Laimo ligą (LL) – boreliozę, sukelia bakterija Borrelia burgdorferi. Žmonėms ši bakterija perduodama, kai įsisiurbia borelijomis užsikrėtusi erkė. Erkės užsikrečia, kai maitinasi paukščių ar žinduolių krauju, užkrėstu Laimo ligos sukėlėju (borelijomis). Laimo ligos pavadinimas kilęs nuo JAV esančio Laimo miestelio (Old Lyme) pavadinimo.

Kaip užsikrečiama Laimo liga?

Laimo ligos sukėlėją žmogui perneša įsisiurbusios erkės. Lietuvoje Laimo ligą platina iksodinės (ganyklinės) Ixodes ricinus erkės. Tiek nimfos tiek suaugusios erkės gali užkrėsti žmogų. Kartą užsikrėtusios borelijomis, erkės išlieka nešiotojomis visą savo gyvenimą. Borelijų infekcijos šaltiniai – įvairūs gyvūnai, dažniausiai smulkūs žinduoliai, paukščiai. Ta pati erkė gali būti ir kitų ligų (pvz., erkinio encefalito viruso, babezijos) pernešėja. Per karvių ir ožkų pieną Laimo ligos sukėlėjai neplinta. Užsikrėtus borelijomis, nebūtinai susergama Laimo liga, t.y. tuomet gaminasi specifiniai antikūnai prieš borelijas, tačiau ligos požymių nebūna.

Ar Laimo ligos sukėlėjų perdavimas žmogui susijęs su erkės įsisiurbimo trukme?

Kuo ilgiau erkė išbūna įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad Laimo ligos sukėlėjai bus perduoti žmogui. Didžiausia rizika užsikrėsti, kai įsisiurbusi erkė išbūna apie dvi paras (48 val.). 

Kokie Laimo ligos simptomai?

Inkubacinis periodas – 2-10 dienų (iki 3 sav.). Pasibaigus inkubaciniam periodui, gali atsirasti ligos simptomai.

Pirmoje (ankstyvoje) ligos stadijoje erkės įsisiurbimo vietoje atsiranda odos uždegimas, pasireiškiantis žiedo pavidalo  paraudimu (eritema) ryškiais kraštais. Paraudimas dažniausiai atsiranda praėjus 1- 4 savaitėms po erkės įsisiurbimo, tačiau kartais odos paraudimas (eritema) gali atsirasti anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Paraudimo skersmuo paprastai būna 5 cm. dydžio. Jis periferiškai plečiasi, kraštais ryškėja, o centras blykšta, todėl paraudimas dar vadinamas migruojančia eritema (erythema migrans).  Eritema yra dažniausia Laimo ligos klinikinė forma, pasireiškianti 80-90 proc. atvejų. Paraudimo vietoje oda dažniausiai būna nepatinusi, neskausminga, neniežti. Išskirtinis paraudimo bruožas yra tas, kad per kelias dienas jis palaipsniui plečiasi periferiškai, t.y. gali išplisti iki 20 cm dydžio. Penktadaliui žmonių odos paraudimą lydi karščiavimas iki 38 C, galvos skausmas, silpnumas (į peršalimą panašūs simptomai). Negydoma infekcija gali plisti į sąnarius, širdį ir nervų sistemą.

Antroji Laimo ligos stadija pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po eritemos atsiradimo. Šioje ligos stadijoje pasireiškia  nervų sistemos (neuroboreliozė), širdies, sąnarių, odos pažeidimai, kuriems būdingi skirtingi simptomai. Neuroboreliozė gali pasireikšti nervų uždegimais (neuritais), kaklo, krūtinės ar juosmens - kryžmens srities uždegiminiais skausmais arba galvos nervų pažeidimo simptomais bei kartais smegenų ar smegenų dangalų uždegimu. Taip pat ligoniai gali skustis nuovargiu, miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, galvos svaigimu. Vaikams šioje stadijoje pasireiškia meningitas (smegenų dangalų uždegimas) arba veidinio nervo parezė.

Sąnarių pažeidimai – tai dar viena Laimo ligos forma. Dažniausiai tai stambiųjų sąnarių (kelių, alkūnių) uždegimas (vieno ar abiejų). Anksčiausiai pažeidžiamas sąnarys, esantis šalia erkės įsisiurbimo - pirminio odos pažeidimo. Sąnarys būna sutinęs, karštas, paraudęs. Sąnario uždegimas gali trukti nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Apie pusę metų gali kartotis sąnario uždegimo atakos, o dešimtadaliui, nesigydant, išsivysto lėtinis artritas (sąnario uždegimas).

Širdies ir odos pažeidimai šioje boreliozės stadijoje pasitaiko retai. 

Vėlyvoje (lėtinėje) Laimo ligos stadijoje progresuoja nervų sistemos pažeidimai, lėtinis sąnarių uždegimas, lėtinis odos pažeidimas. Ši stadija diagnozuojama tada, kai nervų, sąnarių ir odos pažeidimų simptomatika išlieka ilgiau nei 6 mėnesius. Vėlyvosios Laimo ligos prognozė yra nepalanki. Savaime nepasveikstama. Būtinas gydymas.  

Kaip diagnozuojama ir gydoma Laimo liga?

Ligai diagnozuoti naudojami laboratoriniai serologiniai ir kiti tyrimai, tačiau jų interpretacija nėra paprasta. Reikalinga patirtis derinat tyrimų rezultatus su klinikine ligos simptomatika. Simptomine Laimo liga sergantys asmenys yra efektyviai gydoma antibiotikais, išskyrus vėlyvąją ligos stadiją.

 Ar persirgus Laimo liga susidaro patvarus imunitetas?

Persirgus Laimo liga, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

Ar galima pasiskiepyti nuo Laimo ligos?

Skiepų nuo Laimo ligos nėra.

Kaip apsisaugoti nuo erkių įsisiurbimo ir Laimo ligos užkrato?

• Einant į gamtą (pvz., mišką), rekomenduojama apsivilkti šviesiais drabužiais. Viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo. Kelnių klešnės turėtų būti sukištos į kojines arba batų aulus. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę.
• Naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus). Einant į gamtą, repelentais apruošti atviras kūno vietas (veidą, kaklą, rankas). Drabužiams skirti repelentai neturėtų būti naudojami ant odos (skaitykite repelento instrukcijas). Vaikams naudoti tik vaikams skirtus repelentus. Repelentų poveikio trukmė yra skirtinga (skaitykite repelento instrukciją).
• Vengti aukštos žolės ir krūmų. Erkės mėgsta vietas, kur daug krūmų, aukšta žolė, ant žemės daug lapų. Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save ir bendrakeleivius, ar neropoja erkės.
• Nepamirškite grižus iš gamtos, apžiūrėti drabužius ir kūną. Erkės mėgsta įsisiurbti ten, kur plonesnė, drėgnesnė oda. Visų pirma reikia apžiūrėti už ausų, pažastis, kirkšnis, bambą, pakinklius, po krūtimis ir visur kitur. Mažiems vaikams apžiūrėti galvą, kaklą, nes būtent tose vietose vaikams randamos erkės. Vilkėtus drabužius rekomenduojama pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje.

Ką daryti radus įsisiurbusią erkę?

Radus įsisiurbusią erkę, būtina kuo skubiau ją ištraukti. Nes kuo ilgiau erkė įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad bus perduotas užkratas. Nerekomenduojama aplink erkę tepti jokiais tepalais, tirpalais, nes sudirginta erkė išskiria daugiau seilių, kuriuose gali būti ligos sukėlėjų. Traukiant erkę, nereikia jos spausti. Traukti erkę geriausia su pincetu, kuo arčiau odos, staigiu judesiu. Ištraukus, dezinfekuoti žaizdelę. Užsirašykite datą, kada ištraukėte erkę. Tirti, ar ištraukta erkė yra borelijų nešiotoja, yra netikslinga, nes gali būti taip, jog erkė nespėjo perduoti ligos sukėlėjų žmogui ir neįmanoma nuspėti, ar infekuotas žmogus susirgs. Galimos ir besimptomės boreliozės formos.

