Čagaso liga arba amerikinė tripanosomozė

Čagaso liga arba amerikinė tripanosomozė yra parazitinė liga, kurią sukelia kraujo pirmuonys Trypanosoma cruzi. Išplitusi Lotynų Amerikos šalyse. Liga buvo pavadinta brazilų mokslininko Carlos´o Chagas´o, kuris 1909 m. pirmas aprašė šią ligą, garbei.

Ligos sukėlėjai

Kraujo pirmuonis Trypanosoma cruzi yra žiuželinių klasės Trypanosomatidea šeimos atstovas, jį platina kraujasiurbės Triatoma genties blakės. Sukėlėjas yra 13–20 μm dydžio, gali būti C ar S formos, turi judančią siaurą membraną ir žiuželį, kurio laisvasis galas sudaro maždaug 1/3 parazito kūno ilgio. Parazitas dauginasi inkstų, kepenų, blužnies, žarnų, širdies, skeleto raumenų, odos ląstelėse.

Parazito vystymosi ciklas

Parazito vystymosi cikle dalyvauja du šeimininkai: žmogus ar šiltakraujis gyvūnas ir kraujasiurbė Triatoma genties blakė. Užsikrėtusi blakė su išmatomis išskiria sukėlėjus, kurios per įkandimo žaizdelę odoje ar gleivinę (pvz., akių junginę) patenka į organizmą. Jos skverbiasi į ląsteles, kur dauginasi skildamos pusiau. Ląstelei suirus parazitai patenka į kraują. Žmogaus ar gyvūno kraujyje parazitai nesidaugina, jie cirkuliuoja su krauju ir užkrečia naujas įvairių audinių ir organų (širdies, skeleto raumenų, nervų sistemos ir kt.) ląsteles, kurių viduje vėl pradeda daugintis. Blakei siurbiant užsikrėtusių žmonių ar gyvūnų kraują, cirkuliuojantys kraujyje pirmuonys patenka į blakės skrandį, čia intensyviai dauginasi, paskui patenka į žarnyną. Praėjus 5–15 dienų blakė jau gali užkrėsti žmones ar gyvūnus.

Ligos pernešėjai

Ligos sukėlėjus perneša kraujasiurbės Triatoma genties blakės, kurios labiausiai paplitusios Pietų ir Vidurio Amerikoje, kelios rūšys – Azijoje, Afrikoje ir Australijoje. Blakės yra 1,3–1,9 cm dydžio, tamsiai rudos ar juodos spalvos, turi pora sparnelių ir gali perskristi nuo vieno būsto prie kito. Maitinasi naktį stuburinių gyvūnų, taip pat ir žmogaus krauju. Auką randa pagal kvapą ir išskiriamą šilumą. Blakes vilioja anglies dioksido, amoniako kvapas, naktį – šviesa. Dieną slepiasi plyšiuose, gyvūnų olose ar lizduose. Blakių burna yra silpna, jos negali prakąsti žmogaus odos, todėl ieško odos įbrėžimų, puola prie akių, nosies, burnos gleivinės, todėl dar vadinamos „besibučiuojančiomis“ blakėmis. Įkandimo vietoje jaučiamas stiprus niežulys, žmogus kasydamasis įtrina blakių išmatas į pažeistą odą ar gleivinę. Užsikrėtusi blakė parazitą nešioja visą gyvenimą. Ligos sukėlėjus perduoda tik tos blakių rūšys, kurios prisitaikė gyventi šalia žmogaus. Šios rūšys T. cruzi perduoda ne tik žmonėms, bet ir 150 gyvūnų rūšių, sukurdamos milžinišką ligos rezervuarą. Apie 5 proc. Triatoma genties blakių gyvena žmonių gyvenamuosiuose arba pagalbiniuose būstuose (tvartuose ir kt.). Ypač daug blakių gali būti senuose, apleistuose pastatuose. Skurdžiuose Lotynų Amerikos kaimuose daugelis žmonių gyvena iš žolių, purvo, nedegtų plytų, šiaudų ar palmių lapų pastatytose lūšnelėse, kuriose blakėms susidaro labai palankios gyvenimo ir veisimosi sąlygos.

Paplitimas

Kiekvienais metais Meksikoje, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos šalyse užregistruojama apie 6–7 mln. žmonių, sergančių Čagaso liga. Kasmet miršta apie 12 tūkst. žmonių.Pavojus užsikrėsti šia liga kyla daugiau kaip 75 mln. Lotynų Amerikos gyventojų. Spartėjant žmonių migracijai, ši liga vis dažniau registruojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, registruojami įvežtiniai atvejai Kanadoje, daugelyje Europos šalių ir kai kuriose Rytų šalyse prie Ramiojo vandenyno.

Infekcijos šaltinis

Šios ligos infekcijos šaltinis yra užsikrėtę žmonės bei gyvūnai (šunys, katės, jūros kiaulytės, kiaulės, šikšnosparniai, kiškiai, pelės, žiurkės, liūtai, beždžionės ir kt.). Šuo kaip infekcijos šaltinis yra pats pavojingiausias, nes gyvena arti žmogaus.

Užsikrėtimo keliai

Dažniausiai (apie 80 proc. visų atvejų) Čagaso ligos sukėlėjai yra perduodami įkandus užsikrėtusiai blakei. Siurbdama kraują blakė visada tuštinasi. Su išmatomis ji išskiria sukėlėjus, kurie, žmogui kasantis įkandimo vietą, įtrinami į žaizdą ar per užterštas rankas patenka į akių, nosies ar burnos gleivinę. Gyvuliai gali užsikrėsti prariję infekuotas blakes.

Kiti reti, bet galimi užsikrėtimo būdai yra transfuzinis būdas, kai infekcija perduodama perpilant kraują žmogaus, kurio kraujyje yra šios ligos sukėlėjų. Transplantacinis infekcijos perdavimo būdas, kai infekcija perduodama persodinant audinius ar organus, jei donoras yra užsikrėtęs šia liga. Transplacentinis, t. y. infekcijos perdavimas vaisiui per placentą, yra retas. Tik apie 1–5 proc. užsikrėtusių motinų perduoda užkratą vaisiui. Tikimybė užsikrėsti didėja, jei motina serga ūmia Čagaso liga. Serganti motina gali savo naujagimiui perduoti sukėlėjus ir maitindama krūtimi, jei yra įplyšęs spenelis ir kraujo patenka į pieną. Alimentarinis (per burną) infekcijos perdavimas įvyksta vartojant blakių išmatomis užterštą maistą ir vandenį, nes sukėlėjai, būdami blakių išmatose, gali gana ilgai išlikti gyvybingi.

Klinika

Blakės įkandimo vietoje vystosi nedidelis vietinis paraudimas, pabrinkimas, vadinamas čagoma, gali padidėti regioniniai limfmazgiai. 10 proc. užsikrėtusiųjų gali būti parazito nešiotojai ir neturėti jokių klinikinių požymių. Čagaso liga gali būti ūmios ir lėtinės stadijų.

Ūmi ligos stadija išsivysto maždaug po 14–30 dienų, kai kraujyje cirkuliuoja didelis parazitų kiekis. Suaugusiesiems ūmi ligos stadija dažniausiai būna lengvos formos, sunki liga vystosi mažiems vaikams ar kūdikiams. Liga prasideda karščiavimu, galvos skausmu, periferinių limfmazgių padidėjimu, raumenų skausmais, sumažėjusiu apetitu, ligonį ima varginti viduriavimas, pykinimas, silpnumas, pasunkėja kvėpavimas, ant pilvo ir krūtinės gali atsirasti raudonų dėmių, kurios po 10 dienų išnyksta. Odą gali išberti, bėrimai išlieka kelis mėnesius. Dažniausiai išberia veidą, tačiau gali išberti ir kitas kūno vietas. Apie 50 proc. visų ligonių vystosi Romano simptomas, t. y. vienos akies viršutinio ir apatinio vokų pabrinkimas, kartu su akies junginės uždegimu. Ūmi ligos stadija yra labai pavojinga mažiems vaikams – jų mirtingumas dėl širdies kraujagyslių nepakankamumo siekia iki 14 proc.

Lėtinė ligos stadija išsivysto praėjus dviem mėnesiams, o kartais net 10–20 m. po užsikrėtimo. T. cruzi turi savybę pasilikti (persistuoti) šeimininko organizme. Būdamos audinių ar organų ląstelėse, jos lėtai dauginasi visą šeimininko gyvenimą. Parazitai telkiasi širdies arba virškinimo trakto ląstelėse, kur dauginasi ir pamažu plinta po visą žmogaus organizmą, pažeisdami širdies raumenį, virškinimo traktą, nervų bei kvėpavimo sistemos organus. Kas trečiam lėtine forma sergančiam ligoniui pažeidžiama širdis (išsiplečia, sutrinka ritmas), kas dešimtam – virškinimo traktas, nervų sistema (atsiranda traukulių, kartais paralyžių) arba pažeidžiamos kelios sistemos ar organai. Ligonis gali mirti staiga dėl širdies raumens pažeidimo.

Diagnostika

Ūmios stadijos metu, kai ligos sukėlėjai (T.cruzi) cirkuliuoja kraujyje, juos galima aptikti kraujo tepinėliuose (mikroskopuojant). Lėtinės stadijos metu ligos sukėlėjų skaičius kraujyje mažėja ir juos rasti tampa labai sudėtinga, todėl diagnozė patvirtinama atlikus serologinius kraujo tyrimus.

Profilaktika
Išnaikinti šią ligą praktiškai neįmanoma, nes daug laukinių gyvūnų yra šios ligos sukėlėjų rezervuaras. Vakcinos nuo šios ligos taip pat nėra.

Pagrindinės priemonės, mažinančios sergamumą Lotynų Amerikoje, yra:

• ligos pernešėjų – triatominių blakių – naikinimas;

• donorų kraujo tyrimas dėl T.cruzi;

• organų, audinių ir ląstelių donorų ir recipientų tyrimas dėl T.cruzi;

• naujagimių, kurių motinos buvo infekuotos, taip pat infekuotų vaikų – brolių ir seserų tyrimas, siekiant nustatyti užsikrėtusius ir pradėti gydymą ankstyvoje ligos stadijoje;

• žmonių mokymas, kaip statyti namus, kad nesiveistų blakės;

• periodinis patalpų ir drabužių purškimas insekticidais;

• lovos tinklelių naudojimas;
• laikymasis higienos gaminant, transportuojant, laikant bei vartojant maistą.

Informacijos šaltinis

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/chagas-disease-(american-trypanosomiasis)

https://www.cdc.gov/parasites/chagas/index.html