P

Paragonimozė (sinonimai – plautinės siurbikės sukelta liga, plaučių distomiazė) yra siurbikių sukelta liga. Ją dažniausiai sukelia Paragonimus westermani siurbikė, kuri parazituoja plaučiuose, kartais raumenyse, galvos smegenyse, kepenyse ir kitus audiniuose bei organuose.  

Ligos paplitimas
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet šia liga užsikrečia ir serga apie 22 mln. žmonių. Susirgimas plačiai paplitęs Azijoje (įskaitant Kiniją, Filipinus, Japoniją, Vietnamą, Pietų Korėja, Taivanį ir Tailandą), Afrikoje, Pietų Amerikoje, Rusijos Federacijoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Kinijoje kasmet šia liga užsikrečia apie 10 mln. žmonių, Lotynų Amerikos šalyse – apie 500 tūkst. žmonių. Dažniausiai susirgimai registruojami šalyse, kur maistui vartojami termiškai neapdoroti gėlavandeniai vėžiai ir krabai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje šios ligos atvejų užregistruota nebuvo.

Ligos sukėlėjas
Suaugusios siurbikės yra 10–16 mm ilgio ir 4–8 mm pločio rausvai rudos spalvos, ovalios, kiaušinio formos. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis ir skrepliais patenka į aplinką.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę žmonės, šunys, katės, naminiai ir laukiniai gyvūnai, graužikai, išskiriantys siurbikių kiaušinėlius.

Parazito vystymosi ciklas
P.westermani gyvybinis ciklas vyksta vandenyje. Jame dalyvauja galutinis ir tarpiniai šeimininkai. Galutiniais šeimininkais gali būti naminiai ir laukiniai gyvūnai bei žmogus. Jų organizme parazituoja suaugusios siurbikės. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai Melanoides spp. genties moliuskai ir aukštesnieji vėžiagyviai – krabai, vėžiai. Tarpinių šeimininkų organizme vystosi lervinės siurbikių stadijos.

Lytiškai subrendusios plautinės siurbikės galutinio šeimininko plaučiuose išskiria kiaušinėlius, kurie su skrepliais patenka į burną. Iš čia dalis kiaušinėlių patenka į aplinką, kita dalis nuryjama ir iš virškinimo trakto pasišalina su išmatomis. Nesubrendę kiaušinėliai patenka į vandenį, kur per 3–6 savaites subręsta. Iš jų išsilaisvina miracidijos (pirma lervos stadija), kurios laisvai plaukioja vandenyje. Suradusios moliuskus (pirmas tarpinis šeimininkas) jos į jį prasiskverbia. Moliusko viduje susiformuoja sporocistos, redijos ir cerkarijos. Šis raidos etapas užtrunka 3–5 mėn. Išėjusios iš moliusko organizmo, cerkarijos suranda antrąjį tarpinį šeimininką – krabą ar vėžį ir skverbiasi į jo audinius. Šių šeimininkų organizme jos sudaro cistas ir po 6–8 savaičių virsta invazinėmis lervomis – metacerkarijomis.

Užsikrėtimo būdai
Žmogus šia liga užsikrečia vartodamas maistui skirtus ir metacerkarijomis užsikrėtusius žalius ir nepakankamai termiškai apdorotus vėžius, krabus. Maisto produktų paruošimo būdai, pvz., marinavimas ir sūdymas,  ligos sukėlėjų nesunaikina.
Azijoje apie 80 proc. gėlavandenių krabų yra užsikrėtę P. westermani. Ruošiant maistui metacerkarijomis užsikrėtusius krabus, šiomis siurbikių lervomis galima užteršti rankas, indus, todėl infekcijos perdavimo veiksniai gali būti užterštos rankos, indai, įvairūs virtuvės įrankiai bei kiti maisto produktai.