Ar būtina ištraukus erkę kreiptis į šeimos gydytoją?

Nebūtina. Tačiau būtina save stebėti. Mažiausiai mėnesį. Jei šiame tarpsnyje atsirado odos paraudimas erkės įsisiurbimo vietoje, karščiavimas, skausmai (galvos, raumenų ir kt.), būtina kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją.
 
Informaciją parengė ULAC Epidemiologinės priežiūros skyriaus medikai.
 

LAIMO LIGOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Lambliazė yra pirmuonių Giardia lamblia sukelta liga, kuri pasireiškia virškinimo trakto sistemos funkcijos sutrikimais. Dažniausiai lamblijų invazija būna besimptomė.
 
Istorija 
Lambliazės sukėlėjas Lamblia intestinalis yra žiuželinių klasės pirmuonis, kurį pirmasis aprašė čekų gydytojas Vilem Lambl 1859 m., radęs pirmuonių viduriuojančio vaiko išmatose. Sukėlėjas mokslininko garbei buvo pavadintas Lamblia intestinalis. Vėliau šis parazitas buvo priskirtas prie giardijų ir pavadintas Giardia intestinalis. Dabar tam pačiam sukėlėjui pavadinti vartojami keli pavadinimai: Lamblia intestinalis, Giardia intestinalis, Giardia duodenalis, Giardia enteritidis arba Giardia lamblia. Taip pat naudojami ir du šios ligos pavadinimai: lambliazė arba giardiazė. Lietuvoje dažniau naudojamas lambliazės pavadinimas.

Sukėlėjas 
Lamblijos gali sudaryti dvi skirtingas formas: trofozoitus ir cistas. Lamblijų trofozoitai yra aktyvi, judri vegetacinė lamblijų forma. Epidemiologiniu pažiūriu trofozoitai yra nepavojingi, nes aplinkoje greitai žūna (skystose išmatose kambario temperatūroje gyvybingi išlieka tik keletą valandų).
Su žarnų turiniu patekę į storąjį žarnyną, lamblijų trofozoitai suapvalėja, apsigaubia apvalkalu ir virsta cistomis. Cistos su išmatomis patenka į aplinką jau subrendusios, todėl jomis galima užsikrėsti. Cistos yra labai atsparios: dirvožemyje, ant įvairių aplinkos objektų išlieka gyvybingos iki mėnesio, o vandenyje – net iki dviejų mėnesių. Tačiau nėra atsparios tiesioginiams saulės spinduliams, aukštai temperatūrai.

Infekcijos šaltinis 
Infekcijos šaltinis yra lambliaze sergantis žmogus ar sveikas žmogus, su išmatomis išskiriantis cistas. Infekcijos šaltiniu gali būti ir dauguma gyvūnų: šunys, katės, pelės, voverės, šinšilos, kiaulės, galvijai, bebrai, ondatros, smulkūs graužikai ir įvairūs paukščiai. Lamblijos gyvena sergančio žmogaus ar gyvūno žarnyne. Užsikrėtę asmenys su išmatomis per parą gali išskirti apie 18 mlrd. cistų. Parazitai, su išmatomis patekę į aplinką, užteršia dirvožemį, vandenį, maistą bei įvairius aplinkos objektus.

Plitimo keliai
Liga užsikrečiama cistoms per burną patekus į plonąjį žarnyną. Žmogus gali užsikrėsti  nuo gyvūnų ar sergančio žmogaus per užterštas rankas (25 proc.), vandenį, maistą ar kitus aplinkos objektus. Lamblijomis gali užsikrėsti analinių lytinių santykių metu. Dažniausiai pasitaikantis perdavimo kelias yra žmogus – žmogui. Šis perdavimo kelias siejamas su blogomis gyvenimo sąlygomis (pvz., nėra vandentiekio) bei nepakankama asmenine higiena. Dažnai infekcijos perdavimas vyksta per lamblijų cistomis užterštą upių, ežerų, baseinų bei kitą vandenį. Paviršinis vanduo, susidaręs iš lietaus ir sniego, užsiteršęs ant dirvožemio paviršiaus esančiomis cistomis, patenka į upių ar ežerų vandenį ir jį užteršia. Taip pat vanduo gali būti užterštas ir naminių, laukinių gyvūnų ar žmogaus išmatomis, kuriose yra lamblijų. Kadangi lamblijos vandenyje išsilaiko ilgai (iki 2 mėn.), vanduo dažnai tampa šių sukėlėjų perdavimo veiksniu. Keliautojai, poilsiautojai turėtų vengti gerti ar naudoti vaisiams, daržovėms plauti upių ar ežerų vandenį, ypatingai po lietaus. Maudantis reikėtų vengti vandens patekimo į burną. Šios infekcijos plitimo kelias per vandenį dažnai nustatomas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuo keliu plintant infekcijai dažniausiai registruojami dideli šios ligos protrūkiai.

