R

Raudonukė – tai ūmi virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, makulopapuliniu bėrimu bei limfmazgių reakcija. Vaikams raudonukė – visiškai nesunki liga: visi klinikiniai simptomai lengvi, liga greitai praeina, komplikacijos itin retos. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus.

Kas sukėlėjas?
Raudonukės virusas yra RNR turintis virusas, priklausantis Togavirus šeimai.

Kaip užsikrečiama raudonuke?
Infekcijos šaltinis – sergantieji raudonuke. Labiausiai užkratą jie platina tuomet, kai būna išberti, tačiau virusus į aplinką išskiria ir keletą dienų iki, ir po bėrimo. Iš sergančiojo organizmo raudonukės virusas išsiskiria apie dvi savaites: iki 10 dienų prieš atsirandant bėrimams ir kelias dienas išbėrus.
Raudonukė nėra sunki liga, bėrimas būna sunkiai pastebimas, todėl kartais žmonės ja perserga patys to nežinodami. Tačiau tokie asmenys aplinkiniams itin pavojingi kaip infekcijos šaltinis. Raudonukei imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Užsikrečiama būnant vienoje patalpoje su sergančiuoju. Nėščios moterys, dirbančios vaikų kolektyvuose (pvz., darželiuose, mokyklose ir kt.), gali užsikrėsti nuo lengvomis, kartais net nepastebimomis raudonukės formomis sergančių vaikų.

Kokie yra raudonukės simptomai?
Inkubacinis raudonukės periodas trunka 15-24 dienas. Vaikai ar suaugusieji ja perserga nesunkiai: 2–3 dienas karščiuoja, atsiranda bėrimas, kuris trunka nuo kelių valandų iki 2–3 dienų. Sergant raudonuke dažnai padidėja pakaušio limfmazgiai, tačiau tai nėra patikimas diagnostikos požymis. Ši liga labai pavojinga nėščiosioms, nes galimas vaisiaus apsigimimas, vadinamasis įgimtos raudonukės sindromas. Kuo ankstesniu nėštumo metu susergama, tuo apsigimimai sunkesni. Susirgus nėštumo pradžioje, dažnai įvyksta persileidimai. Susirgus per pirmąjį nėštumo trimestrą, yra didesnė nei 80% tikimybė, kad šių moterų kūdikiai gims su sunkiais širdies, smegenų apsigimimais, bus akli ar kurti. Todėl nustačius, kad nėščioji serga ūmia raudonukės infekcija, neretai rekomenduojama nutraukti nėštumą.

Koks gydymas?
Esant reikalui taikomas simptominis gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo raudonukės?
Patikimiausia raudonukės profilaktikos priemonė – raudonukės vakcinos skiepijimas. Skiepijama kombinuota tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais, jos antroji dozė – ikimokyklinio amžiaus vaikams. Lietuvoje raudonukės vakcina pradėta skiepyti 1992 metais.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

Raupai – tai sunki infekcinė liga, kurią sukelia raupų virusas, priklausantis Orthopoxvirus genčiai, Poxviridae šeimai. Žinomi du raupų variantai Variola major ir Variola minor (Alastrim). Variola minor eiga nesunki, mirštamumas - apie 1 proc. Variola major yra sunki ir dažniausiai pasitaikiusi raupų forma, kuriai būdingas išplitęs bėrimas ir aukšta temperatūra.
Raupų protrūkiai buvo registruojami mažiausiai 3000 metų, tačiau dėl sėkmingos pasaulinės raupų vakcinacijos kampanijos raupai buvo likviduoti. Paskutinis natūraliai įvykęs užsikrėtimo Variola major atvejis buvo nustatytas 1975 m. Bangladeše. 1977 m. Somalyje buvo nustatytas paskutinis natūraliai įvykęs užsikrėtimo Variola minor atvejis. 1978 m. užregistruotas paskutinis mirties atvejis nuo raupų Birmingeme (Anglija), susijęs su laboratorijos veikla. 1979 m. gruodį Tarptautinė raupų likvidavimo sertifikavimo komisija paskelbė apie raupų likvidavimą pasaulyje, tai buvo patvirtinta 1980 m. gegužės 8 d. 33-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje.
Šiuo metu oficialiai pasaulyje yra dvi raupų viruso saugyklos: Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų prevencijos ir kontrolės centras (CDC), Atlantoje, Džordžijoje, ir Virusologijos ir biotechnologijų mokslinis centras, Koltsove, Novosibirsko regione, Rusijoje. Abi jos bendradarbiauja su Pasaulio sveikatos organizacija.
 
Kaip plinta raupai?
Raupų virusas nuo žmogaus žmogui perduodamas per orą su lašeliais, ypač jei ligonis kosti ir čiaudi ir tiesioginio sąlyčio metu su kūno skysčiais. Virusas gali plisti per kūno skysčiais užterštus drabužius, patalynę ir kt.
Kartais asmenys gali užkrėsti kitus prasidėjus karščiavimui, bet didžiausias užkrečiamumas yra pasirodžius bėrimui ir išlieka visą laikotarpį, kol nukrenta šašai. 
 
Ligos simptomai
Yra išskiriamos 4 klinikinės Variola major raupų formos:
 
Paprastieji raupai
Labiausiai paplitę, sudarė 90 proc. visų raupų atvejų. Mirštamumas - 30 proc.
Inkubacinis ligos periodas – 7-19 d.
Prodrominė ligos fazė prasideda karščiavimu iki 40 ºC, nuovargiu, kūno ir galvos skausmais, kartais vėmimu, gali išryškėti eriteminis bėrimas. Ši fazė tęsiasi 2-4 d. Sumažėjus temperatūrai, išryškėja tikrasis raupų bėrimas. Bėrimas dažniausiai pirmiausia išsivysto burnoje, vėliau ant veido, galūnių, krūtinės. Per 4-5 dienas bėrimas keičiasi, makules keičia papulės, pastarąsias vezikulės su įdubusiu lyg bambute paviršiumi. Per kitas 1-2 d. vezikulės virsta gelsvomis pustulėmis. Oda aplink jas patinsta ir parausta. Per kitas 5 dienas formuojasi šašai. Dauguma šašų nukrenta per 3 savaites nuo bėrimo pradžios.
Pasekmės ir komplikacijos. Randai yra dažniausia raupų pasekmė. Jie gali būti ant viso kūno, tačiau giliausi - veido srityje. Kitos komplikacijos: encefalitas, osteomielitas, persileidimai, vyrų nevaisingumas, retais atvejais - aklumas.
 
Varioloidas
Ši ligos forma išsivysto anksčiau skiepytiems asmenims. Būdingi bendri intoksikacijos požymiai, bėrimų eiga lengvesnė.
 
Plokštieji raupai
Tai retai pasitaikanti forma, kuriai būdinga didelė intoksikacija. Plokštieji raupai dažnesni tarp vaikų. Odos pažeidimai vystosi lėtai, susilieja ir išlieka plokšti ir minkšti, nesivysto pustulių stadija. Dauguma šios rūšies raupų atvejų baigiasi mirtimi.
 
Hemoraginiai raupai
Hemoraginiai raupai buvo nustatomi įvairaus amžiaus ir lyčių asmenims, tačiau dažnesni tarp suaugusiųjų. Besilaukiančios moterys - labiau imlios. Būdingas trumpesnis inkubacinis periodas, sunkūs prodrominiai simptomai, odoje ir gleivinėje atsiranda hemoraginio skysčio, kraujuoja iš gleivinės. Būdingas didelis mirštamumas.
 
Raupų profilaktika
Pagrindinis raupų prevencijos principas – ankstyvas raupų atvejų nustatymas ir izoliavimas, aktyvus sąlytį turėjusių asmenų išaiškinimas ir jų vakcinacija, stebėjimas ir izoliavimas, nustačius pirmuosius ligos simptomus. Vakcinacija, atlikta per pirmąsias kelias dienas po ekspozicijos, gali apsaugoti nuo ligos arba palengvinti jos eigą.
Raupų vakcina buvo pagrindinis įrankis likviduojant ligą. Ji pagaminta iš gyvo vakcinijos viruso. Likvidavus raupus, vakcina nėra naudojama masinei vakcinacijai dėl jos keliamų pašalinių reakcijų. Ja gali būti skiepijami mokslininkai dirbantys su raupų virusu ir kiti asmenys priskiriami didelei rizikos grupei. Vakcina nerekomenduojama imunosupresinės būklės asmenims.

