Salmoneliozė – tai viena dažniausių zoonozių, kurią sukelia salmonelėmis vadinamos bakterijos. Šios bakterijos sukelia plonosios žarnos uždegimą, todėl liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo ir galvos skausmais. Šie ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 12 – 72 valandų po užsikrėtimo. Liga paprastai trunka 4 – 7 dienas ir daugelis pasveiksta be specifinio gydymo. Kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus. Tokiu atveju negydant liga gali baigtis mirtimi. Sunkesnė ligos eiga būna kūdikiams, mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms bei asmenims su silpnesne imunine sistema.
 
Sukėlėjai ir jų savybės
Yra žinoma daugiau nei 2000 įvairių salmonelių rūšių ir dauguma jų gali sukelti infekcinę ligą žmogui ir gyvūnams. Salmonelės pakankamai atsparios išdžiūvimui, šalčiui, tačiau jautrios aukštos temperatūros poveikiui. Jos ilgai išlieka gyvybingos užšaldytoje mėsoje, o atitirpintame maiste vėl gali daugintis. Palankiausia temperatūra salmonelėms maiste daugintis yra nuo 20 iki 40 laipsnių.
 
Infekcijos šaltinis
Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Sergantis salmonelioze žmogus taip pat gali būti infekcijos šaltiniu.

Plitimo būdai
Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, pieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Tačiau salmonelioze užsikrėsti galima ir per įvairias gyvūnų fekalijomis užterštas daržoves. Nors bakterijos gali būti randamos žalioje mėsoje, paukštienoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame, nevirintame piene, tačiau termiškai apdorojant šį maistą, salmonelės jame žūsta. Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir kitose Europos, pasaulio šalyse, salmoneliozė dažniausiai plinta per kiaušinius, vištieną ir jų produktus.
Maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų pasinaudoję tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo dorota žalia mėsa bei vištiena, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų.
Gatavas vartojimui paruoštas maistas gali būti užterštas, kai jis kurį laiką laikomas šaldytuve liečiasi su žaliu.
Kadangi salmonelės gali būti randamos namų augintinių (kačiukų, šuniukų, reptilijų), ypatingai viduriuojančių, išmatose, todėl užsikrėsti galima nenusiplovus rankų po sąlyčio su jų išmatomis. Tokiu būdu galimas užsikrėtimas ir nuo kitų naminių gyvūnų.

Kaip sumažinti riziką užsikrėsti?
Salmoneliozės prevencijai vakcinos nėra. Todėl būtina įsiminti ir žinoti šias pagrindines taisykles, padėsiančias sumažinti užsikrėtimo riziką:
1. Nevartoti žalio ar nepakankamai šiluminiai apdoroto gyvūninio maisto: mėsos, vištienos, kiaušinių, pieno.
2. Vengti kryžminio maisto užteršimo.
3. Negaminti maisto kitiems sergant salmonelioze ar kurį laiką skiriant sukėlėją.
4. Plauti rankas po sąlyčio su gyvūnų ar sergančio salmonelioze žmogaus išmatomis.

Kaip išvengti salmoneliozės?
1. Tinkamai tvarkyti žalią vištieną, kitą mėsą ir jų produktus:

  • Žalią mėsą parduotuvėje dėti į plastikinį maišelį, kad išvengti sąlyčio su kitu maistu;
  • Nedelsiant įdėti parsineštą maistą į šaldytuvą, kad išvengti jame esančių bakterijų dauginimosi;
  • Sušaldytą vištieną, mėsą atitirpinti šaldytuve;
  • Prieš gaminimą visada nuplauti vištieną bei kitą mėsą;
  • Maistą šaldytuve laikyti taip, kad jis nesiliestų su kitu maistu arba skystis nuo žalios mėsos nenuvarvėtų į vartojimui paruoštą maistą;
  • Kruopščiai nuplauti po tekančiu karštu vandeniu su indų plovikliu peilį, lentelę, kitus virtuvės įrankius bei rankas po žalios mėsos, vištienos dorojimo, kad išvengti kryžminės kito maisto taršos;
  • Pakankamai gerai išvirti, iškepti vištieną, kitą mėsą ir jų produktus. Prieš vartodami šį maistą įsitikinti, kad nebėga rausvas skystis;
  • Neragauti ir nevalgyti žalios mėsos, faršo.

2. Tinkamai tvarkyti kiaušinius ir jų produktus:

  • Maistui vartoti tik šviežius kiaušinius;
  • Kiaušinius laikyti tik šaldytuve;
  • Nevartoti suskilusių ar nešvarių kiaušinių;
  • Visada nusiplauti rankas po kiaušinių tvarkymo;
  • Vartoti tik gerai išvirtus ar iškeptus kiaušinius. Tinkamai šiluminio apdoroto kiaušinio trynys neturi būti skystas ar minkštas;
  • Išvirtus ar keptus kiaušinius suvartoti nedelsiant. Nelaikyti šiltų kiaušinių daugiau nei 2 valandas kambario temperatūroje;
  • Vengti maisto su žaliais kiaušiniais, ypatingai namuose gamintų ledų, kremo, plakto trynio su cukrumi. Pramonės įmonėse šie maisto produktai gaminami iš pasterizuotų kiaušinių, todėl jie yra saugūs.

3. Nevartoti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, vištienos, žalių kiaušinių, nepasterizuoto ar nevirinto pieno.
 
4. Nesuvalgytą maistą laikyti šaldytuve, o prieš vartojimą pakartotinai pakaitinti.
 
5. Visada nusiplauti rankas prieš gamindami maistą ir kiekvieną kartą po žalios mėsos dorojimo, pasinaudojus tualetu, po sąlyčio su gyvūnų, ligonių išmatomis.
 