Patogenezė
Žmogaus dvylikapirštėje žarnoje metacerkarijos išsilaisvina iš apvalkalo, prasiskverbia pro žarnos sienelę ir patenka į kūno ertmę. Prasideda sudėtingas siurbikių migracijos kelias. Pro diafragmą ir pleurą jaunos siurbikės skverbiasi į plaučius. Plaučiuose siurbikės apsistoja arti stambiųjų bronchiolių ar bronchų. Aplink jas susiformuoja kapsulė, kuri turi į broncho spindį atsiveriančią angelę. Pro ją  patenka siurbikių kiaušinėliai. Maždaug po 3 mėn. siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Kiaušinėliams patekus į ryklę, jie su seilėmis ar skrepliais yra išskiriami į aplinką arba nuryjami. Patekę į žarnyną, pasišalina kartu su išmatomis. Su kraujo srove siurbikių lervos gali patekti ir į kitus organus ar audinius, pvz.:, smegenis, kepenis ar skersaruožius raumenis. Tokiose vietose parazito gyvybinis ciklas nutrūksta, nes siurbikių išskirti kiaušinėliai negali patekti į aplinką ir toliau vystytis.

Klinika
Pirmi simptomai gali atsirasti praėjus 2–15 dienų po užsikrėtimo. Lervos, migruodamos iš žarnyno į pilvo ertmę, gali sukelti  viduriavimą, pilvo skausmus, karščiavimą, greitą nuovargį.
Siurbikės parazituodamos plaučiuose išprovokuoja karščiavimą, dusulį, kosulį su pūlingais skrepliais (kartais su kraujo priemaišomis), skausmą krūtinėje. Rentgenologiniu tyrimu stebimi infiltratai plaučiuose. Kraujyje – didelė eozinofilija.
Siurbikės subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius praėjus 6–10 savaičių po užsikrėtimo.
Vėliau vystosi lėtinė ligos stadija. Ligos simptomai kaitaliojasi su ligos paūmėjimais ir remisijomis.

Kaip liga nustatoma?
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Ligos diagnozė patvirtinama išmatose ir/ar skrepliuose radus parazitų kiaušinėlių. Kiaušinėliai aptinkami, kai organizme parazituoja suaugusios siurbikės.
Gali būti atliekami rentgenologiniai tyrimai, kraujo serologinės imunologinės reakcijos ir alerginiai odos mėginiai.

Gydymas
Skiriamas specifinis gydymas.

Profilaktika
Lankantis endeminėse šalyse, maistui naudoti tik gerai termiškai apruoštus gėlavandenius vėžius, krabus (temperatūra turi būti didesnė nei 65 °C).
Užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina krabų ar vėžių, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
Keliautojai turėtų vengti patiekalų, kurių sudėtyje yra gėlavandenių vėžiagyvių ar krabų.
 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė       
 

Paratifas - tai ūminė, sisteminė infekcinė liga, kurią sukelia Salmonella Paratyphi A, B arba C bakterijos.       
 
Etiologija ir paplitimas
Kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama apie 20 mln. susirgimų vidurių šiltine ir apie 6 mln.- paratifais. Apie 90% Europos Sąjungos šalyse užregistruotų paratifų atvejų yra susiję su kelionėmis į endemines teritorijas. Daugiausia užsikrėtimo atvejų pasitaiko Indijoje, Pakistane, Kambodžoje.
Didelė užsikrėtimo vidurių šiltine bei paratifais rizika yra keliaujantiems į pietų Azijos, Afrikos, Karibų bei pietų ir centrinės Amerikos šalis. Užsikrėtimo rizika šiose šalyse priklauso nuo kelionės ir gyvenimo trukmės.       
Salmonella Typhi ir Salmonella Paratyphi A, B ir C bakterijos yra pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksniams: dirvožemyje, vandenyje gali išgyventi 1-5 mėnesius, išmatose – iki 25 dienų, ant užterštos patalynės – iki 2 savaičių. Ilgą laiką šie sukėlėjai gali išlikti gyvybingi maisto produktuose, ypatingai piene, mėsoje, mišrainėse. Maiste, kuris laikomas aukštesnėje nei 18°C temperatūroje, šios bakterijos gali pasidauginti.
Bakterijos jautrios šilumos poveikiui. Veikiamos 70°C temperatūros žūsta per 30 minučių, o virimo temperatūrą pakelia vos keletą minučių.
           
