Negleriazė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia pirmuonis Naegleria fowleri. Šis susirgimas pasireiškia smegenų pažeidimu, kurio metu vystosi pirminis amebinis meningoencefalitas (PAM). Negleariazė yra labai reta, bet sunki infekcija, kuri dažniausiai baigiasi mirtimi.
Sukėlėjai
Naegleria fowleri yra smulki apie 20-30 µm dydžio ameba. Ši ameba yra plačiai paplitusi, ji laisvai gyvena šiltuose ar karštuose gėlo vandens telkiniuose (ežeruose, upėse ir terminiuose šaltiniuose) ir drėgname dirvožemyje.
Priklausomai nuo aplinkos sąlygų Naegleria fowleri gali kisti: gali virsti amebomis, žiuželine forma ir sudaryti cistas. Vienintelė forma, kuria galima užsikrėsti yra amebos. Naegleria fowleri maitinasi bakterijomis, kurių gausu upių ar ežerų nuosėdose. Amebos dauginasi skildamos pusiau. Trūkstant maisto medžiagų, amebos virsta žiuželine forma. Parazito žiuželinė forma turi du žiuželius, kurių pagalba gali aktyviai judėti. Būdamas šioje formoje parazitas nesidaugina. Jei gyvenimo sąlygos pagerėja, žiuželinė parazito forma gali grįžti atgal į amebinę formą. Esant labai nepalankioms sąlygoms, pavyzdžiui, nukritus temperatūrai, parazitas sudaro cistas. Cistos yra apvalios formos, turi dvigubą apvalkalėlį, todėl yra atsparios išdžiūvimui ir žemai temperatūrai.
Naegleria fowleri yra šilumą mėgstantis (termofilinis) mikroorganizmas. Naegleria fowleri geriausiai auga esant šiek tiek aukštesnei nei 45°C temperatūrai. Trumpą laiką gali išgyventi ir esant aukštesnei temperatūrai: esant 50-65 ° C temperatūrai amebos išgyvena kelias minutes, o cistos –kelias valandas. Naegleria fowleri jautrios žemoms temperatūroms: šaldant amebos greitai žūna, tačiau cistos gali išgyventi kelias savaites ar mėnesius žemoje (0° C) temperatūroje. Todėl cistos būdamos ežerų ar upių nuosėdose gali ilgai išlikti gyvybingos.
Infekcijos šaltinis
Šių amebų gausu šiltuose ar karštuose gėlo vandens telkiniuose (ežeruose, upėse, tvenkiniuose ir terminiuose šaltiniuose) dumble, nutekamuosiuose vandenyse, galima jų aptikti uždaruose blogai prižiūrimuose plaukimo baseinuose.
Šis sukėlėjas negyvena sūriame vandenyje, pvz., jūros vandenyje. Taip pat jis neaptinkamas švariuose, prižiūrimuose, dezinfekuojamuose plaukimo baseinuose.
Infekcijos perdavimas
Žmogus gali užsikrėsti plaukiodamas ar nardydamas šiltame gėlame vandenyje, kuriame yra N.fowleri. Ligos sukėlėjai patenka į nosies gleivinę, kur greitai dauginas, po to uoslės nervu patenka į smegenis ir smegenų dangalus, kur vystosi pirminis amebinis meningoencefalitas (PAM).
Didesnė infekcijos rizika susijusi su nardymu ar šokinėjimu į vandenį, panardinant galvą po vandeniu ar užsiimant kita su vandeniu susijusia veikla, kai vanduo patenka į nosį.
Žmogus žmogui infekcijos perduoti negali.
Gerdamas infekuotą vandenį žmogus užsikrėsti taip pat negali.
Paplitimas
N. fowleri yra paplitusi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tačiau žmonės šia liga užsikrečia labai retai. Dažniau liga diagnozuojama šalyse, kur yra šiltas klimatas.
Nuo 1962 iki 2011 m. (per 50 metų) JAV buvo užregistruota 123 šios ligos atvejai, išgyveno tik vienas žmogus. Dažniau sirgo sveiki, jauni, aktyvūs žmonės, mėgstantys vandenyje plaukioti ir nardyti. Per šiuos metus daugiausiai ligos atvejų buvo užregistruota liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Infekcija dažniau nustatoma karštuoju metų periodu, kai pakyla vandens temperatūra, o vandens lygis sumažėja (vandens telkiniai pasidaro seklesni).