6. Priminti vaikui nusiplauti prieš valgį rankas, ypatingai jei jis žaidė su namų augintiniu.
 
7. Negaminti maisto svečiams, pobūviui sergant.
 
8. Tuo pačiu metu netvarkyti žalios mėsos ar vištienos ir negaminti maisto kūdikiui.
 
9. Saugiausias maistas kūdikiui yra motinos pienas, kuris apsaugo ir nuo kitų ligų.

 
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

SALMONELIOZĖS PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Sarkocistozė (sarkosporidiozė) yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Sarcocystis genties pirmuonys. Žinoma keliolika sarkocistų rūšių, kurios parazituoja naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, roplių ir žmogaus organizme. Žmonėms ši infekcija pasireiškia žarnyno funkcijos sutrikimais arba raumenų skausmais.
 
Ligos sukėlėjai
Sarkocistos (arba sarkosporidijos) yra viduląsteliniai parazitai. Žinoma apie 130 sarkocistų rūšių, kurios nei gyvūnams, nei žmogui nėra pavojingos. Manoma, kad daugelis sarkocistų rūšių yra plačiai paplitusios ir nekelia didelės rizikos žmonių sveikatai. Nustatytos dvi žmogui pavojingos sarkocistų rūšys – Sarcocystis suihominis ir Sarcocystis bovihominis, kurios gali sukelti negalavimus.
 
Parazito vystymosi ciklas
Sarkocistų vystymasis vyksta galutinių ir tarpinių šeimininkų organizmuose. Galutiniai šeimininkai yra mėsėdžiai gyvūnai, kurie užsikrečia, kai į jų virškinimo traktą patenka mėsos su sarkocistomis. Sarkocistos gyvena galutinio šeimininko plonajame žarnyne. Jų žarnyne vyksta sarkocistų lytinis vystymasis, susiformuoja oocistos, kurios su išmatomis patenka į aplinką. Su išmatomis išsiskiria jau subrendusios oocistos arba iš jų išsilaisvinusios sporocistos. Galutiniai šeimininkai oocistas pradeda išskirti praėjus 7–14 dienų po užsikrėtimo. Oocistų šalinimasis su išmatomis trunka nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Todėl sergantys gyvūnai užteršia aplinką: dirvožemį, žolę, vandenį.

Tarpiniai šeimininkai, žolėdžiai naminiai ir laukiniai gyvūnai (galvijai, kiaulės, arkliai, buivolai, kupranugariai ir kt.), užsikrečia ėsdami ar gerdami užkrėstą oocistomis ar sporocistomis žolę ar vandenį. Patekę į tarpinio šeimininko organizmą parazitai per žarnyno gleivinę patenka į kraują ir su krauju nukeliauja į raumenis, kur vyksta nelytinis parazito vystymosi ciklas. Per 2–3, kartais 12 mėnesių po užsikrėtimo, tarpinių šeimininkų raumenyse susidaro cistos (dar vadinamos sarkocistomis). Jos būna pailgos, išsidėsčiusios išilgai raumenų skaidulų, nuo 0,5 iki 5 mm ilgio, todėl matomos plika akimi. Šios cistos yra invazinės (užkrečiamos) galutiniams šeimininkams – mėsėdžiams gyvūnams, taip pat žmogui.
Galutiniams šeimininkams (mėsėdžiams gyvūnams) sarkocistos nesukelia pastebimų patologinių pakitimų, tačiau užsikrėtę gyvūnai gali viduriuoti. Tarpiniams šeimininkams (pvz., veršeliams) patogeninis poveikis vyksta kraujagyslėse, todėl gali išsivystyti taškinės kraujosruvos įvairiuose organuose ir širdyje. Sunkiais atvejais veršeliai gali gaišti. Užsikrėtusios karves, avys gali abortuotis. Gyvuliams dažnai pasitaiko lėtine sarkocistoze. Tokiais atvejais išsivysto pažandinė edema, išsekimas.
Žmogus gali būti šių parazitų galutiniu ir tarpiniu šeimininku. Galutiniu šeimininku žmogus gali būti S. suihominis ir S. bovihominis, tarpinių šeimininkų – kitų rūšių sarkocistoms. Todėl žmogaus organizme sarkocistos gali parazituoti žarnyne, sukeldamos virškinimo trakto funkcijos sutrikimus, arba raumenyse sudaryti cistas.
 
Ligos paplitimas
Ši liga yra paplitusi visame pasaulyje, o ypač Pietryčių Azijoje. Pasitaiko ir Lietuvoje.
 
Infekcijos šaltinis
Sarkocisroze sergantys laukiniai ir naminiai gyvūnai.
 
Užsikrėtimo būdai
Žmogus sarkocistoze užsikrečia sarkocistoms per burną patekus į virškinimo traktą.
Sarkocistoze žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų skerdieną (dažniausiai jautieną ir kiaulieną). Manoma, kad žmogus yra šiai infekcijai palyginti neimlus, nes užsikrečia retai, nors sukėlėjas ir labai paplitęs tarp naminių gyvūnų.
Taip pat žmogus gali užsikrėsti per užterštą oocistomis ar sporocistomis aplinką, dirvožemį, vandenį, maistą, rankas ir kt.
Žmonės gali įgyti žarnyno ir raumenų sarkocistozę.
Raumenų sarkocistoze žmonės užsikrečia tuomet, kai parazitai į žmogaus organizmą patenka iš užterštos oocistomis aplinkos per nešvarias rankas, užterštą maistą, geriant užterštą vandenį. Šiuo atveju žmogus parazito vystymosi cikle yra kaip tarpinis šeimininkas. Jo raumenyse formuojasi sarkocistos.
Žarnyno sarkocistozė vystosi, kai žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų skerdieną (dažniausiai jautieną ir kiaulieną), kurioje yra susiformavę sarkocistos. Sarkocistos virškinimo trakte netenka apvalkalo, iš jų išsilaisvina parazitai, kurie prasiskverbia į plonosios žarnos epitelį, kur dauginasi ir vystosi.
 
