Maliarija

Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia Plasmodium genties kraujo pirmuonys. Liga pasireiškia periodiškai pasikartojančiais karščiavimo priepuoliais, mažakraujyste ir kepenų, blužnies, kaulų čiulpų pažeidimais.
Ligos sukėlėjai
Maliarijos sukėlėjai yra Plasmodium genties pirmuonys, priklausantys Sporozoa klasei ir Plasmodiidae šeimai. Žmogaus organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.vivax, P.ovale – trečiadienės, P.malariae – ketvirtadienės, P.falciparum – tropinės maliarijos sukėlėjai.

Parazitų vystymosi ciklas
Parazito vystymosi cikle dalyvauja du šeimininkai – žmogus ir Anopheles genties uodai. Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas po 7–45 dienų tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai su kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, eritrocitams sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas sukėlėjų nešiotojas.

Užsikrėtimo būdai
Žmogus maliarija užsikrečia įgėlus infekuotai Anopheles genties uodo patelei, kuri su seilėmis įšvirkščia žmogui maliarijos sukėlėjų. Jos puola žmogų saulei nusileidus, didžiausias jų aktyvumas tarp 23 valandos vakaro ir 6 valandos ryto. Anopheles genties uodų galima rasti visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Retais atvejais galimi kiti užsikrėtimo būdai – perpilant užkrėstą donoro kraują (transfuzinis užsikrėtimo kelias), persodinant organus (transplantacinis), pažeidus aseptikos taisykles užkratas gali būti perduotas per švirkštus ir adatas. Endeminėse vietovėse pasitaiko įgimtos maliarijos atvejų, kai užkratas patenka į vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu susimaišius motinos ir kūdikio kraujui (transplacentinis perdavimo kelias).

Maliarijos paplitimas
Maliarija plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos teritorijose. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau PSO) duomenimis, pasaulyje yra 85 šalys, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama apie 250 mln. maliarijos atvejų. Nuo šios ligos kasmet miršta apie 608 tūkst. žmonių, iš jų 80 proc. vaikų iki 5 metų amžiaus. PSO duomenimis, daugiausiai maliarijos atvejų užregistruojama Afrikos regione, net 94 proc. visų maliarijos atvejų (233 mln.) ir 95 proc. (580 tūkst.) mirčių nuo maliarijos.

Ligos simptomai
Ligos inkubacinis periodas trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus (netinkamai gydant P.vivax ir P.ovale dalis parazitų gali likti kepenyse. Jie formuoja vadinamuosius snaudžiančius židinius. Iš jų parazitams patekus į kraują, gali pasireikšti ligos simptomai). Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 valandas, tai nulemia maliarijos sukėlėjo rūšis. Kai ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Pakilus temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 valandas, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.

Imunitetas
Persirgus maliarija išsivysto tik trumpalaikis, rūšiai specifinis imunitetas. Asmenims, gyvenantiems endeminėse maliarijos vietovėse, gali išsivystyti dalinis imunitetas, kuris sumažina simptominės maliarijos dažnį ir apsaugo nuo sunkios komplikuotos maliarijos. Išvykęs iš tokios srities asmuo per 2–3 metus netenka šio imuniteto. Vietovėse, kur maliarija labai paplitusi, kūdikiai dažnai turi iš motinų paveldėtą pasyvų imunitetą, kuris išlieka 4–6 mėnesius ir apsaugo nuo maliarijos pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

Profilaktika
Pagrindinės apsisaugojimo priemonės yra antimaliariniai vaistai ir apsauga nuo uodų įgėlimo.

Antimaliariniai vaistai
Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, turėtų vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas – viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Nereguliarus vaistų vartojimas nuo maliarijos neapsaugo. Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas. Konkretus preparatas parenkamas atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, sukėlėjų atsparumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti kelias dienas prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną, visą buvimo laiką endeminėje vietovėje ir kelias dienas išvykus iš endeminės vietovės.

Apsauga nuo uodų
•    Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant, todėl reikėtų vengti vaikščioti lauke ar būti arti vandens (ypatingai tamsiu paros metu).
•    Rekomenduojama nešioti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis dengiančius batus ir mūvėti kojines, vengti tamsių drabužių, kurie vilioja uodus.
•    Rekomenduojama naudoti uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams.
•    Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
•    Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose.
•    Virš lovos pakabinti impregnuotą permetrinu ar deltametrinu audeklą, kurio kraštai atsigulus pakišami po čiužiniu. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių.
•    Prieš saulėlydį uždaryti patalpų langus ir duris, arba rūpestingai uždengti juos tinkleliais.
•    Gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas vietas, kuriose gali būti uodų.
•    Nemiegoti be apsaugos priemonių ant stogų, ant denių, po atviru dangumi.

Antimaliarinė profilaktika neužtikrina absoliučios apsaugos (efektyvumas siekia 93–100 proc.), todėl, jei sugrįžus iš endeminės vietovės ar būnant endeminėje vietovėje po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais pakyla temperatūra, reikia kreiptis į gydytoją. Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Prasidėjus karščiavimui rekomenduojama tuojau pat (per 24 val. ) kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė ir pradėtas gydymas.
Svarbu informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarinėje zonoje.

Informacijos šaltinis
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/malaria
https://www.cdc.gov/malaria/index.html
https://www.ecdc.europa.eu/en/malaria/facts

MALIARIJOS EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ, 2006