Skiepai nuo pasiutligės

Sprendimą skirti skiepus lemia:
•    Įkandimo pobūdis;
•    Gyvūno rūšis, jo reikšmė pasiutligės rizikai;
•    Gyvūno būklė, elgesys;
•    Pasiutligės paplitimas teritorijoje;
•    Gyvūno stebėjimo ar laboratorinių tyrimų duomenys.

Nuo 1993 metų nuo pasiutligės skiepijama į žasto apatinį trečdalį, o ne į pilvo paodį, kaip buvo anksčiau. Visam vakcinacijos kursui reikia penkių injekcijų, kurios atliekamos per mėnesį (0,3,7,14,28). Šiuo metu naudojama prancūziška VERORAB, išvalyta, inaktyvuota Vero ląstelių pagrindu pagaminta pasiutligės vakcina. Tais atvejais, kai žmogus labai sukandžiotas arba įkąstas į pavojingas kūno vietas, o veterinarijos specialistai neturi galimybės stebėti gyvūno, tuomet dar papildomai skiriamas antirabinis imunoglobulinas. Naudojamų medicininių preparatų anotacijas (panaudojimo aprašymus) turi skiepijimus atliekančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos.
Profilaktinį gydymą (pokontaktinę pasiutligės profilaktiką) finansuoja valstybė iš biudžeto lėšų.
 

Rekomenduojama skiepytis profilaktiškai:
•    Laboratorijų darbuotojams;
•    Veterinarijos specialistams;
•    Dresuotojams;
•    Medžiotojams;
•    Skerdyklų darbuotojams;
•    Keliaujantiems į endemines šalis;
Skiriamos 3 vakcinos dozės (0, 7, 28 d.). Imunitetas susidaro po 30 dienų iki 2 metų. Po 1 m. revakcinacija, po to kas 5 m.