Strongiloidozė
Strongiloidozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Strongyloides genties apvaliosios kirmėlės. Šiam susirgimui būdinga lėtinė eiga su alerginiais ir virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais (pilvo skausmais, apetito sumažėjimu, pykinimu, vėmimu, pilvo pūtimu, viduriavimu, svorio kritimu).
Sukėlėjas
Žinoma daugiau nei 40 strongiloidų rūšių, tačiau žmogui pavojingos yra Strongyloides stercoralis ir Strongyloides fuelleborni kirmėlės. Tai yra smulkios siūlo formos 0,7–2,2 mm ilgio kirmėlės, parazituojančios dvylikapirštės žarnos gleivinėje. Jų gali būti visoje plonojoje žarnoje, kasos ar tulžies latakuose. Suaugusi apvaisinta patelė padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita 0,1–0,3 mm ilgio rabditinės lervos. Jos iš žarnos gleivinės patenka į žarnos spindį ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Patekusios ant dirvožemio lervutės bręsta ir per 1–4 dienas tampa filarinėmis 0,5 mm ilgio lervomis, kurios jau yra pavojingos žmogui. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, išlieka gyvybingos 3–4 savaites. Tačiau dirvožemiui išdžiūvus ar temperatūrai nukritus iki 0 °C, jos greitai žūsta.
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra strongiloidoze sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis lervas.
Užsikrėtimo būdai
Žmogus užsikrečia strongiloidų lervoms per odą ar burnos gleivinę patekus į organizmą. Užsikrečiama per užterštą dirvožemį (vaikštant basomis, gulint ant žemės be patiesalo, dirbant žemės ūkio darbus), vartojant strongiloidų lervomis užterštą vandenį, daržoves, žalumynus, uogas ir vaisius. Lervos įsiskverbia į odą (gleivinę), patenka į kraują, su krauju keliauja į plaučius. Plaučiuose lervos prasiskverbia per kapiliarų sieneles, patenka į alveoles, bronchioles, kyla trachėja aukštyn iki ryklės. Lervos nuryjamos ir pakartotinai patenka į plonąjį žarnyną. Žarnos gleivinėje lervos subręsta, suauga ir pradeda išskirti kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Lervų brendimas ir vystymasis iki suaugusio kirmino trunka 17–27 paras. Lervos su išmatomis pasišalina į aplinką. Tačiau ne visos lervos iš organizmo pasišalina, dalis jų lieka žarnos viduje. Sutrikus žarnyno funkcijai, susilpnėjus imuninei sistemai (pvz., vartojant imunitetą mažinančius vaistus, gaunant spindulinę terapiją, esant įgimtam imunodeficitui) rabditinės lervos žmogaus žarnyne gali virsti filarinėmis lervomis, kurios per žarnos gleivinę ar per išeinamosios angos odą vėl patenka į kraujo apytakos ratą, ir parazito gyvybinis ciklas kartojasi. Įvyksta autoinfekcija, tai yra procesas, kai žmogus organizme be pakartotino užsikrėtimo iš išorės nuolat daugėja kirmėlių, kurios gali gyventi ir daugintis iš lėto alindamos ir žalodamos žmogaus organizmą daugelį metų. Stongiloidai žmogaus organizme paprastai gyvena tik kelis mėnesius, bet dėl autoinfekcijos liga gali užtrukti 20 ir daugiau metų. Kartais šia infekcija galima užsikrėsti organų transplantacijos metu, jei donoras užsikrėtęs strongiloidoze.
Rizikos grupės
Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga kaimo gyventojai, dirbantys žemės ūkio darbus, asmenys, sergantys geofagija (žemės valgymo liga) ar koprofagija (išmatų valgymo liga), vaikai, neturintys reikiamų higienos įgūdžių, tam tikrų profesijų žmonės (šachtininkai, melioratoriai, žemkasiai, daržininkai, plytų gamyklų darbininkai ir kt.), asmenys, sergantys AIDS ar turintys nusilpusią imuninę sistemą.
Ligos paplitimas
Strongiloidozė registruojama visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, strongiloidoze yra užsikrėtę 30–100 mln. pasaulio gyventojų. Strongiloidozė plačiai paplitusi šilto ir drėgno klimato tropinėse ir subtropinėse vietovėse, įskaitant Afrikos, Pietų ir Pietryčių Azijos, Centrinę ir Pietų Amerikos šalis. Žmonių užsikrėtimas šiuose regionuose gali siekti 25 proc. ir daugiau. Ji registruojama ir Europos teritorijoje (Portugalijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kt.). Išsivysčiusiose šalyse strongiloidozė registruojama retai, labiau paplitusi besivystančiose šalyse, ypač kaimo vietovėse, kur nėra vandens ir išmatų (atliekų) šalinimo infrastruktūros. Taip pat dažniau registruojama socialiai remtiniems asmenims, kalėjimų, psichiškai atsilikusių suaugusių ir vaikų globos namų bei kitų uždarų įstaigų gyventojams, kurie negali ar nesugeba palaikyti reikiamos higienos.
Ligos simptomai
Inkubacinis periodas trunka 15–20 dienų. Periodas nuo užsikrėtimo iki parazito lervų pasirodymo išmatose yra apie 3–4 savaitės. Patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, infekcija gali praeiti be simptomų. Ligos pradžioje (pirmą savaitę), kai lervutės su krauju migruoja po visą organizmą, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, veido pabrinkimas, įvairiose kūno vietose stebimi odos bėrimai, ligonį gali varginti kosulys (dažniausiai naktį), dusulys. Vėliau, maždaug antrą savaitę po užsikrėtimo, parazitams patekus į žarnyną, vystosi simptomai, susiję su virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais: įvairaus stiprumo pilvo skausmai, rėmens pasireiškimas, apetito sumažėjimas, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, svorio kritimas. Retai žmonėms gali atsirasti sąnarių skausmai, inkstų problemos ir širdies ligos.
Strongiloidozė gali būti sunki ir gyvybei grėsminga liga asmenims, kurie naudoja kortikosteroidus ar kitus imunitetą slopinančius vaisus, sergantiems astma, lėtine obstrukcine pneumonija, vilklige, podagra, užsikrėtusiems ŽIV, sergantiems piktybine kraujo liga, po organų transplantacijos, vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims, turintiems mitybos sutrikimų, išsekusiems asmenims.
Profilaktika
- Gerinti sanitarinę ir vandens infrastruktūrą. Neturtingose šalyse, kuriose registruojama daug strongiloidozės atvejų, tai yra svarbiausia ligos kontrolės ir prevencijos priemonė.
- Nenaudoti žmonių išmatų dirvožemiui tręšti.
- Nešioti avalynę, negulėti ant žemės, kad filarinės lervos negalėtų patekti per odą.
- Stiprinti imunitetą: sveikai maitintis, grūdintis, pakankamai judėti ir kt.
- Kuo anksčiau išaiškinti ligonius ir juos gydyti, taip bus sunaikintas infekcijos šaltinis.
- Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo užteršimo žmogaus išmatomis.
- Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
- Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves.
- Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti tokį vandenį – jį virinti.
- Endeminėse vietovėse maistas, pakliuvęs ant grindų ar žemės, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas.
Informacijos šaltiniai:
Atnaujinimo data: 2024-12-10