Listeriozė, naujagimio listeriozė

Listeriozė – žmonių ir gyvūnų ūminė bakterinė infekcinė liga, kurią sukelia Listeria monocytogenes rūšies bakterijos, pasireiškianti meningitu, meningoencefalitu, sepsiu, rečiau endokarditu ar konjunktyvitu.

Paplitimas

Listerioze sergama visame pasaulyje, tačiau sergamumas įvairiose šalyse yra nevienodas ir labiausiai priklauso nuo skirtingų mitybos įpročių, ligos diagnostikos. Listeriozė santykinai reta liga, o  sergamumo rodiklis priklausomai nuo pasaulio regiono ar šalies svyruoja nuo 0,01 iki 1 atvejo / 100 000 gyventojų. Nors sergamumo rodikliai yra maži, nerimą kelia aukšti mirštamumo rodikliai (20–30 proc.). 2022 m. Europos sąjungos / Europos ekonominės erdvės (toliau – ES/EEE)  šalyse registruota 2 770 listeriozės atvejų, sergamumo rodiklis 0,62 atvejo / 100 000 gyventojų. Daugiausia susirgimo atvejų nustatyta Vokietijoje (548), Prancūzijoje (451) bei Ispanijoje (437) ir tai sudarė 51,8 proc. visų registruotų atvejų ES / EEE šalyse. Aukščiausi sergamumo rodikliai registruoti Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje.  Lietuvoje vidutiniškai kasmet registruojama iki 20 listeriozės atvejų (sergamumo rodiklis 0,7 atvejo / 100 000 gyventojų)   

Etiologija (sukėlėjai ir jų savybės)

Listeria monocytogenes bakterijos – gramteigiamos, sporų nesudarančios anaerobinės lazdelės, pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksniams. Jos gali daugintis 4–6 laipsnių temperatūroje dirvožemyje, vandenyje, ant augalų, maiste, ilgai išgyvena 6–20 proc. druskos tirpale, piene, vandenyje. Kaitinamos 62 laipsnių temperatūroje žūva per 35 minutes. Veikiamos tiesioginių saulės spindulių žūva per 2–15 parų. Jas inaktyvuoja chloro turinčios dezinfekcinės medžiagos.

Infekcijos rezervuaras ir šaltinis

Listeriozės sukėlėjo infekcijos rezervuaras gamtoje –  laukiniai ir naminiai gyvūnai bei graužikai, todėl šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje. Dauguma žinduolių ir paukščių yra besimptomiai bakterijų nešiotojai, į aplinką listerijas išskiriantys su pienu, šlapimu, išmatomis. Su gyvūnų ekskrementais į aplinką patekusios listerijos gali būti randamos dirvožemyje, vandenyje, ant žolės. Žmogus, kaip infekcijos šaltinis, reikšmingas tada, kai  net ir nedidelis sukėlėjųkiekis, patekęs įnėščios moters organizmą, prasiskverbia pro placentąįvaisiųir sukelia sepsį, vaisiaus žūtį dėl centrinės nervųsistemos pažeidimo arba užkrečia vaisių ir gimsta jau sergantis kūdikis.

Infekcijos plitimo būdai

Listeriozė dažniausiai plinta per užkrėstą maistą. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra gyvūninis maistas, vartojamas be pakankamo šiluminio paruošimo. Gyvūnai dažnai yra bakterijų nešiotojai, todėl tokių gyvūnų mėsa, pienas ir jų produktai gali būti infekcijos šaltiniu. Listerijomis maistas gali būti užterštas ir jį tvarkant. Labai dažnai listerijomis gali būti užterštas nevirintas, nepasterizuotas pienas ir iš jo pagaminti produktai. Užsikrėsti taip pat galima nuo žalių daržovių ir vandens. Į dirvožemį ir ant daržovių listerijos patenka tręšiant jas galvijų mėšlu. Aprašyti užsikrėtimo atvejai oro lašiniu būdu apdorojant gyvūnines žaliavas – vilną, šerius, plunksnas. Galimas užsikrėtimas ir per pažeistą rankų odą. Naujagimiai listerioze gali užsikrėsti nėštumo metu per motinos placentą, taip pat  gimdymo metu, oro lašiniu būdu ar per buitinį sąlytį.

Imlumas infekcijai

Imlumas infekcijai priklauso nuo amžiaus, bendros sveikatos būklės, gretutinių ligų. Rizikos grupėms priskiriami: naujagimiai, nėščios moterys, asmenys su nusilpusia imunine sistema, 65 metų ir vyresni asmenys.