Klinika
Žmogui užsikrėtus dažniausiai liga praeina be simptomų. Kartais gali atsirasti pilvo skausmai, pykinimas, pasunkėjęs kvėpavimas, greitas pulsas ir viduriavimas. Šie simptomai gali trukti iki 36 valandų. Jei į žmogaus organizmą patenka daug parazitų, ligonį vargina pilvo pūtimas ir skausmas, kuris gali trukti nuo vienos iki keturių savaičių. Kraujyje gali atsirasti eozinofilija (eozinofilų kiekio padidėjimas). Sunkesniais atvejais gali būti karščiavimas, apatinių galūnių patinimas, raumenų skausmai, niežtintys odos bėrimai, poodiniame audinyje gali atsirasti mazgelių. Sukėlėjai (oocistos ar sporocistos ) su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 10–14 dienų po užsikrėtimo.
 
Kaip liga nustatoma?
Nustatant ligą visada įvertinami ligos simptomai, epidemiologiniai duomenys (kelionė į endemines vietoves) ir atliekami laboratoriniai tyrimai.
Esant žarnyno sarkocistozei, diagnozė patvirtinama šviežiose išmatose radus ligos sukėlėjų (oocistų ar sporocistų).
Esant raumenų sarkocistozei, atliekama raumenų biopsija iš tos vietos, kurioje jaučiamas didžiausias skausmas. Taip pat gali būti atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas, kompiuterinės tomografijos skenavimas. Gali būti atliekamas kraujo tyrimas eozinofilijai ir kraujo serologiniai tyrimai antikūnams nustatyti.
 
Gydymas
Jei liga praeina be simptomų, gydymas neskiriamas. Esant sunkiai klinikai (ypač raumenų sarkocistozei) yra skiriamas gydymas, vaistus skiria infekcinių ligų gydytojas.
 
Profilaktika
Siekiant išvengti žarnyno sarkocistozės, žmonės turėtų nevalgyti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, ypač jautienos ir kiaulienos. Sarkocistos mėsoje žūva ją kaitinant 70 °C temperatūroje 20 minučių arba mėsą užšaldžius ir palaikius dvi dienas.
Laikytis reikiamos higienos ir sanitarijos: plauti rankas prieš valgį, plauti daržoves, vaisius prieš vartojimą, nenaudoti vandens iš atvirų vandens telkinių vaisių / daržovių plovimui, atvirų telkinių vandenį naudoti tik virintą.
Saugoti aplinką / vandens telkinius nuo žmonių ar gyvūnų teršimo išmatomis.
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė
.
 

Sifilis – lytiškai plintanti infekcija (LPI), kurią sukelia blyškioji treponema (Treponema pallidum), į organizmą patenkanti per gleivines (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos) ar odos smulkius pažeidimus (įtrūkimus) lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu, kai infekuoto asmens odos paviršiuje ar gleivinėje yra bėrimų. Bėrimai dažniausiai būna ant išorinių lyties organų, makšties gleivinėje, tiesiojoje žarnoje, išangėje, taip pat gali atsirasti ant lūpų ar burnoje. Nėštumo metu užsikrėtusi sifiliu moteris gali perduoti infekciją savo naujagimiui. Sifilis neplinta per buitinius kontaktus.

Sifilio simptomai ir požymiai
Daugelį metų dalis asmenų, užsikrėtusių sifiliu, gali neturėti ar nepastebėti jokių infekcijos požymių, todėl jiems vystysis vėlyvojo sifilio komplikacijos. Pirminis sifilis dažniausiai pasireiškia viena opa, vadinama šankeriu, ir limfmazgių, esančių kirkšnių srityje, padidėjimu. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų praeina nuo 10 iki 90 dienų (vidutiniškai 21 diena). Opa, atsiradusi infekcijos patekimo vietoje, paprastai būna kietu dugnu, apvali, nedidelė ir neskausminga. Retais atvejais gali formuotis ir daugybinės opos kitose kūno vietose (burnoje, ant liežuvio, pažastyse ir kt.). Po kelių savaičių opa gali užgyti savaime, tačiau, jei nepaskiriamas gydymas, infekcija (sifilis) progresuoja į antrinę stadiją. Antrinis sifilis pasireiškia bėrimu, prasidedančiu vienoje ar keliose kūno srityse, praėjus 3-6 savaitėms po pirminio bėrimo atsiradimo ant odos bei gleivinėje. Atsiranda įvairūs neniežtintys bėrimai (rausvos padų ir delnų papulės, išaugos (plačiosios kondilomos) lyties organų gleivinėje, sifilinė angina, baltos dėmelės (dažnai aplink kaklą susidaro „veneros karoliai“), padidėja daugelis limfmazgių (limfadenopatija). Rečiau pluoštais iškrenta plaukai ar atsiranda difuzinis plaukų slinkimas, pažeidžiamos akys. Odos ir gleivinės pažeidimai gali išnykti ir savaime, nesigydant, tačiau liga progresuoja ir vystosi vėlyvasis sifilis, pažeidžiantis vidaus organus. Kol asmuo nejunta jokių sveikatos sutrikimų, o tai gali trukti keletą metų, jam būna latentinis (slaptasis) sifilis.

Sifilis ir nėštumas
Sifilis gali būti perduodamas nėštumo metu kūdikiui. Priklausomai kaip ilgai nėščioji užsikrėtusi, gali įvykti savaiminis persileidimas, priešlaikinis gimdymas, gimti negyvas kūdikis, taip pat kūdikiui gali būti specifinių infekcijos požymių arba jie gali atsirasti vėliau, jei nebus paskiras gydymas. Siekiant apsaugoti naujagimius, Lietuvoje nuo 2007 m. visoms nėščiosioms sudarytos sąlygos nemokamai pasitikrinti dėl sifilio. Nėščiosios tiriamos du kartus: 12 savaitę ir 29-40 nėštumo savaitę. Imamas kraujas iš venos.

