Difilobotriazė

Difilobotriazė – lėtinė parazitinė liga, kurią sukelia žuviniai arba, dar kitaip vadinami, platieji kaspinuočiai, priklausantys Diphyllobothriidae šeimai. Liga dažniausiai būna nesunki arba besimptomė, dažnai pastebima tik kaspinuočiui pasišalinus su išmatomis.Liga gali pasireikšti viduriavimu, pilvo skausmu, vidurių užkietėjimu, nuovargiu, galvos skausmu ar alerginiais odos bėrimais.

Sukėlėjas

Diphyllobothrium latumyra labiausiai paplitęs žmogaus difilobotriazės sukėlėjas. Tai pats stambiausias žmogaus parazitas. Jo ilgis gali siekti nuo 5 iki 15 metrų. Turi plokščią kūną, primenantį kaspiną. Parazitas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 2000–5000 narelių. Galinių subrendusių narelių visas vidus yra užpildytas kiaušinėliais. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis, atitrūkus arba suplyšus paskutiniam nareliui. Kiaušinėliai yra maži, matomi tik per mikroskopą, pilkai geltonos spalvos.

Kaspinuočio vystymosi ciklas

Žuvinio kaspinuočio vystymuisi reikalingas vanduo, du tarpiniai ir vienas galutinis šeimininkas. Tarpiniai šeimininkai yra vėžiagyviai ir žuvys, kurių organizme kaspinuočio lerva praeina tam tikras vystymosi stadijas. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ir žuvimi mintantys gyvūnai (katės, šunys, meškos, lokiai, lapės ir kt.). Jų žarnyne kaspinuotis suauga ir subręsta, todėl galutiniai šeimininkai su išmatomis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius. Kiaušinėliai pasirodo išmatose praėjus 5–6 savaitėms po užsikrėtimo. Kaspinuočių kiaušinėliai bręsta tik vandenyje. Priklausomai nuo vandens temperatūros, jie subręsta per 18–20 dienų. Kiaušinėliams subrendus iš jų išeina maža, apvali, blakstienėlėmis padengta lerva. Ji laisvai plaukioja vandenyje, kol ją praryja pirmas tarpinis šeimininkas – vėžiagyvis – ciklopas. Ciklopo organizme lerva pasiekia tam tikrą vystymosi stadiją. Vėliau vėžiagyvius (ciklopus) praryja jais mintančios žuvys (lydekos, vėgėlės, ešeriai, lašišos ir kt.). Žuvų organizme kaspinuočio lervos vystosi iki invazinės (užkrečiamos) stadijos. Subrendusios (invazinės) lervos įsiskverbia į žuvų raumenis, patenka į ikrus ir kitus vidaus organus. Šios stadijos kaspinuočio lervutė yra 1–25 mm ilgio ir primena mažas kirmėles. Jų kūnas lygus, be narelių, baltos spalvos, galvutė jau turi prisisiurbimo plyšius. Plėšrios žuvys užsikrečia misdamos vėžiagyviais ir smulkiomis žuvis.

Infekcijos šaltinis

Žmogus ir žuvimi mintantys gyvūnai (katės, šunys, meškos, lokiai, lapės ir kt.), kurie su išmatomis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius.

Užsikrėtimo būdai

Žmogus užsikrečia suvalgęs kaspinuočių lervomis užkrėstos žalios ar termiškai nepakankamai apdorotos žuvies. Patekusios į žmogaus plonąjį žarnyną lervos prisitvirtina prie žarnos sienelės ir pradeda augti. Per 1–1,5 mėnesio kaspinuotis suauga ir žmogaus organizme gali gyventi iki 25 metų. Žmogus ar kitas užsikrėtęs žinduolis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius į aplinką visą laiką, kol parazitas gyvena žarnyne.

Ligos paplitimas

Difilobotriazė yra gamtinė židininė liga. Žuvinių kaspinuočių vystymasis susijęs su vandens gyvūnais, todėl šios ligos židiniai formuojasi arti upių ir ežerų. Pasaulyje difilobotriazė registruojama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Airijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Suomijoje, Rusijos Federacijoje. Liga yra endeminė Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, taip pat ši liga dažnai registruojama Rytų Azijos šalyse, kur populiarūs žalios žuvies patiekalai. Dėl pasaulinės prekybos žuvimi ir jos vartojimo, ši liga paplitusi ne tik endeminiuose regionuose, bet ir už šių regionų ribų.

Ligos požymiai

Ligos simptomai atsiranda praėjus 1,5 mėn. po užsikrėtimo. Sergant difilobotriaze dažnai klinikinių požymių nebūna arba jie būna labai neryškūs. Tačiau dalis ligonių skundžiasi greitu nuovargiu, bendru silpnumu, galvos ir pilvo skausmais, pykinimu, viduriavimu, kuris gali kaitaliotis su vidurių užkietėjimu. Kartais būna neaukšta temperatūra, retais atvejais ir aukšta (38 ºC–39ºC). Žuviniai kaspinuočiai iš žmogaus organizmo pasisavina vitaminą B12 ir folio rūgštį, todėl vystosi B12 hipovitaminozė ar anemija (mažakraujystė). Esant didelei kaspinuočių invazijai, jie gali užkimšti žarnos spindį ir dėl to gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas. Sunkiais atvejais galimi kraujotakos ir nervų sistemos pažeidimo reiškiniai: tachikardija (dažnas širdies ritmas), arterinio kraujospūdžio sumažėjimas, epilepsijos priepuoliai.

Priemonės, apsaugančios nuo užsikrėtimo:

• Svarbu kuo greičiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugiau kaip milijoną kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką.

• Neteršti vandens telkinių žmonių ir gyvūnų išmatomis.

• Nemaitinti žaliomis žuvimis šunų ir kačių tose vietovėse, kur yra susiformavusių šios ligos gamtinių židinių.

• Nevalgyti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos žuvies.

• Žuvį ir jos produktus namų sąlygomis reikia kepti ar virti ne trumpiau kaip 20 minučių, kad visos žuvies dalys pasiektų nemažiau kaip 56 °C temperatūrą, kuri išsilaikytų nors 5 minutes.

Žuvies ir jos produktų nukenksminimas namų sąlygomis:

• Kepti ne trumpiau kaip 20 min.

• Žuvį virti 15–20 min. nuo užvirimo momento.

• Pyragą su žuvies įdaru kepti 45–60 min.

• Stiprus sūdymas (20 proc. druskos žuvies svoriui) ir 10 dienų laikymas taip pat nukenksmina užsikrėtusias žuvis.

• Ruošiant šalto rūkymo žuvį, reikia ją pasūdyti ir užšaldyti 3–4 sav.

• Žuvų užšaldymas -18 °C temperatūroje 24 valandoms arba iki -10 °C 72 valandoms taip pat jas gali nukenksminti.

Informacijos šaltinis:

https://www.cdc.gov/dpdx/diphyllobothriasis/index.html