 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

PRIEŠEPIDEMINIŲ PRIEMONIŲ ORGANIZAVIMO TVARKA, NUSTAČIUS RAUPŲ ATVEJĮ, 2006

TERITORIJOS APSAUGOS NUO RAUPŲ ĮVEŽIMO IR IŠPLITIMO TIPINĖS TVARKOS APRAŠAS 1, 2007,    TERITORIJOS APSAUGOS NUO RAUPŲ ĮVEŽIMO IR IŠPLITIMO TIPINĖS TVARKOS APRAŠAS 2, 2007

Raupsai (lot. lepra) – lėtinė infekcinė, mažai užkrečiama liga, kuriai būdingas odos, matomų gleivinių, periferinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimas.  Ji dar vadinama Hanseno liga, pagal mokslininko, atradusio sukėlėją, pavardę. Manoma, kad  raupsai yra mažai užkrečiama liga.  
Šią ligą sukelia raupsų mikrobakterija - Mycobacterium leprae. Tai lazdelės formos bakterija, parazituojanti ląstelių viduje. Užsikrečiama esant ilgam ir glaudžiam sąlyčiui  su sergančiu žmogumi. Ligos sukėlėjo randama sergančiojo nosies išskyrose. Taigi užsikrečiama oro-lašeliniu būdu arba apkrėtus sukėlėjais atvirą žaizdą.  Raupsai gali pasireikšti keliomis skirtingomis formomis. Lepromatozinė forma labiausiai pažeidžia veido ir galūnių odą, nosiaryklės gleivinę, deformuojasi nosis, pažeidžiamos akys, sėklidės, dingsta balsas. Tuberkuloidinė forma pažeidžia veido ir galūnių odą ir periferinius nervus. Nervinis raupsų tipas pažeidžia nervų kamienus. 

Paplitimas
Liga labiausiai paplitusi Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje (pav.). 1974 metais sirgo apie 10 mln., o 1997 m. - 1,15 mln. pasaulio žmonių. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, pasaulyje raupsais serga daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Lietuvoje jau daugiau kaip 30 metų raupsų neaptinkama.
Pav. Raupsų paplitimas pasaulyje. Šaltinis – Pasaulio sveikatos organizacija.

Kaip užsikrečiama?
Užsikrečiama ilgai bendraujant su ligoniu. Manoma, kad užkratas patenka per pažeistą odą, viršutinių kvėpavimo takų gleivinę.

Ligos eiga ir simptomai
Mycobacterium leprae dauginasi itin lėtai, todėl inkubacinis ligos periodas vidutiniškai trunka 5 metus. Tačiau ligos p[ožymiai gali pasireikšti ir po 20 metų nuo užsikrėtimo. Pagal klinikinius požymius skiriama 3 raupsų tipai – lepromatozinis, tuberkulioidinis, nervinis. Lepromatozinei raupsų formai būdingi veido ir galūnių odoje susidarantys riešutų dydžio infiltratai, burnos ir nosies gleivinėje susidarančios opos, antakių ir blakstienų iškritimas, nosies deformacija, balso dingimas. Tuberkuliodinė raupsų forma pasireiškia kelių, klubų ir veido odoje susidarančiais nejautriais temperatūrai ir skausmui židiniais, plaukų slinkimu. Nervinei raupsų forma pasireiškia nervų kamienų pažeidimais - atsiranda nejautrių temperatūrai ir skausmui židinių, kontraktūrų, trofinių opų. Raupsai taip pat gali komplikuotis kai kuriomis kitomis būklėmis ir sutrikimais. Gali išsivystyti lėtinės negyjančios opos, kaulinio audinio nykimas, galūnių deformacijos, jutimo išnykimas tam tikrose vietose, aklumas, paralyžius.
Liga lėtinė, todėl tęsiasi ilgus metus, kartais paūmėja. Ankstyvas ir nuolatinis gydymas palengvina ligos eigą, retina paūmėjimus, mažina komplikacijų išsivystymo tikimybę.

