Pasiutligė
Užkrečiamosios ligos apibrėžimas
Pasiutligė (lot. rabies) yra ūmi virusinė liga, paveikianti žmonių ir gyvūnų centrinę nervų sistemą. Liga perduodama sąlyčio su pasiutusio gyvūno seilėmis, įkandimo, apdraskymo arba sužeistos odos apseilėjimo metu. Pasiutligė sukelia galvos ir stuburo smegenų uždegimą, sunkius nervų sistemos pažeidimus, kurie baigiasi koma ir mirtimi. Pasiutligė – nepagydoma liga, tad kiekvienas susirgęs tiek žmogus, tiek gyvūnas – miršta.
Užkrečiamosios ligos paplitimas
Azija ir Afrika. Apie 95 proc. visų mirčių nuo pasiutligės atvejų yra fiksuojama būtent šiuose regionuose, dėl ribotų galimybių pasiskiepyti pasiutligės vakcina po sąlyčio bei neužtikrinamos efektyvios gyvūnų priežiūros, ypač skiepijimo nuo pasiutligės.
Lotynų Amerika ir Karibų jūros šalys. Šiame regione žymiai sumažėjo pasiutligės atvejų dėl intensyvių šunų skiepijimo kampanijų ir gyvūnų populiacijos kontrolės. Nuo 1983 m. naujų pasiutligės atvejų sumažėjo daugiau nei 95 proc. žmonių ir 98 proc. šunų populiacijose.
Šiaurės Amerika ir Europa. Šiuose regionuose žmonių pasiutligės atvejai yra labai reti dėl vykdomų efektyvių pasiutligės kontrolės ir skiepijimo programų. Dauguma registruojamų ligos atvejų yra susiję su laukiniais gyvūnais ir jų keliama rizika.
2022 m. Europos Sąjungos valstybėse narėse nebuvo užfiksuotų žmogaus užsikrėtimo pasiutlige atvejų. Ankstesniais metais (2018–2019 m.) buvo nustatyti keturi su kelionėmis susiję atvejai: po sąlyčio su šunimis iš Maroko, Tanzanijos ir Indijos. 2019 m. Prancūzija pranešė apie Europos Sąjungoje įgytą infekciją, kurią sukėlė Europos šikšnosparnio virusas (EBLV-1).
Lietuva.Nuo 2006 m. Lietuvoje pradėta ir sistemingai atliekama laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės naudojant jaukus su susilpninta vakcina efektyviai sumažino pasiutligės paplitimą šalyje. Paskutinis gyvūno (lapės) pasiutligės atvejis Lietuvoje buvo nustatytas 2018 m. rudenį prie Baltarusijos pasienio. Nuo 2019 m. – gamtinių pasiutligės židinių nustatyta nebuvo, todėl 2021 m. Lietuva pripažinta laisva nuo pasiutligės viruso cirkuliavimo šalimi.
Užkrečiamosios ligos sukėlėjas ir jo savybės
Pasiutligės sukėlėjas yra rabdovirusų šeimos virusas – Rabies lyssavirus. Tai RNR virusas, priklausantis Lyssavirus genčiai.
Atsparumas ir jautrumas. Pasiutligės virusas yra palyginti nestabilus išorinėje aplinkoje. Jis greitai praranda savo aktyvumą esant aukštai temperatūrai, UV spinduliuotei ir išdžiūvimui, yra jautrus daugumai dezinfekcinių priemonių. Esant kambario temperatūrai, virusas išlieka aktyvus tik kelias valandas.
Išsilaikymas aplinkoje. Virusas seilėse, esant kambario temperatūrai, išlieka aktyvus kelias valandas, tačiau esant žemai temperatūrai gali išlikti ilgiau. Aplinkoje virusas greitai praranda savo gyvybingumą dėl jautrumo išdžiūvimui.
Užkrečiamosios ligos šaltinis
Pasiutligės šaltinis – sergantys pasiutlige gyvūnai, kurie gali būti tiek naminiai, tiek laukiniai. Virusas perduodamas per sergančio gyvūno seiles, dažniausiai įkandimo, apdraskymo metu arba per seilių patekimą ant gleivinių ar pažeistos odos.
Pagrindiniai pasiutligės viruso platintojai:
- Šunys: visame pasaulyje šunys yra pagrindinis pasiutligės šaltinis. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 99 proc. žmonių pasiutligės atvejų yra susiję su užsikrėtusiais šunimis, ypač Afrikos ir Azijos šalyse, kuriose šunys dažnai nėra tinkamai skiepijami ir prižiūrimi.
- Laukiniai gyvūnai: kai kuriuose regionuose pasiutligė yra labiau paplitusi tarp laukinių gyvūnų, pvz., šikšnosparniai yra svarbus pasiutligės šaltinis Šiaurės ir Pietų Amerikoje. PSO duomenimis, pastaraisiais metais jie tampa aktualia problema ir Australijoje bei kai kuriose vakarų Europos dalyse. Lapės, meškėnai, skunkai: šie gyvūnai taip pat yra žinomi kaip pasiutligės platintojai, ypač Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos dalyse.
Užkrečiamosios ligos plitimo būdai ir užkrečiamumas
- Įkandus.Tiesioginis pasiutligės viruso perdavimas per užsikrėtusio gyvūno seiles, kurios patenka į žmogaus ar kito gyvūno organizmą per įkandimo žaizdą. Šiuo būdu virusas patenka tiesiai į audinius, kur greitai nervų audiniais pradeda plisti link centrinės nervų sistemos.
- Įbrėžus ar aplaižius pažeistą odą ar gleivines.Su seilėmis pasiutligės virususui patekus ant atviros žaizdos ar net nedidelio įbrėžimo, virusas gali prasiskverbti į organizmą. Atitinkamai seilėms patekus ant gleivinių (pvz., akių, burnos ar nosies), virusas taip pat gali sukelti infekciją.
- Ypač reti perdavimo būdai:
Aerozolių įkvėpimas. Tam tikrais atvejais, ypač kai kalbama apie urvuose gyvenančius šikšnosparnius ar laboratorinius eksperimentus, galima užsikrėsti įkvėpus užterštą orą, kuriame yra viruso dalelių (aerozolių).
Organų transplantacija. Pasiutligės virusas gali būti perduotas per užsikrėtusio donoro organų transplantaciją.
Darbas laboratorijoje. Darbuotojai gali užsikrėsti pasiutlige dirbdami su virusu: netyčinių sužeidimų ar neatsargumo eksperimentuojant su gyvūnais ar virusu atvejais.
Žmogus-žmogui. Teoriškai, pasiutlige sergantis žmogus gali užkrėsti kitą asmenį per įkandimus ar seiles, bet toks atvejis dar nebuvo nustatytas.
Ligos užkrečiamumas priklauso nuo įkandimo vietos, žaizdos pobūdžio, apkandžiojimo laipsnio, bendros asmens sveikatos būklės ir kt. veiksnių.
Užkrečiamosios ligos klinika (slaptasis periodas, simptomai, komplikacijos)
Pasiutligės klinikinė eiga yra susijusi su sunkiais neurologiniais simptomais, kuriems būdingos kelios stadijos, pradedant nuo nespecifinių ligos simptomų ir baigiant sunkiomis neurologinėmis komplikacijomis bei mirtimi.
„Slaptasis periodas“. Paprastai trunka nuo 1 iki 3 mėnesių, tačiau gali svyruoti nuo kelių dienų iki metų. Inkubacinio periodo trukmei įtakos turi keli veiksniai:
Įkandimo vieta. Kuo arčiau įkandimo vieta yra galvos ir centrinės nervų sistemos, tuo greičiau pasireiškia simptomai.
Viruso kiekis. Didesnis viruso kiekis gali sutrumpinti „slaptąjį periodą“.
Imuninės sistemos būklė. Asmenys su nusilpusia imunine sistema gali greičiau susirgti.
Simptomai. Pasiutligės simptomai priklauso nuo ligos vystymosi stadijos. Išskiriami šie periodai:
Inkubacinis.Inkubacinis pasiutligės periodas trunka nuo 12 dienų iki kelių mėnesių. Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrato patekimo vietos (kuo arčiau galvos, tuo inkubacija trumpesnė), nuo į žaizdą patekusio užkrato kiekio, įkandimo vietos įnervavimo ypatumų, apkandžiotojo imuninės sistemos. Dažniausiai jokių simptomų nėra. Virusas dauginasi įkandimo vietoje ir keliauja per nervus į centrinę nervų sistemą.
Prodrominis. Trunka nuo 2 iki 10 dienų. Šiame etape simptomai yra nespecifiniai ir gali būti panašūs į daugelį kitų ligų: karščiavimas, nuovargis, galvos skausmas, apetito praradimas, pykinimas ir vėmimas, įkandimo vietos jautrumas, niežėjimas ar skausmas.
Ūminis neurologinis. Paprastai trunka nuo kelių dienų iki savaitės, bet simptomai greitai progresuoja. Liga progresuoja į sunkesnius neurologinius simptomus ir yra skirstoma į dvi pagrindines formas: encefalitinę ir paralitinę formą. Encefalitinei formai būdinga: nerimas ir susijaudinimas, hidrofobija (vandens baimė), aerofobija (oro baimė), seilėjimasis, haliucinacijos ir agresyvus elgesys. Paralitinei formai būdinga: paralyžius, sumažėjęs jautrumas, apatija, dažnai progresuoja į komą.
Komplikacijos:
Koma. Abiejų formų pasiutligė galiausiai sukelia komą. Pacientai praranda sąmonę ir nesugeba reaguoti į išorinius dirgiklius.
Kvėpavimo nepakankamumas. Esant kvėpavimo raumenų paralyžiui pacientai dažnai miršta dėl kvėpavimo nepakankamumo.
Širdies sustojimas. Širdies funkcijos sutrikimai taip pat gali būti mirties priežastimi.
Profilaktinės priemonės
Pasiutligės profilaktika apima tiek specifines, tiek nespecifines priemones, kurios gali būti taikomos įvairiais ligos prevencijos lygmenimis.
Skiepai yra svarbiausia pasiutligės specifinė prevencijos priemonė.
Prieškontaktinė profilaktika:
dirbantiems su pasiutligės virusu nuolatinės rizikos aplinkoje (diagnostikos, tyrimų ar gamybos laboratorijų personalui);
veterinarams, jų padėjėjams ir gyvūnų prieglaudos prižiūrėtojams;
miškininkams, medžiotojams, miško ūkio darbininkams, urvų tyrėjams (speleologams), iškamšų gamintojams.
Skiepijimo schema.Prieš ekspoziciją taikomas trijų dozių kursas: 0, 7, 21 arba 28 dieną.
Pokontaktinė profilaktika: taikoma asmenims, sukandžiotiems ar sužeistiems įtariamai užsikrėtusių gyvūnų arba turėjusiems kontaktą su pasiutligės virusu užterštomis medžiagomis.
Skiepijimo schema.Skiriamas penkių dozių vakcinacijos kursas: 0, 3, 7, 14, 28 dieną.
Nespecifinės profilaktikos priemonės
Kontakto su nepažįstamais ar laukiniais gyvūnais vengimas. Nesiartinti prie laukinių ar beglobių gyvūnų, ypač tų, kurie elgiasi neįprastai.
Gyvūnų priežiūra. Šeimininkai turėtų užtikrinti, kad jų augintiniai būtų skiepyti ir vengtų sąlyčio su laukiniais gyvūnais.
Įkandimų prevencija. Su gyvūnais elgtis saugiai ir vengti juos provokuoti.
Žaizdos priežiūra.Po įkandimo ar sužeidimo, svarbu kuo greičiau nuplauti žaizdą tekančiu vandeniu ir muilu bent 15 minučių, tada dezinfekuoti.
Medicininė pagalba. Nedelsiant kreiptis į medicinos įstaigą po sužalojimo.
Beglobių gyvūnų kontrolė. Beglobių gyvūnų populiacijos mažinimas ir priežiūra.
Laukinių gyvūnų vakcinacija. Vakcinacija atliekama naudojant oralines vakcinas, kurios išbarstomos jų buvimo vietose.
Literatūra
- World Health Organization. Rabies. Prieiga internete: https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/rabies
- World Health Organization. Mexico is free from human rabies transmitted by dogs Prieiga internete: https://www.who.int/news/item/21-12-2019-mexico-is-free-from-human-rabies-transmitted-by-dogs
- European Centre for Disease Prevention and Control. Rabies. Prieiga internete: https://www.ecdc.europa.eu/en/rabies
- European Centre for Disease Prevention and Control. The European Union One Health 2022 Zoonoses Report. Prieiga internete: https://www.ecdc.europa.eu/en/publications-data/european-union-one-health-2022-zoonoses-report
- Centers for Disease Control and Prevention. Rabies. Prieiga internete: https://www.cdc.gov/rabies/about/index.html
Atnaujinimo data: 2024-06-19