Amebiazė

Kas yra amebiazė ir kas ją sukelia?

Amebiazė yra liga, kurią sukelia žarnyno parazitiniai pirmuonys Entamoeba histolytica  (dizenterinė ameba). Dizenterinė ameba  gyvena storojoje žarnoje. Ji sudaro dvi skirtingas formas (trofozoitus ir cistas), kurios gali pereiti viena į kitą.

Trofozoitai – vegetacinė amebų forma, kurie gyvendami storosios žarnos viduje dažniausiai nepažeidžia žarnos gleivinės. Jie yra labai neatsparūs, todėl patekę su išmatomis į aplinką greitai žūsta. Kartais susidarius tam tikroms sąlygoms trofozoitai pradeda ardyti storosios žarnos sienelę ir sukelia žarnos gleivinės išopėjimus.

Cistos yra nejudrios, ovalios, padengtos storu apvalkalu, dėl kurio ilgai išsilaiko gyvybingos. Ligonio išmatose, kambario temperatūroje gali išlikti iki 1–2 savaičių, vandenyje – iki mėnesio ir ilgiau. Virimo temperatūroje žūna per kelias sekundes.

Kas platina ligos sukėlėjus?

Infekcijos šaltinis yra amebiaze užsikrėtęs žmogus, kuris su išmatomis išskiria amebų cistų. Su išmatomis išsiskyrę trofozoitai greitai žūsta aplinkoje, todėl nėra pavojingi kitiems žmonėms, tuo tarpu cistos, galinčios ilgai išsilaikyti gyvybingos, turi didelę įtaką ligos plitimui. Pavojingiausi yra sveikstantys, lėtine amebiazės forma sergantys ligoniai ir besimptomiai cistų nešiotojai. Ypač daug cistų su išmatomis išsiskiria, kai ligonis pradeda sveikti (viename grame išmatų gali būti iki 6 mln. cistų).

Kas gali užsikrėsti amebiaze? 

Amebiaze gali užsikrėsti bet kuris žmogus, tačiau didesnę riziką užsikrėsti turi:

• asmenys, kurie keliauja po tropines šalis, gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis,
• imigrantai iš tropinių šalių, kuriose yra blogos sanitarinės sąlygos,
• asmenys, gyvenantys institucijose, kuriose nėra sąlygų gerai higienai,
• asmenys, sergantieji geofagija (žemės, molio valgymas),
• asmenys, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių,
• homoseksualūs vyrai.

Kaip galima užsikrėsti amebiaze ?

Žmogus amebiaze užsikrečia, kai amebų cistų per burną patenka į virškinimo traktą:
nuo sergančio amebiaze ligonio (pvz., per užterštas rankas),
su maistu, vandeniu, kuriame yra amebų cistų,
valgant neplautas daržoves, vaisius, uogas,
nuo užterštų rankų, namų apyvokos daiktų, durų rankenų, žaislų bei kitų paviršių,
taip pat perdavimas galimas ir analinių lytinių santykių metu.

Ar liga paplitusi?

Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Kiekvienais metais registruojama apie 50 mln. naujų amebiazės atvejų. Kasmet pasaulyje nuo šios parazitozės miršta 50–100 tūkst. žmonių. Daugiausia susirgimų registruojama Kinijoje, Vakarų Azijoje, Pietryčių ir Lotynų Amerikoje, ypač Meksikoje. Europos šalyse registruojami pavieniai atvejai, dažniausiai įvežtiniai.

Lietuvoje kiekvienais metais registruojami pavieniai amebiazės atvejai, dažniausiai įvežti iš Indijos, Pietų Amerikos šalių, Egipto.

Kas vyksta, kai amebos patenka į žmogaus organizmą?

Cistoms patekus į žmogaus virškinimo traktą, jų apvalkalas ištirpsta ir išsilaisvinę trofozoitai migruoja į storąjį žarnyną, kur pasidaugina. Susidaro smulkūs trofozoitai, kurie storajame žarnyne virsta cistomis ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Apie 90 proc. užsikrėtusių asmenų trofozoitai virsta cistomis, tai yra besimptomiai ligoniai. Ligos simptomai išsivysto apie 10–20 proc. užsikrėtusių asmenų. Pasikeitus mitybai, sergant kai kuriomis kitomis ligomis, trofozoitai  ramiai gyvenę  žarnos viduje pradeda išskirti fermentus, kurie tirpdo žarnos gleivinę. Jie skverbiasi gilyn į žarnos sienelės audinius ir intensyviai dauginasi. Pradžioje žarnos sienelėje atsiranda tik gleivinės paburkimai, vėliau – pūlinukai, kuriems plyšus susidaro kraujuojančios opos. Kartais amebos pragraužia smulkių kraujagyslių sieneles, patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir nukeliauja į kepenis, plaučius, inkstus, smegenis, kur sudaro pūlinius (abscesus), vystosi ekstraintestinalinė arba nežarninė amebiazė.
Kada ir kokie atsiranda simptomai sergant amebiaze? 

