T

Teniarinchozė yra lėtinė žmonių parazitinė liga, sukelta jautinio kaspinuočio. Jai būdingos toksinės alerginės reakcijos ir įvairūs virškinimo trakto sutrikimai.

Sukėlėjas
Jautinis kaspinuotis Teania saginata yra 5–10 metrų ilgio parazitas. Jis sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kūnas yra suplotas, kaspino formos, sudarytas iš narelių, kurių gali būti daugiau kaip 2 tūkst. Nareliai yra nevienodi: priekiniame kūno gale jie smulkūs, trumpi ir platūs, arčiau kūno galo – kvadratiniai. Galiniuose subrendusiuose nareliuose randasi kaspinuočio kiaušinėliai. Viename subrendusiame narelyje gali būti nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. kiaušinėlių. Jie yra maži, matomi tik per mikroskopą. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis.

Jautinio kaspinuočio vystymosi ciklas
Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Jautinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija, o galutinio šeimininko organizme visada gyvena suaugęs kaspinuotis. Jautinio kaspinuočio vystymosi stadijose kaip tarpiniai šeimininkai paprastai dalyvauja galvijai, o kaip galutinis šeimininkas – žmogus.
Iš sergančio teniarinchoze žmogaus žarnyno subrendę kaspinuočio nareliai su išmatomis pasišalina į išorę. Jie patenka ant dirvožemio, žolės ar į vandenį. Galvijui su žole suėdus kaspinuočio narelius su kiaušinėliais, virškinimo sultys ištirpdo narelio ir kiaušinėlio apvalkalus ir lerva išsilaisvina. Ji per žarnų gleivinę prasiskverbia į kraujagysles. Kraujas lervas gali nunešti į raumenis, širdį, plaučius, kepenis ir kitus organus. Galvijo raumenyse ir įvairiuose organuose lerva per 4 mėnesius virsta pūslelės formos lervine stadija – viriu (dar vadinama finomis). Pūslelės yra žirnio didumo, iki 0,5 mm diametro, pilnos skysčio ir turinčios viduje suaugusio jautinio kaspinuočio galvutę.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria jautinio kaspinuočio narelius ar kiaušinėlius. Kaspinuotis gali gyventi žmogaus žarnyne 5-20 ir daugiau metų. Dažniausiai žmogaus organizme parazituoja vienas, retai - keli kaspinuočiai.

Kaip užsikrečiama?
Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos užsikrėtusių galvijų mėsos. Žmogui suvalgius viriuotos galvijų mėsos, plonajame žarnyne iš pūslelės išlenda kaspinuočio galvutė ir siurbtukais prisisiurbia prie žarnos gleivinės. Per 3 mėnesius parazitas žmogaus žarnyne užauga ir lytiškai subręsta. Paskutiniai nareliai nuo suaugusio kirmino atitrūksta ir, varomi žarnos peristaltikos (susitraukimų), iššliaužia per išeinamąją angą. Ant žmogaus kūno ar ant žemės nareliai susitraukinėdami juda, iš vidaus išspausdami kiaušinėlius, kurie pasklinda aplinkoje ir ją užteršia. Jautinių kaspinuočių kiaušiniai atsparūs šalčiui, todėl gali peržiemoti, tačiau jautrūs išdžiūvimui ir aukštoms temperatūroms.

Ligos paplitimas 
Jautinio kaspinuočio susirgimai išplitę visur, dažniausiai šalyse, kur išvystyta gyvulininkystė. Susirgimas paplitęs Afrikoje (ypač centriniame regione), Azijos šalyse, Balkanuose. Rusijoje registruojami pavieniai šio susirgimo atvejai. JAV apie 1 proc. stambiųjų raguočių yra infekuoti jautiniu kaspinuočiu. Lietuvoje šis susirgimas registruojamas labai retai.

Ligos požymiai
Teniarinchozė, sukelta jautinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių simptomų. Didžiausią nemalonumą ligoniams sukelia per analinę angą besišalinantys judantys nareliai. Kitų klinikinių reiškinių gali ir nebūti. Sunkiais atvejais ligonius vargina pilvo skausmų priepuoliai, primenantys apendicito priepuolius, bendras silpnumas, seilėtekis, pykinimas, vėmimas, nuolatinis alkio jutimas. Ankstyvoje ligos stadijoje gali būti įvairių alergijos reiškinių. Retais atvejais gali išsivystyti komplikacijų. Atitrūkę kaspinuočio nareliai gali patekti į dvylikapirštę žarną, o iš jos į tulžies lataką ir trukdyti tulžies veiklą, nareliai gali pakliūti į akląją žarną ir sukelti jos uždegimą. Kaspinuočiui susisukus į kamuolį, gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas. Negydoma liga gali tęstis ilgai, todėl ligoniams išsivysto neurologinių simptomų: galvos skausmas, jautrumas, miego sutrikimas, kartais - epilepsijos priepuoliai.

Ligos diagnozavimas
Apklausiant ligonius, beveik visi sergantys pamini narelių išsiskyrimą per analinę angą. Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas ieškant kaspinuočio kiaušinėlių.

Gydymas
Patvirtinęs diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą antihelmintiniais preparatais. Gydant ligonius, svarbu pašalinti kaspinuotį kartu su galvute ir kakleliu, nes nareliai vėl gali ataugti. Todėl po 1–3 mėnesių atliekami išmatų kontroliniai tyrimai. Rekomenduojama po gydymo ligonius mediciniškai stebėti ne mažiau kaip 6 mėnesius.

Profilaktika
• Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti.
• Neteršti dirvožemio, vandens ir galvijų pašaro žmonių išmatomis.
• Mėsos perdirbimo įmonėse turi būti atliekama skerdienos ekspertizė, o skerdiena, užkrėsta finomis, – sunaikinama ar nukenksminama. Namų sąlygomis užaugintų galvijų mėsą privatūs vartotojai turėtų tikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
• Nevalgyti ir neragauti žalios jautienos ar faršo, neišvirusių ar neiškepusių jos gaminių.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Teniazė yra kiaulinio kaspinuočio sukelta liga, kuriai būdingi su virškinimo sutrikimu susiję reiškiniai, toksinės alerginės reakcijos.
Cisticerkozė yra liga, kurią sukelia kiaulinio kaspinuočio lervos. Ji pasireiškia centrinės nervų sistemos funkcijos sutrikimais su galimais sunkiais galvos smegenų, akių ir kitų organų pažeidimais.
Abiem atvejais ir sukėlėjas, ir infekcijos šaltinis yra tas pats.

Sukėlėjas
Kiaulinis kaspinuotis Taenia solium yra vienas iš stambiausių žmogaus parazitų. Jie gali užaugti iki 2-7 metrų ilgio. Turi galvutę, kaklelį ir kūną, kuris sudarytas iš mažų narelių (iki 1000). Kiekvienas narelis yra tarsi atskiras individas, turintis savo organus. Galiniams nareliams subrendus, jų vidų užpildo gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Iš žmogaus žarnyno su išmatomis nareliai pasišalina grupėmis ( po 3-5 narelius). Nareliams suirus, kiaušinėliai pasklinda aplinkoje. Jie yra maži, matomi tik per mikroskopą, apvalios formos, šviesiai rusvos spalvos, turi storą apvalkalą, kuris juos apsaugo nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Viduje turi onkosferą (apvalios formos lerva su 3 poromis chitininių kabliukų).

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria kiaulinio kaspinuočio kiaušinėlius. Kaspinuočio kiaušinėliai išskiriami į aplinką tiek laiko, kiek kaspinuotis parazituoja žmogaus žarnyne, kartais daugiau nei 30 metų. Aplinkoje kiaušinėliai išlieka gyvybingi nuo kelių dienų iki mėnesio.
 

Kaip kaspinuotis vystosi?
Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Kiaulinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpiniais šeimininkais dažniausia būna kiaulės, rečiau šernai, šunys, katės ir, labai retai, žmogus. Jų organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija (cisticerkai). Tarpiniai šeimininkai užsikrečia, suėdę parazito kiaušinėliais ar nareliais užteršto pašaro arba sergančio žmogaus išmatų. Gyvūno žarnyne iš kiaušinėlių išsirita onkosfera, kuri per žarnos gleivinę patenka į kraują ir su krauju nukeliauja į raumenis bei kitus audinius ir organus. Po 2-2,5 mėnesių raumenyse susiformuoja kaspinuočio lerva – cisticerkas, kurios viduje yra kaspinuočio galvutė. Tarpinių šeimininkų organizme kaspinuočio lervos pasilieka visą gyvenimą.
Galutinis šeimininkas gali būti tik žmogus, nes jų žarnyne gyvena suaugęs kaspinuotis. Žmogus užsikrečia, suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos (šernienos), kurioje yra parazito lervų (cisticerkų). Plonajame žarnyne iš mėsoje esančios cistos išsiverčia kaspinuočio galvutė ir prisitvirtina prie žarnos sienelės. Per 2–4 mėn. kaspinuotis žmogaus žarnyne užauga, subręsta.
Kartais žmogus užsikrečia ne per kaspinuočių lervomis užkrėstą kiaulieną, bet kaspinuočio kiaušinėliams patekus į skrandį su maistu, vandeniu ar nuo nešvarių rankų. Tokia grėsmė kyla užsikrėtusiojo šeimos nariams, ypač jei ligonis nesilaiko elementarios asmens higienos ir išmatomis užteršia aplinką. Parazito kiaušinėliai į skrandį gali pakliūti ir ligoniui vemiant, kai dėl žarnyno antiperistaltinių judesių plonajame žarnyne esančio subrendusio kaspinuočio atitrūkę nareliai arba iš jų išbirę kiaušinėliai patenka į ligonio skrandį. Abiem atvejais, kiaušinėliams patekus į žmogaus skrandį, iš jų išsilaisvina lervos, kurios prasiskverbia į žarnyno kraujagysles ir su kraujo tėkme išsisėja po visus audinius. Lervos gali nukeliauti į odą, poodį, raumenis, akis, smegenis ir kitus vidaus organus, kuriuose per 2-4 mėnesius susiformuoja lervos - cisticerkai. Cista turi plonas sieneles, jos ertmė užpildyta skaidraus skysčio, kuriame mėnesiais ir metais vystosi lerva. Cistos diametras yra 4-20 mm, vidutiniškai apie 10 mm. Kiaulinio kaspinuočio lervų parazitavimas žmogaus organizme vadinamas cisticerkoze. 

