Hepatitas C

Hepatitas C – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Ligos paplitimas

Pasaulyje yra apie 170 milijonų žmonių, sergančių virusiniu hepatitu C. Tai sudaro apie 3 proc. visų pasaulio gyventojų. Išsivysčiusiose šalyse HCV paplitimas dažniausiai nesiekia 2 proc. Labiausiai HCV infekcija paplitusi Vidurio ir Rytų Azijoje, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regionuose. Pietų ir Rytų Azijoje užsikrėtusių hepatitu C žmonių skaičius siekia 100 milijonų. Europoje yra apytikriai 4 milijonai HCV nešiotojų; infekcijos paplitimas (anti-HCV serologinis žymuo) svyruoja nuo 0,13–3,26 proc. Dauguma VHC užsikrėtusių asmenų Europoje HCV užsikrėtė aštuntame devintame dešimtmetyje, t. y. iki VHC diagnostinių testų atradimo. Nuo to laiko VHC infekcijos plitimas pažabotas.

Sukėlėjas  ir jo savybės (kiek išsilaiko aplinkoje, atsparumas, jautrumas)

Virusinio hepatito C infekcijos sukėlėjas – hepatito C virusas (HCV), atrastas 1989 m. ir priklausantis Flaviviridae šeimos Hepacivirus rūšiai. Tai smulkus 30–50 nm virionas, kurio genomas (vienvija RNR grandinė) supakuotas į šerdinio baltymo struktūrą, vadinamą kapside, padengta bilipidinio sluoksnio membrana, ir joje įtvirtintais apvalkalo baltymų E1 ir E2 kompleksais. Šiuo metu yra nustatyta 11 HCV genotipų ir apie 100 potipių.

HCV yra nestabilus, tačiau pavojingą viruso gyvybingumą lemia tai, kad HCV linkęs mutuoti. Dėl fermentų, ardančių RNR grandines, virusas kraujo mėginiuose ir bioptatuose, juos laikant

kambario temperatūroje, pakartotinai šaldant ir šildant, žūva. HCV taip pat greitai žūva saulės šviesoje, veikiant ozonui, karščiui (60 °C – 30 min., 100 °C – 2 min.), detergentams ir dezinfektantams.

Hepatito C virusas (HCV) daugelį dienų gali išlikti ant paviršių gyvybingas net ir išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše.

Infekcijos šaltinis

Hepatito C infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, o imlumas infekcijai – visuotinis. Hepatito C virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Epidemiologiškai reikšmingiausias hepatito C viruso buvimas yra užsikrėtusio žmogaus kraujyje ar kituose skysčiuose su kraujo priemaiša, spermoje, makšties išskyrose.

Užsikrėtimo keliai (būdai)

• Per kraują: darant tatuiruotes, veriant auskarus nesteriliais instrumentais; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais; vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštimosi įrankiais (adatomis, švirkštais, servetėlėmis ir kt.).
• Užsikrėtusi motina hepatito C virusą gali perduoti kūdikiui (rizika siekia 4–8 proc.).
• Heteroseksualių (ypač monogaminių) lytinių santykių metu hepatito C infekcija perduodama retai (perdavimo rizika maža ir siekia apie 5 proc.); didesnę riziką hepatitu C užsikrėsti lytinių santykių metu turi kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis sergantys žmonės, vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, (VSV), daug lytinių partnerių turintys asmenys, seksualines paslaugas teikiantys asmenys ir prezervatyvų lytinių santykių metu nenaudojantys asmenys.
• Hepatito C virusu negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Klinka (inkubacinis periodas, simptomai, komplikacijos):

Simptomai dažniausiai pasireiškia vidutiniškai praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo (vidutinis inkubacinis laikotarpis). Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20 – 40 metų progresuoja į kepenų cirozę. Hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas – hepatitas – gali būti ūmus ir lėtinis.

Daugumai pacientų (>80 proc.) ūmi HCV infekcija būna besimptomė, apie 20 proc. suserga ūminiu geltiniu hepatitu. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu niekuo nesiskundžia ir nejaučia ligos simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus.

Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai.

Užsikrėtus hepatito C virusu, 15 – 45 proc. ligonių pasveiksta savaime per šešis mėnesius, tačiau apie 50 – 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC.

Lėtinis hepatitas C – tai hepatito C viruso sukeltas, ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais požymiais, nuolatiniu ar persistuojančiu kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumo padidėjimu, aptinkamu HCV RNR kraujo serume, histologiniais kepenų pokyčiais.

Profilaktinės priemonės (vakcinacija, nespecifinės priemonės):

Riziką užsikrėsti hepatito C virusu sumažina:

• vakcinacija nuo hepatito B viruso;
• saugesnis, atsakingesnis lytinis elgesys:

1. susilaikymas nuo lytinių santykių;
2. monogaminiai santykiai su neužsikrėtusiu partneriu;
3. taisyklingas (pastovus ir tinkamas) prezervatyvų naudojimas;
4. atsitiktinių lytinių partnerių skaičiaus mažinimas;

• taisyklinga asmens higiena;
• donorų profilaktinė patikra dėl parenteraliai plintančių hepatitų.

Hepatito B viruso (HBV), hepatito C viruso (HCV) ir ŽIV infekcijos serologinių žymenų interpretacijų metodinės rekomendacijos

Virusinių hepatitų
perdavimo rizikos
metodinės rekomendacijos