Echinokokozė, alveokokozė

Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Lietuvoje paplitusios dvi kaspinuočių rūšys: Echinococcus granulosus, kuris sukelia cistinę echinokokozę arba hydatidozę, ir Echinococcus multilocularis, sukeliantis alveokokinę echinokokozę. Sergant echinokokoze dažniausiai pažeidžiamos kepenys. Ligonis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, ligonį pykina, gali atsirasti gelta.

Ligos sukėlėjai 

Echinokokai priklauso kaspinuočių (Cestodea) klasei, Taeniidae šeimai. Suaugę echinokokai yra nedideli, nuo 2 iki 7 mm ilgio, turi galvutę, kaklelį ir plokščią kūną. Galvutė turi straubliuką, siurbtukus, kabliukus, kuriais tvirtinasi prie žarnos sienelės. Kaklelis – parazito dalis tarp galvutės ir segmentinės kūno dalies – yra nenariuota dalis, kuri yra siauresnė nei pats kaspinuočio kūnas. Kaklelis yra vieta, nuo kurios parazitas auga. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 3–4 narelių. Nuo kaklelio augantys nauji nareliai yra nesubrendę. Nareliai, pasiekę kaspinuočio kūno galą, jau būna subrendę. Subrendusių narelių visą ertmę užpildo gimda su kaspinuočio kiaušinėliais. Subrendę nareliai atitrūksta nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis išsiskiria į aplinką.

Echinokoko vystymosi ciklas

Echinikoko vystymuisi reikalingi du šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi echinokoko lervos (cistos), primenančios pripildytą skysčio pūslę, kurios viduje yra keli šimtai kaspinuočio galvučių (skoleksų). Galutinio šeimininko organizme vystosi suaugęs kaspinuotis.Galutiniais echinokoko šeimininkais gali būti šunys, vilkai, šakalai, lapės bei kiti gyvūnai, priklausantys šuninių ir katinių šeimai. Jie echinokokoze užsikrečia, suėdę tarpinių šeimininkų organus su echinokokinėmis cistomis. Cistai suirus, keli šimtai kaspinuočio galvučių prisitvirtina prie žarnos sienelės ir kaspinuotis pradeda augti. Galutinio šeimininko organizme echinokokai vystosi iki suaugusių kaspinuočių, kurie metus ir ilgiau gyvena gyvūnų plonosiose žarnose. Subrendęs, prisipildęs kiaušinėlių, paskutinis kaspinuočio narelis atitrūksta nuo jo kūno ir su išmatomis patenka į aplinką ar, aktyviai susitraukinėdamas, iššliaužia per išeinamąją angą. Nareliui susitraukinėjant, išspaudžiami kiaušinėliai, kurie prikimba prie gyvūno kailio. Taip pat su išmatomis patekę ant žemės nareliai gali nušliaužti 25 cm ilgio atkarpą, palikdami ant žemės ir žolės daugybę kiaušinėlių (viename narelyje gali būti nuo 200 iki 800 kaspinuočio kiaušinėlių). Lietaus vanduo kiaušinėlius gali nunešti į vandens telkinius, kur girdomi galvijai. Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės, kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo trijų dienų iki vienerių metų, bet jie neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams. Tarpiniais echinokoko šeimininkais gali būti įvairūs žolėdžiai ir visaėdžiai žinduoliai (avys, arkliai, galvijai, kiaulės, triušiai, kiškiai, graužikai ir kt.). Jie užsikrečia per echinokokų kiaušinėliais užterštą pašarą ar vandenį. Kiaušinėliams patekus į žarnyną, iš jų išsirita lerva, kuri per žarnos sienelę patenka į kraujotaką ir į kepenis. Per 3–6 savaites kepenyse išsivysto lerva (cista). Kartais parazitai patenka į netipinių tarpinių šeimininkų organizmą, kur jo vystymosi ciklas nutrūksta ir kaspinuotis nebeperduodamas kitam šeimininkui. Žmogus, kurio organizme vystosi echinokoko lerva (cista), yra netipinis tarpinis šeimininkas.

