Sindbio viruso infekcija

SINDBIO VIRUSO INFEKCIJA

Sindbio virusas (SINV) yra Togaviridae šeimos alfavirusų genties virusas, giminingas čikungunijos alfa virusui. SINV padermės skirstomos į šešis genotipus.

Pirmieji žmonių užsikrėtimo atvejai buvo aprašyti 1967 m. Ugandoje, 1963 m. – Pietų Afrikoje ir 1967 m. – Australijoje.

Paplitimas

SINV aptinkamas visoje Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje, nors epidemijos kyla tik Šiaurės Europoje ir Pietų Afrikoje.

SINV infekcijos sukelta klinikinė liga vadinama Pogostos liga (Suomijoje), Ockelbo liga (Švedijoje) ir Karelijos karštine (Rusijoje), kurių didžiausias sergamumas registruojamas vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, kai stebima uodų gausa.

SINV ar antikūnai prieš SINV buvo identifikuoti laukinių gyvūnų populiacijoje ir registruoti protrūkiai šiose šalyse: Austrijoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje, Moldovoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Ukrainoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje.

Apie ligos protrūkius pranešama Suomijoje ir Švedijoje. Suomijoje susirgimai nustatomi kasmet, tačiau didesni protrūkiai įvyksta kas septynerius metus. 2002 m. protrūkio metu itin endemiškame Šiaurės Karelijos regione sergamumo rodiklis buvo 81 atv. 100 tūkst. gyv.

Užsikrėtimo būdai
Pagrindinis infekcijos plitimo kelias tarp paukščių ir ornitofilinių uodų rūšių. Paukščiai gali būti įtraukti į natūralų SINV ciklą kaip svarbus rezervuaras, tačiau gali dalyvauti ir kiti stuburiniai gyvūnai. Migruojantys paukščiai gali pernešti virusą dideliais atstumais.

Culex ir Culiseta genčių uodai yra laikomi pagrindiniais platintojais žmonėms perduodant SINV, bet virusas taip pat buvo išskirtas iš Aedes ir Anopheles uodų. Šiaurės Europoje žmonės dažniausiai serga rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai vyrauja pagrindinės platintojų rūšys.

Nėra jokių duomenų apie viruso perdavimą nuo žmogaus žmogui. Taip pat nėra įrodymų dėl kraujo donorystės rizikos, tačiau negalima to visiškai atmesti.

Rizikos grupės
Asmenys, neturintys imuniteto SINV ir paveikūs uodams, gali užsikrėsti. Simptominė infekcija vienodai pasireiškia tiek vyrams, tiek moterims. Dažniausiai serga 30–69 m. amžiaus asmenys.
Simptominė infekcija labiau tikėtina vyresnio amžiaus pacientams. Vyresnis amžius užsikrėtimo metu yra susijęs su didesne tikimybe, kad su sąnarių pažeidimais susiję simptomai taps lėtiniai.

Klinika
SINV infekcijos inkubacinis periodas dažniausiai būna iki 7 d.

Būdingas juosmens srities ir galūnių, dažniausiai niežtintis, makulopapulinis bėrimas (lygus odos paraudimas, kurį dengia susiliejantys guzeliai, mazgeliai), lengvas karščiavimas, sąnarių skausmai (riešuose, klubuose, keliuose), kartais pasireiškia pykinimas, galvos ir raumenų skausmai, bendras negalavimas. Suaugusiems besimptomės infekcijos nėra neįprastos. Vaikams klinikinė eiga paprastai būna lengva ir simptomai gali nepasireikšti.

Paprastai ligos simptomai sumažėja per 1–2 savaites, tačiau daugeliui pacientų SINV infekcija sukelia nuolatinius sąnarių pažeidimus, kurie gali tęstis mėnesius ar metus ir retais atvejais gali sukelti lėtinį artritą.
Diagnostika
Diagnostiniai tyrimai atliekami tik specializuotose laboratorijose. SINV infekcijos diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais.

Serologiniai tyrimai išlieka pagrindiniu Sindbis viruso infekcijos diagnozavimo metodu, kuriuo siekiama nustatyti SINV antikūnus paciento kraujo mėginiuose (IgM arba IgG). Antikūnus taip pat galima aptikti imunofluorescencijos ir hemagliutinacijos slopinimo metodais.

IgM antikūnų aptinkama infekcijos pradžioje, paprastai per 8 dienas, o IgG antikūnai gaminami vėliau nuo imuninio atsako pradžios (apie 11 dienų nuo simptomų atsiradimo) ir rodo buvusį sąlytį su virusu. Didėjantis IgG antikūnų titras suporuotuose ūminiuose ir sveikimo mėginiuose (paimtuose 2–3 savaičių intervalu) rodo neseniai įvykusią infekciją. IgG antikūnų buvimas be padidėjusio titro paprastai rodo buvusią, o ne ūminę infekciją.

Daugiau kaip trečdalis pacientų turi IgM antikūnus net šešis mėnesius po infekcijos, tai gali būti susiję su nuolatiniais simptomais. IgG antikūnai gali būti aptinkami visą gyvenimą. Teigiamas IgG su neigiamu IgM testo rezultate yra ankstesnio imuniteto požymis.

Molekulinės diagnostikos metodai, pvz., RT-PCR šiuo metu nėra naudojami įprastinei SINV infekcijos laboratorinei diagnostikai.
Gydymas
Šiuo metu nėra specialių SINV infekcijos gydymo būdų nei ūminėje, nei lėtinėje ligos stadijoje. Skiriamas simptominis gydymas: antihistamininiai vaistai gali būti naudojami niežėjimui sumažinti. Daugiausia dėmesio skiriama skausmo malšinimui, sąnarių skausmui sumažinti kartais vartojami kortikosteroidai.

Profilaktika
Šiuo metu nėra profilaktinių vaistų ar skiepų, kurie apsaugotų nuo SINV. Teritorijose, kuriose yra žinoma apie SINV cirkuliaciją, prevencija remiasi bendrosiomis apsaugos priemonėmis nuo uodų, įskaitant lovos tinklelių naudojimą, didžiosios kūno dalies dengimas drabužiais (ilgos rankovės ir kelnės) ir repelentai.

Parengta pagal:

Atnaujinimo data: 2024-10-09