Omsko hemoraginė karštligė – tai virusinė liga, kurią sukelia Omsko hemoraginės karštligės virusas, priklausantis Flaviviridae šeimai. Pirmieji ligos atvejai aprašyti 1945-1947 m. Omske (Rusija).
 
Paplitimas
Omsko hemoraginė karštligė registruojama Omsko, Novasibirsko, Kurgano ir Tyumeno regionuose (Rusija, Vakarų Sibiras)

Infekcijos šaltinis
Pagrindinis infekcijos šaltinis – graužikai. Pagrindiniai Omsko hemoraginės karštligės viruso pernešėjai – Dermacentor marginatus, Dermacentor reticulatus, Ixodes persulcatus erkės.
 
Kaip užsikrečiama?
Žmonės Omsko hemoragine karštlige užsikrečia įsisiurbus virusu infekuotoms erkėms arba sąlyčio su infekuotų gyvų ar mirusių gyvūnų (dažniausiai graužikų) krauju, šlapimu ir kt. kūno skysčiais metu. Medžiotojai, stovyklautojai, miškų darbuotojai, ūkininkai priskiriami rizikos grupėms.
Omsko hemoraginės karštligės virusas buvo išskirtas ir iš vandens gyvūnų, taip pat yra įrodymų, kad virusas gali būti perduodamas žmonėms per infekuotų ožkų ar avių pieną.
Viruso plitimas nuo žmogaus žmogui nebuvo užregistruotas, tačiau užsikrėtimo atvejai laboratorijose nustatyti.
 
Simptomai
Omsko hemoraginės karštligės inkubacinis periodas – 3-8 dienos. Liga prasideda ūmiai, būdingas šaltkrėtis, karščiavimas, galvos, raumenų skausmai, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai, 3-4 ligos dieną atsiranda kraujavimo problemos, krinta kraujospūdis ir kt.
Kai kurie pacientai po 1-2 savaičių pasveiksta be komplikacijų. Tačiau kai kuriems pacientams ligos eiga gali būti dvibangė. Antrosios simptomų bangos metu karščiuojama, išsivysto encefalitas. Mirštamumas siekia 0,5 – 3 proc.
 
Profilaktika
Vakcinos nuo Omsko hemoraginės karštligės nėra, tačiau vakcina nuo erkinio encefalito suteikia dalinį imunitetą. Todėl ji gali būti rekomenduojama didelės rizikos asmenims.
Taip pat rekomenduojama saugotis erkių įsisiurbimo - naudoti repelentus, vilkėti šviesius, prigludusius rūbus, uždengiančius rankas, kojas. Liečiant (tvarkant) gyvūnus ar jų audinius dėvėti pirštines ir kitus apsauginius rūbus.
 

VIRUSINIŲ HEMORAGINIŲ KARŠTLIGIŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS (VALDYMO) METODINĖS REKOMENDACIJOS

Onchocerkiazė yra parazitinė liga, kurią sukelia Onchocerca volvulus kirmėlės. Sergant šia liga, pažeidžiama oda ir akys. Sukėlėjus perneša infekuoti Simulium genties upiniai mašalai, kurie gyvena ir veisiasi prie sraunių upių, todėl ši liga dar vadinama „upiniu aklumu“. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, onchocerkiazė yra antra (po trachomos) infekcinė liga pasaulyje, dėl kurios dažniausiai vystosi aklumas.  
 
Sukėlėjai  
Onchocerca volvulus yra apvalios, baltos spalvos, ilgos siūlo formos kirmėlės, priklausančios Filarioidea pošeimiui, Onchocercidae šeimai. Patelės gali būti 33–50 cm, o patinėliai – 2–5 cm ilgio. Patinėliai ir patelės gyvena poromis, susimazgę poodiniame audinyje. Apvaisintos patelės išskiria 0,3 mm ilgio lervas (mikrofilarijas), kurios žmogaus organizme gyvena apie 2 metus.
 
Parazito vystymosi ciklas
Parazitui vystytis reikalingi du šeimininkai: tarpinis – mašalai,  galutinis – žmogus.

