Hepatitas D

Hepatitas D – hepatito D viruso (HDV) sukeltas kepenų uždegimas. Tai Deltavirus genties virusas, kuris dauginasi hepatito B virusu (HBV) infekuoto žmogaus organizme.

Ligos plitimas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje maždaug 5 proc. lėtine HBV infekcija sergančių žmonių yra užsikrėtę ir HDV, kitaip sakant, pasaulyje iš viso juo užsikrėtę 15 – 20 mln. žmonių. Prie didelio paplitimo regionų priskiriama Afrika (Centrinė ir Vakarų Afrika), Azija (Centrinė ir Šiaurės Azija, Vietnamas, Mongolija, Pakistanas, Japonija ir Kinijos Taipėjus), Ramiojo vandenyno salos (Kiribatis, Nauru), Artimieji Rytai (visos šalys), Rytų Europos šalys (Rytų Viduržemio jūros regionai, Turkija), Pietų Amerika (Amazonės baseinas) ir Grenlandija. Tačiau bendras paplitimo įvertinimas ir geografinė informacija yra neišsami, nes daugelis šalių neteikia ataskaitų apie HDV paplitimą.  Kadangi skiepai nuo hepatito B apsaugo ir nuo HDV infekcijos, todėl sėkmingas HBV imunizacijos programų išplėtimas sumažino hepatito D paplitimą visame pasaulyje.

Sukėlėjas ir jo savybės (kiek išsilaiko aplinkoje, atsparumas, jautrumas)

HDV infekcija pirmą kartą aprašyta 1977 metais. Sukūrus specialų tyrimo metodą nustatyta, kad delta agentas yra atskiras virusas, kuriam yra būtinas HBV, kad sukeltų infekciją. Šiuo virusu galima užsikrėsti kartu su HBV (koinfekcija) ar vėliau, jau sergant lėtine hepatito B infekcija (superinfekcija). HDV, kaip defektinis virusas, kurio egzistavimui būtinas HBV, yra priskiriamas satelitinių virusų grupei. Žmonės, kurie imlūs HBV infekcijai arba yra HBV nešiotojai, yra imlūs ir HDV.

HDV sausame karštyje (60 °C temperatūroje) gali išlikti gyvybingas 30 valandų.

Infekcijos šaltinis

Hepatito D infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus išreikštomis ar simptomais nepasireiškiančiomis ligos formomis. Imlumas HDV yra visuotinis, o tai reiškia, jei neturintis specifinio imuniteto (neskiepytas, nesirgęs) asmuo susidurs su virusu, jis juo užsikrės ir organizme išsivystys infekcija (simptominė ar besimptomė).

Užsikrėtimo keliai (būdai)

• Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius. Labiausiai rizikuoja užsikrėsti hepatitu D infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių.
• Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis; Didesnė užsikrėtimo rizika kyla medicinos darbuotojams, turintiems sąlytį su krauju (laboratorijų personalui, chirurgams, stomatologams, akupunktūros specialistams, greitosios medicinos pagalbos medikams); hemofilija sergantiems asmenims ir hemodializuojamiems pacientams.
• Iš motinos vaisiui – HDV užsikrėtusi motina gali perduoti virusą vaisiui nėštumo ir gimdymo metu.

• HDV negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Klinika (inkubacinis periodas, simptomai, komplikacijos)

Inkubacinis laikotarpis priklauso nuo infekcijos klinikinės formos: koinfekcijos atveju jis trunka nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių, superinfekcijos atveju – nuo 2 iki 8 savaičių.

Yra trys hepatito D infekcijos klinikinės formos:

• ūmi HBV ir HDV koinfekcija;
• superinfekcija nešiojant HBV;
• lėtinė HDV infekcija.

Užsikrėtus HBV ir HDV vienu metu, inkubacijos laikotarpis trunka nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių. Geltinis hepatitas pasireiškia paprastai po 3–7 savaičių: žmogus jaučia nuovargį, tampa mieguistas, pasireiškia anoreksija ir pykinimas, trunkantis 3–7 dienas, patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Esant koinfekcijai, galima dvibangė ligos eiga (intervalas 2–5  savaitės), kurios metu padidėja transferazių (AST, ALT) aktyvumas ir bilirubino koncentracija. Koinfekcijai būdingas sunkesnis ūmus ligos laikotarpis ir dažnesnis „žaibinis“ hepatitas nei sergant ūmiu hepatitu B. Iki 5 proc. ligonių po koinfekcijos išsivysto lėtinė HDV infekcija.

Jei ūmaus hepatito B nešiotojas užsikrečia HDV, įvyksta superinfekcija. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 2 iki 8 savaičių. Superinfekcija pasireiškia ūmaus hepatito epizodu (50–70 proc. atvejų), po jo iki 80 proc. ligonių ateityje vystosi lėtinė hepatito D infekcija. Lėtinis hepatitas D išsivysto tik po HDV superinfekcijos. Lėtinis hepatitas D vidutiniškai per 5–10 metų sukelia kepenų cirozę, tačiau liga gali išsivystyti ir per dvejus metus nuo infekcijos pradžios. Apie 60–70 proc. pacientų, sergančių lėtine HDV infekcija, išsivysto cirozė. Iš jų didelė dalis miršta dėl kepenų nepakankamumo. Mirtingumas nuo hepatito D yra apie 10 kartų didesnis nei nuo hepatito B, sudaro nuo 2 iki 20 proc.

Profilaktinės priemonės (vakcinacija, nespecifinės priemonės)

Patikima apsaugos nuo hepatito B infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metų pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus pilną vakcinos kursą (tris dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais ir visą likusį gyvenimą.

• Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
• Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kitomis asmens higienos priemonėmis.
• Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, krauju ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
• Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
• Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę HBV.