Ligų paplitimas 
Kiaulinio kaspinuočio sukeltos infekcijos registruojamos visame pasaulyje. Gana nemažas paplitimas stebimas Meksikoje, Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos bei Pietryčių Azijos šalyse. Dažniau šie susirgimai registruojami šalyse, kur žmonės augina kiaules ir maistui naudoja nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną. Cisticerkozė dažniau stebima tose srityse, kur prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, nepakankama asmens higiena, kur gali būti užterštas maistas, dirvožemis, kur trūksta vandens. Teniazė ir cisticerkozė yra labai reti susirgimai musulmoniškose šalyse, kur islamas draudžia vartoti kiaulieną. Lietuvoje šie susirgimai registruojami taip pat labai retai.

Ligų požymiai
Teniazė, sukelta kiaulinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių simptomų. Ligonis gali skųstis sumažėjusiu apetitu, silpnumu, šleikštuliu, galvos ir pilvo skausmais, gali vemti, viduriuoti.
Cisticerkozės, kurią sukelia kiaulinio kaspinuočio lervos - cisticerkai, klinika priklauso nuo kaspinuočio lervų lokalizacijos vietos, kiekio, ligonio amžiaus bei organizmo imuninės sistemos. Odos, poodžio, raumenų cisticerkozė dažnai būna be simptomų ir nustatoma apčiuopiant ar tiriant rentgenu. Tačiau kartais šios lokalizacijos cisticerkai gali kliudyti nervų galūnes ir sukelti varginančius skausmus. Akyse esantys cisticerkai sukelia įvairius akių uždegimus, sutrikdo regėjimą. Širdies raumenyje esantys cisticerkai gali sutrikdyti jos ritmą. Pavojingiausia yra smegenų cisticerkozė, nes susidariusios cistos spaudžia smegenų audinius, tuomet užeina galvos skausmų priepuoliai, ligonį pykina, jis vemia, apie 88 proc. ligonių būna į epilepsiją panašių priepuolių.

Kaip liga nustatoma?
Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas, ieškant kaspinuočio kiaušinėlių. Rekomenduojama tyrimą kartoti ne mažiau kaip 3 dienas iš eilės.
Minkštų audinių cisticerkozė išaiškinama, biopsinėje medžiagoje radus cistas ir lervas, o rentgenogramose - kalcinatus (sukalkėjusias lervas). Galvos smegenų cisticerkozės diagnostikai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tyrimas, elektroencefalografija. Taip pat gali būti atliekamas specifinių antikūnų nustatymas kraujo serume ar likvore ELISA metodu, parazito DNR nustatymas likvore PGR metodu.

Gydymas
Patvirtinęs diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą antihelmintiniais preparatais. Po 1–3 mėnesių atliekami išmatų tyrimai.
Cisticerkozės atveju gali būti skiriamas simptominis, specifinis antihelmintinis gydymas, kartais gali būti reikalingas ir chirurginis gydymas.

Profilaktika
• Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugybę kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką, todėl kyla grėsmė cisticerkozei vystytis.
• Saugoti dirvožemį, vandenį, kiaulių pašarą nuo teršimo žmonių išmatomis. Dar pasitaiko atvejų, kai žmonių išmatos naudojamos kaip dirvožemio, kuriame auginamos uogos ir daržovės, trąša.
• Nelaikyti palaidų kiaulių ir saugoti, kad jos neprieitų prie žmonių išmatų.
• Mėsos perdirbimo įmonėse atliekama skerdienos ekspertizė, užkrėsta skerdiena sunaikinama ar nukenksminama. Namų sąlygomis užaugintų kiaulių mėsą privatūs vartotojai turėtų patikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
• Laikytis asmens higienos: tuštintis tik tualetuose, dažnai plauti rankas, ypač pasinaudojus tualetu ir prieš valgant.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Toksokarozė yra zoonozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų Toxocara canis (apvalioji šunų kirmėlė) ir rečiau Toxocara cati arba Toxocara mystax (apvalioji kačių kirmėlė) lervos. Šiam susirgimui būdinga sunki, ilgai trunkanti ir nuolat pasikarojanti eiga, pasireiškianti įvairiais klinikiniais simptomais, kuriuos nulemia migruojančios įvairiuose organuose ir audiniuose lervos.

Sukėlėjai
Vystydamasis parazitas pereina kelias stadijas: suaugusi kirmėlė, kiaušinėlis, lerva. Suaugusi kirmėlė yra 4–10 cm ilgio. Ji apie 4–6 mėnesius gyvena šunų, vilkų, lapių, kačių bei kitų šuninių bei katinių šeimos atstovų plonosiose žarnose ar skrandyje. Suaugusi toksokarų patelė per parą išskiria apie 200 tūkst. kiaušinėlių, kurie nesubrendę su gyvūno išmatomis patenka į aplinką. Toksokarų kiaušinėliais dirvožemis yra teršiamas nuolat visus metus, tačiau dirvožemyje jie pradeda vystytis, kai aplinkos temperatūra pakyla iki +10°C. Optimalios vystymosi sąlygos yra +24–+30°C temperatūra, oro drėgnumas – 85 proc., dirvos – virš 20 proc. Esant tokioms sąlygoms, toksokarų kiaušinėliai dirvožemyje subręsta per 5–8 dienas. Jie jautrūs išdžiūvimui bei tiesioginiams saulės spinduliams. Esant +37°C temperatūrai, toksokarų kiaušinėliai žūsta per 5 paras, o temperatūrai pakilus iki +55°C – per 7 minutes. Žemoje temperatūroje kiaušinėliai nustoja vystytis, pereina į anabiozės (ramybės) būseną, kurioje gali peržiemoti. Ant žemės kiaušinėliai gyvybingi gali išlikti kelerius metus.

Infekcijos šaltinis
Toksokarozės platintojai yra sergantys šunys ir katės, teršiantys savo išmatomis aplinką. Patys gyvūnai šiais kirminais užsikrečia, prariję subrendusius toksokarų kiaušinėlius, esančius aplinkoje, arba suėdę garužiką, kurio organizme yra toksokarų cistų. Iš kiaušinių ar cistų išsilaisvinusios lervos prasiskverbia į žarnų kraujo kapiliarus, po to su krauju migruoja po įvairius organus bei audinius. Patekusios į plaučius, lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną, kur tampa suaugusiomis kirmėlėmis, subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Dalis migruojančių lervų patenka į šuns raumenis, kur ilgam pasilieka. Šuns patelei laukiantis šuniukų, hormonai šias lervas pastimuliuoja ir jos vėl pradeda migruoti. Per placentą jos nukeliauja į dar negimusio šuniuko organizmą. Todėl tik gimęs šuniukas gali jau turėti toksokarų lervų plaučiuose ar kepenyse. Tokia kalė gali atvesti net keturias vadas šuniukų, užsikėtusių toksokaromis, nors pati papildomai ir neužsikrečia. Taip pat atvesti jaunikliai užsikrečia, žįsdami motinos pieną. Kirminais užsikrėtę gyvūnai, ypač jaunikliai, gali sunkiai sirgti. Jie būna liesi, išpūstais pilvais, gali vemti, viduriuoti su kraujo priemaišomis, kosėti, gali net nugaišti. Įvairių šalių duomenimis, apie 60–80 proc. ką tik gimusių šuniukų ir apie 20 proc. suaugusių šunų yra užsikrėtę toksokaromis. Šunų toksokarozė diagnozuojama tiriant išmatas ir nustatant kiaušinėlius. Tačiau net jei išmatose kiaušinėlių nėra, niekas negali garantuoti, kad šuniukas neturi toksokarų lervų.

Kaip žmogus užsikrečia toksokaroze?
Žmogus užsikrečia nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, vaikai – žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų ir kačių išmatų. Maisto produktai ar kiti paviršiai toksokarų kiaušinėliais gali būti užteršti su dulkėmis, juos gali pernešti tarakonai, musės. Užsikrėtimo šaltinis gali būti ir užkrėstas toksokarų kiaušinėliais vanduo. Žmogus tiesiogiai nuo šuns užsikrėsti negali, nes toksokarų kiaušinėliai, iš gyvūnų žarnyno pakliuvę į aplinką, būtinai turi pereiti vystymosi etapą dirvožemyje, kad subręstų, tačiau šunys gali pernešti kiaušinėlius, kurie ant jų kailio ar liežuvio patenka nuo užterštos aplinkos, voliojantis žolėje ar pan. Užsikrėsti galima visus metus, tačiau didžiausia tikimybė užsikrėsti išlieka vasaros – rudens mėnesiais, kada susikaupia didžiausias subrendusių kiaušinėlių kiekis ir žmonių kontaktas su dirvožemiu yra daug dažnesnis. Žmogus yra atsitiktinis šio parazito šeimininkas, toksokaroze užsikrečiantis toksokarų kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Žmogaus žarnyne kiaušinio apvalkalėlis ištirpsta, lerva išsilaisvina ir, įsiskverbusi į žarnos gleivinę, patenka į kraują. Kraujas nuneša lervas į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, kasą, akis ir kitus organus, kur jos ir pasilieka. Žmogus yra toksokarų vystymosi aklavietė. Lervos žmogaus organizme nesidaugina, neauga, nesikeičia, tik retkarčiais suaktyvėja ir pradeda migruoti, dirgindamos ir žalodamos audinius. Per ilgą laiką jos apsitraukia kapsulėmis, po to suyra. Žmogus nuo žmogaus toksokaroze užsikrėsti negali, nes parazitai neišsivysto iki suaugusių kirmėlių ir neišskiria toksokarų kiaušinėlių.

Ligos paplitimas 
Toksokarozė paplitusi visame pasaulyje, visuose žemynuose. Lietuvoje susirgimai toksokaroze oficialiai pradėti registruoti 1992 metais. Kasmet Lietuvoje registruojama apie 60-100 žmonių, sergančių toksokaroze.

Kas dažniausiai serga toksokaroze?
Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga 4–6, 10–14 metų amžiaus vaikai, kurie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, kurių silpna, dar nepakankamai susiformavusi imuninė sistema, užteršta aplinka, kurioje vaikai žaidžia, dažnas ir netinkamas bendravimas su savo augintiniais, kurie nereguliariai gydomi nuo kirminų. Nemažą riziką turi veterinarijos gydytojai, kurie gali užsikrėsti nuo užteršto gyvūnų kailio; vairuotojai, automobilių remonto darbuotojai, kurie remontuoja žemėtus automobilius; komunalinio ūkio darbuotojai, užsiimantys gatvių valymu, valkataujančių šunų gaudymu; žmonės, turintys daržus, sodus.

Ligos simptomai 
Toksokarozės klinika priklauso nuo užkrato dozės, užsikrėtimo dažnumo, lervų lokalizacijos vietos, šeimininko imuninio atsako, ligonio amžiaus. Skiriamos visceralinė (vidaus organų) ir akių toksokarozės formos.
Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam kiaušinėlių kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Protarpiais išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis. Dažniausiai pažeidžiama viena akis. Nustatyta, kad sergantiems toksokaroze vaikams sumažėja vakcinacijos ir revakcinacijos prieš tymus, difteriją ir stabligę efektyvumas, nes toksokaros pasižymi stipriu imuniteto susidarymą slopinančiu veikimu.

Toksokarozės diagnostika ir gydymas 
Aprašyti simptomai yra būdingi ir daugeliui kitų susirgimų, todėl, norint patvirtinti diagnozę, turi būti atliekami kraujo serologiniai tyrimai. Ši liga išgydoma, naudojant tam tikrus antihelmintinius vaistus.

Profilaktika 
• Laikytis higienos: atidžiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku, kačiuku.
• Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti ir nenaudoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens. Žali valgomi vaisiai, daržovės, uogos turi būti labai atidžiai nuplauti švariu vandeniu ar nuplikyti.
• Tinkamas elgesys su šunimis ir katėmis:

• reguliariai gydyti šunis ir kates nuo kirminų;
• neleisti šunims laižyti veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, nes ant šuns snukučio, liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių, kurie gali patekti į žmogaus virškinimo traktą ir sukelti susirgimą;
• šunis vedžioti jiems skirtose aikštelėse;
• neleisti savo augintiniams teršti aplinkos, surinkti jų išmatas į maišelius ir išmesti į konteinerius ar nukenksminti kitu saugiu būdu sudeginant, užkasant;
• nežaisti su svetimomis katėmis, šunimis, ypač valkataujančiais gyvūnais;
•  rūpintis savo augintinių švara.

• Vaikų smėlio dėžės yra patraukli vieta katėms, šunims tuštintis, todėl patartina nenaudojamas smėlio dėžes uždengti. Svarbu smėlį pakeisti kiekvienais metais ir nuolat jį perkasti. Smėlio dėžes reikėtų įrengti saulėtose vietose. Neleisti vaikams žaisti smėlio dėžėse, kuriose smėlis nekeičiamas.
• Vasarą, iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, tarakonų bei kitų vabzdžių, kurie gali pernešti parazitų kiaušinėlius.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Toksoplazmozė yra žmogaus ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys – toksoplazmos (Toxoplasma gondii).

Sukėlėjas
Toxoplasma gondii, savo vystymosi metu keisdama šeimininkus, pereina kelias vystymosi stadijas. Galutinio šeimininko – katės bei kitų katinių (Felidae) šeimos žinduolių (lūšies, pumos, leopardo, liūto ir kt.) žarnyne toksoplazmos dauginasi lytiniu būdu, formuojasi oocistos (neaktyvios parazito formos), kurios su išmatomis patenka į aplinką. Jomis ir užsikrečia tarpiniai šeimininkai, kuriais gali būti žmogus, daugelis laukinių ir naminių gyvūnų, paukščiai, graužikai. Toksoplazma gali parazituoti beveik visų žinduolių ir paukščių organizmuose.

Parazito vystymosi ciklas 
Katė yra galutinis parazito vystymosi šeimininkas. Jos organizme išsivysto oocistos, kurios su išmatomis patenka ant žemės, į vandenį, ant žolės. Nuo užterštos aplinkos užsikrečia naminiai, laukiniai gyvūnai, paukščiai. Jų raumenyse, įvairiuose organuose susidaro toksoplazminės cistos. Pati katė užsikrečia, suėdusi toksoplazmomis užsikrėtusias peles, paukščius, gavusi žalios mėsos, kurioje yra toksoplazmų cistų, bei aplinkoje esančiomis, jos pačios išskirtomis oocistomis. Labiausiai infekuotos yra 1–2 metų amžiaus katės, tačiau infekcijos platintojos gali būti ir 6–7 metų katės. Katei užsikrėtus pirmą kartą, jos išmatose jau 3–4 dieną pasirodo oocistos, kurias ji platina 1–2 savaites. Per šį laikotarpį katė su išmatomis išskiria keletą milijonų oocistų. Nors jos į aplinką išskiria oocistas gana trumpą laiką, epidemiologinė oocistų reikšmė labai svarbi dėl jų didelio atsparumo ir ilgo išsilaikymo aplinkoje. Drėgname dirvožemyje oocistos lieka gyvybingos iki 1,5 metų.  

Infekcijos šaltiniai
Pagrindinis infekcijos šaltinis yra užsikrėtusi katė, kuri su išmatomis išskiria oocistas. Perdavimo veiksniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir įvairių gyvūnų mėsa, kurioje yra toksoplazmų cistų. Toksoplazmų rezervuaras yra gyvuliai (kiaulės, avys, galvijai ir kt.), kurių mėsą žmonės naudoja maistui. Jų užsikrėtimas toksoplazmomis yra labai įvairus: avių – 31–100 proc., raguočių – 25–35 proc., kiaulių – 29–86 proc., triušių – 24,3 proc., ožkų – 6,8 – 20,0 proc. Minėtų gyvūnų mėsa dažnai naudojama maistui, o tokie patiekalai kaip šašlykas, bifšteksas su krauju, rūkytas kumpis ir pan., kelia didelį užsikrėtimo toksoplazmomis pavojų, ypač patiekalai iš avienos. Šuo, kaip ir kiti naminiai gyvūnai, kurie laisvai vaikštinėja lauke, gali būti mechaniniai T.gondii oocistų pernešėjai žmonėms.

Kaip žmogus užsikrečia?
Dažniausi žmonės toksoplazmoze užsikrečia, kai cistos ar oocostos per burną patenka į virškinimo traktą: valgydami užsikrėtusių toksoplazmoze kiaulių, avių, galvijų mėsą, kuri buvo nepakankamai termiškai apdorota, vartodami užterštą vandenį, pieną, valgydami nenuplautas daržoves, vaisius, uogas,  per užterštas rankas ar kitus aplinkos objektus. Įprotis valgyti žalią arba tik pavirtą (iki 60°C temperatūros) mėsą yra pagrindinis toksoplazmozės infekcijos perdavimo veiksnys (iki 70 proc. atvejų), o užsikrėtimas kontaktuojant su užterštu dirvožemiu sudaro iki 17 proc. atvejų. Taip pat galima užsikrėsti per pažeistą odą ar gleivines. Šuo keliu dažniau užsikrečia mėsos perdirbimo įmonių, žvėrelių fermų darbuotojai, veterinarai, medžiotojai, gyvulių augintojai. Laboratorijų darbuotojai gali užsikrėsti, kontaktuodami su infekuotais laboratoriniais gyvuliukais, užteršta laboratorijos įranga.

 
Dar du reti, bet labai svarbūs užsikrėtimo keliai: pirmasis - perpilant ūmine toksoplazmoze sergančio donoro kraują arba persodinant ūmine toksoplazmoze sirgusio donoro organus ir antrasis - transplacentinis, arba vaisiaus užkrėtimas per placentą. Pastaruoju keliu užkratas gali būti perduotas tik tuomet, kai  nėščia moteris pirmą kartą susirgo ūmia toksoplazmoze nėštumo metu arba 3 mėnesius prieš nėštumą. Nėščia moteris, serganti lėtine toksoplazmoze, infekcijos perduoti vaisiui negali, nes, persirgus toksoplazmoze, organizme atsiranda toksoplazmų antikūnų, kurie apsaugo nuo ligos vystymosi ir vaisiaus užsikrėtimo. Todėl labai svarbu planuojant nėštumą išsitirti kraują dėl toksopazmų antikūnų. Teigiamas tyrimo rezultatas, kai kraujyje randama toksoplazmų antikūnų, rodo, kad moteris infekcijai neimli  ir pavojaus, kad gali užkrėsti vaisių šio ar kitų nėštumų metu, nėra. Neigiamas serologinio tyrimo rezultatas, kai antikūnų kraujyje nerandama, rodo, kad moteris imli toksoplamos sukėlėjamas. Šiuo atveju reikia labai atidžai laikytis toksoplazmozės profilaktikos rekomendacijų.

Paplitimas 
Šis parazitas paplitęs visame pasaulyje – apie 2 mlrd. žmonių yra užsikrėtę šiuo parazitu, tačiau sergančių, t. y. turinčių ligos simptomų, yra  nuo 1 iki 10 proc. visų užsikrėtusių žmonių. Parazito paplitimas skiriasi įvairiose šalyse. Jis priklauso nuo maitinimosi įpročių, higienos ir klimato sąlygų. Toksoplazmozė labiau paplitusi drėgno ir karšto klimato šalyse. Europoje toksoplazmoze užsikrėtę 15–85 proc. asmenų. Prancūzijoje, kur pagal tradiciją mėsa valgoma mažiau termiškai apdorota, 80 proc. prancūzų turi antikūnų prieš toksoplazmas, tuo tarpu anglai tik 29 proc. atvejų invazuoti toksoplazmų. Lietuvoje tokių asmenų yra 40–55 proc., Šiaurės Amerikos šalyse – 25–50 proc., Afrikoje, Centrinės bei Pietų Amerikos šalyse – virš 90 proc. Užsikrėtimo toksoplazmomis dažnumas tiesiogiai priklauso nuo asmenų amžiaus, lyties, profesijos ir kt. Su amžiumi daugėja kontaktų su T.gondii. Užsikrėtusių daugumą sudaro moterys, nes moterys dažniau dirba sode ar darže, prižiūri gyvulius, ruošia maistą. Gana daug žmonių (iki 57,7 proc.), kurie pagal profesiją turi kontaktą su naminiais ar laukiniais gyvūnais bei gyvulininkystės produktais, yra užsikrėtę toksoplazmomis. Tai veterinarijos darbuotojai, medžiotojai, mėsos kombinatų, gyvulininkystės fermų darbuotojai.

Parazito vystymasis žmogaus organizme 
Toksoplazmoms yra imlūs visi žmonės. Suvalgius užkrėstos toksoplazmomis mėsos ar prarijus oocistų, virškinimo sultys ištirpina cistų ar oocistų apvalkalus, iš kurių išsilaisvina parazitai. Jie skverbiasi į žarnyno sienelės ląsteles, dauginasi, patenka į limfmazgius ir kraujagysles. Kraujas parazitus išnešioja po visą organizmą. Toksoplazmos gali įsiskverbti į kiekvieno organo ar audinio ląsteles. Parazitui patekus į žmogaus organizmą, organizmo imuninė sistema sugeba apsaugoti organizmą nuo ligos vystymosi. Tačiau žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi (onkologiniai ligoniai, AIDS sergantys, seni žmonės), toksoplazmos gali sukelti sunkias sveikatos problemas.

Ligos simptomai
Toksoplazminė infekcija stiprios imuninės sistemos vaikams ir suaugusiems (taip pat ir nėščiosioms) dažniausiai būna be simptomų. Toksoplazmoze serga tik labai nedidelė toksoplazmomis užsikrėtusių žmonių dalis. Tai priklauso nuo parazitų gausos bei žmogaus organizmo imuninės sistemos. Dažniausiai, užsikrėtus toksoplazmomis, jokių klinikinių požymių nebūna, tik kraujyje randama antikūnų prieš toksoplazmas.
Inkubacinis periodas gali būti nuo 5 iki 23 dienų. Dažniausiai kliniškai toksoplazmozė pasireiškia kaklo, pakaušio, pažastų, kirkšnių limfmazgių padidėjimu. Jie gali padidėti iki 3 cm diametro, būna neskausmingi, kietoki, paslankūs, niekada nesupūliuoja, padidėję išlieka apie 4–6 savaites. Padidėjus limfmazgiams, gali atsirasti bendras silpnumas, karščiavimas, naktinis prakaitavimas, raumenų, gerklės, galvos skausmai. Galimas odos bėrimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, širdies raumens, plaučių, smegenų, akių pažeidimai.
Nors toksoplazmozė dažniausiai nesukelia sunkių simptomų, tačiau tai labai pavojinga liga nėštumo metu, nes gali būti užkrečiamas vaisius. Įgimtos toksoplazmozės klinikiniai simptomai priklauso nuo to, kuriuo nėštumo periodu vaisius buvo užkrėstas. Sunkiausi įgimtos toksoplazmozės klinikiniai simptomai būna tuomet, kai motina užsikrečia ankstyvoje nėštumo stadijoje. Užsikrėtusių naujagimių 80–90 proc. atvejų infekcija būna besimptomė, ligos padariniai gali išryškėti vėliau (vaikystėje ar paauglystėje), tačiau apie 5 proc. užsikrėtusių naujagimių gali turėti sunkių centrinės nervų sistemos pažeidimų. Įgimta toksoplazmozė vaisiui vystosi tiktai tuo atveju, jei jo motina, būdama nėščia, sirgo ūmia toksoplazmoze. Nors motinai infekcija retai pasireiškia klinikiniais simptomais, tačiau jos organizme vykstanti trumpalaikė parazitemija (parazitų buvimas kraujyje) sukelia židininius pažeidimus placentoje, dėl ko gali įvykti vaisiaus užsikrėtimas. Ne kiekviena moteris, susirgusi ūmia toksoplazmoze nėštumo metu, perduoda užkratą vaisiui. Didžiausias pavojus vaisiui užsikrėsti toksoplazmoze atsiranda tuomet, kai moteris suserga ūmia toksoplazmoze, esant 3 mėnesiams iki nėštumo ir pirmaisiais 3 nėštumo mėnesiais. Jei nėščioji ūmia toksoplazmoze suserga prieš 6 mėnesius iki nėštumo ar anksčiau, infekcija vaisiui neperduodama. Moteris, pagimdžiusi vieną vaiką, sergantį įgimta toksoplazmoze, kito nėštumo metu nebeperduoda užkrato vaisiui.

Diagnostika ir gydymas
Ligai nustatyti taikomas specifinių kraujo serumo baltymų, kuriuos gamina organizmas, besigindamas nuo ligos sukėlėjo, – antikūnų, nustatymas. Paprastai šį tyrimą vertina bei interpretuoja infekcinių ligų gydytojas. Smegenų toksoplazmozę diagnozuoti padeda rentgenologiniai tyrimai.
Nustačius asmeniui įgimtą ar įgytą toksoplazmozę, infekcinių ligų gydytojas skiria specifinį gydymą bei sudaro ligonio stebėjimo planą.

Profilaktika
Toksoplazmozės profilaktika ypatingai svarbi nėščioms moterims dėl galimo vaisiaus užkrėtimo ir nusilpusio imuniteto asmenims - dėl galimos sunkios ligos.
 
Maisto higiena
Valgyti tik gerai išvirtą ir iškeptą mėsą. Dažniausiai užsikrečiama, vartojant žalią ar nepakankamai termiškai (iki 60°C temperatūros) paruoštą mėsą (pvz.: faršą, šašlykus).
Užšaldymas, marinavimas, rūkymas sumažina mėsos infekuotumą, bet sukėlėjų visiškai nesunaikina.
Nevartoti žalių kiaušinių ir negerti nepasterizuoto pieno.
Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, taip pat jo nenaudoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti.
Maistą saugoti nuo musių, tarakonų, dulkių.
Vengti kontakto su kačių išmatomis
Nėštumo metu kačių priežiūrą geriausiai perleisti kitiems šeimos nariams.
Kačių išmatas galima nuleisti į klozetą, deginti, giliai užkasti ar maišeliuose išmesti į šiukšlių konteinerius.
Kasdien dezinfekuoti kačių dėželes plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro, ar užpylus verdančiu vandeniu palaikyti 5 minutes. Dirbant mūvėti pirštines, baigus darbą gerai nusiplauti rankas.
Kates maitinti sausu, konservuotu ar virtu maistu ir laikyti namuose. Pavojingiausios jaunos, iki 2 metų amžiaus, katės.
Nežaisti su svetimomis katėmis, ypač valkataujančiomis.
Asmens higiena
Kruopščiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas prieš valgį, taip pat lietus žalią mėsą, neplautas daržoves.
Mūvėti pirštines dirbant sode, darže ir plauti rankas po darbo.
Neliesti nešvariomis rankomis akių, nosies ar burnos.
Plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro, dezinfekuoti stalo ar kitus paviršius po sąlyčio su žalia mėsa.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė
 

Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Sergamumo statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie šią ligą bei jos profilaktiką.

Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja.  Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių trichineliozės mažėjimą.

Židinių epidemiologinio tyrimo analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Paskutiniaisiais metais šerniena – gana retas žmonių trichineliozės infekcijos šaltinis, tačiau 2001 metais viename židinyje trichinelioze susirgo 69 asmenys, vartoję maistui šernieną, infekuotą trichinelėmis. Kiekvienais metais nuo 10 iki 42 proc. žmonių trichineliozės atvejų infekcijos šaltinis lieka neišaiškintas – tai dažniausiai po vieną susirgimą registruojami židiniai, arba židiniai, kuriuose ligoniai slepia duomenis apie galimą trichineliozės infekcijos šaltinį. Taigi Lietuvoje pagrindinis trichineliozės šaltinis yra infekuota trichinelėmis kiauliena ir dažniausiai privačiuose šeimyniniuose ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, kuri nebuvo tikrinta dėl trichineliozės. Tokie židiniai būna gana išplitę ir apima nemažą užsikrėtusių žmonių skaičių, nes dažnai, ypač prieš šventes, skerdiena padalinama giminėms, pavaišinami draugai ir kaimynai.

Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami žalią ar nepakankamai šiluminiai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Užsikrėtus, pirmieji ligos požymiai gali pasirodyti po 3 ar tik po 45 dienų. Tai priklauso nuo užkrėstos mėsos valgymo dažnumo ir kiekio, mėsos paruošimo būdo (rūkyta, sūdyta, kepta ar žalia), patekusių lervų skaičiaus ir jų gyvybingumo bei žmogaus individualaus jautrumo infekcijai.

Liga pasireiškia įvairiais požymiais. Ligos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1–2 savaites po užsikrėtimo), atsiranda veido ir akių pabrinkimai (edemos), vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimai, nemiga. Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas. Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiesiems trichineliozės eiga būna lengva.

Įtarus, kad asmuo gali sirgti trichinelioze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į būdingus ligos požymius, epidemiologinius duomenis, atliekami kraujo serologiniai tyrimai.

Kaip išvengti užsikrėtimo trichinelioze?
Nereikėtų bijoti pirkti mėsos iš parduotuvių, nes visa mėsa bei jos gaminiai į prekybą patenka patikrinti dėl trichineliozės.

Kol kas daugiausiai registruojama židinių, kur infekcijos šaltinis yra namų ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, naudojama prieš tai nepatikrinus dėl trichineliozės. Todėl saugant savo ir artimųjų sveikatą reikėtų kiaulės ar sumedžiotų šernų skerdieną patikrinti dėl trichineliozės. Juo labiau, kad tyrimai atliekami greitai, nebrangiai, o ir tiriamos medžiagos reikia nedaug. Reikia nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) raumenų (geriausiai diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų) ir nunešti į artimiausią Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją. Negalima vartoti mėsos kol nėra atsakymo iš laboratorijos, tik gavus neigiamą atsakymą galima vartoti mėsą maistui.

Nereikėtų pirkti nelegaliai pardavinėjamos ar pardavinėjamos šalia turgaviečių mėsos, nesusigundykit mažesne jos kaina, nes po to gydymui išleisite žymiai daugiau. Į turgavietes patenka mėsa patikrinta dėl trichineliozės, tačiau jeigu jums kilo įtarimų, paprašykit, kad jums parodytų veterinarijos laboratorijos spaudą ant mėsos.

Svarbus ir mėsos paruošimo būdas. Mažiau pavojinga yra valgyti troškintą ar virtą mėsą. 250 gramų dydžio mėsos gabaliukus reikia virti 1–1,5 valandos. Aukštoje temperatūroje trichinelės žūna gana greitai, jei karštis jas paveikia tiesiogiai. Kai patiekalams ruošti naudojami dideli mėsos gabalai, juose esančios lervos nepakankamai paveikiamos temperatūros ir mėsos viduje gali likti gyvybingos. Taip pat trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa rūkoma, sūdoma ir panašiai. Žaliai ir virtai mėsai reikia naudoti atskiras pjaustymo lenteles, po žalios mėsos malimo mėsmalę gerai išplauti, nuplikinti karštu vandeniu, nusausinti ir tik tuomet naudoti kitų produktų malimui.

Kad namų ūkiuose auginamos kiaulaitės užaugtu sveikos, reikia naikinti graužikus, nes graužikai yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje. Kiaules taip pat gali užkrėsti ir medžiotojai, kai jie laukinių gyvūnų mėsa šeria savo kiaules. Todėl nereikėtų šerti kiaulių žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. 

METODINĖ MEDŽIAGA, SKIRTA TRICHINELIOZĖS IR KITŲ HELMINTOZIŲ PROFILAKTIKAI INTEGRUOTI Į VAIKŲ UGDYMO PROCESĄ, 2005

TRICHINELIOZĖS EPIDEMIOLOGINĖS IR EPIZOOTOLOGINĖS PRIEŽIŪROS IR KONTROLĖS BEI DIAGNOSTIKOS, GYDYMO IR PERSIRGUSIŲJŲ STEBĖJIMO METODINĖS REKOMENDACIJOS, 2003

Trichiurozė yra lėtinė kirmėlinė liga, kurią sukelia storajame žarnyne parazituojančios plaukagalvių genties apvaliosios kirmėlės.

Sukėlėjas
Trichocephalus trichiurus (arba Trichuris trichiura) yra 30–55 mm ilgio parazitas, dėl savo išvaizdos dar vadinamas plaukagalviu. Suaugę plaukagalviai gyvena storajame žmogaus žarnyne. Plonu kaip plaukas priekiniu galu parazitas giliai įsiskverbia į plonosios žarnos gleivinę ar net pogleivinį žarnos sluoksnį. Suaugusi, apvaisinta kirmėlė kasdien padeda apie 1–3 tūkst. kiaušinių. Su žmogaus išmatomis nesubrendę kiaušinėliai patenka į dirvožemį, kur, esant palankioms sąlygoms, per 1–3 mėnesius subręsta. Dirvožemyje plaukagalvių kiaušiniai išlieka gyvybingi 3–5 metus, vandenyje – apie 2 metus.

Paplitimas
Trichiurozė yra išplitusi šilto ir vidutinio klimato kraštuose. Šia liga dažniausiai užsikrečia ir serga 9-12 metų amžiaus vaikai. Tai yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių helmintozių, ypač šiltų kraštų regionuose. Kiekvienais metais užsikrečia daugiau kaip milijardas žmonių, 220 mln. žmonių serga sunkiomis formomis, dėl įvairių komplikacijų kasmet miršta 10 tūkst. žmonių. Lietuvoje ši parazitozė registruojama retai.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra trichiuroze sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis plaukagalvių kiaušinėlius.

Kaip žmogus užsikrečia?
Žmogus užsikrečia plaukagalvių kiaušinėliais per dirvožemiu suterštas rankas, valgant nešvarias žalias daržoves, vaisius, uogas, geriant nevirintą atvirų vandens telkinių vandenį. Plaukagalvių kiaušinėlių ant maisto gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti musės, tarakonai.

Parazitų vystymasis žmogaus organizme
Žmogui prarijus subrendusių plaukagalvių kiaušinėlių, skrandyje jų apvalkalai ištirpsta ir išsilaisvina lervos. Jos patenka į plonosios žarnos gleivinę. Po 2 savaičių išlindusios į žarnos spindį, lervos nušliaužia į storąją žarną ir prisitvirtina prie jos sienelės. Per 2 mėnesius plaukagalvių lervos užauga ir lytiškai subręsta. Ligonio negydant plaukagalviai žmogaus organizme gali gyventi iki 5 metų.

