Šigeliozė yra ūmi žarnyno infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos vadinamos šigelėmis. Daugumai asmenų, užsikrėtusių šiomis bakterijomis, liga pasireiškia pilvo skausmais, viduriavimu su kraujo ir gleivių priemaiša, karščiavimu, nuolatiniu noru tuštintis su skausmingu varymu (tenezmu). Storajame žarnyne besidauginančios bakterijos ir jų išskiriamas toksinas sukelia žarnos gleivinės uždegimą, išopėjimą. Dėl skysčių netekimo ir intoksikacijos gali sutrikti kraujotaka, virškinimas, išryškėja storosios žarnos pažeidimo požymiai. Liga trunka 1-3 savaites, tačiau storosios žarnos funkcija atsistato vėliau. Kai kuriems asmenims, užsikrėtusiems Shigella rūšies bakterijomis, klinikiniai ligos pažymiai nepasireiškia, bet jie gali su išmatomis skirti šias bakterijas į aplinką ir užkrėsti kitus žmones.
 
Etiologija (sukėlėjai ir jų savybės)
Yra žinomos kelios patogeniškos žmogui Shigella bakterijų rūšys, iš jų dažniausiai sukeliančios ligą yra Shigella flexneri, Shigella sonnei, Shigella boydii ir Shigella dysenteriae. Lietuvoje dažniausiai plinta Shigella flexneri ir  Shigella sonnei sukelta šigeliozė.
Šigelės pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksnių poveikiui. Ant medvilninių išmatomis užterštų audinių išgyvena iki 1 mėnesio, tačiau veikiamos tiesioginių saulės spindulių žūva per 10 minučių. Dirvožemyje, vandenyje gali išgyventi keletą mėnesių, o maiste – keletą savaičių. Tačiau šios bakterijos jautrios karščio ir dezinfekuojančių medžiagų poveikiui. Kaitinamos 60 laipsnių temperatūroje žūsta per 10 minučių, paveiktos dezinfekcinėmis medžiagomis – per 30 minučių.
 
Infekcijos šaltinis
Vienintelis gamtinis Shigella rūšies bakterijų rezervuaras yra žmogus. Infekcijos šaltinis yra sergantis šia infekcine liga žmogus arba bakterijų nešiotojas, kuris išskiria sukėlėjus į aplinką su išmatomis.
 
Inkubacinis periodas
Priklausomai nuo patekusių per burną bakterijų skaičiaus, amžiaus, bendros sveikatos būklės, po užsikrėtimo liga gali pasireikšti po 1 – 7 dienų, dažniausiai šis laikotarpis trunka 2-3 dienas.
 
Infekcijos plitimo būdai
Shigella bakterijos plinta nuo užsikrėtusio žmogaus kitam. Dažniausiai ši infekcija plinta per užterštą maistą ir geriamąjį vandenį. Maistas užteršiamas jį tvarkančių asmenų rankomis, jei jie pamiršta jas nusiplauti išėję iš tualeto. Daržovės gali būti užterštos bakterijomis, jei jos laistomos lauko tualeto turiniu. Į geriamojo ar atvirų vandens telkinių vandenį bakterijos gali patekti su nuotekomis arba žmonių fekalijomis.
Neretai šigeliozės židinyje bakterijos nuo ligonio ar bakterijų nešiotojo rankų, nuo užterštų aplinkos daiktų patenka į kito asmens burną. Taip dažniausiai atsitinka šeimose ar vaikų kolektyvuose, kur nepaisoma asmens higienos. Riziką užsikrėsti tokiu būdu dažniausiai turi kūdikiai ir maži vaikai.
 
Imlumas infekcijai
Imlumas infekcijai priklauso nuo amžiaus, bendros sveikatos būklės bei užkrato dozės. Pastaroji yra pakankamai maža – nuo 10 iki 100 bakterijų, jei skrandžio rūgštingumas mažas.
Imliausi infekcijai yra vaikai iki 5 metų amžiaus ir senyvo amžiaus asmenys. Dėl normalaus skrandžio rūgštingumo ir žarnyno mikrofloros apie 50-90% suaugusiųjų asmenų yra atsparūs infekcijai.
Po persirgtos ligos ilgalaikis imunitetas nesusidaro.
 