Klinika
Ligos inkubacinis periodas gali trukti nuo 1 iki 7 dienų (vidutiniškai 5 dienas). Susirgimas vystosi ūmiai ir dažniausiai baigiasi ligonio mirtimi. Vystosi pirminis amebinis meningoencefalitas (PAM).
Pirmi ligos simptomai yra karščiavimas, galvos skausmas kaktos srityje, pykinimas, vėmimas. Šie simptomai gali atsirasti jau pirmą dieną po užsikrėtimo. 2-3 ligos dieną atsiranda kaklo rigidiškumas (surakintas sprandas), širdies veiklos sutrikimai, psichikos sutrikimas, uoslės ir skonio haliucinacijos, fotofobija (šviesos baimė), koma. Ligoniai dažniausiai miršta 5-6 ligos dieną.
Diagnostika
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis (anamnezėje pasakojimas apie plaukiojimą ar kontaktą su šiltu vandeniu) bei atlikus laboratorinius tyrimus.
Gydymas
Efektyvaus gydymo kol kas nėra. Beveik visi ligoniai miršta. Šios ligos letališkumas (mirštamumas) siekia per 99 proc.
Profilaktika
- Nesimaudyti nešvariuose, blogai prižiūrimuose vandens telkiniuose.
- Stengtis sumažinti galimybę vandeniui patekti į nosį: laikyti užspaudus nosį ranka ar naudoti nosies spaustukus, plaukiant laikyti galvą virš vandens paviršiaus.
- Vengti galvą laikyti po vandeniu karštuose šaltiniuose ar kituose blogai išvalytuose terminiuose vandenyse.
- Vengti su vandeniu susijusios veiklos šiltame gėlame vandenyje, kai vandens temperatūra yra aukšta, o vandens lygis yra žemas.
- Vengti veiklos, susijusios su kasimu ar nuosėdų maišymu, sekliuose šiltuose vandens telkiniuose.
- Vengti plaukimo baseinų, kurie yra nešvarūs. Naudojami plaukimo baseinai turi būti gerai prižiūrimi: valomi ir dezinfekuojami (laikantis tam tikrų reikalavimų).
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė
Šaltinis: Center for Disease Control and Prevention:
http://www.cdc.gov/parasites
Nekatoriazė yra lėtinis susirgimas, kurį sukelia Necator americanus (toliau – N. Americanus) apvaliosios kirmėlės. Ligoniams ši liga pasireiškia įvairiais negalavimais ir įvairaus laipsnio anemija (mažakraujyste).
Sukėlėjas
Sukėlėjas N. americanus priklauso Ancylostomatidae šeimai. Šiai šeimai taip pat priklauso Ancylostoma duodenale, kurios vystymosi ciklas labai panašus į N. americanus. Vystymosi eigoje parazitai praeina kelias stadijas: suaugusi kirmėlė, lervos (rabditinės ir filarinės) ir kiaušinėliai. Suaugusios kirmėlės yra smulkios nuo 5 iki 13 mm ilgio, rausvos spalvos, apvalios formos, skirtalytės. Jų burna turi 2 aštrias pjaunančias plokšteles, kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Subrendusios ir apvaisintos patelė per parą išskiria iki 9–10 tūkst. kiaušinėlių per dieną, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką.
Paplitimas
Liga paplitusi tropinio ir subtropinio klimato zonose, pietinėse Amerikos, Afrikos, pietryčių Azijos šalyse, Kinijoje ir Indonezijoje.
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis parazito kiaušinėlius. Su išmatomis išskirti kiaušinėliai būna dar nesubrendę.
Parazito vystymosi ciklas
N. americanus yra tipiški geohelmintai, parazitų kiaušinėliai vystos ir bręsta tik dirvožemyje. Esant 15–35 °C temperatūrai ir pakankamam drėgmės kiekiui, kiaušinėliai per parą subręsta ir iš jų išsirita rabditinės lervos. Šios lervos nėra pavojingos žmogui. Jos gyvena dirvožemyje ir minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Dirvožemyje lervos du kartus keičiasi ir tampa invazinėmis filarinėmis lervomis, kurios išlieka gyvybingos iki 18 mėnesių. Lervoms būdinga vertikali migracija dirvoje – atšalus orui jos migruoja gilyn į dirvą (net iki vieno metro gylį), orui sušilus – pakyla į dirvožemio paviršių.
