Japoninis encefalitas

Japoninis encefalitas (JE) – tai virusinė liga, kurią sukelia JE virusas. JE virusas yra vienas pagrindinių virusinio encefalito sukėlėjų daugelyje Azijos šalių, kur kasmet užregistruojama 30–50 tūkst. ligos atvejų.

Sukėlėjas

JE virusas priklauso Flavivirus genčiai, Flaviviridae šeimai. JE virusas pirmą kartą išskirtas 1935  m. Japonijoje. Yra žinomi 5 skirtingi viruso genotipai.

Geografinis pasiskirstymas
Japoninio encefalito virusas išplitęs Pietryčių Azijos šalyse ir Vakariniame Ramiojo vandenyno regione (1 pav.). Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų prevencijos ir kontrolės centro (angl. CDC) duomenimis, JE diagnozuojamas Australijoje, Bangladeše, Butane, Brunėjuje, Mianmare (Birmoje), Kambodžoje, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Japonijoje, Laose, Malaizijoje, Nepale, Šiaurės Korėjoje, Pakistane, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose, Rusijoje, Singapūre, Šri Lankoje, Taivane, Tailande, Vietname, Rytų Timore (Timor-Leste).

1 pav. Japoninio encefalito paplitimas Azijos ir vakarų Ramiojo vandenyno šalyse (šaltinis https://www.cdc.gov/japanese-encephalitis/data-maps/index.html)

Užsikrėtimo būdai

JE virusas gamtoje cirkuliuoja tarp Culicidae šeimos uodų, esančių drėkinamuose ryžių laukuose, Ardeidae šeimai priklausančių vandens paukščių (pvz., garnių) ir kiaulių.
Pagrindiniais viruso pernešėjai yra Culex tritaeniorhynchus ir Culex vishnui uodai, tačiau ir kitos uodų rūšys, pvz., Culex pipiens pipiens, Culex pipiens molestus, Culex quinquefasciatus gali būti viruso platintojai.
Žmonės JE virusu užsikrečia įgėlus infekuotam uodui.
Dažniausiai užsikrėtusio asmens kraujyje nepasiekiamas toks viremijos lygis (viruso koncentracija kraujyje), kad nuo jo galėtų užsikrėsti kiti uodai.

JE virusas dažniausiai plinta kaimo vietovėse, kuriose auginami ryžiai ir drėkinami ryžių laukai. Daugelyje vidutinio klimatinio Azijos teritorijų JE virusas plinta šiltuoju metų sezonu. Tropinio ir subtropinio klimato šalyse susirgimai registruojami ištisus metus, tačiau jų ženkliai padidėja lietaus sezono metu.

Rizikos grupės

• Endeminių teritorijų kaimo vietovių gyventojai (ypač vaikai).
• Asmenys, keliaujantys vietovėse, kuriose yra drėkinamų laukų, ir miegantys atvirame lauke, pvz., stovyklautojai.
• Keliautojai, endeminėje teritorijoje būnantys ilgą laiko tarpą.

Klinika

Inkubacinis ligos periodas vidutiniškai trunka nuo 5 iki 15 d.

Dauguma JE atvejų yra lengvi (pasireiškiantys karščiavimu ir galvos skausmu) arba besimptomiai, tačiau vidutiniškai 1 iš 250 užsikrėtusiųjų suserga sunkia neuroinvazine liga, kuriai būdingas karščiavimas, galvos skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas, orientacijos sutrikimas, koma, traukuliai, paralyžius, galintis baigtis mirtimi. Vaikams gali pasireikšti skausmai virškinamajame trakte, vėmimas.

Pacientų, sergančių sunkia ligos forma, mirtingumas siekia iki 30 proc., o iki 50 proc. pacientų išsivysto liekamieji reiškiniai (pvz. paralyžius, pasikartojantys traukuliai,  kalbos sutrikimas).

Gydymas

Antivirusinio gydymo nėra. Taikomas simptominis gydymas, siekiant palengvinti ligos simptomus ir stabilizuoti paciento būklę.

Profilaktika

Skirtingų rūšių vakcinos naudojamos endeminėse Azijos šalyse.  Nuo JE Europoje naudojama viena vakcina. Keliautojams, endeminėse teritorijose (kaimų vietovėse) praleidžiantiems daugiau nei 1–2 mėnesius, rekomenduojama apsvarstyti vakcinacijos galimybę.
Taip pat svarbu saugotis uodų įgėlimų dienos ir nakties metu. Rekomenduojama naudoti repelentus, dėvėti marškinius ilgomis rankovėmis, mūvėti ilgas kelnes, naudotis tinkleliais ant durų, langų ir lovų, pirmenybę teikti kambariams su oro kondicionieriais ir kt.