Infekcijos šaltinis
Salmonella Paratyphi A, B ir C bakterijų infekcijos šaltinis yra sergantis šia infekcine liga žmogus. Užkratą gali platinti ir asmenys, sergantys lengvomis, besimptomėmis ligos formomis. Dažniausiai infekcijos šaltiniu yra vidurių šiltinės ir paratifų bakterijų nešiotojai, kurie paprastai yra sveiki, bet ligos sukėlėją išskiria kurį laiką arba visą gyvenimą. Lėtiniu bakterijų nešiotoju* gali likti žmogus, persirgęs ūmios, lengvos ar besimptomės formos liga. Lėtiniais bakterijų nešiotojais dažniau lieka moterys.
            *Lėtiniu bakterijų nešiotoju vadinamas asmuo, kurio išmatose, šlapime ar tulžyje vidurių šiltinės ar paratifų bakterijos po persirgtos ligos randamos ilgiau nei vienerius metus.
 
Kaip pasireiškia liga?
Paratifų inkubacinis periodas trunka apie 10 dienų. Kuo užkrato dozė didesnė, tuo šis periodas trumpesnis, o liga sunkesnė.
Liga pasireiškia ilgai trunkančiu karščiavimu, stipriais galvos skausmais, bendru silpnumu, apetito stoka, suretėjusiu pulsu, vidurių užkietėjimu arba viduriavimu, sausu kosuliu. Dažnai gali būti lengvų ir atipinių ligos formų. Negydomiems ligoniams po kelių savaičių gali atsirasti žarnyne opos, dėl kurių gali būti kraujavimas iš žarnyno arba įvykti žarnos prakiurimas (perforacija).
 
Infekcijos plitimo būdai
Pagrindinis infekcijos plitimo būdas yra fekalinis oralinis. Į sveiko žmogaus organizmą sukėlėjas patenka tik per burną su užterštu maistu, vandeniu arba per užterštas rankas ir aplinkos daiktus, kuriais naudojosi sergantis užkrečiamąja liga žmogus arba sukėlėjų nešiotojas.
Dažniausiai užsikrečiama per ligonių ar bakterijų nešiotojų išmatomis, šlapimu užterštą maistą ir vandenį. Vidurių šiltinės sukėlėjais gali būti užterštas bet koks maistas, tačiau didžiausią riziką gali turėti užterštas maistas, kuris vartojamas be terminio apdorojimo, pavyzdžiui, salotos, mišrainės, nepasterizuotas, nevirintas pienas ir jo produktai.
Nenukenksmintomis žmogaus išmatomis bei šlapimu gali būti užteršiamas dirvožemis, šachtinių šulinių vanduo. Iš netinkamai įrengtų lauko tipo tualetų arba po potvynių vidurių šiltinės bakterijos gali patekti į atvirų vandens telkinių vandenį.
Žmogaus fekalijomis laistomos daržovės taip pat gali būti užterštos šios ligos sukėlėjais, o netinkamai nuplautos ir nuvalytos jos gali būti užsikrėtimo šia infekcine liga priežastimi.
Užsikrėsti galima valgant nešvariomis (neplautomis) rankomis, jei ant jų pateko bakterijos nuo aplinkos daiktų, po sąlyčio su ligonio ar bakterijų nešiotojo išskyromis.
Nepasterizuotas pienas ir jo produktai, sultys, mišrainės ir salotos yra dažniausi infekcijos perdavimo rizikos veiksniai.
 
Imlumas infekcijai
Imlumas infekcijai yra visuotinas, tačiau imlesni yra ŽIV infekuoti asmenys, taip pat turintys mažą skrandžio rūgštingumą. Sveikas skrandis yra natūrali užtvara bakterijoms, nes skrandžio rūgštis jas sunaikina. Imlesni infekcijai yra asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu.
 
Prevencija ir kontrolė
Rankų higiena, saugus maistas ir vanduo yra pagrindinės vidurių šiltinės ir paratifų profilaktikos priemonės. Keliaujantiems į endemines teritorijas yra rekomenduojama pasiskiepyti. Vakcinos nuo vidurių šiltinės neužtikrina 100% apsaugos, todėl būtina laikytis visų atsargumo priemonių. Vakcinos nuo paratifų nėra, todėl nespecifinė profilaktika sumažina užsikrėtimo riziką:

• Keliaujantiems į šalis, kuriose yra rizika užsikrėsti, vengti vartoti nesaugų maistą ir vandenį. Gerti tik fasuotą ar virintą geriamąjį vandenį, nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atvėsinti, kadangi ledas gali būti pagamintas iš užkrėsto bakterijomis vandens. Šios priemonės padės išvengti ir kitų per maistą plintančių užkrečiamųjų ligų;
• Visada plauti rankas pasinaudojus tualetu, prieš valgį ir maisto ruošimą;
• Ligos laikotarpiui iki gydytojo leidimo sergantys asmenys ir bakterijų nešiotojai nušalinami nuo darbo, susijusio su maisto tvarkymu, vaikų priežiūra, sveikatos priežiūros paslaugomis;
• Sergantys paratifais asmenys ir ilgalaikiai bakterijų nešiotojai negali gaminti maisto kitiems iki visiško pasveikimo ir neigiamų išmatų laboratorinių tyrimų;

Kad vidurių šiltinės sukėlėjai neplistų ir šeimos nariai neužsikrėstų šia liga, būtina nuolat nukenksminti namų aplinką:

• Bakterijų nešiotojų patalynę, apatinius rūbus nukenksminti virinant 15 minučių skalbimo miltelių tirpale;
• Indus, virtuvės ir stalo įrankius, šluostes, indų plovimo kempinėles virinti 15 minučių geriamosios sodos tirpale;
• Patalpas, aplinkos daiktus, durų rankenas, elektros jungiklius, tualetą plauti karštu sodos ar muilo tirpalu. Patalpų valymui gali būti naudojami buitiniai plovikliai, valikliai;
• Dulkes šluostyti drėgnu būdu.

 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

MAISTU IR PER APLINKĄ PLINTANČIŲ INFEKCINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ1, 2006

VIDURIŲ ŠILTINĖS IR PARATIFŲ PROFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Pasiutligė – skiepijimais valdoma zoonozė, ūmi virusinė liga, kuri, pasiekusi klinikinės simptomatikos stadiją, visuomet yra mirtina dėl progresuojančios encefalopatijos.

Koks sukėlėjas?
Pasiutligės sukėlėjas yra RNR turintis virusas, kuris priklauso Rhabdoviridae šeimai, Lyssavirus genčiai. Yra nustatyti septyni skirtingi pasiutligės virusų genetiniai tipai – ekotipai: klasikinis pasiutligės (RV, 1 genotipas, 1 serotipas), Logos šikšnosparnių (LBV, 2 genotipas, 2 serotipas), Mokola (MV, 3 genotipas, 3 serotipas), Duvenhage (DV, 4 genotipas, 4 serotipas), Europinis šikšnosparnių (EBL, 1, 5 genotipas; EBL 2, 6 genotipas) ir Australijos šikšnosparnių (ABV, 7 genotipas).
Pasiutligės virusai labai neatsparūs išorinėje aplinkoje, todėl užsikrečiama tik tuomet, kai pasiutlige sergančio gyvūno seilės patenka į žaizdą per pažeistą odą arba gleivines. Pasiutligės virusas labai jautrus išdžiūvimui, dezinfekcinėms medžiagoms, dėl šios priežasties viruso plitimas per išorinės aplinkos objektus beveik neįmanomas.

Kaip užsikrečiama pasiutlige?
Žmonės pasiutlige užsikrečia, kai jiems įkanda, įdreskia ar apseilėja sergantis naminis ar laukinis gyvūnas ir su gyvūno seilėmis pasiutligės virusas patenka į žaizdą. Pavojingesni įkandimai į nuogą kūną, negu per rūbus. Labai pavojinga, kai pasiutę laukiniai gyvūnai giliai sukandžioja žmogui veidą: jam būdingas trumpesnis inkubacinis periodas ir didesnis pavojus susirgti pasiutlige. Rečiau žmogus užsikrečia pasiutusio gyvūno seilėms patekus į odos įbrėžimus, jungines ir gleivines. Kiti itin reti būdai užsikrėsti pasiutligės virusu – sukėlėjo išplitimas aerozoliu laboratorijose, kur dirbama su pasiutligės virusu, arba paciento, mirusio nuo netipiškos, nediagnozuotos pasiutligės, ragenos ir kitų organų persodinimas, ypač kai vieno donoro organai persodinami keliems recipientams. Lietuvoje tokių užsikrėtimų nėra buvę.