Diagnostika
Liga diagnozuojama remiantis klinikiniu vaizdu, epidemiologiniais duomenimis ir laboratoriniais tyrimais. Specifiniais tyrimais gali būti nustatomas ligos sukėlėjas ar jo sukeliami būdingi audinių pakenkimo požymiai.

Gydymas
Kadangi raupsus sukelia bakterijos, gydymui skiriami antibiotikai. Uždegimui slopinti gali būti skiriami steroidiniai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai. Ligoniai paprastai gydomi ligoninėse. Priklausomai nuo sistemų ar organų pažeidimo ligonius konsultuoja ir gydo įvairių sričių specialistai.

Profilaktika
Tinkama vakcinacija nuo Mycobacterium leprae suteiktų apsauginį visuomenės imunitetą. Indijoje ir Brazilijoje taikyta M. bovis BCŽ pasirodė gana veiksminga bandant likviduoti raupsus šiose šalyse.
Globalinės pastangos išnaikinti raupsus atsirado po to, kai raupsus pavyko likviduoti 119 šalių iš 122. Ankstyva ligos diagnostika ir gydymas - yra svarbiausios priemonės eliminuojant raupsus pasaulyje.
Pagrindinė nespecifinė profilaktikos priemonė yra vengti kontakto su sergančiuoju. Sąlytį turėję asmenys yra stebimi mažiausiai penkerius metus. Medicinos personalas, dirbantis su sergančiais lepra, turi dėvėti asmenines apsaugines priemones.
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

Rifto slėnio karštligė – tai sunki infekcinė liga, kuria serga gyvuliai (atrajotojai) ir žmonės. Ligos sukėlėjas yra virusas, priklausantis Phlebovirus genčiai, Bunyaviridae šeimai. Virusas pirmą kartą išskirtas 1931 m. protrūkio tarp avių metu. Tarpeklių slėnyje (Rift Valley) Kenijoje. Nuo tada apie ligos atvejus buvo pranešta Rytų ir Pietų Afrikoje, subsacharinėje ir Vakarų Afrikoje, Egipte, Madagaskare, Saudo Arabijoje, Jemene. Vietinės kilmės Rifto slėnio karštligės atvejų Europos Sąjungoje nebuvo užregistruota.
 
Rifto slėnio karštligė priklauso virusinėms hemoraginėms karštligėms.
 
Plitimo keliai
Pagrindinis infekcijos plitimo kelias tarp žmonių yra tiesioginis ir netiesioginis sąlytis su infekuotų gyvūnu krauju, organais. Užsikrečiama prižiūrint gyvūnus, juos skerdžiant, vartojant termiškai neapdorotą pieną. Žmonės užsikrėsti gali įgėlus virusu infekuotiems uodams. Iki šiol nėra įrodymų, kad virusas gali plisti nuo žmogaus žmogui, tačiau buvo nustatytas vertikalaus užsikrėtimo atvejis iš motinos naujagimiui.
Atrajotojai dažniausiai užsikrečia įgėlus virusu infekuotiems Aedes, Culex, Anopheles ir kitų rūšių uodams. Galimas vertikalus užsikrėtimo būdas. Tiesioginis užkrėtimo kelias sveikiems atrajotojams nuo infekuotų atrajotojų nėra įrodytas, tačiau negali būti atmestas.
 
Inkubacinis periodas ir simptomai
Inkubacinis ligos periodas trunka 2-6 dienas. Viremija (virusas kraujyje) dažniausiai nustatoma per pirmąsias tris karščiavimo dienas. Vidutiniškai 50 proc. virusu infekuotų asmenų liga yra besimptomė. Dažniausiai išsivysto švelnūs į gripą panašūs simptomai, besitęsiantys 4-7 dienas. Nedideliam procentui atvejų gali išsivystyti sunkūs simptomai: tinklainės pažeidimas, meningoencefalitas ar hemoraginė karštligė.
Gyvūnų ligos klinika priklauso nuo gyvūno amžiaus ir rūšies. Inkubacinis ligos periodas - 1-6 d. Ligos simptomai - įvairūs, nuo švelnių iki sunkių formų, įskaitant hemoragines karštliges. Dažni persileidimai, ypač avims. Didelis naujagimių ir jaunų gyvūnų mirštamumas (5-100 proc.).
 
Rizikos grupės
Didžiausioms rizikos grupėms Rifto slėnio karštligės paveiktose teritorijose priklauso galvijus auginantys ūkininkai, veterinarai, skerdyklų darbuotojai. Laboratorijų darbuotojai, dirbantys su infekuotais biologiniais mėginiais, taip pat priskiriami didelės rizikos grupei.
 
Prevencija ir gydymas
Žmonėms skirtos vakcinos nėra.
Rifto slėnio karštligės profilaktika susijusi su gyvūninės kilmės produktų sanitariniais ribojimais, apsaugos priemonių nuo uodų įgėlimų naudojimu, rizikos grupių švietimu, tinkamu kritusių gyvūnų sutvarkymu. Standartinės infekcijų kontrolės priemonės yra pakankamos apsisaugoti nuo infekcijos plitimo sveikatos priežiūros sektoriuje.
Endeminiuose regionuose rekomenduojama gyvūnų vakcinacija.

Riketsiozės – tai grupė ligų, kurias sukelia Rickettsia genties bakterijos. Riketsijos – tai smulkios, viduląstelinės, gramneigiamos kokinės bakterijos. Riketsiozės skirstomos į dvi pagrindines grupes: dėmėtosios karštligės grupę (šioje grupėje, esančias ligas dažniausiai platina erkės) ir typhus grupę (šioje grupėje, esančias ligas dažniausiai platina utėlės ir blusos) (1 lentelė).
 

Lentelė. Rickettsia rūšių apžvalga

Užsikrėtimo būdai
Daugumą riketsiozių platina ektoparazitai: blusos, utėlės, smulkiosios erkutės ir erkės.
Riketsijomis užsikrečiama įgėlus infekuotam ektoparazitui - įtrynus jų kūno skysčius ar ekskrementus į odą. Užsikrėtimai, kai kuriomis riketsiozėmis po transfuzijų ar transplantacijų yra reti, tačiau galimi.
 
Ligos simptomai
Dauguma riketsiozių nėra sunkios formos, tačiau mirštamumas nuo uolinių kalnų dėmėtosios šiltinės, Viduržemio jūros erkinės šiltinės, Epideminės dėmėtosios šiltinės gali siekti net 20-60 procentų (tarp negydomų asmenų atvejų).
 
Ligos simptomai skiriasi priklausomai nuo ligos sukėlėjo. Dažniausiai simptomai išsivysto per 1-2 savaites nuo užsikrėtimo pradžios ir pasireiškia karščiavimu, galvos skausmais, bėrimu, pykinimu, vėmimu. Daugumai riketsiozių būdingas makulopapulinis, vezikulinis ar petechinis bėrimas, kartais – tamsus šašas erkės įkandimo vietoje.
 
Gydymo principai
Gydymas turi būti pradėtas kuo anksčiau, o susirgimas gydomas antibiotikais, dažniausiai tetraciklinais (doksiciklinu).
 
Prevencija
Vakcinų, skirtų apsisaugoti nuo riketsiozių, nėra. Keliautojams, vykstantiems į endemines teritorijas, rekomenduojama naudoti repelentus (atbaidančios cheminės priemonės), laikytis tinkamos asmens higienos ir kt.

Rotavirusinis enteritas – tai rotavirusų sukelta žarnyno infekcija, pasireiškianti vėmimu, karščiavimu, viduriavimu, bendra organizmo intoksikacija. Šiai infekcijai būdingas sezoniškumas, pasireiškiantis sergamumo pakilimu šaltuoju metų laiku. Lietuvoje sergamumo padidėjimas kasmet stebimas gruodžio – balandžio mėnesiais. Tačiau susirgimai rotavirusine infekcija registruojami ištisus metus. Dažniausiai registruojami pavieniai infekcijų atvejai, nors sezoninio infekcijos plitimo metu registruojami protrūkiai šeimose bei vaikų kolektyvuose.

Rotavirusinė infekcija (RVI) paplitusi visame pasaulyje. Didesnis sergamumas ir mirštamumas registruojamas besivystančiose šalyse. Dažniausiai rotavirusų sukelta infekcija serga jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai. Nors rečiau, tačiau gali sirgti ir senyvo amžiaus žmonės, suaugę asmenys, kurių nusilpusi imuninė sistema. Sunkiausiomis ligos formomis pirmą kartą serga 3 – 35 mėnesių kūdikiai ir vaikai. Vyresni vaikai ir suaugę asmenys gali sirgti ir pakartotinai, tačiau lengvesnėmis formomis arba be klinikinių ligos požymių.

Lietuvoje didžiausi sergamumo RVI rodikliai yra iki 2 metų amžiaus vaikų grupėje, vyresni vaikai ir suaugusieji asmenys serga žymiai rečiau.

Ligos sukėlėjas
Infekciją sukelia rato formos virusai - rotavirusai. Jie santykinai atsparūs išorinėje aplinkoje. Esant 4°  – 20° C temperatūrai jie išlieka gyvybingi kelis mėnesius. Rotavirusai yra gana atsparūs buityje naudojamiems švelnaus poveikio plovikliams, tačiau greitai žūsta veikiami chloro turinčiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis, virinant.
Ligoniui gausiai viduriuojant rotavirusai labai dideliais kiekiais išsiskiria su išmatomis. Užsikrėtimui pakanka tik 10 viruso dalelių. Virusas išskiriamas ūmiu ligos periodu, vidutiniškai 4 - 6 dienas. Todėl rotavirusų atsparumas išorinėje aplinkoje ir labai maža užkrečiamoji dozė sudaro prielaidas plačiam jų paplitimui visuomenėje.

Kaip užsikrečiama?
Pagrindinis rotavirusinės infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Dažniausiai ligos sukėlėjus platina rotavirusu užsikrėtę vaikai ir besimptome infekcija sergantys suaugusieji. Nuo gyvūnų RVI neužsikrečiama, nes tarp jų cirkuliuojančių virusų padermės žmogui nepavojingos.
 Rotavirusais užsikrečiama per burną. Pagrindinis RVI plitimo būdas – fekalinis – oralinis. Kadangi virusai ilgą laiką gali išlikti gyvybingi aplinkoje, todėl jie gali plisti per įvairius daiktus, kuriuos vaikai gali įsidėti į burną.
Rotavirusine infekcija galima užsikrėsti ir nuo maisto, jei jis buvo  gamintas virusais užterštomis rankomis. Dažniausiai tai maistas, vartojamas be papildomo apdorojimo šiluma, pavyzdžiui, sumuštiniai, mišrainės.
Vaikų kolektyvuose vaikai dažniausiai užsikrečia vienas nuo kito, o suaugusieji paprastai užsikrečia šeimose nuo mažų vaikų. Asmenys, sergantys besimptome ligos forma, kelia epidemiologinį pavojų, jei namuose ar kolektyve neužtikrinama nuolatinė rankų higiena.
Kadangi maži vaikai asmeninės higienos įgūdžių neturi, užsikrėsti ir susirgti RVI jie gali keletą kartų. 

Ligos požymiai
Pirmieji ligos simptomai pasireiškia po 24 – 72 valandų po užsikrėtimo.  Lengvos ligos formos retai išaiškinamos. Dažnesnės vidutinio sunkumo formos. Liga prasideda ūmiai. Pagrindinis ankstyvasis simptomas - vėmimas, kuris tęsiasi nuo 2 iki 6 dienų. Vemiama 3 – 4 kartus per parą. Kiek vėliau ligonis pradeda viduriuoti. Viduriuojama dažnai, net iki 20 kartų per parą, išmatos skystos arba pusiau skystos. Viduriavimas tęsiasi ilgiau nei vėmimas. Ligos pradžioje skauda pilvą. Vaikams gali būti ir lengvų viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymių. Beveik 90 % ligonių karščiuoja. Karščiavimas gali būti labai įvairus: nuo subfebrilaus iki labai aukšto ir trunka iki  3-4 dienų. Laikinai gali sutrikti pieno ir jo produktų virškinimas. Viduriuojant ir vemiant netenkama daug vandens ir druskų, t.y. sutrinka elektrolitų balansas. Sunki  dehidratacija gali būti labai pavojinga kūdikiams ir mažiems vaikams.
Kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus kliniškai pasireiškiantys susirgimai reti, nes jie gauna motinos antikūnus kartu su motinos pienu. Būdingi rotavirusinei infekcijai simptomai gali nepasireikšti, tačiau jie su išmatomis į aplinką išskiria didelius viruso kiekius. Persirgus rotavirusine infekcija išsivysto ilgalaikis imunitetas sunkios formos susirgimui. Susirgus pakartotinai klinikiniai ligos požymiai ir simptomai būna žymiai lengvesni. Imunitetas susilpnėja senyvame amžiuje, dėl to užsikrėtus senyvo amžiaus asmenims gali išsivystyti sunkios ligos formos.
Tik pagal ligos požymius rotavirusinės infekcijos diagnozuoti negalima, nes viduriavimus sukelia ir kiti virusai bei bakterijos. Diagnostikai svarbūs laboratoriniai tyrimai, todėl reikia kreiptis į gydytoją, kad jis nustatytų diagnozę ir paskirtų tinkamą gydymą.

Profilaktika

• Patikimiausia specifinė rotavirusinės infekcijos profilaktika – skiepijimai rotavirusine vakcina.
• Nespecifinėmis profilaktikos priemonėmis galima sumažinti rotavirusų plitimą vaikų kolektyvuose ir šeimose:

√  Rankų higiena – pagrindinė profilaktikos priemonė, mažinanti rotavirusinės infekcijos plitimo riziką. Plaunant rankas su muilu, nuo jų pašalinama beveik 95 proc. žmogui patogeninių bakterijų ir virusų. Rankas plauti būtina ne tik pasinaudojus tualetu ar po sąlyčio su ligonio išmatomis, bet grįžus  iš parduotuvės, po važiavimo visuomeniniu transportu, kiekvieną kartą prieš valgį ir maisto gaminimą. Kol maži vaikai nesugeba patys nusiplauti tinkamai rankų, tai turėtų daryti kolektyvuose personalas, o namuose – tėvai;
√  Kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikai labai imlūs RVI, todėl ji lengvai  plinta kolektyvuose. Jei vaikas suviduriavo, apsivėmė, patariama tokio vaiko neleisti į darželį ar kitus vaikų susibūrimus. Sergantysis virusus išskiria vidutiniškai 7 dienas, todėl vaiko į kolektyvą nereikėtų leisti, kol yra klinikiniai ligos simptomai ir dar kelias dienas;
√  Ligoniui namuose reikėtų paskirti atskirą kambarį ar jo dalį. Kambarį, kuriame guli ligonis, būtina gerai vėdinti. Sergančiojo slaugai naudoti kuo daugiau vienkartinių slaugos priemonių;
√  Tualetą ir ligonio kambarį valyti atskirais įrankiais, šluostėmis, naudojant chloro turinčias dezinfekcines medžiagas;
√ Saugiai šalinti sergančiojo kūdikio sauskelnes,   atskirai laikyti ir skalbti nešvarius ligonio rankšluosčius, baltinius. Patartina juos 15 minučių pavirinti su skalbimo milteliais. Išdžiovintus skalbinius gerai išlyginti karšta laidyne;
 √  Vaiko žaislus plauti muilo ar sodos tirpalu, skalauti tekančiu vandeniu, išdžiovinti;
 √  Maitinimas krūtimi yra patikima profilaktika, apsauganti kūdikius nuo užsikrėtimo rotavirusais.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

ROTAVIRUSINĖS INFEKCIJOS PROFILAKTIKA IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOSE