Vakarų Nilo karštlige – tai zoonozė, pasireiškianti į gripą panašiais simptomais. Šios ligos protrūkiai registruojami tarp žmonių, arklių, paukščių.

Sukėlėjas
Sukėlėjas – Vakarų Nilo virusas, priklausantis Flaviviridae šeimos Flavivirus genčiai. Virusas išskirtas 1937 m. Ugandoje, Vakarų Nilo regione.

Kaip užsikrečiama?
Svarbiausias Vakarų Nilo viruso rezervuaras yra užsikrėtę paukščiai, viruso pernešėjai – uodai Culex spp.
Uodai užsikrečia nuo infekuotų paukščių ir infekciją perduoda žmonėms bei gyvūnams įgeldami.
Retais atvejais infekcija gali plisti perpilant kraują, transplantuojant organus, kartais serganti nėščia moteris gali perduoti infekciją kūdikiui.
Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.

Sezoniškumas ir paplitimas
Tropinio klimato šalyse susirgimai registruojami ištisus metus, vidutinio klimato šalyse – vasaros pabaigoje ir rudenį. Viruso plitimui į kitus regionus įtakos turi paukščių migracija, gyventojų judėjimas, klimato kaita ir kt. faktoriai.
Vakarų Nilo viruso infekcija registruojama Afrikoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.
Europoje registruojami pavieniai atvejai ir protrūkiai tarp žmonių ir arklių. Susirgimai užregistruoti Rumunijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Čekijoje ir kt.

Simptomai
Vakarų Nilo karštligės inkubacinis periodas – 3-14 dienų. 80 proc. užsikrėtusiųjų infekcija yra besimptomė, daliai pacientų išsivysto švelni ligos forma, kuriai būdingas karščiavimas, galvos, raumenų, sąnarių, pilvo skausmai, silpnumas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, limfadenopatija, ligonį gali išberti (dažniausiai ant liemens ir veido). Švelnių infekcijų atvejais pasveikstama per 3-6 dienas.
Sunkesniais atvejais gali išsivystyti meningitas ar encefalitas, poliradikulitai, tremorai, konvulsijos ir kt. (sunkiomis ligos formomis suserga 1 proc. pacientų).

Profilaktika
Specifinio gydymo ir vakcinos nuo šios infekcijos nėra. Pagrindinės prevencijos priemonės - saugotis virusą platinančių moskitų įkandimo, sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vanduo), neperpilti užsikrėtusio virusu donoro kraujo kitiems asmenims bei nevykti į šios ligos endemines teritorijas.
Žmonės keliaujantys į šalis kuriose paplitusiosios virusinės hemoraginės karštligės, turėtų saugotis uodų įkandimų:
• dėvėti lengvus, šviesius drabužius, kurie uždengia kiek įmanoma daugiau kūno;
• riboti buvimą lauke esant didžiausiam uodų maitinimosi metui – temstant ir auštant;
• repelentus naudoti pagal gamintojo instrukcijas;
• patalpos viduje uodų įkandimus galima sumažinti naudojant oro kondicionavimo sistemą, naudojant tinklelius, širmas ant langų ir durų, apipurškiant kambarį insekticidais. Taip pat galima naudoti lovų tinklelius;
• vengti vietų, kur yra daug uodų ar kitų geliančių vabzdžių.
Grįžus iš kelionės ir pajutus ligos požymius (karščiavimas, galvos skausmai, bėrimas, kraujosruvos ir kt.) būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.
 

VAKARŲ NILO KARŠTLIGĖ (metodinės rekomendacijos)

Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs.

Kas sukelia ligą?
Vėjaraupius sukelia Varicella-zoster virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Kadangi po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą - juostinę pūslelinę, herpes zoster (bėrimas pūslelėmis išilgai kurio nors nervo, kas sukelia didžiulį skausmą toje vietoje).

Kaip užsikrečiama vėjaraupiais?
Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais, kai sergantysis kosti, čiaudo ar net kalba. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek juosiančia pūsleline), jei serga nėščioji - per placentą. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose.