Ligos simptomai
Daugeliu atvejų, ypač patekus į žmogaus organizmą mažam plaukagalvių kiaušinėlių kiekiui, liga praeina nepastebėta ir nustatoma atsitiktinai, tiriant išmatas, kuriose randama plaukagalvių kiaušinių. Dažniausias ligos požymis yra staigūs ir stiprūs pilvo skausmai. Ligoniai skundžiasi viduriavimu, kuris kaitaliojasi su vidurių užkietėjimu, galvos skausmais bei sutrikusiu miegu. Vaikams gali būti prolapsas, t. y. tiesiosios žarnos iškritimas. Tada ant jos gleivinės matomi šimtai prisitvirtinusių parazitų. Ilgai sergantiems vaikams vystosi anemija (mažakraujystė), sutrinka jų fizinis vystymasis.

Diagnostika
Nustatant trichiurozę atliekamas išmatų mikroskopavimas, ieškoma plaukagalvių kiaušinėlių.

Gydymas
Visus užsikrėtusius reikia gydyti. Negydomi ligoniai yra ilgalaikiai infekcijos nešiotojai, ligos sukėlėjų platintojai. Trichiurozės gydymui naudojami specialūs antihelmintiniai vaistai. Po gydymo praėjus 2–3 savaitėms mikroskopu tiriamos išmatos, sprendžiama apie gydymo veiksmingumą, jei reikia – gydymas kartojamas.

Profilaktika
• Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo teršimo žmogaus išmatomis.
• Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
• Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, o esant būtinybei naudoti tokį vandenį – jį virinti.
• Naikinti muses, tarakonus ir saugoti maistą nuo jų teršimo.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Trichomonozė – dažna lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia pirmuonis Trichomonas vaginalis. Trichomonozės sukėlėjas ilgą laiką gali gyventi organizme nesukeldamas jokio negalavimo. Moterims įvairių simptomų pagausėja menstruacijų metu. Užsikrečiama lytinių santykių metu. Moterys, užsikrėtusios trichomonoze, turi daugiau nusiskundimų nei vyrai, kurie dažnai yra nešiotojai. Po užsikrėtimo praėjus 10 – 20 dienų moterims atsiranda gausių balkšvų išskyrų, gleivinė parausta, niežti, šlapinimasis tampa skausmingas, jaučiamas deginimo pojūtis. Vyrams trichomonozė sukelia mažus pakitimus apyvarpės odoje ir/ar šlapimkanalio viršūnėlėje. Gali atsirasti nemalonių jutimų šlapinantis. Gydoma antibiotikais. Siekiant gydymo efektyvumo, patartina visą gydymo laikotarpį nevartoti alkoholio. Lytiniai partneriai turi būti gydomi kartu, nors ir nejaučia jokių negalavimų. Negydoma trichomonozė gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, vyrams – priešinę liauką.

Parengė:
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Kvėpavimo organų tuberkuliozė (TB) tai infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterija (TM) (Mycobacterium tuberculosis ), plintanti per orą su dalelėmis. Pagrindinis TM šaltinis yra žmogus, sergantis atvira plaučių TB forma. Negydomas TB sergantis žmogus gali mirti.

Kokie yra TB požymiai?
Tuberkuliozės požymiai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje dauginasi ligos sukėlėjas. TM dažniausiai pažeidžia plaučius (plaučių tuberkuliozė). Plaučių TB pasireiškia šiais požymiais:

Kaip plinta TB?
Tuberkuliozės mikobakterijos (TM) patenka į orą,  kai plaučių TB sergantis žmogus kalba, kosėja ar čiaudi. TM ore gali išlikti kelias valandas priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Žmogus, įkvėpęs TM užteršto oro, gali tapti infekuotu.
Koks skirtumas tarp žmogaus užsikrėtusio TM ir žmogaus sergančio TB?
Užsikrėtę asmenys savo organizme turi TM, bet jos nėra aktyvios ir nesukelia ligos, nepasireiškia TB būdingi požymiai ir žmogus neplatina ligos sukėlėjo. Nustatyta, kad tik dalis užsikrėtusių asmenų (5-10 proc.) gali susirgti arba suserga TB.
Sergančių TB žmonių organizme bakterijos aktyviai dauginasi, jiems pasireiškia TB būdingi simptomai, kosėdami jie platina užkratą. TB dažniausiai užsikrečiama, jei yra kasdienis artimas sąlytis su sergančiais asmenimis gyvenamoje aplinkoje, darbe, kitose įstaigose.
Skirtumai tarp užsikrėtusio tuberkulioze ir sergančiojo atvira tuberkuliozės forma

Profilaktiniai patikrinimai
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka darbuotojams, dirbantiems maisto gamyboje, sveikatos priežiūros srityje, vaikų mokymo ir auklėjimo srityje, paslaugų teikimo gyventojams srityse ir kitose veiklos srityse, būtinas profilaktinis patikrinimas dėl tuberkuliozės prieš pradedant dirbti ir kasmet dirbant.
Gerinant tuberkuliozės profilaktiką Lietuvoje, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka tuberkulino testas atliekamas 7 metų amžiaus vaikams ir rizikos grupių vaikams (bendraujantiems su sergančiais TB šeimoje ar kolektyve, sergantiems lėtinėmis ligomis ir kt.).

Kaip diagnozuojama TB?
Tuberkulino testas naudojamas siekiant nustatyti, ar žmogus užsikrėtęs TB. Sveikatos priežiūros specialistas įšvirkščia nedidelį kiekį tuberkulino po oda vidinėje dilbio dalyje. Po 2 - 3 dienų sveikatos priežiūros specialistas įvertina odos reakciją. Tuberkulino įšvirkštimo vietoje gali atsirasti patinimas. Išmatavus patinimo diametrą nustatoma, ar testas teigiamas, ar neigimas. Teigimas testas paprastai reiškia, kad žmogus yra infekuotas TM.
Paprasčiausias tyrimas yra skreplių ištyrimas dėl TM. Šiuo tyrimu galima greitai diagnozuoti TB ir paskirti reikiamą gydymą. Labai svarbu TM išskiriantį ligonį greitai izoliuoti ir skirti reikiamą gydymą, kontroliuojamą medicinos personalo.

Tuberkuliozės profilaktika
Skiepai nuo tuberkuliozės
Tuberkuliozės infekcija ypač grėsminga naujagimiams ir kūdikiams bei vaikams iki 5 metų dėl pilnai nesusiformavusio imuniteto. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja šalims, kuriose registruojamas didelis sergamumas TB, skiepyti BCG vakcina vaikus kaip galima greičiau po gimimo. Jeigu sąlytį turėję šeimos nariai nebuvo paskiepiję naujagimio BCG vakcina, kūdikį būtina paskiepyti nedelsiant. Skiepijant kūdikius kuo jaunesniame amžiuje juos galima apsaugoti nuo susirgimų itin sunkiomis TB formomis, tačiau skiepijimai BCG vakcina neturi esminės įtakos sustabdant TB plitimą gyventojų tarpe. Lietuvoje nuo tuberkuliozės skiepijami naujagimiai 2-3 dieną po gimimo.

Asmeninė sergančiųjų higiena
TM platinimo tikimybė sumažėja, jeigu atvira plaučių tuberkulioze sergantis ligonis dėvi medicininę kaukę, kosėdamas vienkartine nosinaite prisidengia burną, nosį, nespjaudo ant grindų, dažnai plauna rankas ar naudoja rankų antiseptiką. Kaukės sulaiko sergančiųjų iškvepiamame ore esančius tuberkuliozės sukėlėjus. Pakartotinai kaukės nenaudojamos. Sveikatos priežiūros darbuotojams, teikiantiems paslaugas sergantiems TB, rekomenduojama dėvėti respiratorius.
 
Prevencijos ir saugumo priemonės sąlytį su ligoniu turėjusiems asmenims
Asmenims, turėjusiems sąlytį su ligoniu/sukėlėjo nešiotoju, kurio diagnozė patvirtinta medicinos įstaigoje, rekomenduojama vengti ilgalaikio buvimo su sergančiuoju uždaroje patalpoje (kambaryje, kabinete, klasėje ar pan.); naudoti kvėpavimo takus apsaugančias medicinines kaukes; reguliariai ir kuo dažniau vėdinti visas patalpas užtikrinant veiksmingą oro ventiliaciją, naudoti ventiliatorius; kruopščiai valyti aplinkos paviršius; nesinaudoti ligonio daiktais; kruopščiai plauti rankas; atidžiai stebėti savo ir sąlytį turėjusių vaikų sveikatos būklę.
Ilgalaikį sąlytį turėjusiems asmenims (šeimos, kolektyvo nariams) rekomenduojama profilaktiškai pasitikrinti sveikatą pagal gydytojo nurodymus; sergančiųjų šeimose gimusius naujagimius skiepyti nuo tuberkuliozės; stiprinti imunitetą, valgyti pilnavertį maistą, nebadauti, dažniau ir ilgiau būti gryname ore; reguliariai profilaktiškai tikrintis sveikatą, tikrinti kūdikių ir vaikų sveikatą gydymo įstaigoje pagal gydytojo rekomendacijas.