Sifilio diagnostika
Sifilis diagnozuojamas remiantis būdingais klinikiniais požymiais bei kraujo tyrimais, kartais mikroskopu tiriama medžiaga iš bėrimų. Kraujas imamas iš venos. Antikūnai kraujyje, rodantys organizme esančią infekciją, atsiranda kelios dienos po klinikinių požymių pasireiškimų.

Sifilis ir ŽIV infekcija
Dėl sifilio atsiradusios lyties takų opos ar gleivinės pažeidimai nuo 2 iki 5 kartų padidina riziką užsikrėsti ŽIV infekcija. Sifilis, kaip ir kitos LPI, yra ŽIV infekcijos indikatorius, susijęs su rizikinga lytine gyvensena.

Sifilio gydymas
Gydymą skiria gydytojas. Infekcija lengvai pagydoma ankstyvosiose stadijose. Besigydantys asmenys privalo susilaikyti nuo lytinių santykių, kol odos ir gleivinių pažeidimai visiškai išnyksta. Susirgęs asmuo privalo informuoti savo lytinius partnerius, kad jie išsitirtų ir būtų paskirtas reikiamas gydymas. Visi lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir gydomi kartu. Asmuo, vieną kartą persirgęs sifiliu, gali užsikrėsti vėl. Gydymo efektyvumas įvertinamas tik atlikus laboratorinius tyrimus.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu. Bėrimai, pūslelės ar opos – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją.

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Internetinės ir mobiliosios aplikacijos (programėlės)

 

LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

 

ĮGIMTO SIFILIO PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

 

 

 

Sindbio virusas (SINV) yra Togaviridae šeimos alfavirusų genties virusas ir yra giminingas su čikungunijos alfa virusu.
Sindbio virusas pirmą kartą buvo išskirtas iš Culex uodų 1952 m. Nilo upės deltoje Egipte. Pirmieji žmonių užsikrėtimo atvejai buvo aprašyti 1967 m. Ugandoje, 1963 m. – Pietų Afrikoje ir 1967 m. – Australijoje.
SINV infekcijos sukelta klinikinė liga vadinama Pogostos liga (Suomijoje), Ockelbo liga (Švedijoje) ir Karelijos karštine (Rusijoje).
 
Klinikiniai požymiai
SINV infekcijos inkubacinis laikotarpis dažnai būna trumpesnis nei septynios dienos. Būdingas juosmens srities ir galūnių, dažniausiai niežtintis, makulopapulinis bėrimas, lengvas karščiavimas ir sąnarių simptomai, ypač riešuose, klubuose, keliuose, kartais kartu su pykinimu, bendru negalavimu, galvos skausmu ir raumenų skausmu. Vaikams klinikinė eiga paprastai būna lengva ir simptomai gali nepasireikšti. Besimptomės infekcijos nėra neįprastos. Mirties nuo šių infekcijų registruota nebuvo.
Paprastai ligos simptomai sumažėja per 1-2 savaites, tačiau daugeliui pacientų SINV infekcija sukelia nuolatinius sąnarių pažeidimus, kurie gali tęstis mėnesius ar metus ir retais atvejais gali sukelti lėtinį artritą.
 
Epidemiologija
Sindbio virusas yra plačiai ir nuolatos randamas vabzdžių (pagrindiniai platintojai yra Culex ir Culiseta uodai) ir stuburinių organizmuose Eurazijoje, Afrikoje ir Okeanijoje. Tačiau kliniškai SINV infekcija žmonėms registruota beveik vien tik Šiaurės Europoje, kur ji yra endeminė ir kur periodiškai pasitaiko didelių protrūkių. Kartais atvejai registruojami Australijoje, Kinijoje ir Pietų Afrikoje.
SINV ar antikūnai prieš SINV buvo identifikuoti laukinių gyvūnų populiacijoje šiose šalyse: Austrijoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje, Moldovoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Serbijoje, Slovakijoje , Ispanijoje, Švedijoje, Ukrainoje, taip pat JK.
Suomijoje ir Švedijoje registruoti protrūkiai. Suomijoje kiekvienais metais nustatoma ligos atvejų, bet didesnių ligos protrūkių įvyksta kas septynerius metus; 2002 m. protrūkio metu, ypač endeminiame Šiaurės Karelijos regione, sergamumo rodiklis buvo 81 atvejis 100 000 gyventojų.

Rezervuaras
Manoma, kad SINV ciklai vyksta tarp ornitofilinių uodų rūšių ir paukščių. Paukščiai gali būti įtraukti į natūralų SINV ciklą kaip svarbus rezervuaras, tačiau gali dalyvauti ir kiti stuburiniai gyvūnai. Artimi Pietų Afrikos ir Šiaurės Europos SINV padermių ryšiai rodo, kad migruojantys paukščiai gali pernešti virusą dideliais atstumais.
 
Perdavimas
Culex ir Culiseta genčių uodai yra laikomi pagrindiniais platintojais žmonėms perduodant SINV, bet virusas taip pat buvo išskirtas iš Aedes ir Anopheles uodų. Šiaurės Europoje žmonės dažniausiai serga rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai vyrauja pagrindinės platintojų rūšys. Dabartiniu metu manoma, kad SINV infekcija užtikrina ilgalaikį imunitetą. Nėra jokių duomenų apie viruso perdavimą nuo žmogaus žmogui. Nėra įrodymų dėl kraujo donorystės rizikos, tačiau negalima to visiškai atmesti. Nepaisant to, vireminis SINV infekcijoje langas yra siauresnis ir jo titrai yra mažesni už čikungunijos viruso infekciją, tai rodo, kad kraujo donorystės rizika pernelyg maža.
 
