Infekcinė mononukleozė

Infekcinė mononukleozė yra virusų sukeliama infekcinė liga, pasireiškianti įvairiomis formomis, nuo simptomų nesukeliančios iki labai sunkios. Būdingas karščiavimas, gerklės skausmas (tonzilitas) ir  limfmazgių padidėjimas (limfadenopatija).

Sukėlėjas

Infekcinės mononukleozės sukėlėjas – Epštein-Bar virusas (EBV),  dar vadinamas žmogaus herpes 4 virusu (ŽHV4). Šis virusas, priklausantis herpes virusų šeimai, nuo kitų šios šeimos virusų skiriasi tuo, kad gali ilgą laiką gyvuoti ir daugintis B limfocituose ir skatinti šių ląstelių skaičiaus didėjimą.

Infekcijos šaltinis

Dažniausiai užsikrečiama oro lašeliniu būdu, per seiles ir kvėpavimo takų sekretą, tiesioginio ar netiesioginio kontakto metu: bučiuojantis, dalinantis maistu / gėrimais, dalinantis indais. Infekcine mononukleoze neretai užsikrečiama bučiuojantis, todėl ši liga dar vadinama bučinių liga. EBV taip pat gali būti perduodamas per kraują ir kitus kūno skysčius: kraujo perlipymo, organų transplantacijos ar seksualinio kontakto metu. Žmonės yra pagrindinis EBV rezervuaras, užkrėsti kitus gali tiek sergantys ūmia ar lėtine infekcine mononukleoze, tiek sveiki viruso nešiotojai. Dažniau užsikrečiama nuo užsikrėtusio žmogaus, kuriam EBV nesukelia jokių simptomų, rečiau – nuo sergančio infekcine mononukleoze asmens. Žmonės pradeda platinti infekciją praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Daugelis sveikų žmonių gali visą gyvenimą platinti EBV.

Paplitimas

EBV plačiai paplitęs visame pasaulyje. Apie 90–95 proc. pasaulio žmonių užsikrėtę šiuo virusu. Persirgusio infekcine mononukleoze žmogaus organizme atsiranda EBV antikūnų, kurie išlieka visą gyvenimą. Sergamumas šia liga nepriklauso nei nuo rasės, nei nuo lyties. Imlumas infekcijai priklauso nuo žmogaus organizmo imuniteto – atsparumo infekcinėms ligoms.

Kūdikiai atsparūs EBV kol gauna antikūnų su motinos pienu, todėl infekcinė mononukleozė retai nustatoma vaikams iki vienerių metų. EBV dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų amžiaus, tačiau virusas jiems paprastai nesukelia jokių ligos simptomų arba sukelia lengvos kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Po šio kontakto su virusu išsivysto vaikų atsparumas EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei. Jei pirmą kartą EBV užsikrečia paaugliai ar jauni suaugę asmenys (dažniausiai 15–25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35–50 proc.) suserga infekcine mononukleoze, kuri gali būti lengva, vidutinio sunkumo ar sunki.

Sezoniškumas ir epidemijos infekcinei mononukleozei nebūdingi.

Ligos patogenezė

Patekęs į burnos ir nosiaryklės gleivinę EBV pradeda daugintis ir infekuoja B limfocitus. Suveši limfinis audinys, kliniškai tai pasireiškia tonzilitu, limfmazgių padidėjimu. Toliau virusas plinta per audinių skystį ir kraują, sukeldamas viso organizmo (limfinės sistemos, blužnies, kepenų, kaulų čiulpų reakciją).

Ligos požymiai

Inkubacinis laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą ir ligos požymių atsiradimo trunka nuo 2 iki 6 savaičių.

Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, silpnumu, raumenų, galvos skausmais, trunkančiais 1–2 savaites.

Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, atsiranda tonzilito požymiai (tonzilių padidėjimas, paraudimas, skausmas). Karščiavimas gali tęstis 10–14 d. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Oda ir gleivinė kartais truputį pagelsta. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio limfmazgių, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, padidėjimas. Blužnis ir kepenys taip pat gali padidėti.

Klinikiniai požymiai vargina nuo vienos iki kelių savaičių (dažniausiai 2–3 sav.), pasveikstama savaime. Dažniausiai liekamųjų reiškinių ar komplikacijų nebūna. Labai retai gali vystytis burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), galvos smegenų ir jų dangalų uždegimas (meningoencefalitas), inkstų uždegimas, dalinis kvėpavimo takų nepraeinamumas, plaučių uždegimas, anemija, trombocitopenija (sumažėjęs kraujo plokštelių kiekis), galvinių nervų pažeidimai.

Persirgus infekcine mononukleoze, EBV visą gyvenimą išlieka žmogaus limfmazgiuose, seilių liaukose ir B limfocituose. Periodiškai virusas gali suaktyvėti ir užkrėsti kitus. Laikui bėgant apie 6  proc. ligonių vėl pasikartoja ligos požymiai.

Diagnostika

Infekcinė mononukleozė diagnozuojama pagal klinikinius simptomus ir laboratorinių tyrimų rezultatus.

Bendras kraujo tyrimas parodo padidėjusį leukocitų skaičių, iš jų limfocitai sudaro daugiau nei 50 proc. Kraujyje nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) (10 proc. ar daugiau), monocitų, vienų iš baltųjų kraujo kūnelių, kiekis išauga nuo 30 iki 50–70 proc.

Kai kuriems pacientams, sergantiems infekcine mononukleoze, gali padidėti kepenų funkcijos rodikliai (kepenų fermentai – AST, ALT), rečiau – bilirubino kiekis kraujyje.

Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnų radimas kraujyje. Tačiau ligos pradžioje, taip pat mažiems vaikams heterofiliniai antikūnai dažnai nenustatomi. Apie 3–4 ligos savaitę heterofiliniai antikūnai nustatomi 80–90 proc. ligonių.

Infekcinės mononukleozės diagnozei patikslinti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, kuriais nustatomi specifiniai antikūnai prieš EBV antigenus. Jie gali būti aptinkami 3–6 savaitę nuo ligos pradžios ir išlieka visą gyvenimą. Nedaugelio pacientų (nuo 10 iki 15 proc.) tyrimų rezultatai gali būti klaidingai neigiami, dažniausiai jaunesnių nei 10 metų vaikų.

Retais atvejais gali būti atliekami virusologiniai tyrimai ar EBV nustatomas PGR metodu.

Gydymas

Specifinio infekcinės mononukleozės gydymo nėra. Gydoma atsižvelgiant į vyraujančius simptomus (temperatūrą, skausmą).

Reikėtų vengti didelio fizinio aktyvumo. Rekomenduojama palaukti bent kelias savaites ir tik tada grįžti prie normalaus fizinio aktyvumo. Dėl didelio nuovargio, kuris pasireiškia beveik visiems pacientams, gali prireikti net kelių mėnesių, kol žmogus pasijunta visiškai sveikas. Būtina stiprinti organizmo imuninę sistemą, sveikai maitintis, vengti svaigiųjų gėrimų, nerūkyti, kad sveikimo periodas būtų kuo trumpesnis ir efektyvesnis.

Profilaktika

Priemonės nuo epidemijos židinyje netaikomos. Ligonių izoliuoti nebūtina. Susirgus infekcine mononukleoze, keletą dienų po karščiavimo išnykimo rekomenduojama nesibučiuoti su sveikais žmonėmis, nenaudoti bendrų indų.

Skiepų nuo infekcinės mononukleozės nėra. Persirgus infekcine mononukleoze, įgyjamas ilgalaikis imunitetas, apsaugantis nuo pakartotinio infekcijos simptominio pasireiškimo.

 Parengta naudojantis informacijos šaltiniais:

https://www.cdc.gov/epstein-barr/about/mononucleosis.html#cdc_generic_section_1-what-is-it

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK470387/

https://lid.lt/storage/2019/05/infekcines-ligos-nr-1-12-2018-psl-51-53.pdf