Kaip žmogus užsikrečia?
Į žmogaus organizmą lervos gali patekti per odą arba per burną (per neplautus vaisius, daržoves ar per nešvarias rankas). Tačiau N. americanus lervos dažniau aktyviai prasiskverbia per žmogaus odą (nuo žemėtų rankų, vaikštant basomis kojomis, gulint ant žemės ir kt.). Patekusios į kraujagysles, jos su kraujo srove pasiekia plaučius, prasiskverbia plaučių į alveoles ir kvėpavimo takais pasiekia ryklę. Su seilėmis jos nuryjamos ir patenka į dvylikapirštę ir plonąją žarną. Žmogaus organizme lervos iki suaugusių kirmėlių subręsta per 5–6 savaites. Žarnyne jos užauga, diferencijuojasi į patinėlius ir pateles, apsivaisina ir išskiria kiaušinėlius. Suaugusios kirmėlės žmogaus žarnyne gali gyventi nuo trejų iki penkerių metų.
Ligos simptomai
Ligos požymiai priklauso nuo ligos fazės. Lervoms skverbiantis per odą atsiranda odos bėrimai (dažniausiai ant galūnių), galūnių pabrinkimai, odos niežulys. Lervoms migruojant per plaučius, ligonius vargina sausas kosulys, skausmas krūtinės srityje, gali atsirasti plaučių uždegimo požymių. Žarnų fazė yra sunkiausias ligos periodas. Tuo metu parazitai aštriomis plokštelėmis giliai pažeidžia žarnų gleivinę ir intensyviai siurbia kraują. Labiausiai pažeidžiama yra plonosios žarnos gleivinė, nes kirmėlės juda iš vienos gleivinės vietos į kitą, taip suardydamos didelius jos plotus. Atsiranda skausmai po krūtine, ligoniui pučia pilvą, jis netenka apetito, kartais viduriuoja, liesėja. Nustatyta, kad per dieną viena kirmėlė išsiurbia apie 30 ml kraujo. Jei invazija intensyvi, ligonis per dieną gali netekti iki 200 ml kraujo, todėl vystosi sunki anemija (mažakraujystė).
Kaip liga nustatoma?
Nekatoriazė patvirtinama išmatose radus šių kirmėlių kiaušinėlių. Juos galima aptikti praėjus 5–6 savaitėms po užsikrėtimo, kai žarnyne gyvena suaugusios kirmėlės.
Profilaktinės priemonės
Vietovėse, kur yra paplitusi ši liga, nevaikščioti basomis, negulėti ant plikos žemės, vengti bet kokio kontakto su žeme.
Laikytis asmens higienos: plauti rankas prieš valgį ar maisto ruošimą, po kontakto su žeme. Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių.
Endeminėse vietovėse saugoti maistą nuo užteršimo. Maistas, pakliuvęs ant žemės, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas.
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.
Niežai yra odos liga, kurią sukelia ektoparazitai – smulkios niežinės erkės. Užsikrečia žmogus nuo žmogaus glaudaus kontakto metu bei naudodamasis sergančiojo asmeninėmis kūno priežiūros priemonėmis. Ligai būdingas intensyvus niežėjimas.
Sukėlėjas
Niežų sukėlėjas – smulki erkė Sarcoptes scabiei va. hominis, vos matoma paprasta akimi. Suaugusi patelė yra 0,4 mm ilgio ir 0,3 mm pločio, patinai truputį mažesni. Patelė įsirausia į paviršinius odos sluoksnius ir joje gyvena, dauginasi, maitinasi, deda kiaušinius (kasdien po 2–3 kiaušinius per 4–6 savaičių gyvenimo trukmę).
Sarcoptes scabiei va. hominis visas vystymosi ciklas (kiaušinis, lerva, nimfa, suaugusi erkė) trunka 10–17 dienų. Suaugusi patelė migruoja į odos paviršių ir poruojasi. Patinai greitai žūsta, o patelė įsiskverbia į odą, kartoja ciklą ir gyvena iki 6 savaičių. Be šeimininko kambario temperatūroje erkė neišgyvena ilgiau 3–4 dienų. Žemesnė temperatūra ir didesnė santykinė drėgmė prailgina išgyvenimą.
Kaip niežai plinta?
Niežinė erkė plinta tiesioginio sąlyčio (nuo odos ant odos) su sergančiu žmogumi metu arba per užkrėstus erkėmis daiktus (lovos skalbinius, rūbus, namų apyvokos daiktus).
Niežinės erkės neskraido, nešokinėja, jos gali šliaužti šilta žmogaus oda 2,5 cm per minutę greičiu.
Erkės perdavimas nuo žmogaus žmogui vyksta nuo pradinio apsikrėtimo ja (net nesant ligos simptomams) iki erkės ir jų kiaušiniai yra sunaikinami (24 val. po tinkamo gydymo).
Ligos požymiai
Užsikrėtus niežais, būdingas stiprus odos niežėjimas, bėrimas papulėmis ar pūslelėmis tipinėse kūno vietose, randami niežų erkių takai. Dažnai serga ir kiti šeimos nariai ar artimai kontaktavę žmonės (darželyje, mokykloje, bendrabutyje).
Asmenims, kurie anksčiau nebuvo užsikrėtę niežais, pirmieji požymiai (niežulys) gali pasireikšti po 4–8 savaičių nuo užsikrėtimo. Kartais šis periodas gali sutrumpėti iki 2 savaičių arba pailgėti iki 3 mėnesių. Asmenims, kurie anksčiau buvo užsikrėtę niežais ir yra jautrūs erkei, niežulys gali prasidėti per 48 valandas nuo užsikrėtimo.
Inkubacinis niežų periodas, t. y. laiko trukmė nuo niežinės erkės įsiskverbimo iki pirmų simptomų pasireiškimo, gali būti įvairus. Pirmieji ligos požymiai atsiranda praėjus 1–8 savaitėms po užsikrėtimo. Užsikrečiama suaugusiomis Sarcoptes scabiei erkėmis, inkubacinis periodas gali trukti kelias valandas, kadangi erkės tuoj pat pradeda graužti urvus odoje kiaušiniams dėti. Užsikrėtus niežinės erkės lervomis, inkubacinis periodas gali užsitęsti iki 2 savaičių, t.y. tiek laiko, kiek reikia lervoms išsivystyti iki suaugusių erkių. Vidutinis inkubacinis periodas – 8–12 dienų.
Pagrindinis niežų simptomas – niežėjimas. Jis atsiranda dėl reakcijos į niežų erkę, jos išmatas ir kiaušinėlius. Paprastai niežėjimas yra itin intensyvus ir pacientus labiausiai vargina naktį - atsigulus ir sušilus. Iki 20 proc. ligonių odos niežėjimas gali būti nestiprus arba jo jie visai nejaučia. Niežulio intensyvumas priklauso nuo parazitų gausos ir individualių žmogaus organizmo savybių (ligonio nervų sistemos, jautrumo niežinei erkei ir jos gyvybinės veiklos produktams). Antrinio užsikrėtimo atveju niežėjimas gali pasireikšti per pirmą parą po erkės įsiskverbimo į odą.
Dažniausiai niežinių erkių pažeidžiamos vietos – tarpupirščiai, šoniniai pirštų, lenkiamieji riešų, tiesiamieji alkūnių paviršiai, pažastys, mentės, juosmuo, pilvo sritis, sėdmenys, krūtys (apie spenelius, ypač moterims), vyrams – genitalijos (kapšelio oda, varpos sritis), tiesiamieji kelių paviršiai, apatinė sėdmenų, užpakalinė šlaunų dalis, pėdų paviršiai bei padai. Nugaroje bėrimų randama retai, o galvos odoje pažeidimų randama tik mažiems vaikams. Asmens sveikatos priežiūros darbuotojų rankos pažeidžiamos rečiau dėl itin dažno jų plovimo.
Skirtingai nei suaugusiems, vaikams niežinė erkė gali pažeisti viso kūno odą: kojų padus, delnus, plaukuotą galvos dalį, veidą. Jaunesnio amžiaus vaikams dažniausiai pasireiškia antrinė infekcija. Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiami galvos plaukuotoji dalis, delnai, padai, rankų pirštai bei tarpupirščiai. Jiems erkių randama net po nagų plokštelėmis. Jei niežais suserga vaikai, matoma ryškesnė uždegiminė reakcija nei suaugusiems, be to, dažniau pasitaiko bėrimų pūslelėmis ar net pūslėmis.
Susilpnėjusio imuniteto asmenims dažnai pasireiškia dermatitas su pūslelėmis ir šašais. Vyresniems žmonėms gali ir nebūti niežtinčio bėrimo, bet išsausėja oda, atsiranda stori šašai.
Ilgai sergant šia liga, intensyvus niežulys sukelia nervinių-psichologinių problemų, atsiliepiančių gyvenimo kokybei.
Kaip išvengti ligos?
• niežais užsikrėtęs asmuo turi vengti artimo sąlyčio su kitais asmenimis 24 val. po vaistų panaudojimo. Tiesioginio kontakto su pacientu metu reikia dėvėti pirštines.
• būtina ligą nustatyti kuo anksčiau ir visus ligonius gydyti vienu metu;
• niežais sergančio asmens kolektyvo ir / ar šeimos nariai bei lytiniai partneriai, turėtų būti patikrinti gydytojo ir, esant reikmei, gydytis;
• sergantis niežais asmuo namuose turi turėti asmeninį rankšluostį, lovos skalbinius ir atskirą nuo kitų šeimos narių miegojimo vietą;
• asmenys privalo laikytis asmens higienos taisyklių: maudymasis, apatinių rūbų keitimasis, naudojimasis individualiais kūno priežiūros reikmenimis;
• ligonio ir jo lovos baltiniai, naudoti 4 dienos iki gydymo skalbiami karštame vandenyje ir džiovinami mažiausiai 60 °C temperatūroje arba virinami 1–2 proc. sodos tirpale arba su skalbimo priemonėmis 10 min. nuo užvirimo;
• rūbai, kurių negalima skalbti, lyginami iš abiejų pusių su garu arba talpinami į plastikinius maišus ir laikomi juose 4 paras. Paltai, kailiniai ir gaminiai iš odos laikomi lauke šiltuoju metų periodu 5 dienas, esant minusinei temperatūrai – 1 dieną;
• minkšti baldai, kilimai siurbiami dulkių siurbliu. Plastikiniai, metaliniai ar mediniai paviršiai šluostomi 1–2 proc. sodos tirpalu. Valant ligonio kambarį ypač kruopščiai šluostomi dažniausiai liečiami daiktai (durų rankenos, krėslų atramos);
• žaislai plaunami karštame vandenyje su muilu. Minkšti žaislai 20 min. džiovinami mažiausiai 60 °C temperatūroje;
• perukai ir plaukų priežiūros reikmenys plaunami šampūnu;
• patalpose, kuriose būna ligonis, kasdien atliekamas drėgnas valymas, naudojant 1–2 proc. sodos tirpalą.
Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius
.jpg)
Nipos (angl. Nipah) virusas (NiV) priklauso Paramyxoviridae šeimos Henipavirusų genčiai. NiV pirmą kartą buvo identifikuotas ir izoliuotas 1999 m. encefalito ir kvėpavimo ligų protrūkio metu Malaizijoje ir Singapūre, kur virusu sirgo kiaulių augintojai ir žmonės, glaudžiai susiję su kiaulių verslu. Viruso pavadinimas kilęs nuo Sungai Nipah kaimo Malaizijos pusiasalyje, kuriame kiaulių augintojai sirgo encefalitu. Atsižvelgiant į NiV ir Hendra viruso ryšį, buvo pradėtos tirti šikšnosparnių rūšys ir Pteropus genties skraidančiosios lapės, vėliau identifikuotos kaip NiV priežastimi.
1999 m. encefalito ir kvėpavimo ligų protrūkio metu Nipos virusas sukėlė lengvos klinikinės eigos kiaulių ligą, tačiau tuo metu buvo registruota ir beveik 300 žmonių ligos atvejų, ir daugiau kaip 100 mirčių. Siekiant sustabdyti ligos protrūkį, sunaikinta daugiau nei milijonas kiaulių. Po šio protrūkio (nei kiaulių, nei žmonių tarpe) atvejų nebuvo registruota nei Malaizijoje, nei Singapūre.
2001 m. žmonių NiV vėl identifikuotas Bangladeše. Genetinis sekvenavimas patvirtino, kad virusas yra Nipos virusas, tačiau identifikuotas kitas štamas nei 1999 m. Tuo pačiu metu retrospektyviai nustatytas ir dar vienas protrūkis Siliguri, Indijoje, kai buvo registruotas viruso perdavimas nuo žmogaus žmogui ligoninėje (hospitalinė infekcija). Skirtingai nuo Malaizijos NiV protrūkio, protrūkiai Bangladeše įvyksta beveik kasmet, o Indijoje buvo registruoti kelis kartus.
Viruso perdavimas
Nipos viruso perdavimas žmonėms gali vykti tiesioginio sąlyčio su infekuotais šikšnosparniais, užkrėstomis kiaulėmis arba NiV užsikrėtusiais žmonėmis metu. Malaizijoje ir Singapūre žmonės užsikrėtė virusu per glaudų sąlytį su užsikrėtusiomis kiaulėmis. Šio protrūkio metu nustatytas NiV štamas: iš pradžių jis buvo perduotas nuo šikšnosparnių kiaulėms, kur ir išplito kiaulių populiacijoje. Atsitiktinių žmogaus infekcijų nustatyta po kontakto su infekuotomis kiaulėmis.
Bangladeše ir Indijoje NiV perdavimas nuo žmogaus žmogui registruojamas reguliariai. Jis dažniausiai būna šeimose ir tarp Nipos virusu infekuotus pacientus prižiūrinčių specialistų. Užsikrečiama ir tiesiogiai kontaktuojant su infekuotais šikšnosparniais.
Klinikiniai simptomai
Nipos viruso infekcija pasireiškia encefalitu (smegenų uždegimu). Po užsikrėtimo ir inkubacinio periodo, trunkančio nuo 5 iki 14 dienų, liga pasireiškia 3-14 dienų karščiavimu, galvos skausmu, lydimo mieguistumo, dezorientacijos ir psichinio sumišimo. Šie požymiai ir simptomai po 24-48 valandų gali pasireikšti koma. Kai kuriems pacientams ligos pradžioje pasireiškia kvėpavimo takų sutrikimai, o pusei pacientų ir sunkūs neurologiniai bei klinikiniai požymiai.
Nipos viruso ligos protrūkio metu 1998-1999 metais 265 pacientai buvo užsikrėtę virusu. Apie 40% hospitalizuotų pacientų su sunkiais nerviniais simptomais mirė. Stebėtos ilgalaikės Nipos viruso infekcijos pasekmės, įskaitant nuolatines konvulsijas ir asmenybės pokyčius. Registruotos ir latentinės infekcijos, kai Nipos virusas per kelis mėnesius ir net metus vėl suaktyvėja. Mirties atvejų taip pat padaugėja.
Diagnozė
Laboratorinė diagnostika gali būti atliekama naudojant testų derinį. Viruso izoliavimo tyrimai ir realaus laiko polimerazės grandininė reakcija (RT-PCR) atliekami iš gerklės ir nosies tepinėlių, cerebrospinalinis skystis, šlapimas ir kraujas turėtų būti tiriami ankstyvose ligos stadijose. ELISA (IgG ir IgM) tyrimas gali būti naudojamas vėliau. Mirties atvejais diagnozei patvirtinti gali būti atliekamas imunohistocheminis audinių, surinktų per autopsiją, tyrimas.
Prevencija
Nipos viruso infekcijos galima išvengti, vengiant kontakto su sergančiomis kiaulėmis ir šikšnosparniais endeminėje teritorijoje ir nevartojant termiškai neapdorotų datulių palmių sulčių.
Papildomos pastangos, nukreiptos į stebėjimą ir informuotumą, padeda išvengti būsimų protrūkių. Tyrimai yra reikalingi, kad būtų geriau suprantama šikšnosparnių ir Nipos viruso ekologija, tiriant ligos sezoniškumą ir šikšnosparnių reprodukcijos ciklus. Priežiūros priemonės turėtų apimti patikimus žmonių ir gyvulių laboratorinius tyrimus, kad liga būtų nustatyta anksti – informacijos sklaidą apie ligos plitimą, simptomus bei standartinę infekcijos kontrolės praktiką, vengiant infekcijos ligoninėse nuo žmogaus žmogui.
Vakcina, naudojant Hendros G baltymą, gamina kryžminius antikūnus prieš HENV ir NIPV. Ji buvo naudojama Australijoje, siekiant apsaugoti arklius nuo Hendros viruso. Ši vakcina suteikia didelį potencialą žmogaus apsaugai nuo henipavirusų.
Daugiau informacijos apie Nipos viruso infekciją ieškokite čia.
Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius
Norovirusinė infekcija (Norwalk veiksnio sukelta infekcija) – tai ūminė žarnyno infekcija, pasireiškianti pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmu, bendru negalavimu, nedideliu karščiavimu. Ši liga dar kitaip vadinama suaugusiųjų virusiniu gastroenteritu, epideminiu virusiniu gastroenteritu, virusine diarėja, žiemos vėmimo liga.
Kaip pasireiškia liga?
Inkubacinis periodas po užsikrėtimo trunka nuo 12 iki 48 valandų, vidutiniškai apie 33 valandas. Liga pasireiškia ūmiu vėmimu, pilvo skausmais, gausiu vandeningu viduriavimu. Vaikai vemia dažniau nei suaugusieji. Gali kamuoti bendras silpnumas, galvos, raumenų skausmai. Apie pusę ligonių gali karščiuoti. Staigus kūno skysčių netekimas (dehidratacija) yra dažniausia ligos komplikacija. Dažniausiai simptomai praeina po 24-60 valandų. Tyrimais su savanoriais nustatyta, kad apie 30 proc. užsikrėtusiųjų liga kliniškai nepasireiškia. Tačiau besimptomių viruso nešiotojų vaidmuo infekcijos plitime nėra gerai žinomas.
Sukėlėjas ir savybės
Norovirusai (norovirus rūšis, Caliciviridae šeima) – yra grupė giminingų virusų, turinčių vieną RNR susuktą grandinę, kurie yra žmonių ūmių gastroenteritų priežastis. Norovirusai neseniai buvo pavadinti pagal rūšies pavadinimą, prieš tai vadinti „Norwalk panašūs virusai“. Žmonėms patogeniniai norovirusai priklauso vienai iš trijų norovirusų serologinių grupių (GI, GII arba GIV). Kiekviena iš jų turi daugiau nei 25 genetines grupes.
Ligos plitimo epidemiologija
Norovirusai yra labai patogeniški, nuo kelių iki 100 viruso dalelių gali sukelti ligą, priklausomai nuo makroorganizmo imlumo. Norovirusai paprastai plinta fekaliniu – oraliniu būdu, dažniausiai nuo tiesioginio sąlyčio su ligoniu arba žmogaus fekalijomis užterštą maistą bei geriamąjį vandenį. Jie gali plisti ir per vėmalų lašelius, kuriuose taip pat randama virusų, taip pat per užterštas rankas, aplinkos daiktus. Šie virusai yra atsparūs išorinės aplinkos veiksnių poveikiui: pakelia užšaldymą ir kaitinimą iki 60° C.
Protrūkių metu infekcija gali plisti keliais būdais: protrūkio pradžioje užsikrečiama per maistą, vėliau infekcijos plinta nuo žmogaus žmogui ligonių šeimose.
Paprastai virusas išsiskiria su išmatomis. Sergantysis norovirusine infekcija virusą išskiria nuo pat ligos pradžios ir dar vidutiniškai 3 dienas pasibaigus viduriavimui. Kai kurie asmenys virusą gali platinti iki 2 savaičių po pasveikimo.
Dažniausiai maisto kilmės protrūkiai yra susiję su termiškai neapdoroto maisto, užkandžių (mišrainių, salotų, sumuštinių) vartojimu. Maistas gali būti užkrėstas ir pirminiu būdu. Kiautiniai moliuskai (austrės) gali būti užkrėstos per užterštą vandenį. Kitas maistas (avietės, salotos) gali būti užterštas prieš patiekiant į rinką ir neretai yra išplitusių tarptautinių protrūkių priežastimi. Europos skubaus įspėjimo ir reagavimo sistemos pranešimais, gana dažni šios ligos protrūkiai kruiziniuose laivuose.
Sergamumas, turintis ryškų sezoniškumą, yra paplitęs visame pasaulyje. Lietuvoje užregistruotų šios infekcijos atvejų sumažėjo nuo 1021 (2007 m.) iki 522 (2009 m.). Didžiausias sezoninis sergamumas kasmet stebimas gruodžio – kovo mėnesiais.
Imunitetas ir imlumas
Imuniteto mechanizmas iki šiol nėra gerai žinomas. Dėl norovirusų sukėlėjų genetinio įvairumo ilgalaikis imunitetas nesusidaro. Todėl norovirusais žmogus gali užsikrėsti keletą kartų. Riziką užsikrėsti turi įvairių amžiaus grupių asmenys. Didžiausi sergamumo rodikliai Lietuvoje yra vaikų iki 9 metų amžiaus grupėse.
Kaip nustatoma ligos diagnozė?
Norovirusinės infekcijos diagnozė patvirtinama viruso RNR sergančiojo išmatose nustatymu. Kiti diagnostikos metodai (elektroninė mikroskopija, antikūnių titras poriniuose serumuose) paprastai taikomi atliekant mokslinius tyrimus. Gali būti naudojami ir kiti imunofermentiniai tyrimo metodai, tačiau jie yra mažiau jautrūs todėl protrūkių etiologijai patvirtinti praktiškai neatliekami.
Papildomai prie mikrobiologijos nustatymo metodų, virusinės etiologijos protrūkių diagnostikai gali būti taikomi epidemiologiniai kriterijai, vadinami Kaplan’o kriterijais:
• vidutinė ligos trukmė nuo 12 iki 60 valandų;
• vidutinė infekcijos inkubacinio periodo trukmė nuo 24 iki 48 valandų;
• daugiau nei 50 proc. susirgusiųjų skundėsi vėmimu;
• išmatų pasėlyje nenustatytas patogeninių bakterijų augimas.
Nors šie kriterijai yra pakankamai specifiniai, tačiau jie nėra jautrūs. Nežiūrint to, virusinės etiologijos protrūkio diagnozė neatmetama, net jei ne visi kriterijai yra.
Prevencinės ir priešepideminės priemonės
Norovirusinės infekcijos profilaktikos pagrindas – saugaus maisto ir vandens tiekimas vartotojams. Rekomenduojamos šios priemonės, sumažinančios riziką užsikrėsti:
• dažnai plauti rankas, ypatingai pasinaudojus tualetu ir po sąlyčio su viduriuojančio žmogaus išmatomis, taip pat prieš valgį ir maisto gaminimą;
• prieš vartojimą kruopščiai plauti vaisius, daržoves, kiautinius moliuskus;
• kruopščiai valyti ir dezinfekuoti choloro turinčiais tirpalais aplinkos daiktus, paviršius, užterštus ligonio išmatomis, vėmimo masėmis;
• suterštą patalynę, apatinius rūbus skalbti karštame vandenyje su skalbimo milteliais. Jei įmanoma, geriausiai prieš tai juos pamirkyti buityje naudojamuose balikliuose su chloru;
• patikimai valyti ir dezinfekuoti tualetą;
• susirgusius norovirusine infekcija asmenis, dirbančius maisto tvarkymo subjektuose, rekomeduojama nušalinti nuo maisto tvarkymo dar 3 dienoms po paskutinės viduriavimo dienos;
• nedelsiant nutraukti įtariamo užteršto maisto realizavimą ir jį sunaikinti.
Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro
Epidemiologinės priežiūros skyrius
NOROVIRUSINĖ INFEKCIJA. PROTRŪKIŲ VALDYMAS IR PROFILAKTIKA VAIKŲ UGDYMO ĮSTAIGOSE
