Hepatitas E

Hepatitas E – ūminis, retais atvejais lėtinis kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito E virusas (HEV). Tai infekcinė liga, dažniausiai pasireiškianti besimptome forma ir lengva ligos eiga.

Ligos plitimas

Hepatito E infekcijos atvejai registruojami visame pasaulyje. Labiausiai virusinis E hepatitas yra paplitęs besivystančiose šalyse, dažniausiai tarp 15–40 m. amžiaus žmonių. Liga labai išplitusi Pietryčių Azijoje, Indijoje, Pietų Sibire, Afrikoje, Meksikoje. Afrikoje ši liga išplitusi karinių konfliktų srityse (Čade, Sudane). Pastaraisiais metais E hepatitas pradėtas registruoti ir išsivysčiusiose šalyse: JAV, Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Pastarojoje šalyje 3,2 proc. donorų buvo užsikrėtę šiuo virusu, kai kuriuose regionuose – 16,4 proc. (Tuluzos regione). Aprašytos didelės epidemijos Indijoje 1955 m. (30 000 atvejų), Kinijoje 1986 m. (100 000 atvejų) ir kitose šalyse. Teritorijose, kuriose geresnės sanitarijos sąlygos ir vandens tiekimas, hepatito E infekcija yra reta.

Pastaraisiais metais liga Vakarų Europoje vis dažniau registruojama medžiotojams. Jie užsikrečia per išmatomis suterštą laukinių gyvūnų mėsą.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet registruojama apie 20 mln. HEV infekcijos atvejų visame pasaulyje, iš kurių 3,3 mln. – simptominiai.

Sukėlėjas ir jo savybės (kiek išsilaiko aplinkoje, atsparumas, jautrumas)

HEV rezervuarai gamtoje yra beždžionės, šernai, žiurkės, naminiai gyvuliai, ypač kiaulės, vištos. E viruso 1 ir 2 genų tipai endeminiuose regionuose sukelia ligų protrūkius, o 3 ir 4 genotipai yra pavienių (sporadinių) ligos atvejų sukėlėjai. Žmogus paukščių genotipu neužsikrečia. Virusas gamtoje aptinkamas jūrų gėrybėse bei vandenyje. Gyvuliai virusą išskiria su išmatomis. E viruso RNR galima nustatyti kelias dienas prieš ligos pradžią ir jis išlieka dar 100 dienų po geltos. Su išmatomis jis išskiriamas maždaug 4 d. iki simptomų atsiradimo ir lieka visą geltos laikotarpį. Virusas organizme su krauju patenka į kepenis ir dauginasi jų hepatocituose.

HEV jautrus karščiui ir dezinfekcijos priemonėms, tačiau gerai išgyvena vandenyje.

Tiek sergantieji simptominiu hepatitu E,  tiek užsikrėtusieji ir neturintys ligos simptomų, išskiria virusą su išmatomis kelias dienas iki ir 3–4 savaites po ligos simptomų pasireiškimo.

Persirgus hepatitu E, susidaro patvarus imunitetas.

Infekcijos šaltinis

HEV infekcijos šaltinis yra užsikrėtęs šiuo virusu žmogus (sergantis kliniškai išreikšta ar besimptome ligos forma) bei gyvūnai (kiaulės, laukiniai šernai, elniai). HEV – vienintelis žmogaus hepatito virusas, kuris yra zoonotinis. Zoonotiniai virusai – tai virusai, prisitaikę infekuoti ir gyvūnus, ir žmones. Tokių virusų infekcijos dažnai būna itin pavojingos žmonėms. Zoonotiniai virusai turi daugiau nei vieną šeimininką, kurio organizme gali daugintis, todėl gyvūniniai virusai, prisitaikę infekuoti žmones, neturi priežasties pernelyg stengtis, kad šeimininkas liktų gyvas. Manoma, kad kitų žmogaus hepatito virusų protėviai vykstant evoliucijai prisitaikydavo infekuoti vis aukštesnio išsivystymo lygmens žinduolius.

Gyvūnams virusas ligos nesukelia, tačiau žmogus gali užsikrėsti valgydamas mėsą ir jos produktus.

Užsikrėtimo keliai (būdai)

HEV dažniausiai perduodamas fekaliniu – oraliniu keliu per fekalijomis užterštą geriamąjį vandenį. Galimi ir kiti perdavimo keliai:

• per maistą – suvalgius užterštų ir nepakankamai termiškai apdorotų maisto produktų;
• per kraują – užkrėsto kraujo perpylimo metu;
• iš motinos kūdikiui – nėščioji infekciją perduoda vaisiui.

Dažniausiai užsikrėtimo priežastis nežinoma.

Nėra įrodymų, kad virusas E plistų per užterštas adatas, kūno skysčius ar per lytinius santykius.

Klinika (inkubacinis periodas, simptomai, komplikacijos)

Žmonių HEV infekcija dažniausiai yra besimptomė liga. Vaikai sirgdami nejaučia ligos požymių ir gali pasveikti savaime. Inkubacinis laikotarpis trunka 3–8 savaitės, dažniausiai apie 40 dienų. Ligos simptomai dažniausiai pasireiškia 15–40 metų amžiaus asmenims. Vaikams simptomai būna švelnūs arba jie serga begelte ligos forma. Negalavimas paprastai trunka nuo 1 iki 2 savaičių, ligos požymiai nėra specifiniai:

• gelta (geltona odos spalva ir akys, tamsus šlapimas ir šviesios išmatos);
• anoreksija (apetito netekimas);
• padidintos kepenys (hepatomegalija);
• pilvo skausmas ir skausmingumas;
• pykinimas ir vėmimas;
• karščiavimas;
• daugumai žmonių, sergančių hepatitu E, ligos simptomai nepasireiškia arba pasireiškia silpnai. Tačiau kai kuriais atvejais, ypač žmonėms, kurių kepenys pažeistos, arba pacientams su nusilpusia imunine sistema, jis gali sukelti kepenų nepakankamumą, kuris gali būti mirtinas;
• hepatitas E diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais ir laboratoriniais tyrimais.

Profilaktinės priemonės (nespecifinės priemonės)

Profilaktikos priemonės – efektyviausias būdas kovoti su HEV infekcija.

Hepatito E infekcijos perdavimo riziką visuomenėje mažina gyventojų aprūpinimas kokybišku geriamuoju vandeniu bei tinkamas buitinių ir kitų atliekų šalinimas.

Keliaujantiems į endemines teritorijas rekomenduojama laikytis rankų higienos taisyklių: visada plauti rankas prieš valgį ir maisto ruošimą. Jei nusiplauti rankų nėra galimybių, būtina naudoti alkoholines servetėles.

Keliaujantiems po regionus, kur hepatitas E yra paplitęs, patartina vengti:

• gerti geriamąjį vandenį iš čiaupo (jeigu įmanoma, gerti vandenį iš stiklo ar plastiko pakuočių);
• gėrimų su ledo gabaliukais;
• valyti dantis vandeniu iš čiaupo;
• vartoti maistui nepasterizuotą pieną;
• valgyti netinkamai termiškai apdorotą mėsą ir jūros gėrybes;
• valgyti neluptus vaisius ir nevirtas daržoves, įskaitant salotas.