Paragonimozė

Paragonimozė (plautinės siurbikės sukelta liga, plaučių distomiazė) – yra kirmėlinė liga, kurią sukelia Paragonimus genties siurbikės, parazituodamos plaučiuose bei kituose organuose.

Ligos sukėlėjas

Žinoma virš 10 Paragonimus genties siurbikių (P. westermani, P. heterotremus, P. kellicoti, P. mexicana, P. skrjabin, P. miyazakii, P. compactus ir kt.), kurios žmogui gali sukelti paragonimozę. Labiausiai paplitusi P. westermani. Jiyra 10–16 x 4–8 mm dydžio, rausvai rudos spalvos, ovalios kiaušinio formos kirmėlė. P. westermani yra hermofroditai (vienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus). Suaugę ir subrendę išskiria stambius, 68–118 x 39–67 µm dydžio, rudai auksinės spalvos, ovalios formos, apgaubtus storu apvalkalu, nesubrendusius kiaušinėlius, kurie su išmatomis ir skrepliais patenka į aplinką.

Parazito vystymosi ciklas

P. westermani gyvybinis ciklas vyksta vandenyje, dalyvaujant galutiniams ir tarpiniams šeimininkams. Galutiniais šeimininkais gali būti naminiai ir laukiniai gyvūnai bei žmonės, kurių organizme (plaučiuose, kepenyse, raumenyse ar kt.) parazituoja suaugusios siurbikės. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai Melanoides spp. genties moliuskai ir aukštesnieji vėžiagyviai (krabai, vėžiai), kurių organizme vystosi lervinės siurbikių stadijos. Lytiškai subrendusios siurbikės plaučiuose išskiria kiaušinėlius, kurie su bronchų sekretu patenka į burną. Iš čia dalis kiaušinėlių su skrepliais patenka į aplinką, kita dalis, juos nurijus, iš virškinimo trakto pasišalina su išmatomis. patekę į vandenį kiaušinėliai per 3–6 sav. subręsta. Iš jų išsilaisvina lervos (miracidijos), kurios, suradusios moliuską, aktyviai prasiskverbia į jo vidų, kur susiformuoja sporocistos, redijos ir cerkarijos. Visi šie raidos etapai užtrunka apie 3–5 mėnesius. Cerkarijos turi trumpą kūną ir rudimentinę uodegėlę, todėl vandenyje negali plaukioti. Šliaužiodamos dugnu, jos suranda antrą tarpinį šeimininką, krabą ar vėžį, ir aktyviai įsiskverbia į jo vidų. Raumenyse, kepenyse ar žiaunose cerkarijos sudaro cistas, kuriose per 6–8 sav. virsta užkrečiamomis formomis – metacerkarijomis.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra žmonės, šunys, katės, naminiai ir laukiniai mėsėdžiai, graužikai, kurie išskiria siurbikių kiaušinėlius.

Infekcijos perdavimas

Žmonės ar gyvūnai šia liga užsikrečia vartodami maistui užsikrėtusius vėžius ir krabus. Azijoje apie 80 proc. gėlavandenių krabų yra užsikrėtę P. westermani siurbikėmis. Krabų (vėžių) marinavimas ar sūdymas nesunaikina raumenyse esančių metacerkarijų. Ruošiant maistui užsikrėtusius krabus (vėžius), lervos gali patekti ant rankų, indų, virtuvės įrankių, kitų maisto produktų. Užsikrėsti galima vartojant maistui žalią mėsą ar organus gyvūnų, kurie minta vėžiais ar krabais.

Žmogaus dvylikapirštėje žarnoje metacerkarijos išsilaisvina iš apvalkalo, prasiskverbia pro žarnos sienelę ir patenka į kūno ertmę. Prasideda sudėtingas siurbikių migracijos kelias. Per diafragmą ir pleurą jaunos siurbikės skverbiasi į plaučius, kur apsistoja arti stambiųjų bronchiolių ar bronchų. Aplink jas susidaro kapsulė, kurioje gyvena po dvi ar daugiau siurbikių. Maždaug po 3 mėn. siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie per angelę, susidariusią tarp kapsulės ir bronchų, patenka į bronchų spindį. Kiaušinėliai keliauja iki ryklės, iš čia su seilėmis arba nurijus su išmatomis pasišalina į aplinką. Kartais parazitai patenka į kraujo srovę, todėl gali nukeliauti į kitus organus ir audinius, bet toliau vystytis negali.

Ligos paplitimas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet šia liga užsikrečia ir serga apie 22 mln. žmonių. Susirgimas plačiai paplitęs Azijoje (įskaitant Kiniją, Filipinus, Japoniją, Vietnamą, Pietų Korėja, Taivaną ir Tailandą), Afrikoje, Pietų Amerikoje, Rusijos Federacijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Kinijoje kasmet šia liga užsikrečia apie 10 mln. žmonių, Lotynų Amerikos šalyse – apie 500 tūkst. žmonių. Dažniausiai susirgimai registruojami šalyse, kur maistui vartojami termiškai neapdoroti gėlavandeniai vėžiai ir krabai.

Klinika

Laikas nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų atsiradimo priklauso nuo parazitų skaičiaus bei jų lokalizacijos vietos.Siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius praėjus 60–90 dienų po užsikrėtimo. Pagal parazitavimo vietą išskiriama plaučių ir ekstrapulmoninė paragonimozė. Išskiriamos ūmi ar lėtinė ligos stadijos. Ūmi stadija vystosi, kai organizme parazituoja dar nesubrendusios siurbikės. Lervutėms migruojant iš žarnyno į pilvo ertmę gali atsirasti karščiavimas, bendras negalavimas, viduriavimas, pilvo skausmas, odos bėrimai ir niežulys. Siurbikėms parazituojant plaučiuose, būdingas karščiavimas, dusulys, kosulys su pūlingais skrepliais (kartais su kraujo priemaišomis), skausmas krūtinėje. Kraujyje – didelė eozinofilija. Ekstrapulmoninė paragonimozė vystosi retai, kai siurbikių lervos su krauju patenka į kitus organus (galvos smegenis, kepenis, pilvo ertmę, limfmazgius, lytinius ir šlapimo sistemos organus) ir juos pažeidžia. Siurbikėms patekus į smegenis, atsiranda galvos skausmas, pakyla temperatūra, ligonis vemia, jam dvejinasi akyse, gali vystytis traukuliai, dalinis paralyžius. Lėtinė ligos stadija išsivysto po 2–3 mėnesių. Ligos simptomai kaitaliojasi su ligos paūmėjimai ir remisijomis (pagerėjimais). Ligonį vargina pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas su krauju, ant kojų ir pilvo odos pastebimi bėrimai. Infekcija paprastai tęsiasi apie 6–7 metus, kartais – iki 20 metų.

Profilaktika

• Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis. Kaimo vietovėse statyti tualetus, laikantis tam tikrų reikalavimų.
• Naikinti arba mažinti moliuskų veisimosi vietas: vandens telkiniuose pašalinti augmeniją, sausinti mažaverčius vandens telkinius (pvz. balas), prižiūrėti vandens šaltinių sanitarinę būklę, valyti drėkinimo ir drenažo sistemas.
• Nemaitinti naminių gyvūnų žaliais krabais, vėžiais ar jų atliekomis.
• Reguliariai gydyti naminius gyvūnus (katės, šunys ) nuo kirminų.
• Endeminėse šalyse maistui naudoti tik gerai termiškai apruoštus gėlavandenius vėžius, krabus (temperatūra turi būti aukštesnė nei 65 °C).Keliautojai turėtų vengti patiekalų, kurių sudėtyje yra gėlavandenių vėžiagyvių ar krabų.
• Netinkamas užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nepadaro vėžių ir krabų nekenksmingų, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
• Žalių krabų, vėžiagyvių dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, nes lervos gali patekti ant įvairių paviršių, stalo, indų ar maisto. Po darbo virtuvėje atidžiai nusiplauti rankas.

Informacijos šaltinis

https://www.cdc.gov/dpdx/paragonimiasis/index.html

https://www.who.int/news-room/questions-and-answers/item/neglected-tropical-diseases-paragonimiasis

https://cdn.who.int/media/docs/default-source/searo/food-safety/paragonimiasis.pdf