Krymo-Kongo hemoraginė karštligė

Krymo-Kongo hemoraginė karštligė – tai virusinė infekcija, kurią sukelia Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusas, priklausantis Orthonairovirus genčiai (Nairoviridae šeima, būrys Bunyavirales). Pirmą kartą liga aprašyta 1944 m. Kryme. Ligos sukėlėjas išskirtas 1956 m. Konge.

Epidemiologija

Paplitimas

Krymo-Kongo hemoraginės karštligė plačiai paplitusi geografiškai. Ji laikoma endemine Afrikos, Balkanų, įvairiose Azijos šalyse. Apskaičiuota, kad Krymo-Kongo hemoragine karštlige pasaulyje kasmet suserga 10–15 tūkstančių žmonių, iš jų 500 miršta.

Krymo-Kongo hemoraginės karštligės atvejai taip pat registruoti Europos Sąjungos / Europos ekonominės erdvės ir kaimyninėse šalyse: Albanijoje, Bulgarijoje, Gruzijoje, Graikijoje, Kosove, Rusijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Turkijoje. Ispanijoje pirmasis Krymo-Kongo hemoraginė karštligės atvejis buvo registruotas 2016 m., Graikijoje – 2008 m.

Sukėlėjo rezervuaras

Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusas cirkuliuoja tarp Ixodid erkių ir įvairių laukinių ir naminių stuburinių gyvūnų. Pagrindinės viruso pernešėjos yra Hyalomma genties erkės (H. marginatum, H. anatolicum, H. rufipes, H. asiaticum). Pagrindinis viruso pernešėjas Europoje – H. marginatum. Ispanijoje virusas buvo išskirtas ir iš H. lusitanicum erkių. Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusu užsikrėtusios erkės gali jį platinti visą savo gyvenimą. Naminiai atrajotojai, tokie kaip galvijai, avys ir ožkos, po užsikrėtimo virusu nešioja jį maždaug vieną savaitę, tačiau ligos simptomai jiems nepasireiškia. Naminiai ir laukiniai gyvūnai gali pernešti virusą į naujas teritorijas. Daugelis paukščių rūšių yra Hyalomma erkių pernešėjai, tačiau, manoma, kad jie yra atsparūs Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusui, išskyrus stručius.

Užsikrėtimo būdai

Žmonės Krymo-Kongo hemoragine karštlige užsikrečia:

• įsisiurbus virusu infekuotai erkei;
• turint sąlytį su erkės kūno turiniu, pvz., suspaudus erkę tarp pirštų;
• tiesioginio sąlyčio metu su virusu užsikrėtusių gyvūnų ar žmonių krauju, audiniais ar kitais kūno skysčiais.

Rizikos grupėms priskiriami ūkininkai, veterinarai, skerdyklų, sveikatos priežiūros darbuotojai.

Simptomai

• Krymo-Kongo hemoraginės karštligės inkubacinis periodas – 1–14 d. (dažniausiai 3–7 d.).
• Daugiau nei 80 proc. infekcijų yra besimptomės arba nesunkios ligos eigos. Vaikai dažniausiai serga nesunkiai.
• Liga prasideda ūmiu karščiavimu. Ligai būdingi raumenų, galvos, nugaros,  pilvo skausmai, vėmimas, viduriavimas, akių jautrumas (fotofobija). Sunkiais atvejais išsivysto bėrimas, įvairūs kraujavimai, inkstų nepakankamumas, sumišimas ir kt.
• Mirštamumas gali siekti 30 proc.

Profilaktika

Vakcinos nuo Krymo-Kongo hemoraginės karštligės nėra. Asmenims, esantiems endeminėse teritorijose, rekomenduojama:

• naudoti erkes atbaidančias chemines medžiagas (repelentus);
• vilkėti rūbus, uždengiančius rankas ir kojas;
• dėvėti pirštines ir kitus apsauginius rūbus liečiant (tvarkant) gyvūnus ar jų audinius;
• vengti sąlyčio su Krymo-Kongo hemoragine karštlige sergančiais asmenimis.

Įtarus Krymo-Kongo hemoraginės karštligės atvejį, sveikatos priežiūros sektoriuje turi būti taikomos tinkamos infekcijų kontrolės priemonės, taip pat identifikuojami sąlytį turėję asmenys.

2024-09 atnaujinta pagal

1. European Centre for Disease Prevention and Control. Factsheet about Crimean-Congo haemorrhagic fever (updated 15 Dec 2023), https://www.ecdc.europa.eu/en/crimean-congo-haemorrhagic-fever/facts/factsheet
2. CDC.About Crimean-Congo hemorrhagic fever (March 5, 2024), https://www.cdc.gov/crimean-congo-hemorrhagic/about/index.html
3. World Health Organization. Crimean-Congo haemorrhagic fever (23 May 2022), https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/crimean-congo-haemorrhagic-fever
4. UK Health Security Agency. Crimean-Congo haemorrhagic fever: origins, reservoirs, transmission and guidelines (updated 15 August 2024), https://www.gov.uk/guidance/crimean-congo-haemorrhagic-fever-origins-reservoirs-transmission-and-guidelines

VIRUSINIŲ HEMORAGINIŲ KARŠTLIGIŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS (VALDYMO) METODINĖS REKOMENDACIJOS