Onchocerkiazė

Onchocerkiazė yra parazitinė liga, kurią sukelia Onchocerca volvulus kirmėlės. Sergant šia liga, pažeidžiama oda ir akys. Sukėlėjus perneša užsikrėtę Simulium genties upiniai mašalai, kurie gyvena ir veisiasi prie sraunių upių, todėl ši liga dar vadinama „upiniu aklumu“. Onchocerkiazė yra antra (po trachomos) infekcinė liga pasaulyje, dėl kurios dažniausiai vystosi aklumas.

Sukėlėjai

O. volvulus yra apvalios, baltos spalvos, ilgos siūlo formos kirmėlės, priklausančios Onchocercidae šeimai. Patelės gali būti 33–50 cm, o patinėliai – 2–5 cm ilgio. Patinėliai ir patelės gyvena poromis, susisukę poodiniame audinyje. Apvaisintos patelės išskiria 0,3 mm ilgio lervas (mikrofilarijas), kurios žmogaus organizme gyvena apie 2 metus.

Parazito vystymosi ciklas

Parazitui vystytis reikalingi du šeimininkai: tarpinis – mašalai, galutinis – žmogus. Užsikrėtusiam mašalui maitinantis krauju, trečios stadijos lervos per įkandimo žaizdelę prasiskverbia į poodinį sluoksnį ir per 12 mėnesių išsivysto iki suaugusių kirmėlių. Jos gyvena poodinio sluoksnio, jungiamojo audinio limfiniuose mazguose iki 8–15 metų. Viename limfiniame mazge gali gyventi kelios dešimtys (iki 50 kirmėlių) patinėlių ir patelių. Viena apvaisinta patelė kasdien išskiria daugiau kaip tūkstantį lervų (mikrofilarijų), kurios iš odos ir jungiamojo audinio limfinių mazgų keliauja į periferinį kraują, šlapimą, seiles bei kitus organus ir audinius. Mašalai užsikrečia siurbdami sergančio žmogaus kraują. Patekusios į vabzdžio skrandį, lervos keliauja į krūtinės raumenis, kur per 6–7 dienas virsta invazinėmis trečios stadijos lervomis, kurios migruoja į vabzdžio siurbimo aparatą.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra onchocerkiaze sergantis žmogus, nes jo organizme gyvena suaugusios kirmėlės, kurios išskiria lervas.

Infekcijos perdavimas

Žmogui infekcija perduodama, kai mašalui maitinantis krauju, lervos patenka į žmogaus odą. Ligos sukėlėjus platina Simulium genties upinių mašalų patelės, kurios maitinasi krauju, reikalingu kiaušinėliams brandinti. Mašalai veisiasi švariose srauniose upėse ir upeliuose. Jie gali nuskristi didelius atstumus (dažniausiai 2 km), kol suranda maisto ar tinkamą vietą veistis. Mašalų patelės puola dieną. Į žmonių gyvenamąsias patalpas paprastai neskrenda.

Paplitimas

Onchocerkiazė labiausiai paplitusi tropiniuose regionuose. 99 proc. visų atvejų registruojama subsacharinės Afrikos dalyje (31 šalyje). Liga registruojama ir dvejose Lotynų Amerikos šalyse (Brazilijoje, Venesueloje) ir Arabijos pusiasalyje (Jemene). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 109 mln. žmonių gyvena endeminėse rizikos zonos šalyse. Šia liga dažniausiai serga 30–50 metų amžiaus žmonės. Endeminėse Vakarų Afrikos šalyse apie 50 proc. iki 40 metų amžiaus vyrų (dažniausiai žvejų) apanka.

Klinika

Inkubacinis laikotarpis trunka apie metus. Apie 10 proc. ligonių gali nejausti jokių ligos požymių. Negalavimai atsiranda, kai lervos pradeda migruoti žmogaus organizme. Jaučiamas bendras silpnumas, karščiavimas, galvos skausmai. Suaugusios kirmėlės, gyvendamos žmogaus organizme, išskiria milijonus mikrofilarijų, kurios keliaudamos odoje ir akyse sukelia stiprų uždegimą. Didžiausia žala padaroma, kai aplink žūstančias ar žuvusias lervas vystosi uždegimas. Priklausomai nuo lervų lokalizacijos bei jų žuvimo vietos, pažeidžiamos akys, oda ir limfinė sistema.

Būdingiausias ligos požymis yra odos pažeidimas. Ligoniai jaučia stiprų, sunkiai suvaldomą niežtėjimą, nudraskius odą dažnai prisideda ir bakterinė infekcija. Vidutinio sunkumo liga pasireiškia kaip vietinis odos bėrimas. Kartais šie pažeidimai ir niežulys per kelis mėnesius išnyksta ir negydant. Sunkesniais atvejais oda sustorėja, patinsta, susiraukšlėja, sumažėja jos elastingumas, vystosi atrofija. Keliaudamos oda, lervos sunaikina elastingą audinį, todėl susidaro odos raukšlės, vystosi šiurkštus, gruoblėtas, primenantis kerpę, odos uždegimas (dermatitas), dažnai padidėja odos pigmentacija, oda tampa tamsi. Ligai vystantis, oda suplonėja (primena cigarečių popierių), pakinta jos pigmentacija, atsiranda „leopardo“ arba „driežo“ oda.

Poodiniai mazgai, kuriuose gyvena suaugusios kirmėlės, išryškėja praėjus 12–18 mėnesių po užsikrėtimo. Mazgai padidėja 30 proc. ligonių. Jie būna plokšti, paslankūs, neskausmingi. Mazgai gali vystytis kiekvieno organo jungiamajame audinyje, tačiau dažniau atsiranda virš klubo, dubens, šonkaulių, menčių ir kaukolės srityse, rečiau – ant liemens, galūnių bei kitų kūno vietų. Jie gali būti nuo 1–2 cm iki 5–7 cm dydžio. Dažniausiai ligoniai turi apie 10 mazgų. Žuvusios kirmėlės mazguose gali sukalkėti.

Patekusios į akį, lervos migruoja akies obuolio jungine į rageną, per kraujagysles pasiekia optinį nervą. Akis pažeidžiama, kai apie žuvusią lervą vystosi uždegimas. Ligos pradžioje ant ragenos atsiranda mažos matinės dėmelės, kartu vystosi ir akių junginės uždegimas. Šiuo ligos laikotarpiu regėjimas gali būti išsaugotas, nes tai yra grįžtamas procesas. Vėliau ragena pasidaro drumsta, perauga jungiamuoju audiniu, pažeidus optinį nervą vystosi negrįžtamas regos praradimas (aklumas).

Mikrofilarijų invazija į limfinę sistemą sukelia limfmazgių uždegimą, jie padidėja, odai praradus elastingumą, limfmazgiai lokalizuojasi kabančiose odos kišenėse, dažniausiai dubens srityje. Sunkiais atvejais dėl limfmazgių uždegimo gali vystytis genitalijų dramblialigė (jungiamojo audinio išvešėjimas).

Prevencinės priemonės

• Rekomenduojama nešioti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis dengiančius batus ir mūvėti kojines.
• Apsisaugoti nuo mašalų padeda juos atbaidančias priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Svarbu atkreipti dėmesį į preparato etiketėje nurodytas rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams.
• Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
• Endeminėse vietovėse vengti vandens telkinių (sraunių upių ir upelių), kuriuose gali veistis mašalai.

Informacijos šaltinis

www.cdc.gov/parasites/onchocerciasis/index.html

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/onchocerciasis