Užkrečiamasis laikotarpis
Sukėlėjai su išmatomis išskiriamos visą viduriavimo laiką. Apie 6% sveikstančiųjų asmenų bakterijas gali išskirti iki 14 dienų ar net keletą mėnesių. Retais atvejais bakterijų nešiojimas trunka ilgiau.
 
Paplitimas
Dar prieš keletą metų Lietuvoje kasmet buvo registruojama po keletą tūkstančių šigeliozės atvejų. Pastaraisiais metais šalyje registruojama šigeliozės 5 kartus mažiau, nei prieš dešimtmetį.
Dažniausiai šigeliozė serga 1-5 metų amžiaus vaikai. Daugiausiai susirgimų registruojama vasaros ir rudens mėnesiais. Dauguma ligonių užsikrečia namuose, tačiau neretai ši infekcinė liga neaplenkia ikimokyklinių vaikų ugdymo bei socialinės globos vaikų įstaigų.
Pastaraisiais metais padažnėjo atvejų, kai šigelioze mūsų šalies piliečiai užsikrečia poilsio metu Azijos bei Afrikos šalyse. Taip pat padažnėjo šios ligos atvejų, susijusių su nepasterizuoto pieno ir jo produktų, pirktų turguose, kiemuose, gatvėse, kitose neleistinose vietose, vartojimu.
 
Kaip išvengti ligos?
Kadangi infekcijos šaltinis yra tik žmogus, todėl asmens higienos įgūdžiai  lemia užsikrėtimo riziką ir infekcijos plitimą. Kad išvengti užsikrėtimo ir ligos išplitimo, patariame:

  • Kruopščiai plauti rankas su muilu išėjus iš tualeto, prieš maisto ruošimą, prieš valgį, pakeitus kūdikiui sauskelnes ar suteršus jas ligonio išskyromis.
  • Mokyti vaikus tinkamai ir nuolat plauti rankytes. Higienos įgūdžių mokymas ir nuolatinė priežiūra labai svarbi šigeliozės profilaktikai vaikų kolektyvuose ir namuose, kur auga maži vaikai.
  • Neleisti viduriuojančio vaiko į kolektyvą. Jei įmanoma, namuose sergantį šigelioze kūdikį ar mažą vaiką izoliuoti nuo kitų sveikų vaikų.
  • Deramai išmesti sauskelnes. Sergančio šigelioze kūdikio išmatomis suterštas sauskelnes reikėtų patalpinti į polietileninį maišelį ir išmesti į uždarą šiukšliadėžę. Po sąlyčio su išmatomis nedelsiant kruopščiai nusiplauti rankas su muilu.
  • Kad sergančio šigelioze asmens namuose ligos sukėlėjai neišplistų, aplinkos daiktus valyti ir dezinfekuoti valymu, šluostymu, plovimu karštu muilo tirpalu arba buitiniais patalpų, indų valikliais, plovikliais. Suterštus išmatomis patalynę ar baltinius pavirinti 15 minučių skalbimo miltelių tirpale.
  • Kiekvieną kartą pakeitus vystyklus, nušluostyti kūdikio vystymo stalo paviršių dezinfekuojančia medžiaga su chloro ar kitu bakterijas naikinančiu tirpalu.
  • Laikytis ypatingos švaros  gaminant maistą.
  • Sergant šigelioze, negaminti maisto pobūviams, svečiams.
  • Prieš vartojimą kruopščiai plauti, valyti daržoves ir vaisius.
  • Vengti nepasterizuoto pieno ir jo produktų, pirktų turguose, gatvėse, kiemuose. Arba juos vartoti apdorotus šiluma.
  • Tinkamai prižiūrėti, savalaikiai valyti ir dezinfekuoti šulinius. Saugoti juos nuo užteršimo žmogaus fekalijomis.
  • Kad išvengti užsikrėtimo atostogaujant svetur, vartoti tik fasuotą geriamąjį vandenį, termiškai apdorotą maistą, neužkandžiauti gatvėse parduodamu maistu ir kuo dažniau plauti rankas su muilu. Kelionių metu, kai nėra galimybės nusiplauti rankų, patartina  valyti jas drėgnomis spiritinėmis  servetėlėmis.
  •  

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

Šistosomatozė (sinonimai – Bilharciozė, sraigių karštinė) yra siurbikių sukelta liga. Sukėlėjai Schistosoma (Bilharzia) yra Schistosomatidae šeimos atstovai, galintys pažeisti šlapimo, lytinius organus, virškinimo traktą, kepenis, blužnį, nervų sistemą. Šie susirgimai priklauso tropinių ligų grupei.
Šistosomatozė yra labai seniai žinoma žmonių liga. Esama duomenų, kad sukalkėjusių šistosomų kiaušinėlių buvo rasta Egipto mumijose, palaidotose 1300 m. pr. m. e.
 
Ligos sukėlėjas
Žmogui patogeniškos yra 5 šistosomų rūšys: Schistosoma  japonicum, S. mansoni, S.haematobium, S. intercalatum, S. mekongi.
Schistosomatidae
šeimai priklausančios siurbikės yra vienintelės patogeniškos žmogui siurbikės, kurios turi patiną ir patelę. Patinėlių kūnas yra platus, bet trumpas (4–20 mm ilgio ir 0,5–1,2 mm pločio). Jo kraštai užsiriečia į pilvinę pusę sudarydami vagelę, kurioje glūdi plona ir ilga (7–26 mm ilgio ir 0,17–0,3 mm pločio) patelė. Lytiškai subrendusios patelės kiaušinėlius išskiria į smulkių venų spindį. Priklausomai nuo šistosomų rūšies kiekviena patelė išskiria nuo 100 iki 3000 kiaušinėlių per parą.

Ligos paplitimas
Susirgimai paplitę visuose žemės kontinentuose ir registruojami 77 pasaulio šalyse. Jie išplitę tarp 38º šiaurės ir 35º pietų platumos. Dažniausiai registruojami Afrikoje, Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Pietvakarių Azijoje. Apie 80 proc. užsikrėtusių žmonių registruojama Afrikoje pietinėje Sacharos dalyje. Taip pat daug susirgimų registruojama Indijoje ir centrinės Kinijos kaimo vietovėse. Dėl dažnėjančios žmonių migracijos sergamumas šistosomatoze turi tendenciją plisti ir į kitas šalis.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šistosomatoze serga apie 200 mln. žmonių, daugiau kaip 500 mln. žmonių gyvena rizikos zonose ir turi pastovų pavojų užsikrėsti šia parazitoze. Kasmet nuo šių ligų miršta apie 1 mln. žmonių. Dažniausiai serga paaugliai.
Ši liga užima antrą vietą po maliarijos tarp tropinių ligų ir yra trečia tarp labiausiai paplitusių parazitinių ligų pasaulyje.
 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis šia liga žmogus, užsikrėtę naminiai ir laukiniai gyvūnai bei paukščiai, išskiriantys siurbikių kiaušinėlius su išmatomis arba šlapimu.

