Marburgo hemoraginė karštligė

Marburgo hemoraginė karštligė – labai sunki liga, kurią sukelia Marburgo virusas. Šis virusas, kaip ir Ebolos virusas, priklauso Filoviridae šeimai.

Viruso rezervuaras
Mokslinių studijų duomenimis, tikėtina, kad viruso rezervuaras yra afrikiniai vaisėdžiai šikšnosparniai, ypač Egiptinis skraidantysis šuo (lot. Rousettus aegyptiacus, angl. Egyptian Fruit Bat, Egyptian Rousette).

Paplitimas
Marburgo hemoraginė karštligė pirmą kartą užregistruota 1967 m. protrūkių Marburgo ir Frankfurto (Vokietija) bei Belgrado (Serbija) laboratorijose metu. Laboratorijos darbuotojai turėjo sąlytį su beždžionių (žaliųjų markatų (Chlorocebus aethiops)) iš Ugandos krauju, organais, ląstelių kultūromis.

1967–2012 m. iš viso užregistruotas 571 Marburgo hemoraginės karštligės atvejis (iš jų 470 baigėsi mirtimi). Minėtu laikotarpiu Marburgo hemoraginės karštligės protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Gabone, Sudane ir Ugandoje. Pastaraisiais metais protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Ugandoje (2007, 2017 m.) ir Angoloje (2005 m,).

Kaip užsikrečiama?
Marburgo virusas lengvai plinta per tiesioginį sąlytį su sergančio ar mirusio asmens kūno skysčiais (krauju, sekretais, sperma, organais ir t. t.) ar kūno skysčiais užterštais daiktais, aplinka (rūbais, adatomis ir kt.). Didžiausia rizika užsikrėsti kyla, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.
Užsikrėsti galima ir per tiesioginį sąlytį su gyvais ar mirusiais virusu infekuotais gyvūnais, taip pat laukinių gyvūnų (pvz., beždžionių, šimpanzių, miško antilopių, šikšnosparnių) mėsa.

Marburgo hemoraginė karštligė gali būti hospitalinė infekcija. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto su sergančių asmenų kūno skysčiais metu nesilaikydami tinkamų šios ligos kontrolės priemonių.

Net kai susirgęs asmuo pasveiksta, Marburgo virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje, todėl naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu, išlieka.

Atsižvelgiant į tai, kad virusas aptinkamas kraujyje ir infekuotų bei pasveikusių asmenų organuose ir audiniuose, užsikrėsti galima transfuzijų (kraujo perpylimo) ir transplantacijų (organų persodinimo) metu, nors iki šiol užkrėtimų per biologinės kilmės medžiagas nebuvo registruota.

Simptomai
Inkubacinis ligos periodas – 2–21 d. (dažniausiai 5–10 d.). Liga prasideda ūmiai, karščiuojama, skauda galvą. Trečią ligos dieną dažniausiai išsivysto skrandžio ir žarnyno funkcijos sutrikimai (pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas). Praėjus maždaug 5–7 d. nuo ligos simptomų atsiradimo pacientams gali pasireikšti makulopapulinis (lygus odos paraudimas, kurį dengia susiliejantys guzeliai, mazgeliai) bėrimas. Sunkiais atvejais sutrinka centrinės nervų sistemos veikla, būdingas sumišimas, pritemusi sąmonė, dirglumas. Daugeliui pacientų pasireiškia kraujavimas.

Vidutinis mirštamumas siekia beveik 54 proc. Ankstesnių įvykusių protrūkių metu mirštamumas svyravo nuo 24 iki 88 proc.

Profilaktika ir gydymas
Atvejo valdymas ir gydymas
Nėra patvirtinto filovirusinės infekcijos gydymo. Gydymas simptominis.

Kontrolės priemonės
Pagrindinis kontrolės priemonių tikslas – pertraukti viruso plitimo nuo žmogaus žmogui grandinę. Vykdant ligos kontrolę svarbus greitas susirgusių asmenų išaiškinimas ir izoliavimas, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, tinkama darbo su ligonių krauju ir kitais kūno skysčiais sauga (asmeninių apsaugos priemonių naudojimas (kaukės, pirštinės, akiniai, neperšlampami chalatai ir kt.), aplinkos daiktų dezinfekcija, tinkamas medicininių atliekų tvarkymas, mirusių asmenų laidojimas ir kt.

Papildomos profilaktikos priemonės
Šalyse ir teritorijose, kuriose registruojami Marburgo hemoraginės karštligės atvejai, rekomenduojama nesilankyti urvuose, šachtose, kur gali būti šikšnosparnių, vengti artimo sąlyčio su gyvais ar mirusiais laukiniais gyvūnais, įskaitant beždžiones, miškų antilopes, graužikus, šikšnosparnius, nevartoti laukinių gyvūnų mėsos.

Registruotas vienas užkrėtimo lytiniu keliu atvejis per infekuotą spermą praėjus septynioms savaitėms po klinikinio pasveikimo. Šioje srityje reikalingi detalesni tyrimai. Pasaulio sveikatos organizacija pasveikusiems vyrams 12 mėnesių nuo ligos simptomų pradžios arba kol dviem atskirais tyrimais bus patvirtinta, kad spermoje viruso nėra, rekomenduoja lytinių santykių metu naudoti apsaugos priemones (prezervatyvus).

 LITERATŪRA

https://www.who.int/health-topics/marburg-virus-disease#tab=tab_1

https://www.cdc.gov/marburg/about/index.html