Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys-plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300 – 500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija.
Žmogaus organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.vivax, P.ovale – trečiadienės, P.malariae – ketvirtadienės, P.falciparum - tropinės maliarijos sukėlėjai.
Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas plazmodijų nešiotojas.

Kaip užsikrečiama maliarija?
Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anohpeles genties uodai). Užkratas gali būti perduotas transfuziniu būdu: donoras (parazitų nešiotojas) per užkrėstus instrumentus. Endeminėse vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu.
Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas (po 7–45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, jiems sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius.

Ligos simptomai
Tam tikrą laiką žmogus jokių negalavimų nejaučia. Šis ligos periodas, vadinamasis inkubacinis periodas, trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus. Tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies. P.vivax ir P.ovale dalis parazitų lieka kepenyse ir formuoja taip vadinamus snaudžiančius židinius, kurie vėliau sukelia recidyvus (ligos paūmėjimai).
Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 valandas, tai nulemia sukėlėjo rūšis. Kai ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 valandas, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.

Ką daryti susirgus?
Kadangi užsikrėtus maliarija simptomai ima ryškėti tik po vienos ar net kelių savaičių, todėl po kelionės praėjus net ir daug laiko, reikia informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarinėje zonoje.
Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat ( per 24 val. ) kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė.
Maliarija diagnozuojama įvertinus epidemiologinius duomenis, klinikinius simptomus (drugio priepuolius), laboratorinių tyrimų duomenis.

Ar galima apsisaugoti nuo maliarijos?
Chemoprofilaktika

Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas–viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga ir tik nutolina ligos pradžią arba gali suklaidinti diagnozę, dėl netipiško karščiavimo.
Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, gydytojas infektologas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip 3 dieną iki išvykimo). Vaistus galima pradėti vartoti ir prieš mėnesį iki išvykimo, kad vaistų poveikį galima būtų patirti dar būnant namuose ir pasikonsultuoti su gydytoju.
Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto), būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.

Bendrieji patarimai, kaip vartoti vaistus:
* Pasakyti gydytojui, jei esate nėščia , planuojate pastoti ar maitinate kūdikį krūtimi.
* Pasakyti gydytojui, jei esate alergiškas ar sergate epilepsija, depresija, kitomis ligomis, ar vartojate antiaritminius vaistus ar kitus vaistus (įskaitant ir nereceptinius).
* Pasakyti gydytojui, kiek truks kelionė, koks jos tikslas (ar vykstama dirbti, ar asmuo vairuos automobilį, nardys).
* Tabletes visada gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.
* Paklausti gydytojo, kaip nuvykus į šalį tinkamai vartoti vaistus, kaip elgtis sukarščiavus.

Apsauga nuo uodų
Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl apsisaugojimas nuo uodų įkandimo yra svarbi maliarijos profilaktikos priemonė. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant.
Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose. Virš lovos pakabinamas impregnuotas permetrinu ar deltametrinu audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį , o jei jie atviri būtina rūpestingai uždengti juos tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant stogų, ant denių, po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių ar baseinų.

Parengė:
Vilniaus universiteto Infekcinių ligų ir mikrobiologijos klinikos gydytoja infektologė Audronė Marcinkutė
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro gydytoja parazitologė Aušra Bartulienė

 

MALIARIJOS EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ, 2006

 

Mansoneliazė yra parazitinė liga, kurią sukelia apvaliosios Mansonella genties kirmėlės. Ligą platina Culicoides ir Simulium genties mašalai. Jie paplitę Afrikoje ir Pietų Amerikoje.
 