1. Užsikrėtusiam mašalui maitinantis krauju, 3-ios stadijos lervos per įkandimo žaizdelę prasiskverbia į 2. poodinį sluoksnį ir per 12 mėnesių išsivysto iki 3. suaugusių kirmėlių. Jos gyvena poodinio sluoksnio, jungiamojo audinio limfiniuose mazguose iki 8–15 metų. Viename limfiniame mazge gali gyventi kelios dešimtys patinėlių ir patelių (iki 50 kirmėlių). 4. Viena apvaisinta patelė kasdien išskiria daugiau kaip tūkstantį lervų (mikrofilarijų), kurios iš odos ir jungiamojo audinio limfinių mazgų keliauja į periferinį kraują, šlapimą, seiles bei kitus organus ir audinius. 5. Mašalai užsikrečia siurbdami sergančio žmogaus kraują. 6. Patekusios į vabzdžio skrandį, lervos keliauja į krūtinės raumenis ir čia, per 6–7 dienas virsta 7. 1-os 8. invazinėmis, 3-ios stadijos lervomis, kurios migruoja į 9. vabzdžio siurbimo aparatą.
 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra onchocerkiaze sergantis žmogus.
 
Infekcijos perdavimas
Žmogui infekcija perduodama, kai lervos patenka į žmogaus odą mašalui maitinantis krauju. Ligos sukėlėjus platina Simulium genties upinių mašalų patelės, kurios maitinasi krauju, reikalingu kiaušinėliams brandinti. Mašalai veisiasi švariose srauniose upėse ir upeliuose. Jie gali nuskristi didelius atstumus (dažniausiai 2 km), kol suranda maisto ar tinkamą vietą veistis. Mašalų patelės puola dieną. Į žmonių gyvenamąsias patalpas paprastai neskrenda.
 
Paplitimas
Onchocerkiazė labiausiai paplitusi tropiniuose regionuose. 99 proc. visų atvejų registruojama subsacharinės Afrikos dalyje (31 šalyje). Liga yra registruojama ir penkiose Lotynų Amerikos šalyse (Brazilijoje, Ekvadore, Gvatemaloje, Meksikoje, Venesueloje) ir Arabijos pusiasalyje (Jemene). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 109 mln. žmonių gyvena 37 endeminėse rizikos zonos šalyse. Kasmet 17,7 mln. žmonių užsikrečia onchocerkiaze, 500 tūkst. žmonių vystosi sunkūs regėjimo sutrikimai, 270 tūkst. – aklumas. Šia liga dažniausiai serga 30–50 metų žmonės. Endeminėse Vakarų Afrikos šalyse apie 50 proc. iki 40 metų amžiaus vyrų (dažniausiai žvejų) apanka.  
 
Klinika
Inkubacinis laikotarpis trunka apie metus. 10 proc. ligonių gali nejausti jokių ligos požymių. Negalavimai atsiranda, kai lervos pradeda migruoti žmogaus organizme. Jaučiamas bendras silpnumas, karščiavimas, galvos skausmai. Suaugusios kirmėlės, gyvendamos žmogaus organizme, išskiria milijonus mikrofilarijų, kurios keliaudamos oda ir akimis sukelia stiprų uždegimą. Didžiausia žala padaroma, kai aplink žūstančias ar žuvusias lervas vystosi uždegimas. Priklausomai nuo lervų lokalizacijos bei jų žuvimo vietos, pažeidžiamos akys, oda ir limfinė sistema.  
Odos pažeidimas. Ligoniai jaučia stiprų, sunkiai suvaldomą niežėjimą. Nudraskius odą, dažnai prasideda bakterinė infekcija. Vidutinio sunkumo liga pasireiškia kaip vietinis odos bėrimas. Kartais šie pažeidimai ir niežulys per kelis mėnesius išnyksta negydomi. Sunkesniais atvejais oda sustorėja, patinsta, susiraukšlėja, sumažėja jos elastingumas, vystosi atrofija. Susidaro odos raukšlės, vystosi šiurkštus, gruoblėtas, primenantis kerpę odos uždegimas (dermatitas), dažnai padidėja odos pigmentacija, oda tampa tamsi. Ligai vystantis, oda suplonėja (primena cigarečių popierių), pakinta jos pigmentacija, atsiranda „leopardo“ arba „driežo“ oda.
Poodiniai mazgai, kuriuose gyvena suaugusios kirmėlės, padidėja praėjus 12–18 mėn. po užsikrėtimo (30 proc. ligonių). Jie būna plokšti, paslankūs, neskausmingi. Dažniau atsiranda virš klubo, dubens, šonkaulių, menčių ir kaukolės srityse, rečiau – ant liemens, galūnių bei kitų kūno vietų. Jie gali būti nuo 1–2 cm iki 5–7 cm dydžio. Dažniausiai ligoniai turi apie 10 mazgų. Žuvusios kirmėlės mazguose gali sukalkėti.
Akių pakenkimas. Patekusios į akį lervos migruoja akies obuolio jungine į rageną, per kraujagysles pasiekia optinį nervą. Akis pažeidžiama, kai apie žuvusią lervą vystosi uždegimas. Ligos pradžioje ant ragenos atsiranda mažos matinės dėmelės, kartu vystosi ir akių junginės uždegimas. Šiuo ligos laikotarpiu regėjimas gali būti išsaugotas, nes tai yra grįžtamas procesas. Vėliau ragena pasidaro drumsta, perauga fibroziniu audiniu, pažeidus optinį nervą, vystosi negrįžtamas aklumas.
Limfinės sistemos pažeidimas. Mikrofilarijų invazija į limfinę sistemą sukelia limfmazgių uždegimą, jie padidėja. Odai praradus elastingumą, limfmazgiai lokalizuojasi kabančiose odos kišenėse, dažniausiai dubens srityje. Sunkiais atvejais dėl limfmazgių uždegimo gali vystytis genitalijų dramblialigė. Endeminėse šalyse liga gali pasireikšti epilepsija, vaikams – augimo sulėtėjimu, protiniu atsilikimu.
 
Diagnostika
Liga diagnozuojama, įvertinus epidemiologinius duomenis, kliniką bei atlikus laboratorinius tyrimus (odos ar mazgų biopsija, periferinio kraujo tyrimas, odos alerginis testas, serologinės reakcijos, PGR tyrimas) bei akių tyrimus.
 
Gydymas
Gydoma antihelmintiniais vaistais, kurie naikina mikrofilarijas ir suaugusias kirmėles. Galimas chirurginis gydymas – šalinti poodinius mazgelius, kuriuose gyvena suaugusios kirmėlės, tačiau poveikis nedidelis, nes lervos, pašalinus suaugusias, kirmėles išgyvena 2 metus.  
 
Prevencinės priemonės
Užtikrinti apsaugą nuo mašalų įkandimo. Naikinti mašalus.
 
 
Parengė: Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Opistorchozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia plokščiosios kirmėlės Opisthorchis felineus (dar vadinama katininė arba sibirinė siurbikė) ir Opisthorchis viverrini (Pietryčių Azijos siurbikė). Šie parazitai gyvena žmogaus tulžies pūslėje, kepenų bei kasos latakuose sukeldami šių organų pažeidimus.

Ligos sukėlėjas


Sukėlėjai O.felineus ir O.viverrini yra 5–12 x 2–3 mm dydžio, gelsvos spalvos, pailgo lapelio formos parazitai. Jie turi du siurbtukus, kurių pagalba tvirtinasi prie gleivinės paviršiaus. Nuo parazitų sugebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Per parą parazitas išskiria apie 1000 kiaušinėlių. Nesubrendę su išmatomis išsiskyrę kiaušinėliai yra nepavojingi žmogui.

Parazitų vystymosi ciklas
Siurbikių vystymosi ciklas vyksta keičiant šeimininkus. Galutinio šeimininko organizme visada parazituoja tik suaugusios siurbikės, tarpinio šeimininko – siurbikių lervos.


Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ir įvairūs naminiai bei laukiniai stuburiniai gyvūnai, mintantys žuvimi. Galutinio šeimininko organizme parazitai suauga, lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kad parazitas vystytųsi toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį, juos praryja moliuskai, tarpiniai parazito šeimininkai. Moliusko organizme iš kiaušinėlių išsilaisvina lervos, kurios per 4 – 6 mėnesius virsta cerkarijomis (lervinė parazito stadija, turinti uodegėlę ir pasižyminti dideliu judrumu). Šios lervos išeina iš moliusko organizmo ir patenka į vandenį. Per odą bei žiaunas jos aktyviai prasiskverbia į gėlavandenių žuvų organizmą, antrą tarpinį parazito šeimininką. Žuvų audiniuose bei organuose jos sudaro cistas, 0,24–0,34 mm skersmens, plika akimi nematomas pūsleles. Cistose per 6 savaites lervos virsta invazinėmis lervomis, kuriomis gali užsikrėsti galutiniai šeimininkai.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra žmogus, naminiai ir laukiniai gyvūnai (šunys, katės, lapės, vilkai, meškos ir kt.), kurie su išmatomis išskiria siurbikių kiaušinėlius. Ypatingai aktyvus infekcijos šaltinis yra užsikrėtusios katės.

Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia vartodamas žalią, džiovintą, silpnai rūkytą bei šaldytą invazinėmis lervomis užkrėstą žuvį. Dvylikapirštėje žarnoje iš cistų išsilaisvinusios lervos migruoja į kepenis, tulžies pūslę ir kasos latakus. Per 3–4 savaites virsta suaugusiais parazitais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Parazitai žmogaus organizme gali gyventi iki 25 metų.

Paplitimas
Visame pasaulyje registruojama 50 mln. infekuotų žmonių. Vien Pietryčių Azijos šalyse – 30 mln., Rusijoje –- 1,5 mln. žmonių. Opistorchozė – gamtinė židininė liga, todėl labiausiai išplitusi upių baseinų teritorijose, kur yra geros sąlygos tarpinių šeimininkų (moliuskų, žuvų) gyvavimui, taip pat vietovėse, kuriose gyventojai maistui naudoja daug žuvies.


O.viverrini sukelta liga yra paplitusi Pietryčių Azijos šalyse (Vietname, Indokinijos pusiasalio šalyse), O.felineus sukelta liga – Rusijos Federacijoje, Europos, Azijos šalyse bei JAV. Lietuvoje šios ligos atvejų pasitaikydavo Kuršių pamario gyvenvietėse. Dabar Lietuvoje šis susirgimas registruojamas labai retai.

Klinika
Inkubacinis periodas 2–4 savaitės. Ligos pradžioje gali būti karščiavimas, prakaitavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, odos bėrimai, akių vokų patinimai. Padidėja kepenys, limfmazgiai, rečiau – blužnis. Kraujyje padidėja leukocitų bei eozinofilų.
Vėliau, išsivysčius lėtinei ligos stadijai, atsiranda skausmai po dešiniuoju šonkaulių lanku ir skrandžio srityje, išryškėja tulžies pūslės ir kasos uždegimo simptomai, galima gelta, daugeliui ligonių padidėja ir būna skausmingos kepenys, ligonius vargina galvos skausmai, nemiga, prakaitavimas, prislėgta nuotaika.

Diagnostika
Šią ligą diagnozuoti yra sudėtinga. Opistorchozę reikia įtarti, kai kartu su alerginiais reiškiniais (odos bėrimai, akių vokų patinimai ir kt.) yra ir epidemiologiniai duomenys (lankymasis vietovėse, kur registruojami vietiniai opistorchozės susirgimai, maistui vartota žalia ar šaldyta žuvis). Diagnozė patvirtinama atlikus išmatų tyrimas ir radus siurbikių kiaušinėlių. Ligos pradžioje, kai parazituoja nesubrendusios siurbikės, kiaušinėliai su išmatomis neišsiskiria, jie išmatose pasirodo praėjus mėnesiui po užsikrėtimo. Ligos pradžioje gali būti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, ieškant specifinių antikūnių prieš siurbikes. Antikūnius kraujo serume jau galima aptikti praėjus 2–4 savaitėms po užsikrėtimo. Atlikus bendrą kraujo tyrimą gali būti eozinofilų kiekio padidėjimas, neryški mažakraujystė.