Nuo užsikrėtimo iki ligos požymių atsiradimo gali praeiti kelios dienos, keli mėnesiai ar net metai. Tačiau dažniausiai ligos simptomai pasirodo 2–4 savaitę po užsikrėtimo.

Dažniausiai liga prasideda iš lėto, atsiranda bendras silpnumas, dažnesnis tuštinimasis, išmatose pasirodo gleivių ir kraujo. Temperatūra būna normali arba šiek tiek pakilusi. Ilgainiui procesas nurimsta.

Kartais vystosi ūmi ligos forma. Tuomet ligonius vargina pilvo diegliai, skausmingas tuštinimasis (tenezmai) bei viduriavimas. Tuštinimasis padažnėja iki 15 kartų per parą. Skystose vandeningose išmatose atsiranda kraujo bei gleivių. Temperatūra dažniausiai normali. Simptomai tęsiasi apie 1–2 savaites.

Ligonio negydant, liga įgauna lėtinę su remisijomis ir paūmėjimais daug mėnesių trunkančią eigą, kuri pasireiškia pasikartojančiais kraujavimais iš žarnyno, žarnyno diskomfortu. Ligonį vargina pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas ar periodiškas viduriavimas, pykinimas, dešinio klubo srities ir galūnių skausmai, greitas nuovargis, prakaitavimas, galvos skausmas.

Kartais E. histolytica gali patekti į kepenis, plaučius ar smegenis, kur formuojasi pūliniai (abscesas). Dažniausiai pasitaikanti nežarninė amebiazės komplikacija yra kepenų abscesas.

Ką daryti užsikrėtus amebiaze?

Įtarus, kad esate užsikrėtę amebiaze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Kaip amebiazė diagnozuojama? 

Pagrindinis tyrimas nustatant amebiazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Viduriuojančio ligonio šviežiose išmatose ieškoma trofozoitų ir cistų. Trofozoitų paprastai randama šviežiose skystose išmatose, tačiau jie greitai suyra. Cistos randamos minkštose ir susiformavusiose išmatose, gali būti randamos ir ligonių, kuriems nepasireiškia jokie klinikiniai simptomai išmatose. Išmatos tyrimams turi būti surinktos į švarų ir sausą, geriausia į plastikinį vienkartinį indelį. Dezinfekcinės medžiagos, vandens ar šlapimo likučiai gali sunaikinti amebas. Išmatos renkamos iš vienos porcijos kelių vietų. Jei yra gleivių, kraujo išmatų paimama iš gleivėtų ir kraujingų vietų. Tyrimams reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos turi būti ištirtos prieš gydymą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo. Sergant ūmia ligos forma, amebos su išmatomis išskiriamos nuolat, tačiau sergant lėtine ligos forma – amebų cistos išsiskiria periodiškai, todėl norint aptikti cistas, išmatų tyrimas gali būti kartojamas kelis kartus.

Diagnozuojant amebiazę, kartais naudojamas formalino-eterio koncentracijos metodas, trichromu dažyto tepinėlio mikroskopija ar amebų antigeno nustatymas išmatose. Sergant nežarnine (ekstraintestinaline) amebiaze, atliekami kraujo serologiniai tyrimai (ieškant antikūnų prieš amebas).

Ar ši liga yra išgydoma ?

Taip. Asmuo, kurio išmatose buvo rastos amebos, nesvarbu ar jis turi ligos simptomų ar yra besimptomis cistų nešiotojas ar sergantis lėtine ligos forma, turi būti gydomas, kad neišsivystytų simptominė amebiazė bei sunkios komplikacijos. Atsižvelgiant į amebiazės formą skiriami vaistai pirmuonims naikinti. Persirgę amebiaze asmenys mediciniškai stebimi. Jei per 1–2 metus nepasireiškia jokių ligos simptomų, jų stebėjimas nutraukiamas.

Ar ši liga pavojinga?
 Esant nekomplikuotai žarninei amebiazės formai ligonis pasveiksta, tačiau išsivysčius komplikacijoms (kepenų, palučių, smegenų abscesams) bei laiku nepradėjus gydymo, liga gali baigtis mirtimi. Amebiazė yra labai pavojinga mažiems vaikams, ypatingai naujagimiams, nėščiosioms ar ką tik pagimdžiusioms moterims, ligoniams, turintiems piktybinių navikų, nusilpusiems asmenims.

Kaip elgtis norint išvengti užsikrėtimo amebiaze ?