Sukėlėjai  
Ligos sukėlėjai Mansonella ozzardi, M. perstans, M. streptocerca rūšies kirmėlės, kurios priklauso Onchocercidae šeimai. Šios kirmėlės skiriasi savo dydžiu bei parazitavimo (žmogaus organizme) vieta. M. ozzardi suaugusios patelės yra nuo 6,5 cm iki 8,1 cm ilgio, o patinėliai 2,4–2,8 cm ilgio (gyvena poodyje). M. perstans patelės užauga iki 7–8 cm, o patinėliai – iki 4,5 cm ilgio (gyvena žmogaus pilvaplėvės, pleuros ir perikardo ertmėse).  M. streptocerca patelės yra apie 2,7 cm ilgio, o patinėliai 1,8–2,4 mm ilgio (gyvena odoje (maždaug 1 mm gylyje nuo odos paviršiaus). Suaugusios apvaisintos patelės išskiria lervas (mikofilarijas).
 
Parazito vystymosi ciklas
Parazitui vystytis reikalingi du šeimininkai: tarpinis – mašalai, galutinis – žmogus.


1. Užsikrėtusiems Culicoides ar Simulium genties mašalams, čiulpiant kraują, trečios stadijos lervos (per žaizdelę) patenka į žmogaus odą. 2. Priklausomai nuo kirmėlių rūšies, lervos keliauja į kūno ertmes, poodį ar odą, kur vystosi iki suaugusių kirmėlių, vėliau ir gyvena. 3. Suaugusios apvaisintos patelės išskiria mikrofilarijas, šios migruoja į kraują. 4. Mašalams pasimaitinus krauju, mikrofilarijos per skrandžio sienelę prasiskverbia į 5. vabzdžio krūtinės raumenis, virsta 6. pirmos – 7. trečios stadijos invazinėmis lervomis, šios migruoja į 8. vabzdžio siurbimo apartą.
 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra žmonės, segantys šia liga. 
 
Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia vabzdžiui įgėlus ir perdavus sukėlėjus. Mansoneliazės sukėlėjus perneša Culicoides genties smulkieji mašalai ir Simulium genties upiniai mašalai. Patelės, turinčios subrandinti kiaušinėlius maitinasi krauju. Culicoides genties smulkiųjų mašalų patelės puola anksti ryte arba vėlai vakare, ypač esant apniukusiam orui. Gyvena spiečiais prie vandens, pelkėse ar prie pūvančių augalų, įgėlimas yra skausmingas. Simulium genties mašalai veisiasi švariose srauniose upėse ir upeliuose. Jie gali nuskristi didelius atstumus (dažniausiai 2 km), kol suranda maisto ar tinkamą vietą veistis. Mašalų patelės puola dieną ir į žmonių gyvenamąsias patalpas paprastai neskrenda.
 
Paplitimas
Mansoneliazė paplitusi Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse: M. ozzardi paplitusi Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse bei Karibų salose, M. perstans – Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse bei Afrikoje, M. streptocerca – Vakarų ir Pietų Afrikos šalyse. Paplitimo dažnis svyruoja nuo kelių iki daugiau kaip 90 proc. Trinidade, Gajanoje ir Kolumbijoje. 
 
Klinika
M. perstans sukelta liga dažniausiai praeina be simptomų, tačiau gali vystytis angioedema (odos, poodžio, gleivinės ar pogleivio pabrinkimas), odos dilgėliniai bėrimai bei niežulys. Ligoniui pakyla temperatūra, ima skaudėti galvą, sąnarius. Kartais, kirmėlei patekus į akies junginę, gali vystytis konjunktyvitas (akies junginės uždegimas). M. streptocerca kirmėlės sukelta liga gali pasireikšti odos niežuliu, bėrimu ar pigmentacijos pasikeitimu. M. ozzardi gali sukelti sąnarių, galvos skausmą, temperatūrą, gali atsirasti plaučių pažeidimo požymių, padidėti kepenys, imti niežėti odą.
 
Diagnostika  
Liga diagnozuojama įvertinus epidemiologinius, klinikinius duomenis bei atlikus laboratorinius tyrimus (periferinio kraujo tyrimas, serologinės reakcijos, PGR tyrimas).
 
Gydymas
Gydoma antihelmintiniais vaistais, kurie naikina mikrofilarijas ir suaugusias kirmėles.
 