Gydymas
Nustačius ligą skiriamas gydymas.

Profilaktika
• Išaiškinti ir gydyti ligonius.
• Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo gyvūnų, žmonių išmatomis.
• Būnant šalyse, kuriose registruojamas šis susirgimas, maistui naudoti tik gerai termiškai apdorotas gėlavandenes žuvis. Užšaldymas, sūdymas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų. Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūsta jas verdant 15–20 minučių.

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė

Ornitozė – ūminė užkrečiamoji liga, pasireiškianti bendra intoksikacija, plaučių, nervų sistemos pažeidimu, kepenų ir blužnies padidėjimu.
 
Ligos sukėlėjas
Ligos sukėlėjas yra ląstelinis parazitas Chlamydia psittaci. Išorinėje aplinkoje šių bakterijų metabolinės funkcijos yra minimalios, todėl jos sunkiai randamos. Chlamydia psittaci bakterijos gali būti išskirtos užkrėtus jomis baltas pelytes arba vištų embrionus. Ne ląstelėje chlamidijos gali išgyventi iki 3 savaičių, žūsta kaitinamos 70 laipsnių ir aukštesnėje temperatūroje, jautrios dezinfekuojančioms medžiagoms.
 
Kaip užsikrečiama?
Pagrindinis užsikrėtimo chlamidijomis kelias yra per kvėpavimo takus, kai ligos sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka su dulkėmis ar aerozoliu. Chlamydia psittaci sukėlėjas yra išskirtas iš 140 rūšių naminių ir laukinių paukščių. Ligos sukėlėją į aplinką paukščiai išskiria su išmatomis ir su snapo išskyromis. Chlamidijomis gali būti užterštos paukščių plunksnos, pūkai, kiaušiniai ir aplinka. Ne visi paukščiai vienodai turi epidemiologinę svarbą – pagrindiniu ornitozės sukėlėjų rezervuaru yra vandens paukščiai, tarp sinantropinių paukščių didžiausią epidemiologinę reikšmę turi balandžiai.
Nuo sergančio žmogaus praktiškai neužsikrečiama, nes žmogaus organizme chlamidijų virulentiškumas susilpnėja.
 
Kaip pasireiškia liga?
Į žmogaus organizmą sukėlėjai dažniausiai patenka per viršutinių kvėpavimo takų gleivinę jos nepažeisdami, tačiau bronchuose gali būti ryškūs uždegiminiai požymiai. Chlamidijos dauginasi bronchų epitelio ląstelėse, po to patenka į kraują, sukeldamos bendrą intoksikaciją ir organų (kepenų, blužnies, miokardo, smegenų) pažeidimą. Plaučių uždegimas išsivysto, kai ligos sukėlėjai patenka pro kvėpavimo takus. Jei užsikrečiama su maistu, apatinių kvėpavimo organų pažeidimo nebūna. Asmenims, kurių imuninė sistema gera, infekcija gali nepasireikšti jokiais klinikiniais požymiais. Daugelis ligonių atsikrato nuo ligos sukėlėjo per keletą savaičių, tačiau retais atvejais sukėlėjo nešiojimas gali trukti iki 8 metų. Persirgus ornitoze ilgalaikis imunitetas nesusidaro ir užsikrėtus susirgti galima po 1-2 metų.
Inkubacinis ligos periodas trunka 8-12 dienų. Po 2-4 didelio karščiavimo ir intoksikacijos dienų liga pasireiškia kvėpavimo organų pakenkimu, sausu ar kosuliu su skrepliais, intersticinės pneumonijos požymiais. 
 
Kontrolė ir profilaktika
Profilaktikos pagrindas – vengti užsikrėtimo ir gydyti ornitoze sergančius naminius paukščius.
 
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14