Norint išvengti užsikrėtimo, svarbu laikytis asmeninės higienos, nevartoti vandens, maisto, kuris gali būti užterštas, vengti kontakto su ligoniais bei užteršta aplinka.
Asmeninė higiena

• Rankas plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, turėjus sąlytį su viduriuojančiu ligoniu, po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto.
• Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai, todėl rankas reikia plauti su muilu ir tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Rankas trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių.  Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu).

Saugus maistas ir vanduo

• Valgyti tik nuplautus vaisius, uogas, daržoves. Daržoves, vaisius ir uogas reikia laikyti sausai, nes cistos yra jautrios išdžiūvimui.
• Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus ir aplinką nuo užteršimo žmonių išmatomis. Negerti ir nevartoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens (ežerų, upių, tvenkinių ir kt.), kuris gali būti užterštas.  
• Abejotino švarumo ar atvirų vandens telkinių vandenį galima nukenksminti. Vandens filtrai yra efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia priemonė – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo per nešvarius indus (puodelius, butelius).
• Vasarą iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, kurie apsaugo nuo dulkių, musių, tarakonų ir kitų vabzdžių, kurie gali pernešti pirmuonių cistas ant maisto.
• Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.

Kaip elgtis kelionės metu, norint išvengti užsikrėtimo amebiaze?

• Keliaujant į Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos šalis patartina gerti tik virintą vandenį, vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus.
• Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių.  

Saugiausia naudoti: vandenį buteliuose, kuris yra prisotintas anglies rūgšties dvideginiu (gazuotas), karštą kavą ar arbatą, pramoniniu būdu paruoštus vaisių gėrimus skardinėse ar buteliuose, pavirintą nors 1 minutę vandenį, pasterizuotus gėrimus.
Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs: vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo, šalta arbata ar šalta kava, sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.

• Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą maistą, kruopščiai nuvalytas, nuplautas daržoves, vaisius, uogas. Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Vengti žalių vaisių ar salotų, kuriuos sudėtinga nuvalyti ar nuplauti.

Kaip elgti, kad sergantysis nesukeltų rizikos užsikrėsti kitiems asmenims? 

• Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas ligos simptomų dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjų.
• Užsikrėtę asmenys, kuriems pasireiškia ligos simptomai, nušalinami nuo darbo susijusio su maisto gamyba, ligonių tiesioginiu slaugymu, vaikų priežiūra. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama grįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių ligos simptomų.
• Neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių ligos simptomų.

Kaip išvengti infekcijos šeimos nariams, jei namuose yra ligonis?

• Užsimovus vienkartines pirštines surinkti išmatas ar vėmimo mases nuo užterštų paviršių (grindų, kilimų, baldų, patalynės, drabužių ir kt.) į plastikinius maišelius ir išmesti į konteinerį, užkasti ar maišelio turinį nuleisti į unitazą.
• Kietus paviršius nuplauti su vandeniu ir muilu, kad ant jų neliktų matomų nešvarumų.  Po to juos nukenksminti, naudojant buitinius baliklius ar kitas valymo priemones, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro (laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų). Po to nuplauti su švariu vandeniu.
• Jeigu buvo suteptas kilimas, minkšti baldai, naudojant absorbuojančias medžiagas (pvz., popieriniai rankšluosčiai) nešvarumus surinkti į plastikinius maišelius ir pašalinti (kaip nurodyta aukščiau). Po to išvalyti suteptą vietą su įprastu skalbikliu ar kilimų valymo priemone. Leisti kilimui ar minkštų baldų apvalkalams išdžiūti, po to garais (ar karšta laidyne) nukenksminti užterštą plotą – esant 70°C temp. palaikyti 5 minutes ar 100ºC temp. – 1 minutę.
• Lėkštes, puodelius ir kitus indus galima nukenksminti juos plaunant indaplovėje, pasirinkus tam tikrą plovimo, skalavimo ar džiovinimo rėžimą:
  • esant 45ºC temp. – 20 minučių,
  • esant 50ºC temp. – 5 minutes,
  • esant 72ºC temp. – 1 minutę.

Jei indaplovės nėra, indus galima pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti 1 minutę.  

• Drabužiai, lovos patalynė (paklodės, užvalkalai ir kt.) gali būti nukenksminti skalbimo mašinose, skalbiant juos karštame vandenyje (45° C temp., bent 20 minučių arba 50° C temp. – 5 minutes) arba  džiovinant karščiausiu rėžimu (apie 30 min.). Jei daiktai karštyje gali susigadinti, juos galima išnešti į lauką ir palaikyti ant saulės nors 4 valandas.

Namų apyvokos daiktai turi būti valomi ir nukenksminami kasdien kol ligonis serga. Po valymo darbų rankas reikia nusiplauti su muilu po tekančiu vandeniu.

Parengė Aušra Bartulienė 
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS) EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA, KLINIKA,  DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS