Opistorchozė

Opistorchozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia plokščiosios kirmėlės Opisthorchis felineus (katininė arba sibirinė siurbikė) ir Opisthorchis viverrini (Pietryčių Azijos siurbikė). Šie parazitai gyvena žmogaus tulžies pūslėje, kepenų bei kasos latakuose.

Ligos sukėlėjai

O.felineus ir O.viverrini yra 5–12 x 2–3 mm dydžio, gelsvos spalvos, pailgo lapelio formos kirmėlės. Jos turi du siurbtukus, kuriais tvirtinasi prie gleivinės paviršiaus. Nuo kirmėlių sugebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Šios siurbikės yra hermafroditai (vienas individas turi vyriškus ir moteriškus lytinius organus), suaugę ir subrendę per parą išskiria apie 1000 kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką.

Parazitų vystymosi ciklas

Parazitų vystymosi ciklas, kuriame dalyvauja galutinis ir du tarpiniai šeimininkai, susijęs su gėlu vandeniu. Galutiniais šeimininkais gali būti žmonės, naminiai ir laukiniai mėsėdžiai gyvūnai (katės, šunys, lapės, vilkai, meškos ir kt.). Pirmi tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai moliuskai, gyvenantys ežeruose ar nesrauniose upėse, antri tarpiniai šeimininkai – gėlavandenės, dažniausiai karpinės, žuvys. Galutinio šeimininko organizme parazitai suauga, lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patekus į vandenį. Juos praryja moliuskai. Moliusko organizme iš kiaušinėlių išsilaisvina lervos, kurios per 4–6 mėnesius virsta cerkarijomis (lervinė stadija parazitais, turinčiais uodegėlę ir pasižyminčiais dideliu judrumu). Šios lervos, išėjusios iš moliusko organizmo, patenka į vandenį. Per žuvų odą bei žiaunas cerkarijos patenka į kraujotaką ir raumenis. Žuvų raumenyse cerkarijos sudaro 0,24–0,34 mm skersmens cistas, kuriose per 6 savaites virsta užkrečiamomis lervomis (metacerkarijomis). Metacerkarijos žuvų audiniuose gyvena apie 2 metus. Vienoje užsikrėtusioje žuvyje gali būti iki 30 tūkst. metacerkarijų, daugiausiai jų randama uodegos ir nugaros pelekų raumenyse.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra žmonės, naminiai ir laukiniai gyvūnai (šunys, katės, lapės, vilkai, meškos ir kt.), kurie su išmatomis išskiria siurbikių kiaušinėlius. Ypač dažnas infekcijos šaltinis yra katės.

Infekcijos perdavimas

Žmogus opistorchoze užsikrečia valgydamas žalias, džiovintas, silpnai rūkytas bei netinkamai užšaldytas užsikrėtusias gėlavandenes žuvis. Dvylikapirštėje žarnoje iš cistų, esančių žuvies raumenyse, išsilaisvinusios lervos migruoja į kepenis, tulžies pūslę ir kasos latakus. Per 3–4 sav. virsta suaugusiais parazitais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Parazitai žmogaus organizme gali gyventi 15–25 metus.

Paplitimas

Opistorchozė – labiausiai paplitusi upių baseinų teritorijose, kur yra geros sąlygos tarpiniams šeimininkams (moliuskams, žuvims) gyvuoti, taip pat vietovėse, kuriose gyventojai maistui naudoja daug žuvies.Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 mln. žmonių gyvena rizikos zonose, kur gali užsikrėsti opistorchoze (67 mln. opistorchoze sukelta O. viverrini ir 13 mln. – O. felineus). O. viverrini sukelta liga yra endeminė Pietryčių Azijos šalyse (Vietname, Tailande, Laose, Kambodžoje, Kinijoje, Taivane), O. felineus sukelta liga registruojama Rusijos Federacijoje, Europos, Azijos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kazachstane, Sibire, Ukrainoje. Lietuvoje šios ligos atvejų pasitaikydavo Kuršių pamario gyvenvietėse.

Klinika

Inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Opistorchozė gali būti nuo besimptomės iki sunkios ligos formos. Besimptomė ligos forma dažniau pasitaiko vaikams. Išskiriamos ūmi ir lėtinė opistorchozės stadijos. Ūmi stadija vystosi, kai organizme parazituoja dar nesubrendusios siurbikės. Ji pasireiškia nedideliu karščiavimu, prakaitavimu, bendru negalavimu, galvos svaigimu, raumenų, sąnarių skausmais, odos bėrimais, akių vokų patinimais, virškinimo trakto sutrikimo simptomais. Padidėja kepenys, limfmazgiai, rečiau – blužnis. Kraujyje padaugėja leukocitų bei eozinofilų. Vėliau, kai organizme parazituoja suaugusios siurbikės, vystosi lėtinė ligos stadija, kuri pasireiškia pilvo skausmu, skausmu po dešiniuoju šonkaulių lanku ir skrandžio srityje, kartumu burnoje, aštraus ir riebaus maisto netoleravimu, pykinimu, vėmimu. Kartais juntami labai skausmingi diegliai kepenų srityje (kepenų kolika). Kai kurie ligoniai skundžiasi nemiga, nuotaikų kaita, padidėjusiu jautrumu. Temperatūra gali svyruoti nuo 37 ° iki 39 °C. Ligai užsitęsus gali vystytis sunkios komplikacijos: tulžies pūslės ir kepenų latakų pūlingas uždegimas, pūlingas hepatitas, išsiplėtusių tulžies latakų plyšimas, pilvaplėvės uždegimas, ūmus ir lėtinis kasos uždegimas (pankreatitas), pirminis kepenų ir kasos vėžys, kepenų cirozė.

Profilaktika

• Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis. Kaimo vietovėse statyti tualetus, laikantis sanitarinių reikalavimų.
• Naikinti arba mažinti moliuskų veisimosi vietas: vandens telkiniuose pašalinti augmeniją, prižiūrėti vandens šaltinių sanitarinę būklę, valyti drėkinimo ir drenažo sistemas.
• Nemaitinti naminių gyvūnų žalia žuvimi.
• Reguliariai gydyti naminius gyvūnus (katės, šunys ) nuo kirmėlių.
• Endeminėse šalyse maistui naudoti tik gerai termiškai apdorotas gėlavandenes žuvis.
• Žalios žuvies dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, nes lervos gali patekti ant įvairių paviršių, stalo, indų ar maisto.
• Neragauti žalio žuvies faršo.
• Netinkamas užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nepadaro žuvų nekenksmingų, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
• Kaip padaryti žuvis nekenksmingas:

• Sūdyti. Ant 10 kg. žuvies užpilti 2 kg druskos ir išlaikyti 14 dienų. Šaltam rūkymui, vytinimui paruoštoje žuvyje turi būti 14 proc. druskos.
• Apdoroti karščiu. Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūsta verdant žuvį 15–20 min. nuo užvirimo momento, kai žuvies gabaliukai nedidesni kaip 5 cm, kepant 20–25 min., kai gabaliukų dydis nedidesnis nei 2 cm. Pyragus su žuvies įdaru patartina kepti ne trumpiau kaip valandą.
• Užšaldyti. Užšaldyti – 40 °C temp. (temperatūra turi būti visame žuvies gabale) ir laikyti 7 val. arba -20 °C temp. – 32 val.

Informacijos šaltinis

https://www.cdc.gov/dpdx/opisthorchiasis/index.html

https://www.who.int/news-room/questions-and-answers/item/neglected-tropical-diseases-opisthorchiasis