Afrikinė tripanosomozė arba miegligė

Afrikinė tripanosomozė, arba miego liga, yra parazitinė liga, kurią sukelia kraujo pirmuonys Trypanosoma brucei gambiense ir Trypanosoma bruceirhodesiense. Liga pasireiškia karščiavimu, odos bėrimais, limfinių mazgų padidėjimu, vietiniais odos patinimais ir centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomais.

Sukėlėjai

Afrikinės tripanosomozės sukėlėjai yra žiuželinių klasės Trypanosomatidea šeimos atstovai. Gamtoje žinoma daug tripanosomų rūšių, kurios gali būti pavojingos ir nepavojingos gyvūnams bei žmogui. Pavojingos, arba patogeninės, tripanosomos naminiams, laukiniams gyvūnams bei žmogui sukelia tripanosomozę. Gyvendamos kraujyje išskiria medžiagų apykaitos produktus bei nuodus (tripanotoksinus), žalojančius nervų sistemą. Tripanosomas platina kraują siurbiantys vabzdžiai. Vieni jų yra mechaniniai tripanosomų pernešėjai, kiti – specifiniai šeimininkai, kurių organizme vyksta tripanosomų vystymosi ciklo dalis.

Žinomi du žmonių afrikinės tripanosomozės sukėlėjai:

Trypanosoma brucei gambiense paplitę 24 Vakarų ir Vidurio Afrikos šalyse. Apie 92 proc. visų miego ligos atvejų yra sukelti šio parazito. Šių pirmuonių sukeliama liga neturi ūmios pradžios. Ligos simptomai išryškėja praėjus keliems mėnesiams ar net metams po užsikrėtimo, kai parazitai patenka į centrinę nervų sistemą. Žmogus yra pagrindinis T.b.gambiense sukėlėjų infekcijos šaltinis. Ligos platintojai – Glossina genties musės (Glossina palpalis). Paprastai žmogus šiais parazitais užsikrečia būdamas netoli vandens telkinių (upių, ežerų ir kt.). Parazito ciklas: žmogus – musė – žmogus.

Trypanosoma brucei rhodesiense sukėlėjas sutinkamas 13 Rytų ir Pietų Afrikos šalių. Šio sukėlėjo sukeliama liga aptinkama 8 proc. visų užregistruojamų miego ligos atvejų. Šie pirmuonys sukelia ūminę infekciją, kurios pirmi požymiai ir simptomai atsiranda po kelių savaičių ar mėnesių po užsikrėtimo. Liga vystosi labai greitai ir greitai pažeidžia centrinę nervų sistemą. Infekcijos šaltinis yra naminiai ir laukiniai gyvūnai (antilopės, stambūs raguočiai, ožkos, avys). Žmogus užsikrečia retai, dažniausiai – medžiotojai, žvejai, kareiviai, keliautojai. Vyrai serga dažniau nei moterys ar vaikai. Žmogus šiais parazitais užsikrečia savanose ar iškirstų tropinių miškų vietose, kur gyvena ligos pernešėjai – Glossina genties musės (Glossina morsitans, G. pallidipes ir kt.). Parazito ciklas: antilopė – musė – antilopė.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra tripanosomoze užsikrėtę žmonės ir gyvūnai.

Ligos sukėlėjų pernešėjai)

Musė cėcė (lot. Glossina) priklauso dvisparnių būriui, Glossinidae šeimai. Žinoma 21 musės cėcė rūšis, dauguma jų perneša ligos sukėlėjus. Kūno ilgis 9–14 mm., išvaizda panaši į naminę musę, tačiau turi ilgą kietą straubliuką, kuriuo gali pradurti net begemoto ar dramblio odą, todėl drabužiai nuo musės cėcė įkandimų neapsaugo. Paplitusios Vidurio Afrikoje, tarp Sacharos ir Kalahario dykumos. Gyvena drėgnuose miškuose, upių, ežerų pakrantėse, miškingose savanose. Musė cėcė minta stambių žinduolių, taip pat žmogaus krauju. Įgėlimas gan skausmingas. Įvairios Glossina spp rūšys maitinasi skirtingų žinduolių krauju. Žmogaus krauju mintančios rūšys ir platina šią ligą (dažniausiai Glossina palpalis). Krauju minta patelės ir patinai, todėl abu jie gali platinti šios ligos sukėlėjus. Musės puola šviesiu paros metu atvirose gamtos vietose.

Paplitimas

Afrikinė tripanosomozė išplitusi Vidurio Afrikoje. Apie 55 mln. žmonių gyvena rizikos zonose, kur gali užsikrėsti šia liga. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ši liga yra endeminė 37 Afrikos šalyse: Angoloje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ugandoje, Sudane, Kamerūne, Dramblio Kaulo Krante, Vidurio Afrikos Respublikoje, Gvinėjoje, Kenijoje, Malyje, Nigerijoje, Zimbabvėje ir kt. Apie 61 proc. visų šios ligos atvejų registruojama Kongo Demokratinėje Respublikoje, apie 10 proc. – Rytų Viduržemio jūros regione. Ši liga dažniau registruojama kaimo vietovėse, kur žmonės verčiasi žemdirbyste, žuvininkyste, gyvulininkyste ir medžiokle.

PSO pastangomis, šalims bendradarbiaujant bei vykdant nacionalines programas, 1990 m. Afrikinės tripanosomozės atvejų skaičiaus didėjimas buvo sustabdytas. 1999 m. buvo užregistruota 45 tūkst. ligos atvejų, 2009 m. – mažiau nei 10 tūkst., 2012 m. – 7197 nauji ligos atvejai, 2017 m. – iki 2000 atvejų, 2018 m. – mažiau nei 1000 atvejų, o 2020 m. – mažiau nei 700 atvejų. PSO nuolatinės kontrolės pastangomis per pastaruosius 20 metų naujų atvejų skaičius sumažėjo 97 %.

Užsikrėtimo būdai

Žmogus užsikrečia, kai ligos sukėlėjai, musei cėcė siurbiant kraują, patenka į organizmą. Musė su seilėmis vieno įkandimo metu išskiria apie 400 tūkst. sukėlėjų, užtenka musei įgelti vieną kartą, kad žmogus užsikrėstų šia liga. Teoriškai galimas mechaninis tripanosomų pernešimas kitų kraujasiurbių vabzdžių (pvz., uodų), nes patekusios į vabzdžių kandimo organus tripanosomos išlieka gyvybingos keletą valandų. Retai, tačiau galimi ir kiti užsikrėtimo būdai: transplacentinis būdas, nes pirmuonys gali pereiti placentą ir užkrėsti vaisių. Tripanosomos į kraują gali patekti per užterštas krauju adatas ar kitas priemones, perpilant kraują.

Klinika

Musės įkandimo vietoje atsiranda pirminis afektas (tripanosominis šankeris), panašus į furunkulą. Po 5–7 dienų jis išnyksta, kartais palikdamas nedidelę žymę. Šankeris atsiranda ne visiems ligoniams. Šankerio atsiradimo laikotarpiu ar po kelių dienų, kai parazitai patenka į kraują, ligonis pradeda karščiuoti, atsiranda galvos ir sąnarių skausmai, padidėja limfmazgiai. Ligai vystantis ligoniui krenta svoris, padažnėja širdies plakimas, padidėja kepenys ir blužnis, vystosi mažakraujystė, sutrinka širdies, inkstų, endokrininės sistemos darbas. Apima silpnumas, apatija – pirminiai centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiai.

Tripanosomoms patekus į smegenis vystosi smegenų uždegimas, arba terminalinė ligos stadija. T. b. rhodesiense į centrinę nervų sistemą patenka po 3–6 savaičių, o T. b. gambiense – po dvejų ar daugiau metų. Šioje ligos stadijoje vystosi sąmonės aptemimai, koordinacijos sutrikimai, stiprūs galvos skausmai, kaklo sustingimas. Ligonį ima varginti depresija, elgesio sutrikimai, maniakinį aktyvumą keičiantys nuovargio priepuoliai, vystosi silpnaprotystė, atsiranda stuporas (sustingimas), didėja mieguistumas dienos metu, kamuoja neramus miegas naktį. Eidamas ligonis velka kojas, veido išraiška apniukusi, apatinė lūpa atvėpusi, iš burnos teka seilės. Vėliau atsiranda traukuliai ir paralyžius. Pakitimai, atsiradę šioje stadijoje, jau yra negrįžtami. Neskyrus reikiamo gydymo ligonį ištinka koma (sąmonės praradimas) ir mirtis. T. b. gambiense sukelta liga gali trukti 6–10 metų, o esant T. g. rhodesiense sukėlėjui – keletą mėnesių. T. b. rhodesiense sukeltos miego ligos patogenezė ir klinika yra sunkesnė. Pradinė ligos stadija išreikšta silpnai. Negydomas ligonis miršta po 9–12 mėnesių.

Profilaktika

Vakcinos nuo šių ligų nėra, todėl pagrindinė profilaktikos priemonė – apsauga nuo vabzdžių įkandimo. Norint išvengti vabzdžių įkandimų rekomenduojama:

• dėvėti marškinius ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, avėti kulkšnis dengiančius batus ir mūvėti kojines. Musė cėcė gali įkąsti per plonus audinius, todėl geriau dėvėti drabužius, pagamintus iš storos medžiagos;
• drabužiai turėtų būti neutralių spalvų, nes muses traukia ryškios ir labai tamsios spalvos;
• prieš važiuojant, patikrinti, ar transporto priemonėje nėra musių, nes muses traukia judančios transporto priemonės;
• vengti krūmų, nes karščiausiu paros laikotarpiu musės cėcė yra mažiau aktyvios ir ilsisi krūmuose, gali įkąsti, jei bus trikdomos;
• naudoti vabzdžius atbaidančias priemones (repelentus). Nors repelentai nėra veiksminga musių cėcė atbaidymo priemonė, jie veiksmingai atbaido kitus vabzdžius, kurie taip pat gali pernešti sukėlėjus.

Informacijos šaltiniai:
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/trypanosomiasis-human-african-(sleeping-sickness)
https://www.cdc.gov/parasites/sleepingsickness/index.html

ĮVEŽTINĖS TROPINĖS PARAZITINĖS LIGOS