Leišmaniozė

Leišmaniozė yra parazitinė liga, kurią sukelia Leishmania genties kraujo pirmuonys. Leišmaniozė yra transmisinė ligą, kurią perneša Phlebotominae pošeimiui priklausantys moskitai. Priklausomai nuo sukėlėjo, liga gali pasireikšti odos, gleivinių (burnos, nosies bei gerklės) ir vidaus organų pažeidimo simptomais.

Ligos sukėlėjai

Sukėlėjai priklauso Protozoa tipui, Flagella klasei, Trypasonosomatidea šeimai, Leishmania genčiai. Skiriama daugiau kaip 20 leišmanijų rūšių, kurios gali žmogui sukelti leišmaniozę. Visos leišmanijų rūšys yra viduląsteliniai parazitai. Leišmanijų gyvybinis ciklas vyksta keičiant šeimininkus. Vystymosi metu leišmanijos esti dviejų formų: amastigotinės ir promastigotinės. Žmogaus ir stuburinių gyvūnų organizme leišmanijos parazituoja ląstelių (makrofagų) viduje, vystosi nejudri bežiuželinė arba amastigotinė leišmanijų forma. Moskitų organizme (žarnyne) vystosi judri žiuželinė arba promastigotinė leišmanijų forma. 

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltiniu gali būti sergantis žmogus, tačiau dažniausiai – užsikrėtę ir sergantys naminiai ir laukiniai gyvūnai. Apie 70 gyvūnų rūšių, įskaitant žmones, gali būti Leishmania parazitų šaltinis.

Užsikrėtimo būdas

Žmogus ir gyvūnai užsikrečia įkandus moskitui, kurio organizme yra leišmaniozės sukėlėjų.Moskitai yra smulkūs, gelsvai rudos spalvos dvisparniai 2–3 mm dydžio vabzdžiai. Jie aktyvūs prieblandoje, temstant ar švintant, todėl, esant palankioms klimatinėms sąlygoms, maisto ieškoti išskrenda saulei leidžiantis, skraido iki saulėtekio ir ypač agresyvūs būna prieš saulėtekį.Dieną jie slepiasi pavėsyje, namų rūsiuose, įvairių gyvūnų urvuose, šiukšlynuose. Leišmanijas platina tik moskitų patelės, nes jos maitinasi krauju, kad galėtų subrandinti kiaušinėlius. Moskitai užsikrečia siurbdami užsikrėtusių žmonių, gyvūnų kraują. Esant odos leišmaniozei, moskitai užsikrečia nuo papulės ar opų, esančių ant pažeistos žmogaus ar gyvūno odos. Leišmanijos dauginasi moskitų patelės virškinamajame trakte. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės, leišmanijos moskitų organizme subręsta per 4–25 dienas (dažniausiai moskitų patelės perneša užkratą po 7–10 dienų nuo užsikrėtimo). Leišmanijų nešiotojomis išlieka visą gyvenimą. Subrendusios (invazinės) leišmanijos susikaupia moskito ryklėje. Įgėlus moskitui, leišmanijos patenka į žaizdelę ir kraują. Priklausomai nuo rūšies, leišmanijos užkrečia odos, gleivinės  ar vidaus organų ląsteles.

Ligos paplitimas

Leišmaniozė seniai žinoma liga. Jau kelis šimtmečius paplitusi Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje, šilto ir karšto klimato regionuose, kur veisiasi moskitai, ligos sukėlėjo pernešėjai. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje leišmanioze suserga nuo 700 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Visceralinės leišmaniozės daugiausia atvejų pasitaiko Brazilijoje, Rytų Afrikoje ir Indijoje. Visceraline leišmanioze kasmet užsikrečia nuo 50 tūkst. iki 90 tūkst. žmonių. Odos leišmaniozė labiausiai paplitusi ligos forma. Apie 95 proc. visų atvejų registruojama Amerikoje, Viduržemio jūros baseino šalyse, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Odos leišmanioze pasaulyje kasmet užsikrečia nuo 600 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Gleivinių leišmaniozės atvejų daugiausiai (apie 90 proc.) pasitaiko Bolivijoje, Brazilijoje, Etiopijoje ir Peru.

Klinika

Dauguma leišmaniozių praeina be simptomų. Ligos inkubacinis periodas gali svyruoti nuo 7–10 dienų iki kelerių metų. Pagal kliniką leišmaniozė skirstoma į odos leišmaniozę, gleivinių leišmaniozę ir viscerotropinę (vidaus organų) leišmaniozę. 

Odos leišmaniozė

Odos leišmaniozė pasireiškia po 2–9 mėn. nuo užsikrėtimo. Moskito įkandimo vietoje besidauginantys parazitai pažeidžia odą. Iš pradžių atsiranda 2–3 mm skersmens rudai rausva dėmelė – leišmanioma. Po 3–6 mėn. leišmaniomos paviršiuje susidaro plėvelė, po ja – opa, apjuosta ryškaus infiltrato (audinio sustandėjimas ir patinimas dėl jame susikaupusių ląstelių). Šiam irstant, opa plinta ir gali padidėti iki 4–6 cm skersmens. Kartais aplink ją atsiranda naujų uždegiminių mazgelių. Šie gali išopėti ir susilieti su pirmine opa. Gyti bei randėti opa pradeda nuo kraštų ir centro. Liga dažniausiai užtrunka metus, kartai dvejus ir ilgiau. Odos leišmaniozė dažniausia pasitaiko ant veido, rankų, kojų. Dėl jos, dažnai susidarius dideliems randams, sutrinka sąnarių funkcijos.

Gleivinių leišmaniozė

Sergantiems gleivinių leišmanioze ligoniams atsiranda didėjančios negyjančios žaizdos, dažniausiai pažeidžiančios nosies arba burnos gleivinę, rečiau – skruostų, žiočių, gomurio, antgerklio, gerklų, balso stygų, trachėjos gleivinę. Šie pažeidimai atsiranda praėjus keleriems mėnesiams ar metams po pirminio odos leišmaniozės epizodo. Ligai progresuojant užgula nosį, iš nosies teka išskyros su kraujo priemaišomis. Procesas gali apimti nosies kremzlę, todėl keičiasi nosies forma – susidaro vadinamasis papūgos snapas ar kupranugario nosis. Uždegimas gali apimti gomurį, liežuvį, lūpas, gerklę. Užkimimas gali rodyti, kad pažeista gerklė. Gali išsivystyti dantenų uždegimas, periodontitas. Sunkiais atvejais po kelerių metų dėl nosies pertvaros ir gomurio struktūros sugriuvimo, gali deformuotis veidas.

Visceralinė (vidaus organų) leišmaniozė

Praėjus keletui dienų arba savaičių, moskitų įkandimo vietoje iškyla nedidelis kauburėlis. Jam pratrūkus, žaizda pamažu pasidengia pleiskanomis ir užgyja, nepalikdama didesnės žymės. Iš moskito įkandimo vietos limfa ir krauju leišmanijos pasklinda po visą žmogaus organizmą. Jos patenka ir dauginasi blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. Ligos požymiai gali išryškėti po 15–20 dienų ar tik po 10–12 mėnesių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda palengva: ligonį vargina bendras silpnumas, jis greitai nuvargsta, praranda apetitą, pablykšta, nežymiai padidėja kepenys ir blužnis, pakyla temperatūra. Karščiavimas gali būti nuolatinis, remisinis (pasikartojantis), kartais – subfebrilus (temperatūra pakilusi vos keliomis laipsnio dalimis). Ligai progresuojant, blužnis labai padidėja, būna kieta ir skausminga, didėja kepenys, o dažnai ir periferiniai limfmazgiai. Ligonis liesėja, o jo pilvas didėja. Gali prasidėti komplikacijos: pneumonija (plaučių uždegimas), nefritas (inkstų uždegimas) ir kitos. Negydomas šis susirgimas dažniausiai baigiasi mirtimi.

Jautrumas ir atsparumas

Leišmanioze gali užsikrėsti ir susirgti visi žmonės. Persirgus visam gyvenimui susidaro imunitetas, tačiau tik tai leišmanijų rūšiai, kuri sukėlė ligą, todėl susidaręs imunitetas neapsaugo nuo kitos rūšies  leišmanijų sukeliamų susirgimų.

Profilaktika

• Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai, todėl apsisaugoti nuo jų įkandimų yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė. Moskitai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant.
• Apsisaugojimui nuo šių vabzdžių naudojamos juos atbaidančios priemonės – repelentai. Jais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos ir kojos. Pasitepti repelentais reikia kas 3–4 val., ypač esant karštam ir drėgnam klimatui. Preparato etiketėje turi būti nurodytos repelento naudojimo rekomendacijos, jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams.
• Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, pirštines, skareles ir kt. taip pat galima impregnuoti repelentais.
• Vertėtų pasirūpinti ir gyvenamosiomis patalpomis: naktį miegamuosiuose deginti į tabletę susuktą pyretroidu impregnuotą virvutę. Virš lovos pakabinti audeklą, o atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu.
• Patalpų duris ar langus patartina uždengti tinkleliais, tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas vietas, kuriose gali būti moskitų, gerai išpurkšti insekticidais.
• Nepatartina miegoti po atviru dangumi, ypač kaimo vietovėse.

Informacijos šaltinis

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/leishmaniasis

https://www.cdc.gov/leishmaniasis/about/index.html

https://www.ecdc.europa.eu/en/leishmaniasis

LEIŠMANIOZĖS EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMO PRINCIPAI IR PROFILAKTIKA