Hepatitas B
Hepatitas B – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.
Ligos paplitimas
Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko, o 350 milijonų yra lėtiniai hepatito B infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai hepatito B infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet hepatitu B užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus hepatitu B, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo hepatito B asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu.
Sukėlėjas ir jo savybės (kiek išsilaiko aplinkoje, atsparumas, jautrumas)
Virusinio hepatito B sukėlėjas – hepatito B virusas (HBV), priklausantis Hepadnaviridae šeimos Orthohepadnavirus genčiai. B. Blumbergas atrado hepatito B virusą 1965 m. Subrendęs virionas – 42 nm sferiška dalelė, kurios išorinį paviršių sudaro baltymai, lipidai bei angliavandeniai ir 27 nm elektroniškai tanki šerdis. HBV genomą sudaro dvi žiedo formos DNR (dezoksiribonukleorūgšties) spiralės.
Virusas, turintis 3 antigenus:
- paviršinį antigeną HBsAg, sudarantį išorinį apvalkalą;
- viruso nukleokapsidę gaubiantį šerdies antigeną HbcAg;
- e antigeną HBeAg.
Šie antigenai yra aktyvaus viruso dauginimosi (replikacijos) žymenys.
Yra žinomi aštuoni hepatito B viruso genotipai (A–H) ir keturi potipiai.
Virusinio hepatito B sukėlėjas yra atsparus išorinės aplinkos poveikiams. Virusas aplinkoje kambario temperatūroje gali išlikti gyvybingas 7 dienas. Hepatitu B neužsikrečiama nuo hepatito B virusu užterštų daiktų, nebent užkrėstas daiktas pažeistų odą.
Hepatito B virusas yra jautrus alkoholiui, fenoliui, vandenilio peroksidui, gliutaraldehidui ir
hipochlorido tirpalams, žūva per keletą minučių virinant 100°C temperatūroje. Dezinfekcijos efektyvumas priklauso nuo naudojamo dezinfekanto rūšies, koncentracijos ir ekspozicijos trukmės.
Infekcijos šaltinis
Hepatito B infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, o imlumas infekcijai – visuotinis. Hepatito B viruso infekcinė dozė yra labai maža – 1 ml infekuoto kraujo serume gali būti iki 10 mln. ir daugiau infekcinių dozių.
Užsikrėtimo keliai (būdai)
- Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius. Labiausiai užsikrėsti hepatitu B infekcija rizikuoja asmenys, turintys daug lytinių partnerių;
- Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis. Didesnė užsikrėtimo rizika kyla medicinos darbuotojams, turintiems sąlytį su krauju (laboratorijų personalui, chirurgams, stomatologams, akupunktūros specialistams, greitosios medicinos pagalbos medikams); hemofilija sergantiems asmenims ir hemodializuojamiems pacientams.
- Iš motinos vaisiui. Hepatitu B užsikrėtusi motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu.
- Hepatitu B negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.
Klinka (inkubacinis periodas, simptomai, komplikacijos
Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2–6 mėnesiams po užsikrėtimo. 50–60 proc. užsikrėtusiųjų hepatito B infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau gali užkrėsti kitus. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų.
Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, akių ir odos pageltimas.
Užsikrėtę hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8–10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu hepatitu B arba lieka viruso nešiotojais. Hepatito B nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia ligos simptomų. Sergančiuosius lėtiniu virusiniu hepatitu B ar hepatito B viruso nešiotojus turi stebimi ir konsultuoti gydytojas, jiems būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus.
Profilaktinės priemonės (vakcinacija, nespecifinės priemonės)
- Patikima apsaugos nuo hepatito B infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metu pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus pilną vakcinos kursą (tris dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais atvejais ir visą likusį gyvenimą.
- Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
- Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kitomis higienos priemonėmis.
- Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, krauju ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
- Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
- Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito B virusu.
Virusinių hepatitių perdavimo rizikos metodinės rekomendacijos
Virusinis hepatitas B – apsaugos skiepai
Atnaujinimo data: 2024-07-01