Kokie yra pasiutligės simptomai?
Inkubacinis pasiutligės periodas trunka nuo 12 dienų iki kelių mėnesių. Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrato patekimo vietos (kuo arčiau galvos, tuo inkubacija trumpesnė), nuo į žaizdą patekusio užkrato kiekio, įkandimo vietos įnervavimo ypatumų, apkandžiotojo imuninės sistemos. Pirmieji pasiutligės simptomai panašūs į gripą: karščiavimas, galvos skausmas, didelis silpnumas. Šis periodas gali užtrukti apie savaitę. Ligai progresuojant atsiranda ir kitų simptomų. Skiriamos dvi tipinės pasiutligės formos. Encefalitas su sujaudinimu yra klasikinė pasiutligės forma, pasireiškianti vandens baime, oro judėjimo baime, gerklų spazmais. Paralyžinė pasiutligės forma pasireiškia progresuojančiu raumenų silpnumu be galvos smegenų pažeidimo požymių. Neurologinių simptomų periodas gali užtrukti apie savaitę, paskui pereina į komą ir baigiasi mirtimi.

Koks gydymas?
Iki šiol nėra veiksmingo pasiutligės gydymo. Nepaisant bandomų įvairių gydymo būdų, pagydyti sergančiųjų pasiutlige klinikinių simptomų stadijoje nepavyksta. Įkandus bet kokiam gyvūnui rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur gydytojas įvertinęs situaciją ir galimą riziką užsikrėsti pasiutlige skirs profilaktinį pasiutligės vakcinacijos kursą.

Kaip apsisaugoti nuo pasiutligės?
Nespecifinės profilaktikos priemonėms priskiriami įvairiausi būdai, kuriais siekiama sumažinti pasiutligės viruso cirkuliavimo gamtoje intensyvumą bei sumažinti potencialiai užsikrėtusių laukinių gyvūnų kontaktus su žmonėmis tiesiogiai ar per laukinius gyvūnus. Šioms priemonėms priskiriamas ir pirminis žaizdos sutvarkymas. Įkandus gyvūnui, žaizdą rekomenduojama gerai išplauti, esant galimybei dezinfekuoti žaizdų dezinfekcijai tinkamomis priemonėmis. Tačiau šios priemonės neapsaugo nuo užsikrėtimo.
Užsikrėtus pasiutlige vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra pasiutligės vakcinos įskiepijimas.
Pasiutligės profilaktikos kursui skiepijamos penkios vakcinos dozės: 0, 3, 7, 14, 28 dieną nuo įkandimo ar sužalojimo.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

PASIUTLIGĖS EPIDEMIOLOGINĖS, EPIZOOTOLOGINĖS PRIEŽIŪROS IR KONTROLĖS, DIAGNOSTIKOS, IMUNOPROFILAKTIKOS, KLINIKOS, GYDYMO METODINĖS REKOMENDACIJOS, 2004

Pedikuliozė (utėlėtumas) – tai užsikrėtimas utėlėmis. Pedikuliozės sukėlėjai: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose, drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, prazituojanti žmogaus drabužiuose, Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities (intensyvaus užsikrėtimo atveju – ir kitose plaukuotose kūno vietose) plaukuose. Visų rūšių utėlės maitinasi žmogaus krauju, sudeda kiaušinius (glindas), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Utėlės nešokinėja, bet greitai šliaužioja.

Kaip diagnozuoti utėlėtumą?
Tušti glindų kiautai, negyvos glindos ar utėlės gali būti įvardijamos kaip buvęs užsikrėtimas. Gyvos, judančios utėlės ar gyvos glindos, esančios arti plauko šaknies, patvirtina aktyvų užsikrėtimą. Glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio, suaugusi utėlė yra maždaug sezamo sėklos dydžio.
Geriausias būdas aptikti utėles – vandeniu sudrėkintomis tankiomis šukomis šukuoti plaukus.
Pleiskanos gali būti klaidingai priskiriamos glindoms. Glindos tvirtai prisiklijavusios prie plauko, jos nenukrenta nuo judesio, brūkštelėjimo ar pūstelėjimo.
Pagrindinis apsikrėtimo drabužinėmis utėlėmis požymis – utėlės drabužiuose. Dažniausiai pasitaiko, kai žmonės priversti pastoviai nešioti kelis sluoksnius drabužių (karo lauke, katastrofų, stichinių nelaimių vietose, benamiai). Drabužinės utėlės labiau mėgsta vilnonius drabužius. Maitinimosi metu jos išlieka ant artimiausio prie kūno drabužio ir tik atsitiktinai iššliaužia ant kūno. Šios utėlės plinta dalijantis drabužiais arba kartu miegant.

Utėlės gyvenimo ciklas
Patelė padeda 6-8 kiaušinius (glindas) per dieną. Juos priklijuoja prie plauko labai arti odos. Lerva (nimfa) išsivysto per 7-10 dienų, o likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko. Naujai išsiritusiai lervai (nimfai) per pirmas 24 val. būtina pasimaitinti krauju. Lervos (nimfos) vystymasis iki suaugusios utėlės, galinčios dėti kiaušinius, trunka 7-12 dienų. Lervos (nimfos) neplinta kitiems asmenims, užsikrėsti galima tik suaugusiomis utėlėmis.
Galvinė utėlė gyvena maždaug 30 dienų ir per gyvenimą sudeda apie 100 kiaušinių. Be žmogaus išorinėje aplinkoje utėlė išgyvena ne ilgiau 24 val.
Drabužinės utėlės gyvena ir deda kiaušinius skalbinių ar drabužių raukšlėse, ypač – siūlėse. Kiaušinius prilipina prie audinio plaukelių arba prie žmogaus kūno plaukelių, išskyrus galvą. Glindos stambios, 0,9-1,0 mm ilgio.

Kaip utėlės plinta?
Utėlėmis užsikrečiama ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su utėlėtais žmonėmis metu (vaikų kolektyvuose, perpildytame transporte) bei besikeičiant drabužiais, patalyne, šukomis, šepečiais, naudojantis bendra lova, rankšluosčiais, pagalvėmis, kai utėlė gali patekti nuo vieno asmens galvos į kito asmens galvą.
Dažniausiai plinta tiesioginiu būdu iš galvos į galvą, esant artimam sąlyčiui arba per šukas, plaukų šepečius, kitus plaukų priežiūros reikmenis, keičiantis galvos apdangalais bei juos laikant kartu.

Kaip išvengti utėlių?
Žinios apie utėlėtumą yra esminis dalykas, pakeičiantis nuostatas ir elgesį bei užtikrinantis efektyvų jo plitimo mažinimą. Supratimas apie utėlių vystymosi ciklą padeda jas sėkmingai sunaikinti.

Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose ir mokykloje:
• vaikai neturėtų dalintis šukomis, plaukų šepečiais, kitais galvos priežiūros reikmenimis, galvos apdangalais ir drabužiais;
• galvos apdangalai turėtų būti laikomi palto (apsiausto), kuris kabykloje saugomas atskirai, rankovėje;
• naudojami sportiniai čiužiniai, galvą saugantys įrenginiai (šalmai) turi būti valomi (siurbiami dulkių siurbliu) po kiekvieno panaudojimo;
• kilimai turi būti siurbiami kasdien.

Utėlių naikinimas
Utėles naikinantys medikamentai (pedikuliocidai) naudojami tik išaiškinus utėlėtumą.
Utėlės naikinamos moksleivio tėvų/globėjų pastangomis. Tam tikslui skirti medikamentai perkami vaistinėje, jie naudojami griežtai laikantis vartojimo instrukcijų. Medikamentai naudojami du kartus su 7 dienų pertrauka, jei kitaip nenurodyta vartojimo instrukcijoje.
Pavartojus medikamentą 2-3 dienas, plaukus reikia rūpestingai iššukuoti tankiomis šukomis.
Po galvos plaukų apdorojimo preparatu, pastebėjus gyvų utėlių, būtina procedūrą pakartoti pasirinkus kitą medikamentą.
Dažniausiai pasitaikančios neefektyvios utėlių galvoje naikinimo priežastys:
• medikamentas panaudotas nesilaikant instrukcijoje nurodytų reikalavimų;
• panaudotas neefektyvus medikamentas;
• pakartotinas užsikrėtimas nuo kito asmens.

Sąlytį turėjusių asmenų (turėjo artimą sąlytį galva su galva per paskutinį mėnesį) išaiškinimas – pagrindinė pakartotino užsikrėtimo profilaktinė priemonė. Visi užsikrėtę asmenys utėles naikinti turi tuo pačiu laiku ir tuo pačiu utėles naikinančiu medikamentu.
Galvos utėlių atveju medikamentu apdorojama plaukuota galvos dalis, vėliau plaunama karštu vandeniu su muilu ar šampūnu.
Galvos apdangalai, lovos skalbiniai, pagalvės (jei skalbiamos) kruopščiai išplaunami karštesniame nei 60ºC vandenyje. Šukos ir kiti plaukų priežiūros reikmenys plaunami arba mirkomi 4-5 proc. acto tirpale 30 min.
Aptikus drabužinių utėlių bet kurioje vystymosi stadijoje (kiaušinis, lervos, subrendę suaugėliai) ant skalbinių, drabužių ar kitų daiktų, jos naikinamos kaip galima greičiau. Skalbiniai virinami 2 proc. kalcinuotos sodos tirpale 15 min., drabužiai lyginami karštu lygintuvu iš abiejų audinio pusių, atkreipiant dėmesį į siūles, raukšles. Nevirinami drabužiai skalbiami karštesniame nei 60ºC vandenyje. Efektyvus utėlių naikinimo būdas drabužiuose, patalynėje (pagalvėse, čiužiniuose, antklodėse) ir kituose minkštuose daiktuose yra kaitinimas specialiuose įrenginiuose (dezinfekcijos kamerose).

Utėlių pašalinimas šukomis:
• Mechaninis utėlių likvidavimas yra rekomenduojamas daugelyje šalių.
• Plaukai sudrėkinami 4-5 proc. acto tirpalu ir šukuojami tankiomis šukomis apie 30 min., kol pašalinamos gyvos utėlės.
• Šukavimas kartojamas dvi savaites kas 3-4 dienas.

Panaudojus utėlių naikinimo priemones, plaukus rekomenduojama skalauti 4-5 proc. acto ar citrinos rūgšties vandeniniu tirpalu. Tai padeda pašalinti glindas, nes plauko paviršius tampa slidesnis. Glindas būtina šalinti ne tik dėl estetinių paskatų, bet ir siekiant sumažinti klaidingos diagnozės galimybes. Glindas lengviau pašalinti specialiomis tankiomis šukomis šukuojant vandeniu sudrėkintus plaukus. Šis metodas turėtų būti kartojamas kelias savaites.

PEDIKULIOZĖS PROFILAKTIKA IR KONTROLĖ (metodinės rekomendacijos)

Pneumokokinė infekcija – tai ūmi bakterinė infekcija, kuri gali sukelti įvairias ligas. Dažniausiai pneumokokinės infekcijos sukėlėjas sukelia plaučių uždegimą, bet gali būti ir meningito, anginos, endokardito (vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga) bei kitų ligų priežastimi, tai priklauso nuo infekcinio proceso lokalizacijos. Pneumokokai – viena dažniausia pneumonijų bei viduriniosios ausies uždegimų priežastis.

Koks sukėlėjas?
Streptococcus pneumoniae – gramteigiamas diplokokas, aptinkamas viršutiniuose kvėpavimo takuose. Žinoma apie 100 pneumokokų serotipų, iš kurių net 60 proc. susirgimų vaikų tarpe sukelia serotipai 14, 6B, 1, 19F, 23 F. Be pastarųjų, prisidėjus 6A, 18C, 5, 19A, 9V ir 4 serotipus, visi 11 sukelia daugiau nei 80 proc. susirgimų.

Kaip užsikrečiama pneumokokine infekcija?
Pneumokokinė infekcija gana plačiai paplitusi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų tarpe, ypač didelė rizika – vaikams iki 5 m. ir vyresniems nei 65 m.. Šių bakterijų neretai galima rasti visiškai sveikų žmonių nosiaryklėje. Sukėlėjas plinta oro lašeliais, kuomet patenka į žmogaus apatinės kvėpavimo takų dalis, dauginasi, dėl to vystosi kvėpavimo takų uždegimas.
Didesnę riziką susirgti turi žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, su nusilpusiu imunitetu. Susergama ir dėl nepalankių išorinių faktorių: peršalimo, pervargimo, stresinės situacijos, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir kita.

Kokie yra simptomai?
Pneumokokinė infekcija - tai skirtingai kliniškai pasireiškiančių ligų, kurias sukelia pneumonijos streptokokas, grupė. Pneumokoko sukeltų ligų klinikinė eiga nesiskiria nuo kitų bakterijų sukeltų ligų, tačiau dažniausiai būna labai sunki. Galima išskirti kelis simptomus: staigus karščiavimas, stiprus skausmas krūtinės srityje, kosulys, dusulys, tačiau pneumokokinė infekcija neturi jai būdingų specifinių klinikinių simptomų.

Koks gydymas?
Gydymui naudojami antibiotikai, tačiau registruojama vis daugiau atsparumo jiems atvejų. Todėl skatinama remtis atitinkamomis gydymo rekomendacijomis.
Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.

Kaip apsisaugoti nuo pneumokokinės infekcijos?
Nors didelį vaidmenį ligos išvengimui vaidina nespecifinės apsaugos priemonės: imuniteto stiprinimas, bendrų asmens higienos įgūdžių taikymas ir kita, tačiau skiepai yra pati efektyviausia apsisaugojimo priemonė nuo pneumokokinės infekcijos.
Šiuo metu Europoje naudojamos dviejų tipų vakcinos: konjuguotos ir polisacharidinė pneumokokinės infekcijos vakcinos. 10-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus, 13-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji. Paskiepijus konjuguotomis vakcinomis susidaro ilgalaikis imunitetas.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

PNEUMOKOKINĖ INFEKCIJA. Metodinės rekomendacijos

HOSPITALINIŲ BAKTERINIŲ PNEUMONIJŲ PROFILAKTIKOS
METODINöS REKOMENDACIJOS

PNEUMOKOKINĖS PNEUMONIJOS KLINIKOS, DIAGNOSTIKOS, GYDYMO, PROGNOZĖS IR PROFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS, 2005

Kas yra poliomielitas?
Poliomielitas – tai ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi.

Koks sukėlėjas?
Poliomielito sukėlėjai priklauso Pikorna šeimos enterovirusų genčiai. Tai RNR turintys virusai. Yra žinomi trys poliomielito viruso tipai.

Kaip užsikrečiama poliomielitu?
Infekcijos šaltinis – tik žmogus, dažniausiai tai užsikrėtę asmenys be klinikinės simptomatikos. Pagrindinis plitimo kelias – fekalinis oralinis. Užsikrečiama per maistą, vandenį, nešvarias rankas. Didžiausias virusų kiekis išmatose būna pirmomis dienomis, o viruso išskyrimas gali trukti 3—6 savaites ar ilgiau.

Kokie yra poliomielito simptomai?
Poliomielito inkubacinis periodas trunka 3-35 dienas, dažniausiai 7-14 dienų. Būdinga dvibangė ligos eiga. Liga prasideda ūmiai, simptomai gali būti panašūs į respiracinę infekciją. Ligai progresuojant kyla antroji banga, kuri pasireiškia paralyžiais. Ši forma pasireiškia tik 1-4 proc. visų užsikrėtusių asmenų. Paralyžiai dažniausiai nesimetriški, dažniau pažeidžiami kojų nei rankų raumenys ir stambūs raumenys dažniau negu smulkūs. Sveikimo periodas užtrunka keletą mėnesių, neretai raumenų funkcija visiškai neatsistato.

Koks gydymas?
Specifinių gydymo priemonių nėra. Priešvirusiniai preparatai poliomielito viruso neveikia.

Kaip apsisaugoti nuo poliomielito?
Pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepai. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV vakcina (Salko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo poliomielito virusų. Lietuvoje nuo 2007 m. yra skiepijama tik IPV vakcina. Mūsų šalyje nuo poliomielito pradėta skiepyti (OPV vakcina) 1957 metais.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius