AIDS

AIDS

Žmogaus imunodeficito virusas (toliau – ŽIV), sukelia AIDS – įgytą imunodeficito sindromą. Ši būklė pasireiškia įvairiomis oportunistinėmis infekcijomis, navikais ir kitais sveikatos sutrikimais, susijusiais su susilpnėjusia imunine sistema.
Patekęs į žmogaus organizmą, ŽIV naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), kurie yra svarbūs imuninės sistemos veiklai. ŽIV infekcijai progresuojant, šių ląstelių skaičius organizme mažėja, imuninė sistema silpsta, o organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo įprastų infekcijų ar ligų.

Limfocitai yra pagrindinės specifinio imuninio atsako ląstelės – geba specifiškai atpažinti ir atskirti įvairias svetimas medžiagas, patenkančias į organizmą. Limfocitai užtikrina imuninės sistemos atsako įvairovę, specifiškumą ir atmintį. Šios ląstelės nuolat cirkuliuoja kraujyje ir limfoje, migruoja į audinius ir limfinius organus.

T limfocitai (kitaip vadinami T ląstelėmis) savo apvalkalėlyje turi specifinius receptorius – CD4. Šie receptoriai atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus (pvz., ŽIV). CD4 receptorius turintys limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis ar T helperiais. ŽIV užkrečia šias ląsteles ir jas išnaudoja savo dauginimuisi (kurdamas savo kopijas). ŽIV užsikrėtusio žmogaus organizme CD4 ląstelės laipsniškai sunaikinamos, todėl imuninė sistema silpsta, o rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar tam tikrais vėžiniais susirgimais didėja.

ŽIV infekcijos sukėlėjas
ŽIV priklauso Retroviridae šeimai, Lentivirus genčiai. Šiai virusų grupei būdingas lėtas progresavimas (lot. lenti – „lėtas“), todėl nuo pirminės infekcijos iki kliniškai išreikštų simptomų dažnai praeina keleri metai.

ŽIV infekuoja žmogaus imuninės sistemos ląsteles,  pirmiausia CD4+ T limfocitus, ir silpnina imuninį atsaką, kuris įprastai apsaugo organizmą nuo infekcinių ligų.

Identifikuojami du ŽIV tipai: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek genetiškai giminingi, tačiau pasižymi tam tikrais biologiniais ir epidemiologiniais skirtumais. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. ŽIV-1 yra labiausiai paplitęs pasaulyje ir yra atsakingas už absoliučią daugumą globalios pandemijos atvejų. ŽIV-2 dažniausiai aptinkamas Vakarų Afrikos regione, yra mažiau virulentiškas, rečiau perduodamas ir pasižymi lėtesniu progresavimu į AIDS.

Abu viruso tipai perduodami tais pačiais keliais – per kraują, lytinius santykius ir iš motinos vaikui. Žmogus gali būti užsikrėtęs tiek ŽIV-1, tiek ŽIV-2 tipais vienu metu (koinfekcija), nors tokie atvejai nėra dažni.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, vyraujantis yra ŽIV-1 tipas.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis – žmogus, užsikrėtęs ŽIV. Didžiausia viruso  koncentracija nustatoma kraujyje, makšties išskyrose, spermoje bei motinos piene. ŽIV užsikrečiama, kai viruso turintys skysčiai patenka tiesiogiai į kraujotaką per gleivines ar pažeistą odą. Seilėse, šlapime, ašarose ir prakaite viruso koncentracija yra labai maža ir epidemiologiškai reikšmingo pavojaus užsikrėsti nekelia. ŽIV imlūs beveik visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar kitų biologinių veiksnių. Šiuo metu specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra, t. y. veiksmingos vakcinos nuo ŽIV dar nėra –  vakcinos kūrimo darbai tebėra eksperimentinėje stadijoje.

ŽIV perdavimo būdai

1. Per lytinius santykius. ŽIV perduodamas lytinių santykiu metu, tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių. Infekcija gali plisti vaginalinių, analinių ir oralinių lytinių santykių metu, jei vienas iš partnerių yra užsikrėtęs. Didžiausia rizika siejama su analiniais lytiniais santykiais dėl didesnės gleivinės pažeidimo tikimybės.
2. Per kraują (parenterinis). Virusas gali būti perduodamas naudojantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (dažniausiai tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų), taip pat perpilant infekuotą kraują ar jo produktus, atliekant invazines medicininės ar kosmetines procedūras nesteriliais įrankiais ar instrumentais.
3. Perinatalinis (vertikalus) perdavimas. ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką  nėštumo, gimdymo metu arba žindydama.

