Maras

Maras – zoonozė, kurią sukelia Yersinia pestis bakterijos.

Istoriškai maras sukeldavo plataus masto pandemijas, kurių metu būdavo didelis mirtingumas. XIV amžiuje jis buvo žinomas kaip "juodoji mirtis", sukėlusi daugiau kaip 50 mln. mirčių Europoje. Maro epidemijos kilo Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje, tačiau nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio daugiausiai žmonių užsikrėtė Afrikoje. Šiuo metu 3 endemiškiausios šalys yra Kongo Demokratinė Respublika, Madagaskaras ir Peru. Madagaskare apie buboninio maro atvejus pranešama beveik kasmet epidemijos sezono metu (nuo rugsėjo iki balandžio mėn.).

Kaip užsikrečiama?

Pagrindinis šių bakterijų rezervuaras yra graužikai. Maras tarp graužikų ir nuo graužikų žmonėms dažniausiai plinta per infekuotų blusų įkandimus. Kiti žinduoliai taip pat gali būti infekuoti. Galimi ir kiti šios infekcijos plitimo keliai. Yersinia pestis į žmogaus organizmą gali patekti tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvūnų / žmonių audiniais, kūno skysčiais. Plaučių maro forma gali plisti nuo žmogaus žmogui per orą su lašeliais artimo sąlyčio metu. Žmonių maro pavojus kyla visur, kur kartu egzistuoja maro gamtiniai židiniai (bakterijos, gyvūnų rezervuaras ir pernešėjas) ir žmonių populiacija. Vis dar pasitaiko retų plaučių maro atvejų tarp žmonių, susidūrusių su sergančiomis katėmis. Katės yra ypač jautrios marui ir gali užsikrėsti ėsdamos užsikrėtusius graužikus. Susirgusios maru katės kelia pavojų perduoti užkrečiamus maro lašelius savo šeimininkams arba veterinarijos gydytojams. Maras gali paveikti daugelio rūšių gyvūnus, pavyzdžiui, voveres, žiurkes, prerijų šunis, peles ir triušius. Laukiniai plėšrūnai gali užsikrėsti valgydami kitus užsikrėtusius gyvūnus.

Simptomai

Maro klinika priklauso nuo sukėlėjo patekimo vartų. Infekcija prasideda į gripą panašiais simptomais, tačiau vėliau gali pasireikšti įvairiomis klinikinėmis formomis. Skiriamos 3 pagrindinės ligos formos: buboninis, septiceminis ir plaučių maras.

Buboninis maras sudaro 80-95 proc. visų ligos atvejų. Inkubacinis periodas yra 1-7 d. Ligai būdingas karščiavimas, galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas, vėmimas, pykinimas. Specifinis šios formos simptomas – vienas ar keli patinę, skausmingi limfmazgiai. Buboninis maras gali progresuoti ir išplisti į plaučius, o tai yra sunkesnė maro rūšis, vadinama plaučių maru. Vėlesnėse infekcijos stadijose uždegiminiai limfmazgiai gali virsti atviromis opomis, pripildytomis pūlių. Yersinia pestis bakterijos dauginasi limfmazgyje, esančiame arčiausiai sukėlėjo patekimo vietos. Buboninis maras dažniausiai išsivysto po blusų įkandimo. Negydant mirštamumas nuo buboninio maro siekia 30-60 proc., anksti pritaikius tinkamą gydymą – 10-20 proc. Buboninis maras neplinta nuo žmogaus žmogui, išskyrus atvejus, kuomet yra tiesioginis sąlytis su išopėjusių bubonų pūliais.

Septiceminis maras diagnozuojamas sukėlėjui išplitus kraujyje. Jam būdingas karščiavimas, šaltkrėtis, didelis silpnumas, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Oda ir kiti audiniai gali tapti juodi ir žūti, ypač rankų ir kojų pirštai bei nosis. Septiceminis maras gali sukelti šoką, daugybinį organų nepakankamumą. Septiceminis maras gali išsivystyti kaip pirminė ligos forma arba buboninio maro komplikacija.Inkubacinis periodas yra menkai apibrėžtas, tačiau tikėtina, kad jis pasireiškia per kelias dienas nuo užsikrėtimo.

Plaučių maras yra pati pavojingiausia maro forma, sergančius plaučių maro forma ligonius reikia izoliuoti, o jų kontaktus atsekti ir gydyti. Ši forma išsivysto Yersinia pestis bakterijoms patekus į kvėpavimo takus įkvėpus plaučių maru sergančio paciento kvėpavimo lašelių ir (arba) smulkių dalelių arba kaip septiceminio maro komplikacija. Inkubacinis periodas 1-4 d., kartais trumpesnis nei 24 val. Jam būdingas karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, greitai besivystanti pneumonija su kvėpavimo nepakankamumu, krūtinės skausmas, kosulys (kartais kraujingomis ar vandeningomis gleivėmis). Plaučių maras yra vienintelė maro forma, kuri gali plisti nuo žmogaus žmogui. Anksti nepritaikius gydymo plaučių maras baigiasi mirtimi. Tačiau pasveikimo rodikliai yra aukšti, jei liga nustatoma ir gydoma laiku (per 24 valandas nuo simptomų atsiradimo).

Maro diagnozavimas

Marui patvirtinti reikia atlikti laboratorinius tyrimus. Geriausia praktika yra nustatyti Yersinia pestis iš pūlių mėginio iš burnos, kraujo arba skreplių.
Profilaktika ir kontrolė

Maro profilaktika ir kontrolė susijusi su graužikų ir blusų populiacijos kontrole, asmeninių apsaugos priemonių naudojimu, asmenų, sergančių plaučių maru, izoliacija, artimą sąlytį su plaučių maro atveju turėjusių asmenų nustatymu ir stebėjimu. Maras gydomas antibiotikais. Ankstyvas antibiotikų skyrimas svarbus tiek gydant, tiek vykdant maro profilaktiką. Vadovaujantis PSO informacija, asmenims, turėjusiems artimą sąlytį su asmenimis, sergančiais maru, arba asmenims, turėjusiems didelės rizikos ekspoziciją, pvz., blusų sukandimai, sąlytis su infekuotų gyvūnų kūno skysčiais ir audiniais, rekomenduojamas profilaktinis gydymas (poekspozicinė profilaktika) antibiotikais. Poekspozicinė profilaktika turi būti skiriama kuo greičiau po ekspozicijos.

Yersinia pestis lengvai sunaikina saulės šviesa ir džiovinimu. Nepaisant to, patekusi į orą, bakterija išlieka gyvybinga iki vienos valandos, nors šis laikas gali skirtis priklausomai nuo sąlygų.

Bioterorizmas

Nors bioteroristinio išpuolio, kurio metu būtų panaudotas marą sukeliantis mikrobas Yersinia pestis, grėsmė mažai tikėtina, istorijoje yra pavyzdžių, kai Yersinia pestis buvo panaudotas kaip biologinis ginklas.

Informacijos šaltiniai:

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/plague

https://www.cdc.gov/plague/about/index.html

https://www.ecdc.europa.eu/en/plague

https://emergency.cdc.gov/agent/plague/factsheet.asp

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7451524/

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS DARBUOTOJŲ ASMENINĖS SAUGOS PRIEMONĖS BUBONINIO IR PLAUČIŲ MARO ATVEJAIS