Kokie yra vėjaraupių simptomai?
Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2 - 3 savaitėms po užsikrėtimo. Ligos pradžia ūmi. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai - karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Bėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau - iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūnant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1 - 2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementus. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Vis nauji bėrimo elementai atsiranda apie 5 dieną nuo ligos pradžios.
Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali būti net mirtina. Itin sunkiai vėjaraupiais serga asmenys su sutrikusia imunine sistema bei suaugusieji. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Susirgus nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai.
Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2 - 3 proc. atvejų).

Kaip vėjaraupiai gydomi?
Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų (privaloma neleisti vaiko į darželį, mokyklą, nevesti į lauką). Ligos pradžioje galima skirti priešvirusinių vaistų. Svarbiausia - higiena, gulimas režimas, skysčių balanso atstatymas. Jokiu būdu negalima kasytis bėrimų.

Kaip apsisaugoti nuo vėjaraupių?
Rekomenduojama pasiskiepyti:
• visus anksčiau nesirgusius vaikus vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų - parotitinės infekcijos - raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams (vyresniems nei 9 mėn.) ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės;
• suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai);
• asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus);
• Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai.

 

VĖJARAUPIŲ EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, PROFILAKTIKA

 

 

 

 

Vibriozę sukelia daugiau nei 20 Vibrio genties rūšių. Dažniausiai žmonių susirgimus sukelia Vibrio vulnificus, Vibrio parahaemolyticus, Vibrio alginolyticus bakterijos. Šios bakterijos priklauso tai pačiai Vibrionaceae šeimai kaip ir choleros sukėlėjas V. cholerae, tačiau jos choleros nesukelia.
Vibrio genties bakterijos gyvena šiltoje žemo druskingomo jūrinėje aplinkoje. Šias sąlygas vasaros mėnesiais galima rasti upių žiotyse, kuriose susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo, ir vidutinio druskingumo uždaruose vandens telkiniuose. Atviruose vandenynuose nėra palankių sąlygų šių bakterijų dauginimuisi dėl didelio druskų kiekio, žemos temperatūros ir riboto maistinių medžiagų kiekio.
Europoje atliekamo monitoringo duomenimis, užsikrėtimo rizika yra Baltijos regione karštais vasaros mėnesiais, kai jūros vandens temperatūra yra apie 20°C.
 
Kaip užsikrečiama?
Dauguma žmonių vibrioze užsikrečia valgydami termiškai neapdorotas jūros gėrybes (ypač austres). Kai kurios Vibrio rūšys pvz., Vibrio vulnificus, gali sukelti odos infekciją, joms patekus į žaizdą.
 
Ligos požymiai
Dažniausiai vibriozė pasireiškia gastroenterito simptomais – vandeningu viduriavimu, pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu. Ligos simptomai išsivysto per 24 val. po užsikrėtimo ir tęsiasi apie 3 d.
Vibrio bakterijos taip pat gali sukelti žaizdų ar minkštųjų audinių infekcijas, septicemiją ir kt. Asmenis, užsikrėtusiems V. vulnificus infekcija, liga gali komplikuotis galūnių amputacija ar mirtimi.
 
Rizikos grupės
Vibrioze gali susirgti bet kuris asmuo, tačiau didesnę ligos ir komplikacijų riziką turi asmenys, sergantys kepenų ligomis, onkologinėmis ligomis, diabetu, talasemija, užsikrėtusieji ŽIV, vartojantys imuninę sistemą slopinančius vaistus, taip pat asmenys, vartojantys skrandžio rūgščių kiekį mažinančius vaistus ir kt.
 