Rizikos grupės
Visi asmenys, neturintys imuniteto SINV ir paveikūs uodams, gali užsikrėsti. Endeminiuose rajonuose dažniausiai serga 30-69 metų amžiaus asmenys. Simptominė infekcija vienodai pasireiškia tiek vyrams, tiek moterims.
 
Prevencinės priemonės
Prieš SINV infekciją nėra vakcinų ar profilaktinių vaistų. Teritorijose, kuriose yra žinoma apie SINV cirkuliaciją, prevencija remiasi asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuo uodų, įskaitant tinkamus drabužius (ilgos rankovės ir kelnės) ir repelentus.
 
Diagnozė
Kliniškai įtariama SINV infekcija patvirtinama laboratoriniais tyrimais. Ūminė SINV infekcijos laboratorinė diagnozė pagrįsta SINV imunoglobulino M (IgM) antikūnų ar IgG serokonversijos nustatymu poriniuose mėginiuose, paimtuose dviejų savaičių intervalu, dažniausiai naudojant testą ELISA. Antikūnus taip pat galima aptikti imunofluorescencijos ir hemagliutinacijos slopinimo metodais. Diagnostiniai tyrimai atliekami tik specializuotose laboratorijose.
Imunoglobulino M antikūnų aptinkama per aštuonias dienas, o IgG antikūnų – per 11 dienų nuo simptomų atsiradimo. Daugiau kaip trečdalis pacientų turi IgM antikūnus net šešis mėnesius po infekcijos, tai gali būti susiję su nuolatiniais simptomais. Immunoglobulino G antikūnai gali būti aptinkami visą gyvenimą. Teigiamas IgG su neigiamu IgM testo rezultate yra ankstesnio imuniteto požymis. Molekulinės diagnostikos metodai (pvz., RT-PCR) šiuo metu netaikomi įprastinei SINV infekcijos laboratorinei diagnostikai.
 
Gydymas
SINV infekcijai netaikomas specialus antivirusinis gydymas. Gydymas simptominis: antihistamininiai vaistai gali būti naudojami niežėjimui sumažinti. Sąnarių skausmui sumažinti kartais vartojami kortikosteroidai, tačiau jų veiksmingumo įrodymų nėra.
 
Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

Skarlatina - tai Streptococcus pyogenes (toliau – S. pyogenes) bakterijos sukeliama infekcinė liga, kuri pasireiškia karščiavimu, angina ir  tipiškais bėrimais odoje. Dažniausiai A grupės beta hemoliziniai streptokokai sukelia paprastą anginą ir tik 10-15 proc. streptokokinės infekcijos atvejų pasireiškia skarlatinos sindromu. A grupės beta hemolizinis streptokokas (S. pyogenes) gali sukelti daug kitų ligų: ūminį faringotonzilitą, pūlinėlinę (impetigo), nekrozinį fascijitį, pneumoniją, osteomielitą, vidurinį otitą, meningitą ir kitas ligas, chirurginių žaizdų infekciją. Negydant ar nesėkmingai gydant, streptokokinė infekcija gali sukelti širdies, inkstų, plaučių, ausų, kaulų ir kitų organų pažeidimą.
 
Ligos sukėlėjai žmogui nuo žmogaus plinta oro–lašeliniu būdu, todėl užsikrečiama nuo kalbančio, kosinčio ar čiaudinčio infekuoto žmogaus per ligonio užkrėstus daiktus, maistą. Persirgus skarlatina, įgyjamas imunitetas, tačiau galima susirgti ir kartotinai. Nuo skarlatinos skiepų nėra.

Sukėlėjo savybės
Streptococcus pyogenes yra aerobinė gram teigiama ekstraląstelinė bakterija. Bakterija sudaryta iš nejudrių, sporų nesudarančių  kokų ir  yra mažesnė nei 2 µm ilgio, sudaranti  didesnes nei  0,5 mm dydžio kolonijas, augdama ant kraujo agaro sudaro  ß-hemolizinio augimo raštą  ir turi  daugiau nei 60 skirtingų kamienų.
 
Patogeniškumas / toksiškumas
Ši bakterija gali sukelti daug infekcijų. Tai gali būti streptokokų sukeltas gerklės uždegimas, kuriam būdingas karščiavimas, padidėjusios tonzilės, tonzilių eksudatas, jautrūs kaklo limfmazgiai ir bendras negalavimas. Negydomas ūminis gerklės uždegimas gali trukti 7-10 dienų. Skarlatina (rožinės raudonos spalvos išbėrimas ir karščiavimas), taip pat pūlinėlinė (tai streptokokų sukelta pūlinėlinė-šašinė paviršinių odos sluoksnių liga) ir pneumonija yra taip pat šios bakterijos sukeliamos ligos. Sepsis, vidurinės ausies uždegimas, mastitas, celiulitas, rožė, miozitas, osteomielitas, sepsinis artritas, meningitas, endokarditas, perikarditas ir naujagimio infekcijos yra mažiau paplitusios S. pyogenes sukeltos infekcijos. Streptokokinis toksinis šoko sindromas, ūminis reumatas, streptokokinis glomerulonefritas (uždegimas, hematurija, karščiavimas, edema, hipertenzija, nuosėdos šlapime ir sunkus inkstų skausmas) ir nekrozuojantis fascitas (ūmi ir progresuojanti poodinio audinio infekcija, hemoraginės pūslės, minkštųjų audinių krepitacija ir irimas) yra vieni iš rimtesnių komplikacijų, susijusių su S. pyogenes infekcijomis. Kasmet dėl ​​sunkių S. pyogenes infekcijų miršta apie 500 tūkst. žmonių visame pasaulyje. Nekrozuojantis fascitas nužudo apie 30 proc. pacientų ir mirtingumas nuo streptokokinio toksinio šoko sindromo siekia 30-70 proc.

Sergamumo epidemiologiniai ypatumai 
Streptokokų gana dažnai randama vaikų nosiaryklėje. Dažnai A grupės β hemolizinis streptokokas sukelia anginą, tačiau tik apie 10-15 proc. streptokokinės infekcijos atvejų pasireiškia skarlatinos sindromu. Skarlatina suaugusieji serga rečiau nei vaikai, nes dėl lengvai plintančios infekcijos oru su lašeliais žmonės užsikrečia vaikystėje ir perserga kliniškai ryškia ar ne taip išreikšta forma. Dažniausiai serga  2-8 metų vaikai. Šios ligos protrūkių pasitaiko ten, kur infekcijos plitimas lengviausiai realizuojasi: vaikų lopšeliuose  darželiuose, mokyklose. Vaikams iki 2 metų skarlatina pasitaiko retai, nes jie turi iš mamos gautus antikūnius prieš streptokokų gaminamus egzotoksinus, o didžioji dalis (apie 80 proc.) vaikų iki 10 metų jau turi susidariusius antikūnius prieš streptokokų egzotoksinus.
 
Persirgus skarlatina įgyjamas imunitetas, tačiau galima susirgti ir pakartotinai
Klinikinės šios bakterijos formos ir sukeltų ligų paplitimas  įvairiose pasaulio dalyse yra įvairūs. Vidutinio klimato juostoje žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį vyrauja  streptokokinis faringitas. Kiekvienais metais pasaulyje yra diagnozuojama apie 600 mln. S. pyogenes sukeltų faringito atvejų. 15-20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi S. pyogenes sukėlėją gerklėje ir turi didelę riziką sirgti. Streptokokinė pūlinėlinė vaikams dažniau registruojama šilto ir drėgno klimato šalyse ir kiekvienais metais visame pasaulyje nustatoma apie yra 100 mln. šios infekcijos atvejų. Kasmet pasaulyje nustatoma apie 18 mln. invazinių infekcijų atvejų, daugiausia tarp vyresnio amžiaus gyventojų. Streptokokinis glomerulonefritas yra sezoninė liga ir yra labiau paplitusi tarp vaikų, jaunuolių ir vyrų. Blogos sanitarinės gyvenimo sąlygos ir prasta higiena padidina A grupės β hemolizinio streptokoko infekcijos protrūkių galimybę.


Infekcijos perdavimo būdai
Pagrindiniai sukėlėjo perdavimo būdai yra per orą su lašeliais nuo kalbančio, kosinčio ar čiaudinčio infekuoto žmogaus, sąlyčio būdu su išskyromis iš nosies, su pūlinėliais pažeista oda.
 
Inkubacinis laikotarpis
Inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka 1-6 d.
 
Užkrečiamumas
Negydomas pacientas, sergantis skarlatina, kitus gali užkrėsti 2-3 sav. Jei vartojami antibiotikai, užkrečiamasis laikotarpis sumažėja iki 24 val. 


Bakterijų atsparumas 
Bakterijos S. pyogenes yra jautrios šių dezinfektantų poveikiui: 1 proc. natrio hipochloritui, 4 proc. formaldehidui, 2 proc. gluteraldehidui, 70 proc.  etanoliui, 70 proc.  propanoliui, 3-6 proc. vandenilio peroksidui, 0,16 proc.  jodo tirpalui.
 
Veikiamos ne trumpiau kaip 15 minučių drėgnu karščiu (121 ° C temperatūroje) ir ne mažiau kaip 1 valandą sausu karščiu (170 ° C temperatūroje) bakterijos žūva.
Ant sausų paviršių (ne šeimininko organizme) bakterijos gali išgyventi nuo 3 d. iki 6 mėn. Leduose S. pyogenes bakterijos gali išlikti gyvybingos 18 d., nepasterizuotame 15-37º C temperatūros piene  96 val.,  kambario temperatūros svieste 48 val.

Klinikinis ligos pasireiškimas
Liga prasideda staiga karščiavimu (iki 40ºC), gerklės, galvos skausmu, pykinimu, kartais vėmimu,  apetito stoka, bendru negalavimu. Kartu būna padidėję ir skausmingi kaklo limfmazgiai, patinusios ir paraudusios tonzilės ir žiočių lankai, o ant gomurio ir ant  liežuvėlio matomi tamsiai raudonos spalvos taškeliai. Liežuvis būna pasidengęs baltu apnašu, tik kraštai ir galiukas išlieka raudoni, padidėję liežuvio speneliai. Liežuvis atrodo kaip balta braškė. Išnykus apnašui (po 4-5 d.) liežuvis tampa panašus į raudoną braškę. Šis ligos laikotarpis tęsiasi nuo 1 iki 5 d., jis baigiasi prasidėjus būdingam skarlatininiam bėrimui. Pirmiausia išberia po ausimis, krūtinės ir pažastų srityse, o per 24 val. nuo bėrimų pradžios būna išbertas jau ir visas kūnas. Beria smulkiais skaisčiais taškeliais paraudusioje, paburkusioje odoje. Veidas lieka neišbertas, tik būna ryškiai raudonas, o nosies-smakro trikampis – pabalęs (vadinamasis „skarlatininis trikampis“). Išplitus bėrimui oda atrodo kaip nudegusi saulėje, o dėl iškilusių bėrimo elementų ji būna panaši į žąsies odą. Ryškiausi bėrimai būna ten, kur susidaro odos raukšlės: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje, pakinklio raukšlėse. Bėrimai laikosi apie savaitę. Po 7-10 d. nuo pirmųjų bėrimų prasideda odos lupimasis. Lupasi rankų, ypač pirštų, liemens ir kojų oda.

Diagnostikos principai
Skarlatina paprastai diagnozuojama pagal būdingus požymius. Diagnozės laboratoriniam patvirtinimui gali būti atliktas mikrobiologinis žiočių tepinėlio pasėlio tyrimas. Taip pat gali būti atliekami serologiniai (ieškant antikūnų kraujyje) ir antigenų (bakterijų dalelių) nustatymo testai. 

Gydymo principai
Susirgus rekomenduojama kreiptis pas šeimos gydytoją, kuris paskirs tinkamą gydymą. Paprastai  streptokokinė infekcija gydoma antibiotikais. 

Profilaktika
Kaip sumažinti užsikrėtimo riziką? 

Deja, skiepų nuo skarlatinos nėra, todėl apsisaugoti nuo šios ligos sunku. Tačiau galima sumažinti riziką ja užsikrėsti ir susirgti laikantis visų atsargumo priemonių. Tam, kad skarlatiną sukeliančių bakterijų nepatektų į organizmą, reikia:

  • dažnai plauti rankas,
  • neliesti jomis veido,
  • nekišti daiktų į burną,
  • nevalgyti ant žemės nukritusio maisto
  • vengti kontakto su ligoniu.

Sergančiam vaikui patariama išskirti atskirus indus ir juos laikyti atskirai nuo kitų šeimos narių naudojamų įrankių.
 
Jei kuris šeimos narys serga skarlatina ar kitomis infekcinėmis ligomis, reikia dažnai vėdinti patalpas ir saugoti vaikus nuo artimo kontakto su sergančiuoju.
Vaikai, susirgę skarlatina, neturėtų lankyti ugdymo įstaigos mažiausiai 24 valandas po pradėto gydymo antibiotikais.
 
Aplinkos valymas ir dezinfekcija
Aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamos šiluminės (karštas vanduo) ir cheminės priemonės (buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės). Valyti ir dezinfekuoti galima šiais būdais: virinant, skalbiant, plaunant, šluostant. Valgymo indams, patalpoms valyti / dezinfekuoti galima naudoti buitines priemones, pvz., šiltus muilo, geriamosios arba kalcinuotos sodos (20 g 1 litrui vandens) tirpalus arba dezinfekuojančias specialias indų, patalpų valymo arba dezinfekuojančias valymo priemones.

SKARLATINOS PROFILAKTIKOS VAIKŲ UGDYMO ĮSTAIGOSE METODINĖS REKOMENDACIJOS_2018

Stabligė – tai ūmi įvairaus stiprumo raumenų spazmais pasireiškianti liga.

Kas yra ligos sukėlėjas?
Stabligės sukėlėjas - tai bakterija Clostridium tetani, kuriai nereikia deguonies ir kuri gamina sporas, atsparias aplinkos veiksniams (karščiui, šalčiui, saulės šviesai), todėl sporos išlieka gyvybingos nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Stabligės sukėlėjai yra labai plačiai paplitę gamtoje. Jie randami įvairiausių gyvūnų, taip pat ir žmogaus žarnyne; su išmatomis patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu gali išbūti gyvybingi ilgą laiką.

Kaip užsikrečiama stablige?
Stabligės sukėlėjas į žmogaus organizmą patekęs per burną ligos nesukelia. Grėsmė susirgti kyla tada, kai stabligės sukėlėjas ar jo sporos patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas. Pavojingos yra bet kokios žaizdos. Kartais stabligė pasireiškia po sunkesnio galūnių nušalimo, nuplikinimo. Patekę į gilią žaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, kuris ir sukelia raumenų spazmus. Sergantieji stablige aplinkiniams nepavojingi. Tai viena iš nedaugelio ligų, kai nuo ligonio žmonės neužsikrečia.

Kokie yra stabligės simptomai?
Pirmieji ligos požymiai po užsikrėtimo dažniausiai pasireiškia po savaitės, bet gali būti ir po kelių dienų ar mėnesių. Sukėlėjas, patekęs i anaerobines sąlygas (gilios durtinės žaizdos), pradeda daugintis ir gaminti egzotoksinus. Toksinas paveikia įvairias nervų sistemos struktūras, kas sukelia stiprius raumenų susitraukimus, kitus simptomus. Liga prasideda palaipsniui. Pirmieji ligos požymiai gali būti trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas" užkrato patekimo vietoje. Vėliau liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais. Šie spazmai būna labai skausmingi, jų trukmė - nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, o jeigu spazmai apima didelių raumenų grupes, būna tokie stiprūs, kad nuo jų lūžta kaulai; nuo kramtomųjų raumenų spazmų lūžta dantys. Dėl sunkių traukulių priepuolių gali ištikti hipoksija ir mirtis.

Koks gydymas?
Stabligės gydymas pradedamas nedelsiant. Skiriami antibiotikai. Taip pat – antitetaninis serumas (specialus serumas nuo stabligės). Kartu gydomi ir simptomai – traukuliai, raumenų spazmai, skausmas. Būtina atstatyti šarmų – rūgščių, elektrolitų, skysčių pusiausvyrą.

Kaip apsisaugoti nuo stabligės?
Patikimiausia stabligės profilaktikos forma –skiepai.
Kūdikiai stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos ir kokliušo ar dar daugiau komponentų turinčiomis vakcinomis. Paaugliai ir suaugusieji stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos vakcina. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų. Traumas patyrusiems asmenims, kuriems stabligės vakcina seniai nebuvo skiepyta, ji skiepijama kartu su serumu ar imunoglobulinu nuo stabligės.

Parengė:
Imunoprofilaktikos skyrius 

Strongiloidozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliosios kirmėlės Strongyloides stercoralis. Šiai helmintozei būdinga lėtinė eiga su alerginiais ir virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais.