Gyvybinis ciklas
Visų šistosomų rūšių gyvybinis ciklas vyksta pagal vienodą schemą. Su išmatomis ar šlapimu šistosomų kiaušinėliai patenka į aplinką. Kad parazitas vystytųsi toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį, kur iš jų išsilaisvina lervos (miracidijos). Jos laisvai plaukioja vandenyje, po to įsiskverbia į moliusko (sraigės) organizmą. Moliusko kūne lervos intensyviai dauginasi ir virsta kita lervine stadija – cerkarija. Priklausomai nuo vandens temperatūros bei siurbikių rūšies moliusko kūne cerkarijos susiformuoja per 2–12 savaičių. Kiekvieną parą iš užsikrėtusio moliusko išeina keletas tūkstančių cerkarijų.
Cerkarijos yra smulkios 0,2 mm ilgio lervos, turinčios uodegėlę ir gerai išsivysčiusias prasiskverbimo liaukas, kurios išskiria audinius tirpdančius fermentus. Cerkarijos laikosi viršutiniame vandens sluoksnyje. Čia jos nejudėdamos „laukimo pozoje“ gali išbūti keletą parų.
 
Žmogaus užsikrėtimo būdai
Į žmogaus organizmą šistosomų cerkarijos patenka per odą ar gleivinę maudantis, dirbant ryžių laukuose arba geriant užterštą vandenį.
Cerkarijos, išskirdamos audinius tirpdančius fermentus, per 2–15 minučių prasiskverbia į odą (gleivinę) ir patenka į kraujagysles. Jauni parazitai, patekę į žmogaus organizmą migruoja kraujagyslėmis, per širdį, plaučius, patenka į kepenis. Kepenyse lervos suauga ir poruojasi. Po to, priklausomai nuo šistosomų rūšies, jos migruoja į šlapimo pūslės ar žarnyno  kraujagysles, kur patelė pradeda išskirti kiaušinėlius.
Praėjus 20–30 dienų po užsikrėtimo šistosomos jau parazituoja joms būdingose parazitavimo vietose. Žmogaus organizme šistosomos gali parazituoti 3–10 metų, kartais net iki 30 metų.


Klinika
Ligos pradžioje cerkarijoms skverbiantis į odą atsiranda odos paraudimas, taškinis išbėrimas bei niežulys.
Ūmi ligos stadija vystosi, kai organizme migruoja dar nesubrendusios šistosomos. Ši stadija yra panaši visoms šistosomų rūšims. Gali būti aukšta temperatūra (apie 39 °C), bendras silpnumas, kosulys, gali padidėti kepenys, kraujyje padaugėti leukocitų, eozinofilų. Ūmi ligos stadija dažniausiai trunka 1–2 savaites. Ji sunkesnė ir labiau išreikšta būna vaikams. Lėtinė ligos stadija vystosi, kai žmogaus organizme parazituoja suaugusios siurbikės. Labiausiai organus pažeidžia parazitų kiaušinėliai, kurie kaupiasi įvairių organų kraujagyslių spindyje. Ligos simptomai priklauso nuo siurbikės parazitavimo vietos.Šlapimo takų šistosomatozė (sukėlėjas S.haematobium) pažeidžia šlapimo pūslės, šlapimtalių bei lytinių latakų sieneles. Pirmas šio susirgimo požymis yra terminalinė hematurija, tai yra kraujo pasirodymas šlapinimosi pabaigoje. Vėliau vystosi šlapimo ir lytinių organų sistemos pažeidimai, moterims galimi menstruacinio ciklo sutrikimai, persileidimai. Kiaušinėliai patenka į šlapimo pūslės vidų ir su šlapimu išsiskiria į aplinką.Sergant žarnyno šistosomatoze (sukėlėjai S. mansoni, S.japonicum, S. intercalatum, S. mekongi) būdingas viduriavimas, pilvo skausmai. Ligai progresuojant atsiranda  kraujavimas iš storosios žarnos, pilvo pūtimas (meteorizmas), svorio kritimas, dalinis ar pilnas žarnos nepraeinamumas, vystosi kepenų cirozė, peritonitas. Labai padidėja blužnis. Žarnine šistosomatoze ypač sunkiai serga vaikai. Parazitai gyvena žarnų kraujagyslėse, todėl parazitų kiaušinėliai į aplinką išsiskiria su išmatomis.

Kaip liga nustatoma ?
Šistosomatozių diagnostika remiasi epidemiologiniais duomenimis (lankymasis endeminėse šalyse), klinikiniais simptomais ir laboratorinių tyrimų rezultatais.
Galutinė diagnozė nustatoma suradus išmatose, šlapime ar biopsinėje medžiagoje šistosomų kiaušinėlių.
Diagnozei nustatyti taip pat naudojami įvairūs kraujo imunologiniai testai: precipitacijos testas, IFA, ELISA ir RIA (su kiaušinėlių ir suaugusių siurbikių antigenais). Tačiau šie testai yra nepakankamai specifiški, todėl nėra plačiai naudojami. 
 
Profilaktika
Keliaujant į šalis, kur galima užsikrėsti šistosomatozia, reikėtų laikytis tam tikrų atsargumo priemonių:
 

  • Vengti maudytis ar braidyti gėlo vandens telkiniuose. Geriausia maudytis vandenyne, jūroje ar saugiuose plaukimo baseinuose.
  • Moliuskų (sraigių) daugiausia sekliuose vandenyse, kur jie minta organinėmis medžiagomis bei vandens augmenija, mažiau – vietose, kur yra didesnė vandens srovė (pvz., upės viduryje).
  • Ypač vengti kontakto reikėtų su gėlu vandeniu šviesiu paros metu, kai cercarijos palieka moliuskus ir yra aktyviausios.
  • Jei netyčia lietėte gėlą vandenį ar buvote vandenyje trumpą laiką, išlipus iš vandens reikia greitai (energingais judesiais) patrinti odą su sausu rankšluosčiu ar skysčiu (losjonu) turinčiu alkoholio – taip sumažinsite cerkarijų įsiskverbimo galimybę.
  • Jei planuojate kelionę į džiungles ar dykumą, įsitikinkite, kad kelionė bus trumpa ir nereikės per karštį atsivėsinti tvenkinyje, upelyje ar kitame vandens telkinyje. Jei turėsite pereiti per upelius ir pelkes, užsimaukite ilgus neperšlampamus batus.
  • Jei keliaujate automobiliu sausuma, visada turėkite porą guminių pirštinių, tuo atveju, jei turėtumėte pasisemti vandens iš upės ar tvenkinio mašinos radiatoriui atvėsinti.
  • Gėrimui naudojamas vanduo turi būti virinamas (apie 10 min.), apdorojamas chloro tabletėmis ar filtruojamas, nes cerkarijos būdamos vandenyje gali įsiskverbti per burnos gleivinę. Vandens nukenksminimas su jodo tabletėmis negarantuoja, kad vanduo yra saugus ir kad jame nėra jokių parazitų.
  • Prausimuisi ir skalbimui naudojamas vanduo turėtų būti 5 minutes kaitinamas 65 °C temperatūroje arba vanduo talpykloje turi būti laikomas 2–3 paras, nes per šį laiką cerkarijos žūva. Tačiau reikėtų įsitikinti, kad vandens talpykloje nėra moliuskų (sraigių).
  • Maistui naudoti virtas daržoves. Vengti salotų, nes lapai gali būti nuplauti su užkrėstu vandeniu.

 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė  
    
 

Šistosominis cerkarinis dermatitas yra liga, kurią sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančių šistosomų lervos (cerkarijos). Pirmas šią ligą 1950 m. aprašė amerikietis helmintologas Cortas, pastebėjęs, kad po maudymosi sekliuose stovinčiuose vandenyse ar ežeruose išberia odą, atsiranda odos niežulys, kuris po kelių dienų išnyksta.
 
Sukėlėjai
Ligos sukėlėjai yra vandens paukščių (ančių, kryklių, gulbių ir kt.) kraujo sistemoje parazituojančios šistosomų, priklausančių Schistosomatidae šeimai, lervos – cerkarijos. Suaugusios šistosomos parazituoja vandens paukščių organizme. Jų tarpiniai šeimininkai yra moliuskai. Šių parazitų gyvybinis ciklas analogiškas kaip ir šistosomų, tačiau šios cerkarijos žmogaus organizme nesivysto ir nesubręsta, nes žmogus šiai šistosomų rūšiai nėra tipinis galutinis šeimininkas.
 
Parazito vystymosi ciklas
Parazitų kiaušinėliams su paukščių išmatomis patekus į vandenį, iš jų išsirita lervos (miracidijos), kurios patenka  į moliusko organizmą. Moliusko kūne lervos intensyviai dauginasi ir virsta lervine stadija – cerkarija. Priklausomai nuo vandens temperatūros moliusko kūne cerkarijos susiformuoja per kelias savaites. Kiekvieną parą iš užsikrėtusio moliusko išeina keletas tūkstančių cerkarijų, kurios laisvai plaukioja vandenyje. Masinėse moliuskų susikaupimo vietose 1 ml vandens gali būti 5–7 tūkstančiai cerkarijų. Vandens paukščiams, plaukiojantiems tokiame užterštame vandenyje, cerkarijos prasiskverbia per paukščio odą, patenka į kraujagysles, per 2 savaites subręsta ir tampa suaugusiais parazitais, kurie išskiria kiaušinėlius. Ciklas kartojasi.
 
Paplitimas
Ši paukščių siurbikė yra paplitusi daugelyje pasaulio vietovių. Odos bėrimai po maudymosi Nemuno bei Minijos deltoje buvo aprašyti Lietuvos bei Rusijos mokslininkų. Cerkarijų gali pasitaikyti ir kituose Lietuvos vandens baseinuose bei ežeruose.
Paskutiniaisiais metais stebimas cerkarinio dermatito teritorinis išplitimas. Miesto ir priemiestinės vandenvietės turėjo įtakos stambiųjų upių vandens tekėjimo greičio sumažėjimui bei nekontroliuojamam vandens paukščių (ančių, žuvėdrų ir kita) dauginimuisi. Taip pat vandens telkinių teršimas organinėmis buitinėmis atliekomis sudarė sąlygas vystytis moliuskams, tarpiniams šistosomų šeimininkams. Labiausiai užterštas yra stovintis ar tekantis silpna srove vanduo.       
 
Žmogaus užsikrėtimo būdai

Žmogus užsikrečia kontaktuodamas su vandeniu, kuriame yra cerkarijų. Maudantis, žuvaujant, plaunant skalbinius cerkarijos prasiskverbia į odą ir sukelia dermatitą.
 
Klinika
Cerkarinio dermatito metu yra pažeidžiamos odos kraujagyslės. Pažeidimo vietoje jaučiamas dilgsėjimas, deginimas, odos niežulys, atsiranda bėrimai. Šie simptomai atsiranda praėjus 10–15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu ir išnyksta po kelių valandų, rečiau – po kelių dienų. Pakartotinai užsikrėtus, dermatitas būna labiau išreikštas (stiprus paraudimas su spuogeliais), lydimas stipraus niežulio, kuris gali išlikti 5–7 dienas. Jei invazija intensyvi, gali pakilti temperatūra. Ligos eiga gali varijuoti nuo lengvos iki sunkios stadijos, priklausomai nuo organizmo imuninės būklės. Jei žmogus kasydamasis pažeidžia odą, liga gali komplikuotis antrine bakterine infekcija.
 
Cerkarinio dermatito profilaktika
 Vengti kontakto su užterštu vandeniu.
Išlipus iš vandens iš karto energingais judesiais nusitrinti kūną rankšluosčiu.
Odos paviršiui nuvalyti naudoti skysčius, turinčius alkoholio.
Kadangi cerkarijų prisitvirtinimą stimuliuoja odos lipidai, prieš lipant į vandenį kūną nuvalyti spiritiniu losjonu ar nusiplauti su muilu.
Tvenkinius, kuriuose maudosi žmonės, saugoti nuo teršimo organinėmis medžiagomis, valyti nuo vandens augalų, kurie yra pagrindinis moliuskų maistas.
 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė  
    
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14