Prevencijos priemonės  
Užtikrinti apsaugą nuo mašalų įkandimo ir naikinti mašalus.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Maras – zoonozė, kurią sukelia Yersinia pestis bakterijos.
 
Kaip užsikrečiama?
Pagrindinis šių bakterijų rezervuaras yra graužikai. Maras tarp graužikų ir nuo graužikų žmonėms dažniausiai plinta per infekuotų blusų įkandimus. Kiti žinduoliai taip pat gali būti infekuoti. Galimi ir kiti šios infekcijos plitimo keliai. Yersinia pestis į žmogaus organizmą gali patekti tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvūnų / žmonių audiniais, kūno skysčiais. Plaučių maro forma gali plisti nuo žmogaus žmogui per orą su lašeliais artimo sąlyčio metu (dažniausiai mažesniam nei 2 m).
 
Simptomai
Maro klinika priklauso nuo sukėlėjo patekimo vartų. Skiriamos trys pagrindinės ligos formos – buboninis maras, septiceminis ir plaučių maras.
Buboninis maras sudaro 80-95 proc. visų ligos atvejų. Inkubacinis periodas 1-7 d. Ligai būdingas karščiavimas, galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas. Specifinis šios formos simptomas vienas ar keli patinę, skausmingi limfmazgiai. Yersinia pestis bakterijos dauginasi limfmazgyje, esančiame arčiausiai sukėlėjo patekimo vietos. Buboninis maras dažniausiai išsivysto po blusų įkandimo. Negydant mirštamumas nuo buboninio maro siekia 50-60 proc., anksti pritaikius tinkamą gydymą – 10-20 proc. Buboninis maras neplinta nuo žmogaus žmogui, išskyrus atvejus, kuomet yra tiesioginis sąlytis su išopėjusių bubonų pūliais.
Septiceminis maras diagnozuojamas sukėlėjui išplitus kraujyje. Jam būdingas karščiavimas, šaltkrėtis, didelis silpnumas, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Septiceminis maras gali sukelti šoką, daugybinį organų nepakankamumą. Septiceminis maras gali išsivystyti kaip pirminė ligos forma arba buboninio maro komplikacija.
Plaučių maras išsivysto Yersinia pestis bakterijoms patekus į kvėpavimo takus arba kaip septiceminio maro komplikacija. Inkubacinis periodas 1-4 d., kartais trumpesnis nei 24 val. Jam būdingas karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, greitai besivystanti pneumonija su kvėpavimo nepakankamumu, krūtinės skausmas, kosulys. Anksti nepritaikius gydymo plaučių maras baigiasi mirtimi.
 
Profilaktika ir kontrolė
Maro profilaktika ir kontrolė susijusi su graužikų ir blusų populiacijos kontrole, asmeninių apsaugos priemonių naudojimu, asmenų, sergančių plaučių maru, izoliacija, artimą sąlytį su plaučių maro atveju turėjusių asmenų nustatymu ir stebėjimu kt. Maras gydomas antibiotikais. Ankstyvas antibiotikų skyrimas svarbus tiek gydant, tiek vykdant maro profilaktiką. Vadovaujantis PSO informacija, asmenims, turėjusiems artimą sąlytį su asmenimis, sergančiais maru, arba asmenims, turėjusiems didelės rizikos ekspoziciją, pvz., blusų sukandimai, sąlytis su infekuotų gyvūnų kūno skysčiais ir audiniais, rekomenduojamas profilaktinis gydymas (poekspozicinė profilaktika) antibiotikais. Poekspozicinė profilaktika turi būti skiriama kuo greičiau po ekspozicijos.
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS DARBUOTOJŲ ASMENINĖS SAUGOS PRIEMONĖS BUBONINIO IR PLAUČIŲ MARO ATVEJAIS

Marburgo hemoraginė karštligė – labai sunki liga, kurią sukelia Marburgo virusas. Šis virusas kaip ir Ebolos virusas priklauso Filoviridae šeimai.
 
