Dikroceliozė

Dikroceliozė yra reta lėtinė kirmėlinė liga, kurią sukelia Dicrocoeliidae šeimai priklausančios siurbikės. Šios ligos metu yra pažeidžiama kepenų tulžies (hepatobiliarinė) sistema.

Ligos sukėlėjas

Šios ligos sukėlėjų Dicrocoelium dendriticum (dar vadinamas lancetine siurbike)ir Dicrocoeliumhospes kūnas yra plokščias 6–10 mm ilgio ir 1,2–2,5 mm pločio, ištįsusio lapelio formos. Turi du siurbtukus, kurių pagalba tvirtinasi prie gleivinės. Suaugusios ir subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka  į aplinką.

Parazito vystymosi ciklas

Parazito vystymosi ciklas vyksta sausumoje, dalyvaujant galutiniams ir tarpiniams šeimininkams. Galutiniais šeimininkais gali būti avys, stambieji raguočiai, laukiniai kanopiniai, triušiai, įvairių rūšių graužikai, meškos, labai retai – žmogus. Suaugusios siurbikės parazituoja galutinio šeimininko tulžies latakuose ir tulžies pūslėje. Galutiniai šeimininkai su išmatomis į aplinką išskiria kiaušinėlius, kuriuos praryja ant žemės esantys sausumos moliuskai (pirmas tarpinis šeimininkas). Jų organizme iš kiaušinėlio išsirita lervos (miracidijos), kurios patenka į virškinamąsias liaukas. Čia jos virsta sporocistomis, iš kurių susidaro cerkarijos (kita lervinė stadija). Priklausomai nuo aplinkos temperatūros, praeina 4–5 mėn., kol miracidijos virsta cerkarijomis. Cerkarijos susiburia į grupeles (po 100–400) ir apsuptos gleivių sudaro gleivių kamuoliukus. Tokie gleivių kamuoliukai su cerkarijomis pro moliusko kvėpavimo angą patenka į aplinką ir prilimpa prie žolės ar lapų. Išorinis gleivių sluoksnis sudžiūsta ir susidaro tvirtas dangalas, kuris ilgą laiką apsaugo viduje esančias gyvas lervas (cerkarijas). Tokius kamuoliukus praryja skruzdėlės (antras tarpinis šeimininkas), kurių organizme per 30–45 dienas cerkarijos virsta invazinėmis lervomis – metacerkarijomis. Vienos skruzdės organizme gali būna 100 ir daugiau invazinių (užkrečiamų) lervų. Literatūroje aprašytas lancetinės siurbikės gyvybinio ciklo fenomenas. Pakinta užsikrėtusių skruzdėlių elgsena. Dienos metu jos elgiasi normaliai, bet vakare negrįžta į skruzdėlyną. Žandais suspaudžia žolės stiebelį, dažniausiai jo viršūnę, ir nejudėdamos kabo iki ryto. Tai yra ypatinga parazitų prisitaikymo forma. Užsikrėtusios skruzdėlės, kabančios ant žolės stiebelių viršūnių, turi didesnę galimybę patekti į galutinio šeimininko (dažniausiai žolėdžio gyvūno) organizmą. 

Ligos paplitimas

Dikroceliazė yra endeminė arba potencialiai endeminė liga 30 pasaulio šalių. D. dendriticum paplitusi visoje Europoje (Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje), Artimuosiuose Rytuose (Irane), Azijoje (Kinijoje, Japonijoje, Vietname), Afrikoje (Ganoje, Nigerijoje, Siera Leonėje), Šiaurės bei Pietų Amerikoje ir Australijoje. D. hospes yra endeminė Vakarų Afrikoje į pietus nuo Sacharos; šios ligos žmonių atvejų pasitaiko Ganoje, Senegale, Siera Leonėje ir Malyje. Parazitai dažniausiai aptinkami vietovėse, kuriose susidaro palankios gyvenimo sąlygos tarpiniams šeimininkams.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra stambieji ir smulkieji raguočiai, kiaulės, arkliai, šunys, katės, kiškiai, retai – žmonės, kurie su išmatomis išskiria siurbikių kiaušinėlių. Praėjus 85 dienoms po užsikrėtimo, siurbikių kiaušinėliai jau išsiskiria su išmatomis.

Užsikrėtimo būdai

Žmogus užsikrečia invazinėms lervoms patekus į virškinimo traktą. Į žmogaus organizmą šios siurbikės gali patekti atsitiktinai prarijus užsikrėtusią šiais parazitais skruzdėlę (pvz., su maistu, vandeniu).

Klinika

Žmogui užsikrėtus dvylikapirštėje žarnoje lervos (metacerkarijos) išsilaisvina iš apvalkalėlio ir tulžies lataku patenka į kepenis. Čia jos per 7–9 savaites užauga ir subręsta. Liga dažniausiaipraeina lengvai, be išreikštų simptomų. Ligonis jaučia pilvo skausmus, atsiranda seilėtekis, pykinimas, rėmuo, pilvo pūtimas bei viduriavimas. Ligonis neturi apetito, blogai miega, jam skauda galvą. Esant sunkiai ligos eigai, gali padidėti kepenys, atsirasti nedidelė gelta, vystytis kepenų uždegimas bei cirozė.

Ligos nustatymas

Liga nustatoma įvertinus klinikinius ir epidemiologinius duomenis bei atlikus laboratorinius tyrimus. Pagrindinis tyrimas, patvirtinantis diagnozę, yra išmatų ir dvylikapirštės žarnos turinio tyrimas dėl siurbikių kiaušinėlių. Diagnozei patvirtinti gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas bei serologiniai imunologiniai kraujo tyrimai.

Profilaktika

• Prieš valgant ar ruošiant maistą, ypač gamtoje, atidžiai nusiplauti rankas.
• Saugoti maisto produktus nuo skruzdžių, iškylaujant gamtoje maistą laikyti sandariuose induose.
• Troškuliui numalšinti naudoti švarų vandenį, jį laikyti sandariuose ar užsukamuose buteliuose.
• Daržoves, vaisius, salotas valgyti gerai nuplautas. Ypač atidžiai nuplauti salotas, nes tarp lapelių gali būti skruzdėlių.

Informacijos šaltinis

https://www.cdc.gov/dpdx/dicrocoeliasis/index.html