Klinka

Inkubacinis ligos periodas gali trukti nuo 3 iki 70 dienų, dažniausiai apie 3 savaites. Užsikrėtus sveikiems asmenims listeriozės infekcija simptomais nepasireiškia arba būna lengvos formos, kurią lydi karščiavimas, viduriavimas, pasireiškiantys praėjus 24 val. po listerijų bakterijomis užteršto maisto vartojimo. Ligos trukmė – 1–3 dienos. Daliai susirgusių asmenų liga gali komplikuotis meningitu, meningoencefalitu ar sepsiu.

Nėščiosios, naujagimiai ir asmenys su nusilpusia imunine sistema serga sunkiau. Invazinės ligos formos simptomai išsivysto 2 savaičių laikotarpiu po listerijomis  užteršto maisto vartojimo.

Nėščiųjų ir naujagimių listeriozė

Listeria monocytogenes yra svarbus naujagimių ir nėščių moterų  bakterinis patogenas. Nėščiųjų listeriozės atvejų skaičius yra maždaug 10 kartų didesnis nei kitų asmenų. Ši rizika susijusi su nėštumo metu vykstančiais imuninės sistemos pokyčiais, dėl kurių sumažėja motinos  imunitetas ir padidėja jautrumas įvairioms infekcijoms. Dažniausiai listeriozė diagnozuojama trečiąjį nėštumo trimestrą. Motinos infekcija gali pasireikšti nespecifine į gripą panašia liga su karščiavimu, raumenų, pilvo ar nugaros skausmais, pykinimu, vėmimu ar viduriavimu. Nėščiųjų listeriozė nesunki ir ligos prognozė gera. Jei listerioze serganti nėščioji gydoma, nėštumo eiga išlieka normali ir vaisius nepažeidžiamas. Negydant ir sukėlėjui perėjus placentinį barjerą, nėštumas gali baigtis persileidimu ar priešlaikiniu gimdymu, naujagimio sepsiu, meningitu ar mirtimi.

Naujagimių listeriozė būna:

• ankstyvoji, kai susergama per pirmąsias 7 dienas po gimimo,  vaisiui užsikrėtus gimdoje nuo mamos ar įkvėpus infekuotų vaisiaus vandenų. Ankstyvąja listerioze sergantys naujagimiai daugiausiai gimsta prieš laiką, ligos požymiai jau būna akivaizdūs: dažniausiai pasireiškia sepsio klinikine forma, vidaus organuose mikroabscesai. Rečiau būna odos papulinis bėrimas ar pūlingas konjunktyvitas.
• vėlyvoji, kai susergama vėliau nei 7 dieną po gimimo, užsikrečiama vaisiui slenkant gimdymo takais ar nuo slaugančio personalo rankų. Vėlyvąja naujagimių listerioze, kuri taip pat pasireiškia sepsiu ar meningitu, dažniausiai suserga laiku gimę po normalaus nėštumo naujagimiai.

Profilaktika

Nors nuo  listeriozės  vakcinos nėra,  užsikrėtimo riziką galima sumažinti vartojant saugų maistą ir jį tinkamai tvarkant.

Bendros rekomendacijos:

• vartoti tik gerai šiluma apdorotą gyvūninį maistą: jautieną, kiaulieną, paukštieną ir kt.;
• kruopščiai plauti žalias daržoves ir vaisius prieš vartojimą;
• žalią mėsą laikyti atskirai nuo šiluma apdoroto ar vartojimui paruošto maisto, kad būtų išvengta kryžminio maisto užteršimo;
• vengti nepasterizuoto, nevirinto pieno ir iš jo pagamintų produktų;
• kruopščiai plauti rankas, įrankius, paviršius po sąlyčio su žalia mėsa, daržovėmis bei vaisiais;
• apsaugoti maisto gaminimo įrankius ir maisto produktus nuo graužikų.

Rekomendacijos rizikos grupės asmenims:

• vengti minkštų sūrių (fetos, Brie, Camembert, pelėsinių ir kt.);
• vengti kulinarijos gaminių iš prekybos tinklo, taip pat dešrainių, mėsainių ir pan.;
• ilgiau  šaldytuve laikytą  paruoštą maistą prieš vartojimą iš naujo pakaitinti;
• vengti bet kokio ilgesnį laiką šaldytuve laikyto gyvūninio maisto, ypač paštetų;
• vengti šaltai rūkytų jūros produktų, šaltai rūkytų dešrų ar kitų panašių mėsos gaminių;
• vengti sąlyčio su naminiais gyvuliais, šunimis, katėmis ir jų ekskrementais. 

Parengta pagal:

1. Infekcinių ligų vadovas, sudarytojas Arvydas Ambrozaitis, 2010 m.,
2. European Centre for Disease Prevention and Control. Infectious dissease topics,https://www.ecdc.europa.eu/en/listeriosis
3.  Centers for Disease Control and Prevention. Health topics, https://www.cdc.gov/listeria/about/index.html
4. World Health Organization, Listeriosis, https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/listeriosis

LISTERIOZĖS PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS