asmens higienos: tuštintis tik tualetuose, dažnai plauti rankas, ypač pasinaudojus tualetu, prieš valgant ar valgio ruošimą.
• Prieš vartojimą daržoves, vaisius, uogas ir kitus žalumynus rūpestingai nuplauti.
• Nevalgyti ir neragauti žalios kiaulienos ar faršo, neišvirusių ar neiškepusių jos gaminių.
• Mėsą galima padaryti nekenksmingą ją kepant (kaitinant iki 60 ºC) arba šaldant (-10 ºC mažiausiai 10 dienų).

Informacijos šaltiniai:

https://www.cdc.gov/dpdx/taeniasis/index.html

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/taeniasis-cysticercosis