Sukėlėjas
Strongyloides sterkoralis yra smulki, permatoma, siūlo formos nuo 0,7 mm iki 2,2 mm ilgio kirmėlė. Ji paprastai parazituoja dvylikapirštės žarnos Lieberkiulio liaukose, tačiau esant didelei invazijai – visoje plonojoje žarnoje, gali patekti net į kasos ar tulžies latakus. Suaugusi apvaisinta patelė Lieberkiulio liaukų dugne padeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita 0,1 – 0,3 mm ilgio rabditinės lervos. Jos išeina į žarnos spindį ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Aplinkoje lervutės bręsta ir per 1 – 4 dienas tampa filiarinėmis 0,5 mm ilgio lervomis, kurios jau yra pavojingos žmogui (invazinės). Rabditinių lervų virtimas invazinėmis filiarinėmis lervomis gali vykti išmatose, dirvožemyje arba vandenyje. Filiarinės lervos aplinkoje esant palankioms sąlygoms išlieka gyvybingos 3–4 savaites. Dirvožemiui ar fekalijoms išdžiūvus ar temperatūrai nukritus iki 0C, lervos greitai žūsta.

Ligos paplitimas
Strongiloidozė plačiai paplitusi karšto ir drėgno klimato šalyse: Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Žmonių užsikrėtimas šiose šalyse gali siekti 25 proc. ir daugiau. Ilgą laiką strongiloidozė buvo laikoma tropinių šalių liga, tačiau paskutiniais metais ji užregistruojama ir vidutinio klimato šalyse, dažnai –Europos teritorijoje.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra strongiloidoze sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis lervutes.

Kaip žmogus užsikrečia ?
Žmogus užsikrečia strongiloidų lervomis per odą ar burną joms patekus į organizmą. Užsikrečiama per užterštą dirvožemį (vaikštant basomis kojomis, gulint ant žemės be patiesalo, dirbant žemės ūkio darbus), naudojant strongiloidų lervomis užterštą vandenį, daržoves, žalumynus, uogas ir vaisius. Taip pat šia liga galima užsikrėsti nuo ligonio tiesioginio sąlyčio metu.

Parazito vystymasis žmogaus organizme
Invazinėms lervoms prasiskverbus per odą ar patekus per burną į organizmą, jos patenka į kraujo apytakos ratą ir yra nunešamos į plaučius. Plaučiuose lervos prasiskverbia per kapiliarų sieneles, patenka į alveoles, bronchioles, kyla trachėja aukštyn iki ryklės. Lervos nuryjamos ir pakartotinai patenka į plonąjį žarnyną, kur vystosi iki suaugusių kirmėlių. Lervų brendimas ir vystymasis iki suaugusio kirmino trunka 17-27 paras.
Sutrikus žarnyno funkcijai, susilpnėjus imuninei sistemai (pvz.: vartojant gliukokortikoidus, citostatikus, spindulinę terapiją, esant įgimtam imunodeficitui) rabditinės lervos, esančios žmogaus žarnyne, gali virsti filiarinėmis lervomis, kurios per žarnos gleivinę vėl patenka į kraujo apytakos ratą ir parazito gyvybinis ciklas kartojasi. Šis procesas vadinamas autoreinvazija. Stongiloidai žmogaus organizme paprastai gyvena tik keletą mėnesių, bet dėl autoreinvazijos liga gali užtrukti 20 ir daugiau metų.

Rizikos grupės
Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga kaimo gyventojai, dirbantys žemės ūkio darbus, protiškai atsilikę ligoniai (geofagija (žemės valgymas) ar koprofagija (išmatų valgymas), vaikai, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių, tam tikrų profesijų žmonės (šachtininkai, melioratoriai, žemkasiai, daržininkai, plytų gamyklų darbininkai ir kt.), asmenys, sergantys AIDS ar turintys nusilpusią imuninę sistemą.

Ligos simptomai
Inkubacinis periodas yra 15–20 dienų. Periodas nuo užsikrėtimo iki parazito lervų pasirodymo išmatose yra apie 2-4 savaitės. Patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, infekcija gali praeiti be simptomų. Ligos pradžioje (pirmą savaitę), kai lervutės su krauju migruoja po visą organizmą, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, veido pabrinkimas, įvairiose kūno vietose stebimi odos bėrimai, ligonį gali varginti kosulys (dažniausiai naktį), dusulys. Vėliau, maždaug antrą savaitę po užsikrėtimo, parazitams patekus į žarnyną vystosi simptomai, susiję su virškinimo trakto pažeidimo reiškiniais: įvairaus stiprumo pilvo skausmai, primenantys opaligės, tulžies pūslės, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos uždegimo skausmus, apetito sumažėjimas, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, viduriavimas su gleivėmis ir net krauju, svorio kritimas.

Diagnostika
Strongiloidozė įtariama, kai kartu su virškinimo sistemos sutrikimo reiškiniais būna pasikartojantys įvairūs odos bėrimai bei padidėjęs eozinofilų kiekis kraujyje (eozinifilija). Diagnozė patvirtinama ligonio skrepliuose ar išmatose radus strongiloidų lervų. Ankstyvoje ligos stadijoje tiriami ligonio skrepliai, vėliau - dvylikapirštės žarnos turinys ar išmatos. Norint aptikti lervutes, išmatos ir dvylikapirštės žarnos turinys turi būti tiriami tik švieži.

Gydymas
Patvirtinus diagnozę, skiriamas antihelmintinis gydymas. Ligoniai po gydymo mediciniškai stebimi 3 mėnesius. Kiekvieną mėnesį atliekami išmatų kontroliniai tyrimai. Jeigu tyrimo rezultatai yra neigiami, ligoniai laikomi pasveikusiais ir jų stebėjimas nutraukiamas. Jeigu tyrimo rezultatai teigiami, ligoniams skiriamas antras gydymo kursas.

Profilaktika
• Kuo anksčiau išaiškinti ligonius ir juos gydyti.
• Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo užteršimo žmogaus išmatomis.
• Netręšti žmonių išmatomis daržų ar sodų.
• Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
• Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves.
• Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti tokį vandenį - jį virinti.
• Maistas, pakliuvęs ant grindų, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas.
• Endeminėse vietovėse nevaikščioti basiems, negulėti ant žemės.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14