Šistosominis cerkarinis dermatitas (plaukikų niežulys)

Šistosominis cerkarinis dermatitas yra liga, kurią sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančių šistosomų lervos (cerkarijos). Pirmas šią ligą 1950 m. aprašė amerikietis helmintologas Cortas, pastebėjęs, kad po maudymosi sekliuose stovinčio vandens telkiniuose ar ežeruose išberia odą, atsiranda odos niežulys, kuris po kelių dienų išnyksta.

Sukėlėjai

Ligos sukėlėjai yra vandens paukščių (ančių, kryklių, gulbių ir kt.) kraujo sistemoje parazituojančios siurbikės šistosomos, priklausančios Schistosomatidae šeimai.

Parazito vystymosi ciklas

Parazito vystymosi ciklas yra susijęs su vandeniu(tiek jūros, tiek gėlu vandeniu), jame dalyvauja galutiniai (vandens paukščiai) ir tarpiniai (moliuskai) šeimininkai. Galutinio šeimininko organizme visada parazituoja suaugusios siurbikės, tarpinių šeimininkų organizme – jų lervos. Vandens paukščių organizme suaugusios, lytiškai subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Esant pakankamam šilumos kiekiui iš kiaušinėlio išsirita lerva (miracidija), kuri prisitvirtina prie moliusko kūno ir, ištirpdžiusi jo kūno dangą, prasiskverbia į vidų. Moliusko kūne miracidijos toliau vystosi, intensyviai dauginasi, susidaro daugybė cerkarijų (kitos lervinės stadijos lervų). Cerkarijos, išėjusios iš moliusko, laisvai plaukioja vandenyje. Masinėse moliuskų susikaupimo vietose 1 ml vandens gali būti 5–7 tūkst. cerkarijų. Vandens paukščiams plaukiojant užterštame vandenyje, cerkarijos prasiskverbia per paukščio odą, patenka į kraujagysles, per 2 savaites subręsta ir tampa suaugusiais parazitais. Ciklas kartojasi. Žmogus nedalyvauja šių siurbikių vystymosi cikle, todėl cerkarijos, patekusios į žmogaus odą, nesivysto ir greitai žūsta.

Paplitimas

Paukščių siurbikės yra paplitusios daugelyje pasaulio vietovių. Cerkarinio dermatito atvejų daugėja daugelyje šalių. Miesto ir priemiesčio vandenvietės lėmė tai, kad stambių upių vandens tekėjimo greitis sumažėjo sumažėjimą bei nekontroliuojamą vandens paukščių (ančių, žuvėdrų ir kt.) dauginimąsi. Taip pat vandens telkinių teršimas organinėmis buitinėmis atliekomis sudaro puikias sąlygas moliuskų dauginimuisi. Labiausiai užterštas stovintis ar silpna srove tekantis vanduo.

Žmogaus užsikrėtimo keliai

Žmogus užsikrečia per sąlytį su vandeniu (maudydamasis, žuvaudamas, plaudamas skalbinius kt.), užterštu cerkarijomis, kurios įsiskverbusios į odą, pažeidžia odos kraujagysles ir sukelia dermatitą (odos uždegimą).

Klinika

Inkubacinis periodas yra labai trumpas. Praėjus 10–15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu atsiranda odos dilgsėjimas, deginimas, niežulys, bėrimai, kurie išnyksta po kelių valandų, rečiau – kelių dienų. Pakartotinai užsikrėtus, dermatitas būna ryškesnis, paraudimas primena spuogelius, kartu jaučiamas stiprus niežulys, trunkantis 5–7 dienas. Esant gausiam užsikrėtimui, gali pakilti temperatūra. Ligoniui kasantis ir pažeidus odą, ji gali supūliuoti.

Profilaktika

• Nesimaudyti vandens telkiniuose, kuriuose būriuojasi vandens paukščiai.
• Nesimaudyti vandens telkiniuose, kurių pakrantės apaugusios žolėmis, nes tokiose vietose susidaro palankios sąlygos moliuskams daugintis.
• Nesimaudyti drumstame, nešvariame, „žydinčiame“ vandenyje.
• Vengti labai seklių, pelkėtų vandens telkinių, kur gali būti susikaupę daug cerkarijų.
• Pažymėti vandens telkinius, kuriuose plaukikų niežulys yra žinoma problema, įspėjant poilsiautojus apie pavojų.
• Išlipus iš vandens iš karto energingais judesiais nusitrinti kūną rankšluosčiu.
• Nemaitinti paukščių prieplaukose ar šalia maudymosi vietų.
• Vandens telkinius saugoti nuo teršimo organinėmis medžiagomis, pakrantes valyti nuo vandens augalų, kurie yra pagrindinis moliuskų maistas.

Informacijos šaltinis:

https://www.cdc.gov/dpdx/cercarialdermatitis/index.html