Prevencija
Siekiant sumažinti užsikrėtimo vibrioze rizika, rekomenduojama:
valgyti tik termiškai apdorotas jūros gėrybes, ypač austres;
plauti rankas po sąlyčio su termiškai neapdorotomis jūros gėrybėmis;
neiti į sūrius vandenis ar vandenis, kuriose susilieja gėlas ir sūrus jūros vanduo, jeigu turite žaizdų (įskaitant įpjovimus, įbrėžimus) arba pridengti žaizdas vandeniui atspariais tvarsčiais;
plauti žaizdas ir įpjovimus vandeniu ir muilu, jeigu jie turėjo sąlytį su jūros vandeniu, termiškai neapdorotomis jūros gėrybėmis ar jų sultimis;
dėvėti pirštines tvarkant jūros gėrybes.
 
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

Vidurių šiltinė yra ūmi infekcinė liga, pasireiškianti ilgai trunkančiu karščiavimu, stipriais galvos skausmais, bendru silpnumu, apetito stoka, suretėjusiu širdies dažniu, vidurių užkietėjimu arba viduriavimu, sausu kosuliu. Dažnai gali būti lengvų ir atipinių ligos formų. Negydomiems ligoniams po kelių savaičių gali atsirasti žarnyne opos, dėl kurių gali būti kraujavimas iš žarnyno arba įvykti žarnos prakiurimas (perforacija).
Paratifų klinikinis vaizdas yra panašus, tačiau ligos eiga lengvesnė.
 
Etiologija (sukėlėjai ir jų savybės)
Vidurių šiltinės sukėlėjas – bakterija Salmonella typhi. Vidurių šiltinės sukėlėjai yra pakankamai atsparūs išorinės aplinkos veiksniams: dirvožemyje, vandenyje gali išgyventi 1-5 mėnesius, išmatose – iki 25 dienų, ant užterštos patalynės – iki 2 savaičių. Ilgą laiką šis sukėlėjas gali išlikti gyvybingas maisto produktuose, ypatingai piene, mėsoje, mišrainėse. Maiste, kuris laikomas aukštesnėje nei +18 laipsnių temeratūroje, šios bakterijos gali pasidauginti.
Tačiau minėtos bakterijos jautrios šilumos poveikiui. Veikiamos 70 laipsnių temperatūros žūsta per 30 minučių, o virinimą pakelia vos keletą minučių.
           
Infekcijos šaltinis
Vidurių šiltinės infekcijos šaltinis yra sergantis šia infekcine liga žmogus. Užkratą gali platinti ir asmenys, sergantys lengvomis, besimptomėmis ligos formomis. Dėl to jie neizoliuojami, arba izoliuojami pavėluotai ir užkratą gali platinti tarp bendradarbių, šeimoje ir t.t. Dažniausiai infekcijos šaltiniu yra vidurių šiltinės bakterijų nešiotojai, kurie paprastai yra sveiki, bet  ligos sukėlėją išskiria kurį laiką arba visą gyvenimą. Lėtiniu bakterijų nešiotoju* gali likti žmogus, persirgęs ūmios, lengvos ar besimptomės formos liga. Lėtiniais bakterijų nešiotojais dažniau lieka moterys.
            *Lėtiniu bakterijų nešiotoju vadinamas asmuo, kurio išmatose, šlapime ar tulžyje vidurių šiltinės ar paratifų bakterijos po persirgtos  ligos randamos ilgiau nei vienus metus. Nuo kai kurių šių asmenų yra užsikrėtę ir susirgę nuo 5 iki 15 žmonių, dažniausiai šeimos narių, kaimynų, pažįstamų.
 
Inkubacinis (slaptasis ligos) periodas
Vidurių šiltinės inkubacinis periodas priklauso nuo patekusių bakterijų skaičiaus, tačiau paprastai trunka nuo 9 iki 14 dienų (trumpiausias –7 dienos, ilgiausias – 25 dienos). Kuo užkrato dozė didesnė, tuo šis periodas trumpesnis, o liga sunkesnė.
 