Viruso rezervuaras
Mokslinių studijų duomenimis, tikėtina, kad viruso rezervuaras yra afrikiniai vaisėdžiai šikšnosparniai, ypač Egiptinis skraidantysis šuo (lot. Rousettus aegyptiacus, angl. Egyptian Fruit Bat, Egyptian Rousette).
 
Paplitimas
Marburgo hemoraginė karštligė pirmą kartą užregistruota 1967 m. protrūkių Marburgo ir Frankfurto (Vokietija) bei Belgrado (Serbija) laboratorijose metu. Laboratorijos darbuotojai turėjo sąlytį su beždžionių (žaliųjų markatų (Chlorocebus aethiops)) iš Ugandos krauju, organais, ląstelių kultūromis.

1967–2012 m. iš viso užregistruotas 571 Marburgo hemoraginės karštligės atvejis (iš jų 470 mirties). Šio periodo metu Marburgo hemoraginės karštligės protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Gabone, Sudane, Ugandoje. Pastaraisiais metais protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Angoloje (2005 m,), Ugandoje (2007, 2017 m.).
 
Kaip užsikrečiama?
Marburgo virusas lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu per sergančio ar mirusio asmens kūno skysčius (kraują, sekretus, spermą, organus ir t.t.) ar kūno skysčiais užterštus daiktus, aplinką (rūbus, adatas ir kt.). Didžiausia rizika užsikrėsti yra, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.
Užsikrėsti galima ir tiesioginio sąlyčio metu su gyvais ar mirusiais virusu infekuotais gyvūnais, įskaitant laukinių gyvūnų (pvz., beždžionių, šimpanzių, miško antilopių, šikšnosparnių) mėsą.

Marburgo hemoraginė karštligė gali būti hospitalinė infekcija. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto su sergančių asmenų kūno skysčiais metu nesilaikydami tinkamų šios ligos kontrolės priemonių.

Jeigu susirgęs asmuo pasveiksta, Marburgo virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje (aqueous humour) (angl. immunologically privileged sites), todėl galima naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu.

Atsižvelgiant į tai, kad virusas aptinkamas kraujyje bei infekuotų ir pasveikusių asmenų organuose ir audiniuose tikėtina, kad užsikrėsti galima transfuzijų ir transplantacijų metu, nors iki šiol užkrėtimų per biologinės kilmės medžiagas nebuvo registruota.
 
Simptomai
Inkubacinis ligos periodas – 2–21 d. (dažniausiai 5–10 d.). Liga prasideda ūmiai, karščiuojama, skauda galvą. Trečią ligos dieną dažniausiai išsivysto skrandžio ir žarnyno funkcijos sutrikimai (pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas). Praėjus maždaug 5–7 d. nuo ligos simptomų atsiradimo pradžios pacientams gali pasireikšti makulopapulinis bėrimas. Sunkiais atvejais sutrinka centrinės nervų sistemos veikla, būdingas sumišimas, pritemusi sąmonė, dirglumas. Daugeliui pacientų išsivysto įvairūs kraujavimai.

Vidutinis mirštamumas 53,8 proc., praeityje įvykusių protrūkių metu mirštamumas svyravo nuo  24 iki 88 proc.
 
Profilaktika ir gydymas
Atvejo valdymas ir gydymas
Nėra patvirtinto gydymo filovirusinėms infekcijos. Gydymas simptominis.
 
Kontrolės priemonės
Pagrindinis kontrolės priemonių tikslas – pertraukti viruso plitimo nuo žmogaus žmogui grandinę. Vykdant ligos kontrolę svarbus greitas susirgusių asmenų išaiškinimas ir izoliavimas, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, tinkama darbo su ligonių krauju ir kitais kūno skysčiais sauga (asmeninių apsaugos priemonių naudojimas (kaukės, pirštinės, akiniai, neperšlampami chalatai, ir kt.), aplinkos daiktų dezinfekcija, tinkamas medicininių atliekų tvarkymas, mirusių asmenų laidojimas ir kt.
 
Papildomos profilaktikos priemonės
Šalyse ir teritorijose, kuriose registruojami Marburgo hemoraginės karštligės atvejai, rekomenduojama nesilankyti urvuose, šachtose, kur gali būti šikšnosparnių, vengti artimo sąlyčio su gyvais ar mirusiais laukiniais gyvūnais, įskaitant beždžiones, miškų antilopes, graužikus, šikšnosparnius, nevartoti laukinių gyvūnų mėsos.
 
Užkrėtimo lytiniu kelius atvejis per infekuotą spermą buvo registruotas praėjus septynioms savaitėms po klinikinio pasveikimo. Detalesni tyrimai reikalingi šioje srityje. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja visiems pasveikusiems vyrams praktikuoti saugius lytinius santykius 12 mėnesių nuo ligos simptomų pradžios arba kol dviem atskirais tyrimais bus patvirtinta, kad spermoje viruso nėra.
 
 

 

Bakterinis meningitas – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus. Rimčiausia sukeliama komplikacija – galvos smegenų uždegimas ir pažeidimas (meningoencefalitas), galvos smegenų pūlinio (absceso) susiformavimas.

Kas sukėlėjas?
Bakterinį meningitą gali sukelti įvairios bakterijos: dažniausiai pneumokokai, meningokokai, Haemophilus influenzae, tuberkuliozės mikobakterijos. Serga įvairaus amžiaus bei lyties asmenys, tačiau bakteriniu meningitu dažniau serga vaikai ir paaugliai.

Kaip užsikrečiama meningokokine infekcija?
Užsikrečiama nuo sergančio asmens su įkvepiamu oru, į kurį sukėlėjai patenka kosint, čiaudint arba per burną (su maistu, per neplautas rankas). Bakterijos taip pat neretai gali patekti per kvėpavimo takus bei pasiekti smegenų dangalus iš kito organizme esančio infekcijos šaltinio kontaktiniu arba kraujo keliu (pvz., iš ausies, sinusų).
Kai kuriems sukėlėjams būdingas sezoniškumas, pvz., susirgimų meningokokiniu meningitu padaugėja žiemą ir pavasarį.

Kokie yra simptomai?
Bakterinių meningitų pradžia yra ūmi, pasireiškia bendras negalavimas, karščiavimas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, mieguistumas, galimas bėrimas. Simptomatika gana ryški palyginus su virusiniu meningitu.

Koks gydymas?
Bakterinio meningito eiga yra ūmi, todėl nedelsiant reikia kreiptis pagalbos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas šeimos gydytoją. Ankstyvas ligos diagnozavimas ir tinkamas gydymas sumažina komplikacijų, liekamųjų reiškinių ir mirties riziką. Todėl susirgus rekomenduojama nedelsiant kreiptis į medikus. Svarbus tinkamas visų infekcinių ligų, kurios gali sukelti meningitą, gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo bakterinio meningito?
Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis. Profilaktika antibiotikais rekomenduojama tik asmenims, glaudžiai kontaktavusiems su ligoniu.
Rekomenduojama vakcinacija nuo meningokoko, pneumokoko, Haemophilus influenzae, tuberkuliozės – skiepijami kūdikiai, vyresni vaikai ir suaugę, siekiant apsaugoti nuo šių sukėlėjų sukeliamų sveikatos pakenkimų.

 

 

Virusinis meningitas  – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus. Galima rimta virusinio meningito komplikacija – encefalitas (galvos smegenų uždegimas).

Kas sukėlėjas?
Virusinį meningitą gali sukelti įvairūs virusai: pūslelinės (Herpes), erkinio encefalito, parotito, poliomielito, enterovirusai (ECHO, Koksackie) ir kiti. Virusinių meningitų paplitimas lyginat su bakterinio yra daug didesnis.

Kaip užsikrečiama meningokokine infekcija?
Užsikrečiama nuo sergančio asmens su įkvepiamu oru, į kurį sukėlėjai patenka kosint, čiaudint arba per burną (su maistu, per neplautas rankas).
Kai kuriems sukėlėjams būdingas sezoniškumas, pvz. enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį.
Kokie yra simptomai?
Virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs kaip bakterinio, gali vyrauti galvos skausmas. Liga gali pasireikšti šiais simptomais: karščiavimu, galvos skausmu, bendru silpnumu, pykinimu, vėmimu, kaklo raumenų įtempimu, dirglumu. Nors virusinio meningito paplitimas gan nemažas, tačiau užregistruojamas atvejų skaičius nėra didėlis dėl mažo į medikus besikreipiančių asmenų skaičiaus, kuomet sergama lengvomis ligos formomis.

Koks gydymas?
Nors virusinio meningito simptomai ne tokie ryškūs, tačiau dėl galimų komplikacijų būtina nedelsiant kreiptis pagalbos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.
Kadangi virusinio ir bakterinio meningito sukėlėjai yra skirtingi, skiriamas gydymas taip pat skiriasi, todėl specifiniai priešvirusiniai vaistai gali būti skiriami tik kai kuriais atvejais. Skiriamas simptominis gydymas, be to, svarbus tinkamas visų infekcinių ligų, kurios gali sukelti meningitą, gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo virusinio meningito?
Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis.
Rekomenduojama vakcinacija nuo ligų, nuo kurių yra skiepai: erkinio encefalito, parotito, poliomielito.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

Meningokokinė infekcija - tai ūmi bakterinė infekcija, kurios sunkiausios klinikinės formos – žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) ar pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas).

Ligos sukėlėjas 
Šią infekciją sukelia Neisseria meningitidis – gramneigiama bakterija. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, tačiau labiausiai paplitę A, B, C, Y ir W135. Ši infekcija paplitusi visame pasaulyje. Afrikoje labiausiai paplitęs A tipas, sergamumas dažnai pasiekia epidermį lygį Subsacharinėje Afrikoje, šis regionas vadinamas „meningito juosta“. A tipas  Europoje susirgimus sukelia retai, čia labiausiai paplitę B ir C tipai. Susirgimai dažnesni šaltuoju sezonu: rudens –žiemos-pavasario mėnesiais.

Kaip užsikrečiama meningokokine infekcija? 
Infekcija plinta oro lašeliniu būdu, imlūs asmenys artimo kontakto metu užsikrečia per kvėpavimo takus. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 4 dienos).
Meningokokinė infekcija yra pavojinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai ja serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Pavojus susirgti yra ir kitiems: esant susirgimams virusinėmis respiracinėmis infekcijomis, nusilpus imunitetui, stresui ir kita.

Kokie yra simptomai? 
Ankstyvieji meningokokinės ligos požymiai panašūs į peršalimo ligų: karščiavimas, galvos skausmas, šaltkrėtis, sprando raumenų sustingimas, vėmimas. Ligai progresuojant ligos eiga sunkėja - išryškėja odos bėrimas.
Skiriamos šios  klinikinės formos: lokalizuotos – lengvos (meningokokų nešiojimas, ūminis nosiaryklės uždegimas); generalizuotos – sunkios (meningokokcemija, meningitas, meningoencefalitas); retos formos (perikarditas, endokarditas, artritas, poliartritas, pneumonija ir kita).

Koks gydymas?
Meningokokinės infekcijos gydymui naudojami antibiotikai.
Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.

Kaip apsisaugoti nuo meningokokinės infekcijos? 
Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis. Antimikrobinė profilaktika rekomenduojama tik asmenims, glaudžiai kontaktavusiems su ligoniu.
Siekiant sumažinti užsikrėtimo riziką rekomenduojama:

  • reguliariai plauti rankas;
  • laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo (kosint ar čiaudint prisidengti nosį ir burną vienkartinėmis servetėlėmis, panaudotas – išmesti į šiukšliadėžę);
  • reguliariai vėdinti ir valyti patalpas;
  • svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis.

Skiepai?
Meningokokinės vakcinos įskiepijimas rekomenduojamas asmenims, vykstantiems į didelės meningokokinės infekcijos rizikos šalis (šalių sąrašą galima rasti http://www.ulac.lt/lt/keliautojams).
Lietuvoje ir Europoje naudojamos vakcinos, kurios apsaugo nuo A, B, C, Y ir W meningokokinės infekcijos tipų. Skiepytis rekomenduojama visiems, keliaujantiems į kraštus, kur ši infekcija yra paplitusi. Tėvams ar globėjams pageidaujant  paskiepyti savo vaiką ar pasiskiepyti patiems nuo meningokokinės infekcijos reikėtų kreiptis į savo asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
 
Pastebėję ligos simptomus – nedelskite, o imkitės veiksmų:

  • kreipkitės į gydymo įstaigą, nesvarbu ar tai būtų diena, ar  naktis;
  • papasakokite apie simptomus, kuriuos pajutote Jūs pats ar Jūsų vaikas;
  • gydytojui pasiūlius, atlikite visus tyrimus, siekiant išsiaiškinti Jūsų ar jūsų vaiko negalavimo priežastį;
  • jei po apžiūros Jūs ar Jūsų vaikas buvo išleistas į namus, stebėkite savo ar savo vaiko būklę, esant būklės pablogėjimui, nedelsiant pakartotinai kreipkitės į gydymo įstaigą, nesvarbu ar tai būtų diena, ar naktis.

 
Svarbu! Ankstyvas meningokokinės infekcijos gydymas gali išgelbėti gyvybę!

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

MENINGOKOKINĖS INFEKCIJOS EPIDEMIOLOGINĖS PRIEŽIŪROS, KONTROLĖS IR DIAGNOSTIKOS

 

 

Metagonimozė yra parazitinis susirgimas, kurį dažniausiai sukelia Metagonimus yokagawai, kartais M. takashii arba M. miyatai siurbikės. Šios siurbikės parazituoja  žmogaus žarnyne, sukeldamos žarnyno funkcijos sutrikimus.
 
Sukėlėjai
   Siurbikės yra smulkios lapelio formos kirmėlės. Suaugusių siurbikių dydis neviršija 2,5 mm ilgio ir 0,75 mm pločio. Kūnas padengtas smulkiais spygliukais. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką.
 
Parazito vystymosi ciklas
   Šių parazitų gyvybinis ciklas vyksta gėlame ar silpnai sūriame vandenyje. Vystymosi cikle dalyvauja galutiniai ir tarpiniai šeimininkai. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus, kiaulės, katės, šunys, vandens paukščiai. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai moliuskai ir žuvys.
   Subrendusios siurbikės galutinio šeimininko žarnyne išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį juos praryja moliuskai (tarpiniai parazito šeimininkai). Moliusko žarnyne iš kiaušinėlio išsilaisvina miracidija (pirmoji lervinė stadija), kuri virsti sporocista, vėliau – redija ir cerkarija. Cerkarijos išeina iš moliusko organizmo ir patenka į vandenį. Jos yra labai judrios. Cerkarijos prisitvirtina prie žuvies odos ar žiaunų, numeta uodegėlę ir skverbiasi į odą bei raumenis. Žuvų raumenyse, poodiniame sluoksnyje cerkarijos sudaro 0,18–0,22 mm dydžio cistas, kurių viduje cerkarijos virsta metacerkarijomis – invazinėmis (užkrečiamomis) siurbikių formomis.
 
Infekcijos šaltinis
Žmogus, naminiai, laukiniai gyvūnai ir paukščiai, su išmatomis išskiriantys siurbikių kiaušinėlius.
                                    
Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia naudodamas maistui mažai sūdytą, silpnai marinuotą, nepakankamai termiškai paruoštą ar žalią invazuotą metacerkarijomis žuvį.
Žmogaus žarnyne lervos išeina iš cistų, įsiskverbia į žarnos gleivinę, per 2 savaites subręsta, vėl išeina į žarnos spindį, prisitvirtina prie gleivinės ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Žmogaus organizme šios siurbikės parazituoja apie metus.
 
Paplitimas
Metagonimozė yra endeminė liga devyniolikoje pasaulio šalių. Ji plačiai paplitusi Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, įskaitant Japoniją, Korėją, Kiniją, registruojama Balkanuose, Ispanijoje, Indonezijoje, Filipinuose ir Rusijoje. Pavyzdžiui, Korėjoje kasmet registruojama 240 tūkst., Japonijoje – 150 tūkst. užsikrėtusių žmonių šia helmintoze. Metagonimozė yra labiausiai paplitusios kaimo vietovėse, kur maistui vartojama daug žuvies. Rusijos Federacijoje pagrindiniai šios ligos židiniai registruojami Tolimuosiuose Rytuose ir Amūro upės baseino vietovėse.
 
Klinika
Ligos inkubacinis periodas yra 2–3 savaitės. Dažniausi simptomai yra negausus viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas. Ligoniui gali atsirasti mieguistumas, apetito stoka.
Ūmaus ligos periodo metu (5–7 dienos po užsikrėtimo) gali būti skausmai skrandžio srityje, nuovargis, bendras negalavimas. Kraujyje išryškėja eozinofilija (eozinofilų kiekio padidėjimas).
Kartais siurbikių kiaušinėliai per žarnos gleivinę gali patekti į kraujo apytakos ratą. Kraujo srovė juos gali nunešti į galvos ar stuburo smegenis, širdį. Ligoniams vystosi širdies nepakankamumas, gali atsirasti epilepsiniai priepuoliai ir kiti neurologiniai sutrikimai. Taip pat ši liga gali pasunkinti kitų lėtinių ligų, tokių, kaip cukrinis diabetas, eigą.
 
Diagnostika
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama radus Metagonimus spp. kiaušinėlių ligonio išmatose.
 
Gydymas
Nustačius ligą yra skiriamas specifinis gydymas.
 
Profilaktika
 

  • Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis.
  • Naikinti arba mažinti moliuskų veisimosi vietas: vandens telkiniuose pašalinti augmeniją, sausinti mažaverčius vandens telkinius (pvz., balas), prižiūrėti vandens šaltinių sanitarinę būklę, valyti drėkinimo ir drenažo sistemas, apdoroti moliuskų veisimosi vietas moliuskocidais (medžiagos, naikinančios moliuskus).
  • Būnant endeminėse šalyse, maistui naudoti tik gerai termiškai apruoštas žuvis.
  • Netinkamas užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
  • Norint žuvis nukenksminti sūdant, reikia ant 10 kg žuvies užpilti 2 kg druskos ir išlaikyti 14 dienų. Šaltam rūkymui, vytinimui paruoštoje žuvyje turi būti apie 14 proc. druskos.
  • Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūva:
  • jas verdant 15–20 minučių nuo užvirimo momento, tačiau žuvies gabaliukai turi būti nedidesni kaip 5 cm,
  • kepant 20–25 min., kai gabaliukų dydis nedidesnis nei 2 cm. Kepant pyragus su žuvies įdaru, kepti netrumpiau kaip valandą,
  • užšaldant -40 °C temperatūroje (temperatūra turi būti visame žuvies gabale) laikyti 7 val. arba -28 °C temperatūroje – 32 val.
  • Svarbu žalios žuvies dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, siekiant išvengti, kad lervos nepatektų ant švaraus stalo paviršiaus, indų ar paruošto vartojimui maisto.
  • Neragauti žalio žuvies faršo.

 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14