Nepavojingi kontaktai. ŽIV neperduodamas per įprastus kasdienius socialinius kontaktus, tokius kaip rankos paspaudimas, apkabinimas, bendrų indų ar tualetų naudojimas. ŽIV taip pat neperduodamas per vabzdžių (pvz., uodų ar erkių)  įgėlimą ar įsisiurbimą.

Perdavimo rizikos laipsnis priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant viruso koncentraciją užkrėstame skystyje, infekuoto asmens ligos stadiją, kontakto pobūdį bei apsaugos priemonių naudojimą (pvz., prezervatyvų ar sterilios įrangos).

 PLAČIAU apie ŽIV perdavimo riziką skaitykite čia

Kuo skiriasi ŽIV nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami.

ŽIV yra virusas, sukeliantis lėtinę infekciją, kurios metu palaipsniui pažeidžiama imuninė sistema. Virusas infekuoja ir naikina CD4+ T-limfocitus – baltuosius kraujo kūnelius, kurie atlieka svarbų vaidmenį imuninės sistemos atsake į infekcijas. ŽIV infekcija turi kelias stadijas, nuo ūminės iki lėtinės, o negydoma ilgainiui progresuoja.

AIDS – įgytas imunodeficito sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) tai galutinė, pažengusi ŽIV infekcijos stadija, kuri diagnozuojama tada, kai užsikrėtusiam asmeniui nustatoma viena ar kelios AIDS indikacinės ligos (pvz., tam tikros oportunistinės infekcijos ar navikai).

Taigi, ŽIV – tai virusas, o AIDS – tai sindromas, išsivystantis dėl ilgalaikio viruso poveikio imuninei sistemai. Ne kiekvienas ŽIV infekuotas asmuo serga AIDS, tačiau be gydymo daugumos infekuotųjų liga progresuoja iki šios stadijos.

Nesant antiretrovirusinio gydymo (ART), AIDS stadijoje liga dažniausiai baigiasi mirtimi.

ŽIV ligos stadijos

ŽIV infekcija progresuoja per kelias stadijas, kurių eiga priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos būklės, gretutinių ligų bei gydymo prieinamumo:

1. Inkubacinis periodas.

Ši stadija prasideda po užsikrėtimo virusu ir  trunka vidutiniškai apie 3 savaites (kartais gali siekti 3–6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu virusas jau dauginasi organizme, tačiau specifiniai laboratoriniai tyrimai  (pvz., antikūnų nustatymas) gali būti neigiami. Vis dėlto virusą galima aptikti laboratoriniais tyrimais, kurie tiesiogiai nustato virusą kraujyje.

2. Ūminės ŽIV infekcijos sindromas

Apie 50–90 proc. užsikrėtusiųjų per 2–4 savaites nuo infekcijos pradžios patiria simptomus, panašius į gripą. Ši fazė trunka 1–2 savaites.  Dažniausi simptomai: karščiavimas, padidėję limfmazgiai, makulopapulinis bėrimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, viduriavimas. Po šios stadijos infekcija pereina į besimptomę eigą.

3. Lėtinė besimptomė infekcija

Ši stadija gali trukti vidutiniškai nuo 5 iki 8 metų. Virusas išlieka aktyvus, bet simptomai nepasireiškia. Galima nuolatinė išplitusi limfadenopatija, tačiau daugelis užsikrėtusiųjų šiuo laikotarpiu jaučiasi sveiki. Stadijos trukmė priklauso nuo imuninės sistemos atsako ir bendrai sveikatos būklei.

4. Simptominė ŽIV liga

Kai virusas aktyviai dauginasi, o imuninė sistema silpnėja, pradeda reikštis įvairūs klinikiniai požymiai. Šioje stadijoje diagnozuojamos tam tikros ligos ar būklės, patvirtinančios ligos progresavimą, pvz.: burnos ar makšties kandidozė (pasikartojanti); gimdos kaklelio displazija ar karcinoma in situ; Herpes zoster (daugiau nei vienas epizodas ar išplitimas per kelias dermatomas); ilgalaikis karščiavimas ar viduriavimas (≥30 d.); bacilinė angiomatozė; idiopatinė trombocitopeninė purpura; liežuvio plaukuotoji leukoplakija; listeriozė; periferinė neuropatija; uždegiminės mažojo dubens ligos.

5. AIDS – įgytas imunodeficito sindromas

Tuomet žmogui diagnozuojama AIDS – vėlyva ŽIV ligos stadija. AIDS diagnozuojamas, kai nustatoma viena ar daugiau AIDS indikacinių ligų, pavyzdžiui: Pneumocystis jirovecii sukelta pneumonija; Kapoši sarkoma; tam tikros limfomos; tuberkuliozė; grybelinės infekcijos.  Nevartojant antiretrovirusinio gydymo (ART), AIDS stadijoje liga dažniausiai baigiasi mirtimi.

ŽIV ligos eigos schema

ŽIV infekcijos diagnostika – kaip atliekami tyrimai dėl ŽIV

Vienintelis būdas nustatyti, ar žmogus užsikrėtęs ŽIV – atlikti laboratorinį tyrimą.  Dažniausiai tyrimui paimamas kraujas iš venos arba piršto, tačiau galima naudoti ir kitą tiriamąją medžiagą (pvz., seiles).

 Kaip nustatomas ŽIV?

ŽIV galima aptikti dviem pagrindiniais būdais:

• nustatant antikūnus prieš ŽIV, kuriuos organizmas pradeda gaminti vidutiniškai po 3–4 savaičių nuo užsikrėtimo;
• nustatant ŽIV genetinę medžiagą (RNR ar DNR) arba viruso antigenus tiesiogiai.

Periodas nuo užsikrėtimo iki nustatomo kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu, arba „lango“, periodu.

Tyrimų etapai

ŽIV diagnostika atliekama dviem etapais:

1. atrankinis tyrimas:
   – tai pirmasis testas, kuris gali būti laboratorinis arba greitasis. Juo siekiama aptikti ŽIV antikūnus ir/ar antigenus;
   – jei rezultatas neigiamas ir lango periodas neįtariamas, žmogus laikomas neužsikrėtusiu;
   – Jei rezultatas teigiamas, būtinas patvirtinamasis tyrimas;
2. patvirtinamasis tyrimas:
   – atliekamas Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje, dažniausiai naudojant kitokius metodus.
   – dažniausiai taikomas imunobloto metodas, kuriuo nustatomi specifiniai ŽIV antikūnai.
   – esant neaiškiems rezultatams, gali būti taikomi papildomi metodai:
   • ŽIV antigeno nustatymas,
   • ŽIV neutralizacijos reakcijos,
   • ŽIV RNR ar DNR nustatymas,
   • virusų kultūrų tyrimai.

Visi teigiami atrankinių tyrimų rezultatai siunčiami į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją Vilniuje, kur galutinai patvirtinama diagnozė. Tyrimų rezultatai yra griežtai konfidencialūs.

Pirminį (atrankinį) tyrimą dėl ŽIV galima atlikti poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose arba pačiam įsigijus greitąjį testą vaistinėje ar elektroninėje parduotuvėje. Daugiau apie ŽIV savikontrolės testus skaitykite čia
Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys ŽIV testavimo paslaugas, privalo pacientui suteikti konsultacinę pagalbą ŽIV infekcijos klausimais (prieš ir po ŽIV tyrimo).
DUK apie ŽIV testą rasite čia

Kai dėl ŽIV atlikto greitojo atrankinio ar laboratorinio tyrimo rezultatas yra teigiamas, siuntimo ambulatorinei antrinio lygio gydytojo konsultacijai nebereikia. Ši tvarka taikoma kreipiantis į: infekcinių ligų gydytoją, vidaus ligų gydytoją, vaikų infekcinių ligų gydytoją, vaikų ligų gydytoją. Tai galioja tik tuo atveju, kai konsultacija teikiama universitetų ar respublikinio lygmens stacionarines paslaugas teikiančiose gydymo įstaigose.

Kodėl svarbus CD4 ląstelių skaičius?
CD4 ląstelės (dar vadinamos T helperiais) yra pagrindiniai imuninės „koordinatoriai“, padedantys organizmui kovoti su infekcijomis. Todėl jų kiekis kraujyje yra vienas iš svarbiausių imuninio statuso rodiklių. ŽIV, infekavęs žmogų, palaipsniui naikina CD4 ląsteles, silpnindamas imuninę apsaugą. Kuo mažesnis CD4 ląstelių kiekis, tuo labiau susilpnėjusi imuninė sistema ir tuo labiau pažengusi ŽIV liga. Jei CD4 ląstelių kiekis yra mažesnis nei 200 ląstelių/µl kraujo, labai padidėja rizika susirgti gyvybei pavojingomis oportunistinėmis ligomis (pvz., plaučių uždegimu, tam tikromis vėžio formomis ir kt.). CD4 skaičiaus sekimas yra būtinas tiek ligos eigai stebėti, tiek ir gydymo efektyvumui įvertinti.

Kas yra viruso koncentracija (virusinis krūvis)?
Viruso koncentracija arba viruso krūvis – tai ŽIV kopijų kiekis kraujo plazmoje. Jis nustatomas matuojant ŽIV RNR kiekį laboratoriniais tyrimais.

Kodėl tai svarbu?

ŽIV RNR kiekio nustatymas padeda įvertinti ŽIV infekcijos stadiją ir prognozuoti ligos eigą.

Tai vienas pagrindinių rodiklių gydymo veiksmingumui įvertinti.

Skiriant antiretrovirusinius vaistus (ARV), siekiama sumažinti ŽIV RNR kiekį kraujyje iki neaptinkamo lygio (< 50 kopijų/ml).

Ką reiškia „neaptinkamas virusinis krūvis“?

Kai ŽIV ligos gydymas veiksmingas, tada pasiekiama stadija, kai ŽIV RNR kraujyje neaptinkama. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus pasveiko ir nebegali užkrėsti kitų – virusas vis dar išlieka organizme, tiesiog jo kiekis per mažas, kad būtų aptiktas įprastais metodais.

Nuo virusų (ŽIV) koncentracijos kraujo plazmoje priklauso organizmo skysčių užkrečiamumas. Didžiausia koncentracija būna neseniai užsikrėtusio asmens organizme bei susirgus AIDS. Net ir esant neaptinkamam virusiniam krūviui kraujyje, apie 10 proc. gydomų asmenų ŽIV vis dar gali būti randamas lytinių organų skysčiuose, todėl apsaugos priemonės (pvz., prezervatyvai) lieka svarbios.

ŽIV ligos gydymas

ŽIV liga gydoma antiretrovirusiniais vaistais (ARV) – tai vadinama antiretrovirusinė terapija (ART). Šie vaistai nepašalina ir nesunaikina viruso organizme, tačiau sustabdo jo dauginimąsi ir leidžia imuninei sistemai atsistatyti bei apsaugoti organizmą nuo infekcijų ir jų komplikacijų.  Antiretrovirusinė terapija skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imuninės būklės, t. y. CD4 skaičiaus), kuo ankščiau – tuo geriau. Gydymas turi būti pradėtas kuo greičiau po diagnozės nustatymo, nes ankstyvas gydymas mažina komplikacijų ir AIDS riziką bei sumažina ŽIV perdavimo kitiems tikimybę. Šiuolaikinis gydymas leidžia gyventi įprastą, pilnavertį gyvenimą. Prieš skiriant ART, pacientas yra informuojamas apie būtinybę nuosekliai vartoti vaistus kasdien, galimas nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumo svarbą, kad būtų išvengta viruso atsparumo. 

Svarbu:

• gydymas trunka visą gyvenimą;
• ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė reguliariai stebima, atliekami CD4 ir viruso krūvio tyrimai ir kiti tyrimai;
• gydymo veiksmingumas vertinamas pagal tai, ar pavyksta pasiekti neaptinkamą viruso krūvį.

Gydymo prieinamumas Lietuvoje:

• ŽIV gydymas ir būtini tyrimai yra visiškai kompensuojami valstybės – iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų;
• pacientai turi teisę laisvai pasirinkti gydytoją ir gydymo įstaigą, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos;
• ART pradedama, tęsiama ir gydymo schema keičiama infekcinių ligų gydytojų ir respublikos lygmens stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių vidaus ligų gydytojų, vaikų infekcinių ligų gydytojų ir vaikų ligų gydytojų sprendimu. Pratęsti paskirtą gydymą gali šeimos medicinos paslaugas teikiantys šeimos, vidaus ir vaikų ligų gydytojai, tačiau ne ilgiau kaip 1 mėnesį.