Infekcijos plitimo būdai
Į sveiko žmogaus organizmą sukėlėjas patenka tik per burną su užterštu maistu, vandeniu arba per užterštas rankas ir aplinkos daiktus, kuriais naudojosi sergantis užkrečiamąja liga žmogus bei sukėlėjų nešiotojas.
Dažniausiai užsikrečiama per ligonių ar bakterijų nešiotojų išmatomis, šlapimu užterštą maistą ir vandenį. Vidurių šiltinės sukėlėjais gali būti užterštas bet koks maistas, tačiau didžiausią riziką gali turėti užterštas maistas, kuris vartojamas be terminio apdorojimo, pavyzdžiui, salotos, mišrainės, nepasterizuotas pienas ir jo produktai.
Nenukenksmintomis žmogaus išmatomis bei šlapimu gali būti užteršiamas dirvožemis, šachtinių šulinių vanduo. Iš netinkamai įrengtų lauko tipo tualetų arba po potvynių vidurių šiltinės bakterijos gali patekti į atvirų vandens telkinių vandenis.
Žmogaus fekalijomis laistomos daržovės taip pat gali būti užterštos šios ligos sukėlėjais, o netinkamai nuplautos ir nuvalytos jos gali būti užsikrėtimo šia infekcine liga priežastimi.
Užsikrėsti vidurių šiltine galima valgant nešvariomis (neplautomis) rankomis, jei ant jų pateko bakterijos nuo aplinkos daiktų, po sąlyčio su ligonio ar bakterijų nešiotojo išskyromis.
 Vidurių šiltinės epidemiologijoje nereikėtų nuvertinti ir musių reikšmės. Iš lauko tipo tualetų musės gali atnešti bakterijas ant kojų, o maiste šios bakterijos gali pasidauginti iki pavojingos užkrečiamosios dozės.
Vidurių šiltinės infekcijos dozė yra mažesnė nei paratifų.
           
Imlumas infekcijai
Imlumas infekcijai yra visuotinas, tačiau imlesni yra ŽIV infekuoti asmenys, taip pat turintys mažą skrandžio rūgštingumą. Sveikas skrandis yra natūrali užtvara bakterijoms.
Atsparumas infekcijai įgyjamas persirgus, nuolat susiduriant su mažomis užkrato dozėmis ir po vakcinacijos. Masinio žmonių užsikrėtimo židiniuose paprastai suserga iki 40-50 % asmenų.
 
Užkrečiamasis laikotarpis
Bakterijas su išmatomis, šlapimu gali išskirti ligoniai, sergantys įvairiomis ligos formomis, sveikstantys (paprastai pirmą sveikimo savaitę) ir bakterijų nešiotojai. Apie 10% ligonių bakterijas gali skirti iki 3 mėnesių ir apie 2-5% tokių asmenų gali tapti lėtiniais bakterijų nešiotojais.
 
Paplitimas
Pasaulyje kasmet registruojama apie 17 milijonų vidurių šiltinės atvejų ir apie 600 tūkstančių mirties nuo šios infekcinės ligos atvejų. Dažniau ši infekcija paplitusi šilto klimato šalyse – Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje.
Paskutiniais metais Lietuvoje kasmet diagnozuojami 1-2 šios infekcijos atvejai, tarp jų ir įvežtiniai atvejai iš endeminių šalių.
 
Kaip išvengti ligos?
Švarios rankos bei gyvenamoji aplinka, saugus maistas ir geriamasis vanduo yra vidurių šiltinės ir paratifų profilaktikos pagrindas.
Todėl norint išvengti užsikrėtimo šiomis ligomis, patariame:
 

  • Nuolat kruopščiai plauti rankas su muilu prieš valgį, prieš maisto gaminimą, pasinaudojus tualetu, suteršus jas ligonio ar bakterijų nešiotojo išskyromis.
  • Vartoti saugų maistą ir geriamąjį vandenį. Jei nesate tikri, kad vanduo saugus, patariame jį vartoti virintą. Saugoti maistą nuo musių. Tvarkant maistą, laikytis ypatingos švaros.
  • Poilsio metu šalyse, kuriose labiau paplitusi ši infekcija, gerti fasuotą geriamąjį vandenį, nepirkti ir nevartoti maisto iš gatvės prekeivių.
  • Vengti nepasterizuoto pieno ir jo produktų, pirktų iš atsitiktinių prekeivių ar žinomų bakterijų nešiotojų.
  • Bakterijų nešiotojai neturi gaminti maisto pobūviams, o prieš gaminant maistą šeimos nariams – laikytis ypatingos asmens higienos, t.y. kruopščiai plauti rankas.
  • Saugoti geriamojo vandens šaltinius nuo užterštumo žmogaus fekalijomis.
  • Kruopščiai plauti, valyti vaisius, daržoves, vartojamus žalius.
  • Ligoniai, sveikstantys asmenys ir bakterijų nešiotojai turi kruopščiai plauti rankas tekančiu šiltu vandeniu su muilu prieš maisto ruošimą, pasinaudojus tualetu, prieš valgį.
  • Bakterijų nešiotojų patalynę, apatinius rūbus nukenksminti virinant 15 minučių skalbimo miltelių tirpale. Indus, įrankius, šluostes, kempinėles indams plauti virinti 15 minučių geriamosios sodos tirpale. Patalpas, aplinkos daiktus, durų rankenas, tualetą plauti karštu sodos ar muilo tirpalu.
  • Atsiradus vidurių šiltinei būdingų negalavimų, ypatingai užtrukus karščiavimui, kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
  • Rutininė vakcinacija nuo vidurių šiltinės nerekomenduojama. Gali būti skiepijami asmenys, turintys profesinę riziką, vykstantys į endemines šalis, taip pat lėtinių bakterijų nešiotojų šeimos nariai.

 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

 

MAISTU IR PER APLINKĄ PLINTANČIŲ INFEKCINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ1, 2006

Virusinės hemoraginės karštligės (Ebola, Marburgo, Lassa, hemoraginė karštligė su inkstų sindromu, Geltonoji, Dengė, Čikungunja, Krymo-Kongo, Omsko), žr. ligų aprašymus

Meningitas – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus. Galima rimta virusinio meningito komplikacija – encefalitas (galvos smegenų uždegimas).

Koks sukėlėjas?
Virusinį meningitą gali sukelti įvairūs virusai: pūslelinės (Herpes), erkinio encefalito, parotito, poliomielito, enterovirusai (ECHO, Koksackie) ir kiti. Virusinio meningito paplitimas, lyginat su bakterinio, yra daug didesnis.

Kaip užsikrečiama virusiniu meningitu?
Užsikrečiama nuo sergančio asmens su įkvepiamu oru, į kurį sukėlėjai patenka kosint, čiaudint arba per burną (su maistu, per neplautas rankas).
Kai kuriems sukėlėjams būdingas sezoniškumas, pvz., enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį.
Kokie yra simptomai?
Virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs kaip bakterinio, gali vyrauti galvos skausmas. Liga gali pasireikšti šiais simptomais: karščiavimu, galvos skausmu, bendru silpnumu, pykinimu, vėmimu, kaklo raumenų įtempimu, dirglumu. Nors virusinio meningito paplitimas gan nemažas, tačiau užregistruojamas atvejų skaičius nėra didelis dėl mažo į medikus besikreipiančių asmenų skaičiaus, kuomet sergama lengvomis ligos formomis.

Koks gydymas?
Nors virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs, tačiau dėl galimų komplikacijų būtina nedelsiant kreiptis pagalbos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą į šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.
Kadangi virusinio ir bakterinio meningito sukėlėjai yra skirtingi, skiriamas gydymas taip pat skiriasi, todėl specifiniai priešvirusiniai vaistai gali būti skiriami tik kai kuriais atvejais. Skiriamas simptominis gydymas, be to, svarbus tinkamas visų infekcinių ligų, kurios gali sukelti meningitą, gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo virusinio meningito?
Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis.
Rekomenduojama vakcinacija nuo ligų, nuo kurių yra skiepai: erkinio encefalito, parotito, poliomielito.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14