Užsikrėtimo būdai

Žmogus echinokokoze užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Kiaušinėliai į žmogaus virškinimo traktą gali patekti per nešvarias rankas, su daržovėmis, salotomis, vaisiais, uogomis ir kitais augalais, kurie gali būti užteršti šunų ar laukinių gyvūnų išmatomis. Maisto produktai ar kiti paviršiai echinokoko kiaušinėliais gali būti užteršti su dulkėmis, juos gali pernešti paukščiai, tarakonai, musės. Echinokokoze žmogus gali užsikrėsti dėl kontakto su užsikrėtusiais šunimis, ant kurių kailio, liežuvio gali būti echinokokų kiaušinėlių ar narelių. Sveiki šunys taip pat gali perduoti echinokoko kiaušinėlius, jei jie patenka ant jų kailio ar liežuvio nuo užterštos aplinkos laižant ar uostinėjant užsikrėtusius šunis, voliojantis žolėje ar pan. Žmogus gali užsikrėsti nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų). Lupant laukinių gyvūnų kailį, prilipę prie kailio kiaušinėliai patenka ant rankų, o nuo jų, valgant, rūkant ar pan., – į burną. Jei kailių dorojimas vyksta gyvenamosiose patalpose, kaspinuočio kiaušinėliai gali patekti ant buityje naudojamų daiktų, maisto produktų, kur ilgai išsilaiko neprarasdami savo gyvybingumo. Ūkiuose, kur auginami švelniakailiai žvėreliai (pvz., lapės), žmogus gali užsikrėsti, juos prižiūrėdamas: šerdamas, tvarkydamas jų laikymo gardus ir kt. Taip pat galima užsikrėsti maistui ir namų ūkyje (pvz., daržų laistymui) naudojant vandenį iš atvirų gamtinių vandenviečių, kurios gali būti užterštos laukinių gyvūnų ar šunų išmatomis.

Parazitų vystymasis žmogaus organizme

Žmogaus praryto echinokoko kiaušinėlio apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina onkosfera (pradinė lervinė stadija), kuri per žarnos sienelę patenka į kraują. Kraujas onkosferas dažniausiai nuneša į kepenis, rečiau – į plaučius, kitus organus, kuriuose onkosfera pradeda augti ir vystytis. Užaugusi echinokoko lerva žmogaus organizme gali išlikti gyvybinga dešimtis metų. Sergant cistine echinokokozeišsivysto vienkamerės, nuo kelių milimetrų iki 40 cm dydžio lervos (cistos), sergant alveokokine echinokokoze lervos yra sudarytos iš daugybės mažų, nuo 1 mm iki 3 cm diametro, pūslelių, kurios gali peraugti kepenų audinį ar gretimus organus. Kartais pūslelės atsiskiria ir, patekusios į limfagysles ar kraujogysles, gali būti nuneštos į kitus organus ar audinius.

Ligos simptomai

Žmogaus organizme echinokoko lervos auga lėtai, todėl ligos pradžioje žmogus jokių ligos simptomų nejaučia. Dažniausiai liga pasireiškia praėjus 5–15 metų po užsikrėtimo. Ligos simptomai priklauso nuo lervos (cistos) buvimo vietos, jos dydžio ir žmogaus imuniteto. Lervai (cistai) augant kepenyse sergantysis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, ligonį pykina. Užaugusios cistos suspaudžia stambius tulžies latakus, todėl gali atsirasti gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosi skreplius su krauju.

Profilaktika

• Plauti rankas prieš valgį, po kontakto su šunimis, po lauko darbų.
• Valgyti tik nuplautas uogas, vaisius, daržoves, vandenį gerti tik iš patikimų švarių vandens šaltinių.
• Nešerti gyvūnų (šunų, kačių) paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) ir virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokais.
• Neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Gyvūnus šerti tik iš jiems skirtų dubenėlių.
• Kaimo vietovėse šunis laikyti voljeruose.
• Reguliariai kas 3 mėn. naminius gyvūnus gydyti nuo kirminų.
• Tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir virti 30 min.).
• Ūkiuose, fermose naikinti graužikus.

Informacijos šaltinis

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/echinococcosis

https://www.cdc.gov/dpdx/echinococcosis/index.html

https://www.ecdc.europa.eu/en/echinococcosis

ECHINOKOKOZĖS IR ALVEOKOKOZĖS EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, KLINIKA, GYDYMAS IR PROFILAKTIKA, 2006