Rekomendacijos keliautojams
Keliautojams, vykstantiems į didelio sergamumo (endemines) TB šalis, rekomenduojama laikytis asmens higienos bei vartoti saugų maistą; vengti būti uždaroje patalpoje su sergančiais ar galimai sergančiais TB asmenimis (kosinčiais ir skrepliuojančiais) arba dėvėti kvėpavimo takus apsaugančias medicinines kaukes; po kelionės profilaktiškai pasitikrinti sveikatą; pasireiškus bet kokiems ligos simptomams ar negalavimams neatidėliotinai kreiptis į gydytoją, informuoti jį apie kelionę ir griežtai vykdyti gydytojo nurodymus; silpno imuniteto asmenims, kūdikiams ir kitiems rizikos grupėms priklausantiems asmenims vengti keliauti į endeminius TB atžvilgiu regionus.

Patalpų vėdinimas ir ventiliacija
Patalpų ventiliacijos tikslas – užtikrinti oro apykaitą bei kontroliuoti oro srovės kryptį, siekiant sumažinti susidūrimo su TB užkratu riziką žmonių susibūrimo vietose. Vėdinant patalpas ne tik sumažėja mikroorganizmų koncentracija ore, bet ir pagerėja bendra patalpų oro kokybė, sumažėja oro užterštumas ir kvapai. Ventiliacija gali būti natūrali, mechaninė ir mišri.

Vaikų sveikatos patikrinimai dėl TB ir profilaktika
 Siekiant užtikrinti efektyvią tuberkuliozės profilaktiką ir kontrolę, mažinti tuberkuliozės plitimą, bei kuo anksčiau išaiškinti užsikrėtusių vaikų skaičių ir pradėti gydymą, vadovaujantis 2013 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V – 1249, kasmet Lietuvoje valstybės lėšomis turi būti atliekamas tuberkulino mėginys 7 metų amžiaus vaikams ir vaikams, priklausantiems rizikos grupėms.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius
 

TUBERKULIOZĖ IR ŽMOGAUS IMUNODEFICITO VIRUSO (ŽIV) INFEKCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

TUBERKULIOZĖ. REKOMENDACIJOS SERGANČIŲJŲ, JŲ ŠEIMOS NARIŲ IR ARTIMĄ SĄLYTĮ TURĖJUSIŲ ASMENŲ MOKYMUI

PLAUČIŲ TUBERKULIOZĖS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO METODINĖS REKOMENDACIJOS

Tuliaremija yra ūmi zoonozė. Šia liga užsikrečia tiek gyvūnai, tiek ir žmonės. Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.), o per ją ir sveikus gyvūnus. Bakterijas platina iksodinės erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, slėniuose, balotose vietose, plačialapiuose miškuose. Sergantis žmogus aplinkiniams yra nepavojingas.

Tuliaremija paplitusi daugelyje Europos šalių, Kinijoje, Japonijoje, buvusios Tarybų Sąjungos šalyse.

Ligos sukėlėjai ir jo savybės
Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis. Tuliaremijos bakterijos yra smulkios gramneigiamos lazdelės arba kokai, turinčios O- ir Vi- antigenus. Sukėlėjai būna dviejų tipų: A ir B. Tipas A yra labiau virulentiškas. Be šeimininko sukėlėjas ilgai išlieka gyvas: 4 °C temperatūroje jis išlieka gyvybingu 1 mėnesį, ant šieno esant žemesnei nei 0 °C temperatūrai – iki 6 mėnesių, esant temperatūrai 20–30 °C - iki 20 dienų, gyvūnų nugaišusių nuo tuliaremijos kailyje, esant 8–12 °C temperatūrai – ilgiau nei 1 mėnesį. Tuliaremijos bakterija yra neatspari aukštai temperatūrai ir dezinfekcinėms medžiagoms.

Kaip užsikrečiama tuliaremija?
Ligos sukėlėjas į žmogaus organizmą gali patekti per odą (net per nepakenktą) ar gleivines (ypač akių), tiesioginio sąlyčio su gyvūnais būdu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, surenkant nugaišusius graužikus ir kt. Užsikrėsti galima per graužikų infekuotus maisto produktus ir vandenį bei įkvėpus infekuotų dulkių ar vandens aerozolį, užkrėstą graužikų išskyromis. Dažnai užsikrečiama įgėlus nariuotakojams (uodams, erkėms, blusoms ir kt.). Suserga dažniausiai suaugę žmonės, dažnai susirgimas susijęs su profesine veikla (žvejai, medžiotojai ir kt.). Vyrai suserga 2–3 kartus dažniau nei moterys. Imlumas tuliaremijai yra aukštas (beveik 100 proc.). Persirgus šia liga imunitetas išlieka visam gyvenimui.

Ligos simptomai ir eiga
Inkubacinis periodas vidutiniškai tęsiasi 3–7 dienas, bet gali trukti ir iki 2–3 savaičių. Susirgimas prasideda nuo intoksikacijos, temperatūros padidėjimo iki 38–40° C, atsiranda drebulys, galvos bei raumenų skausmai, bendras silpnumas, blogas apetitas, įvairūs bėrimai -  eriteminis, makulopapulinis, rozeolinis, petechinis. Liga pasireiškia bradikardija, kraujo spaudimo sumažėjimu. Po kelių dienų nuo susirgimo pradžios padidėja kepenys ir blužnis.
Pagal patekimo vartus tuliaremija skirstoma į buboninę formą, opinę-buboninę formą, akių-buboninę formą, angininę-buboninę formą, plaučių formą, abdominalinę formą, generalizuotą formą ir kt. Pagal ligos trukmę tuliaremija skirstoma į ūmią, lėtinę, recidivuojančią. Pagal eigos sunkumą tuliaremija skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią formas.
Tuliaremijos sukėlėjui patekus per odą išsivysto buboninė forma, kuri pasireiškia regioninių limfmazgių padidėjimu bei skausmingumu.
Esant trasmisiniam užsikrėtimui, pasireiškia opinė-buboninė forma, kurios metu nariuotakojų įgėlimo vietoje paeiliui atsiranda dėmė, papula, vezikulė, pustulė, o paskui opa su pakeltais kraštais. Esant akių-buboninei formai, pasireiškia konjunktyvitas su geltonos spalvos pūlingomis išskyromis. Ši klinikinė tuliaremijos forma yra ypač sunki ir ilgai trunkanti.
Angininė-buboninė forma vystosi užkratui patekus per maistą ar vandenį. Atsiranda gerklės skausmų, ligoniui sunku nuryti, padidėja ir paburksta tonzilės, jų paviršiuje atsiranda nekrotinių apnašų, kurios sunkiai nusiima. Procesas dažniausiai vienapusis.
Abdominalinė forma pasireiškia pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu, blogu apetitu. Palpuojant skausminga sritis aplink bambą, užčiuopiamos padidėjusios kepenys ir blužnis.
Plaučių forma pasireiškia užkratui patekus per kvėpavimo takus. Ligonį kankina sausas kosulys, skausmai už krūtinkaulio, plaučiuose girdimi sausi karkalai. Generalizuota forma vystosi panašiai kaip ir sunkaus sepsio forma.

Kaip išvengti tuliaremijos?
Nespecifinės profilaktikos priemonės yra:

• Tinkamai prižiūrėti aplinką;
• Naikinti graužikus ir nariuotakojus (deratizacija, dezinsekcija);
• Naudoti nariuotakojus atbaidančias priemones (repelentus);
• Vengti erkių bei kitų nariuotakojų įgėlimų, gamtoje dėvėti apsauginius drabužius;
• Dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų, naudotis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir laikytis asmens higienos reikalavimų;
• Lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną mūvėti gumines pirštines;
• Vartoti saugų geriamąjį vandenį;
• Naudoti asmenines apsaugos priemones (kaukės, chalatai, pirštinės ir kt.) laboratorijose dirbant su F. tularensis kultūromis;
• Gyvūnų ir jų skerdenos tarptautinio gabenimo kontrolė.

 
Parengė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

TULIAREMIJOS ETIOLOGIJOS, EPIDEMIOLOGIJOS, KLINIKOS, DIAGNOSTIKOS, GYDYMO IR PROFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS“, 2008

Tungiazė yra liga, kurią sukelia smėlio blusa Tunga penetrans.

Sukėlėjas 
Smėlio blusa yra mažiausia žinoma blusa, kurios dydis siekia tik apie 1 mm. Ji turi santykinai didelę kampuotą galvą ir siaurą trumpą krūtinę. Gyvena šiltame, drėgname dirvožemyje ir smėlyje, todėl dažniausiai randama paplūdimiuose, dirbamoje žemėje ir miškuose. Patinas ir patelė maitinasi šiltakraujų gyvūnų, taip pat ir žmogaus krauju. Apvaisinta patelė įsiskverbia į odos viršutinį sluoksnį – epidermį. Odoje ji įsikuria galva pirmyn, kad galėtų maitintis, tuo tarpu uodeginis galas išsikiša iš žaizdos paviršiaus. Apvaisintos patelės kūne vystosi kiaušinėliai, todėl blusa pradeda didėti ir per 7-10 dienų ji užauga iki 1 centimetro dydžio. Per 1-2 sav. išskiria apie 100 kiaušinėlių, kurie per žaizdos angelę išsiskiria kartu su blusos išmatomis ir nukrenta ant žemės. Padėjusi kiaušinius, blusa žūsta. Jeigu neišsivysto antrinė infekcija, sudžiūvęs blusos kūnas savaime pasišalina iš odos. Kiaušinėliai toliau vystosi ant žemės. Vidutiniškai po 3-4 dienų iš kiaušinėlio išsirita lerva, kuri dirvožemyje per 2-3 sav. virsta suaugusia smėlio blusa.

 
Kaip užsikrečiama?
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę žmonės, įvairūs gyvūnai (raguočiai, arkliai, avys, asilai, graužikai, kiaulės, šunys, katės ir kiti), kurių odoje parazituoja suaugusios smėlio blusos, su išmatomis išskiriančios kiaušinėlius. Žmogus užsikrečia, vaikščiodamas basas ar gulėdamas ant žemės, kur yra suaugusių smėlio blusų.

 
Klinika
Pirmas infekcijos požymis yra, smėlio blusos įsiskverbimo vietoje, odoje, atsiradęs juodas taškelis. Kadangi smėlio blusa ribotai gali šokinėti, dažniausiai žaizdos atsiranda ant kojų, ypatingai pėdų, pirštų, aplink pėdų nagus, bet taip pat gali būti pažeisti sėdmenys, rankos ir kt. Mažas paraudimas su centre esančiu juodu taškeliu yra pirmas ligos požymis. Per kelias savaites paraudimas lėtai didėja, atsiranda baltas, žirnio dydžio nuo 4 iki 10 mm mazgelis su matomu įdubimu. Iš žaizdelės bėga rudas skystis. Blusai skverbiantis į odą, vystosi skausmingas uždegimas su paraudimu, patinimu ir niežuliu. Parazitui išskiriant savo apykaitos produktus, fermentus, tirpdančius audinius, bei pačiai blusai didėjant, žaizda, iš pradžių buvusi neskausminga, tampa labai skausminga, atsiranda stiprus niežulys, dėl kurio ligonis negali miegoti. Užsikrėtus pakartotinai, atsiranda grupė mazgelių su akyta išore. Daugeliu atvejų žaizdos užgyja be komplikacijų. Tačiau antrinės infekcijos rizika yra gana didelė, nes blusai skverbiantis, ji pažeidžia viršutinį odos sluoksnį ir sudaro geras sąlygas bakterijoms patekti į odą. Taip pat bakterijos, prilipusios prie blusos kūno, gali būti aktyviai įnešamos ar ligoniui kasantis įtrinamos į žaizdą. Praktiškai jau per dvi dienas prasideda antrinė bakterinė infekcija, ir žaizda pradeda pūliuoti. Esant sunkiai infekcijai su daugybinėmis žaizdomis bei laiku nepradėjus gydymo, gali vystytis komplikacijos: limfangitas (limfagyslės uždegimas), gangrena, kojos pirštų nagų netekimas, deformacija, sepsis (kraujo užkrėtimas), stabligė ir net mirtis.

Paplitimas
Smėlio blusos randamos tropinio ir subtropinio klimato Amerikos, Afrikos, Azijos šalyse. Labiausiai ši liga paplitusi Karibuose, kur tungiazės paplitimas siekia iki 55 proc., taip pat Nigerijoje, Trinidade, Indijoje. Endeminėse skurdžiose šalyse registruojamos sunkios tungiazės formos, kai ligoniai turi kelias dešimtis ar šimtus šios smėlio blusos padarytų žaizdų. Dažniausiai pakenkiami kojų pirštai, dėl ko atsiranda nagų deformacijos, apie 69 proc. atvejų netenkama nagų, taip pat pakenkiamas padas ir kulnai, todėl ligoniams darosi sunku vaikščioti.
Pavieniai įvežtinės tungiazės atvejai registruojami ir Europoje. dažniausia ši liga įvežama iš Pietų Amerikos ir Afrikos. Turistams ši liga dažniausiai pasireiškia viena ar keliomis žaizdelėmis. Paprastai ligoniai kreipiasi medicininės pagalbos praėjus vienai savaitei po užsikrėtimo, tai yra ankstyvoje ligos stadijoje, todėl liga praeina be komplikacijų ir yra greitai išgydoma.
 
Gydymas
Tungiazė gydoma, pašalinant blusą iš žaizdos, naudojant chirurgines žnyples ar adatas. Likusi ertmė išvaloma ir žaizda patepama antibiotikais, siekiant išvengti antrinės bakterinės kilmės infekcijos. Jei reikia, ligonis paskiepijamas nuo stabligės.

Profilaktika
Efektyviausiai apsauga nuo tungiazės yra batų nešiojimas ir insekticidų naudojimas endeminiuose kraštuose.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Tymai - tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu ir pasireiškianti karščiavimu, bėrimu ir kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimu. Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų. Didžiausią riziką tymai kelia nesirgusiems, neskiepytiems ar nepilnai skiepytiems kūdikiams, nėščiosioms ir  munosupresiniams asmenims. Pagrindinė tymų kontrolės priemonė – didelės skiepijimų nuo tymų apimtys (daugiau nei 95 proc. paskiepytų kiekvienoje amžiaus grupėje), sukuriančios aukšto lygio kolektyvinį imunitetą visuomenėje, tada tymų virusas negali plisti.

Tymais vis dar labai daug sergama šalyse, kur skiepijimų apimtys nepakankamos.

Koks sukėlėjas?

Tymų sukėlėjas priklauso Paramyxovirus šeimos Morbillivirus genčiai. Tai vieno antigeninio tipo RNR turintis virusas, mažai atsparus išorinėje aplinkoje. Tymų virusai yra ypač lakūs, todėl nesiėmus specialių priemonių, jie plinta oro srautais pastato ribose: koridoriais, laiptinėmis, ventiliacijos kanalais, instaliacijų šachtomis ir pan. Virusas labai jautrus ultravioletinei radiacijai, todėl lauke tikimybė užsikrėsti labai maža.

Kaip užsikrečiama tymais?

Tymų infekcijos šaltinis - sergantis žmogus. Tymų virusas plinta aerogeniniu (aerozoliniu ir oro lašeliniu) keliu, taip pat per kvėpavimo takų sekretais suterštas rankas ar kitus aplinkos daiktus. Asmuo gali išskirti infekciją vidutiniškai 4 d. iki bėrimo atsiradimo ir 4 d. po bėrimo pasirodymo. Pagrindinis perdavimo būdas – oro lašelinis. Tymai viena lengviausiai plintančių ligų.

Sąlytis tarp žmonių trunkantis ilgiau nei 15 min. yra pakankamas, kad įvyktų imlaus asmens užsikrėtimas.   Tymams imlūs yra ir vaikai ir suaugusieji. Iki 90-95% imlių imuniteto neturinčių asmenų, turėjusių sąlytį su sergančiuoju, suserga tymais. Vienas tymais sergantis asmuo gali užkrėsti tiki 18 žmonių.

Kokie yra tymų simptomai?

Tymų inkubacinis periodas trunka apie 10 dienų (7-18-21d.). Dažniausiai susirgimas tymais pradžioje (prodrominiu laikotarpiu) pasireiškia karščiavimu (38-39°C), vėliau – konjunktyvitu, sloga, kosuliu, atsiranda Kopliko dėmės. Charakteringas makulopapulinis bėrimas, kuris neniežti. Bėrimas paprastai pasireiškia 3-7 ligos dieną, Pirmieji bėrimo elementai atsiranda ausų, veido, kaklo srityje, vėliau išberia liemenį, rankas, šlaunis, blauzdas, pėdas. Buvusio bėrimo vietoje būdinga odos hiperpigmentacija, kuris po savaitės išnyksta.

Sergant tymais, dažnai dar prisideda viruso sukeltas plaučių uždegimas, gerklų pakenkimas (krupas), rečiau – smegenų uždegimas (encefalitas). Dažniausios tymų komplikacijos – vidurinės ausies uždegimas, plaučių uždegimas, laringitas, viduriavimas, encefalitas (smegenų uždegimas).

Koks gydymas?

Specifinių tymų gydymo priemonių nėra, taikomas simptominis gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo tymų?

Patikimiausia profilaktikos priemonė  nuo tymų –  skiepijimas. Tymų vakcina pasaulyje skiepijama jau daugiau nei 40 metų. Tai gyvų susilpnintų virusų vakcina, skiepijama antraisiais gyvenimo metais. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas ir imuninės atminties mechanizmai, tymų vakciną būtina įskiepyti bent du kartus. Lietuvoje vaikai pagal nacionalinį skiepų kalendorių yra skiepijami 15 mėn. ir 6-7 m. amžiaus. Skiepijama kombinuota tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Lietuvoje nuo tymų pradėta skiepyti 1964 metais.

Daugiau informacijos ieškokite ČIA
 

TYMŲ EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, PROFILAKTIKA