Parazito vystymosi ciklas
Parazito vystymasis prasideda, cistoms patekus į žmogaus ar gyvūno organizmą. Patekusios į burną, cistos nepakitusios per skrandį patenka į plonąjį žarnyną. Čia jų apvalkalas ištirpsta ir išsilaisvina vegetacinės lamblijų formos - trofozoitai, kurie labai greitai pradeda daugintis. Ant 1 cm² žarnos gleivinės gali būti apie vieną milijoną ir daugiau lamblijų trofozoitų. Fiksuodamiesi ant gleivinės paviršiaus, trofozoitai mechaniškai blokuoja žarnos gleivinę, ją pažeidžia ir sukelia atrofiją (gleivinės suplonėjimą, funkcijos susilpnėjimą arba visišką išnykimą). Sutrinka virškinimas, žarnos peristaltika (judėjimas), pablogėja riebalų, angliavandenių ir vitaminų įsisavinimas, žarnose kaupiasi skystis.


Ligos paplitimas
Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet užregistruojama 2,5 mln. naujų lambliazės atvejų vien tik JAV. Jos išplitimas besivystančiose šalyse, kur yra prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, gali siekti iki 20–30 proc., o išsivysčiusiose šalyse suaugusiųjų užsikrėtimas lambliaze siekia 3–5 proc., vaikų kolektyvuose – iki 10–15 proc. Ši infekcija dažniau diagnozuojama turistams, keliautojams, verslininkams, besilankantiems Pietryčių Azijos bei Pietų Amerikos šalyse. Liga greičiau plinta priežiūros bei slaugos centruose, vaikų lopšeliuose darželiuose, senelių, neįgalių žmonių globos namuose. Šia liga gali užsikrėsti ir sirgti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniau serga 1–4 metų amžiaus vaikai. Esant blogoms sanitarinėms sąlygoms, vaikų kolektyvuose (lopšeliuose, darželiuose) minėto amžiaus vaikų užsikrėtimas gali siekti 30–60 proc. ir daugiau. Vaikų kolektyvuose ši infekcija plinta per užterštus žaisliukus, patalynę, klozetus ir kt. Su amžiumi vaikų užsikrėtimas mažėja, nes atsiranda higieniniai įgūdžiai. Lambliazė dažniausiai registruojama vasaros – rudens mėnesiais, nes šiuo metų laiku žmonės daugiau keliauja, poilsiauja, plaukioja baseinuose, maudosi ežeruose ir kt.

Klinika 
Dažniausiai liga būna besimptomė. Ligos simptomai vystosi, į organizmą patekus 10–25 cistoms ir pasirodo 3–25, dažniausiai – 7–10 dieną po užsikrėtimo. Liga prasideda ūmiai, ligonis gausiai viduriuoja vandeningomis nemalonaus kvapo išmatomis, atsiranda pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, žarnyne kaupiasi dujos, sumažėja apetitas. Išmatos be gleivių ir kraujo, jų paviršius riebus, nes lamblijos sutrikdo riebalų įsiurbimą žarnyne. Ligonis netenka daug skysčių, jam krenta svoris. Temperatūra pakyla retai. Ligos simptomai tęsiasi 5–7 dienas ir ilgiau. Kartais ūmi ligos forma pereina į lėtinę lambliazės formą. Sergantiems lėtine ligos forma sumažėja apetitas, krenta svoris, atsiranda pilvo pūtimas bei skausmas virš bambos, blogas kvapas iš burnos. Išmatos dažniausiai yra riebios, turi nemalonų specifinį kvapą. Ligonis skundžiasi viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Lėtinė lambliazė gali tęstis nuo kelių mėnesių iki metų, ji dažniau vystosi ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Ligos diagnozavimas
Pajutus ligos simptomus, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad būtų atlikti tyrimai ir paskirtas gydymas. Liga diagnozuojama įvertinus klinikinius simptomus ir atlikus laboratorinius tyrimus. Pagrindinis laboratorinis tyrimas, nustatant lambliazę, yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Kad tyrimas būtų tikslus, labai svarbu teisingai paimti išmatas. Išmatos negali būti užterštos šlapimu, vandeniu, dirvožemiu ar kita iš išorės galinčia patekti medžiaga. Jos renkamos į plastikinį vienkartinį indelį. Imama iš vienos porcijos kelių vietų. Tyrimui reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos netinkamos tyrimui, jei pacientas vartojo antibiotikus, antihelmintinius vaistus. Pavartojus antibiotikus, parazitai gali išnykti iš išmatų, todėl mėginys turi būti paimtas prieš šių vaistų vartojimą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo.

Gydymas
Ligoniai gali pasveikti patys, tačiau dažniausiai reikalingas specifinis gydymas, kurį paskiria gydytojas. Maži vaikai ir nėščios moterys ypač jautrūs skysčių netekimui viduriavimo metu, todėl sergant šia liga patariama vartoti daugiau skysčių: gerti atskiestas sultis, sultinius, vartoti sriubas. Skystį gerti mažais kiekiais, bet dažnai, vengti skysčio, kuris turi kofeino. Ligoniams rekomenduojama vengti saldumynų, prieskonių, kepto maisto, riboti angliavandenius, riebalus. Po 12 valandų dieta gali būti papildoma lengvu maistu – bulvėmis, makaronais, skrebučiais, virtomis daržovėmis. Kai išmatos susiformuoja, galima sugrįžti prie įprasto maisto, tačiau patariama kelias savaites nevartoti pieno. Vertinant gydymo efektyvumą, asmenys, gydyti nuo lambliazės, praėjus dviem savaitėm ir vienam mėnesiui, tiriami pakartotinai. Jei po gydymo kurso išmatose randama cistų, gydymo kursas kartojamas.

Profilaktika 
• Plauti rankas su muilu ir vandeniu ne trumpiau kaip 20 sekundžių prieš maisto ar gėrimų ruošimą, prieš valgį, pasinaudojus tualetu, pakeitus mažiems vaikams vystyklus ar sauskelnes, po bendravimo su gyvūnais. Svarbu mokyti vaikus higienos įgūdžių.

• Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus bei aplinką nuo užteršimo žmonių ir gyvulių išmatomis. Nevartoti maisto ir vandens, kuris galėjo būti užterštas.

• Žalias daržoves, uogas ir vaisius vartoti tik nuplautus švariu vandeniu.

• Negerti abejotino švarumo vandens jo neišvalius (nedezinfekavus). Efektyviausias būdas – virinimas, kitas patikimas būdas – filtravimas. Mažiau patikimas yra cheminis vandens valymas.

• Rekomenduojama sergant ir persirgus lambliaze, kelias savaites nelankyti baseinų, nesimaudyti ežere ar upėse, nes ligonis, net ir nebeturėdamas ligos simptomų, nepriklausomai nuo buvusios ligos sunkumo ir trukmės, kelias savaites su išmatomis išskiria lamblijų cistas, todėl gali užteršti vandenį. Maudantis reikia stengtis, kad vanduo nepatektų į burną.

• Viduriuojančių vaikų neleisti į vaikų ugdymo įstaigas (darželius, mokyklas ir kt).

• Keliaujantys po besivystančias šalis turėtų naudoti virintą, filtruotą ar tabletėmis dezinfekuotą vandenį. Geriausia naudoti vandenį iš buteliukų. Vengti maisto, kurio negalima apdoroti termiškai (verdant, kepant), ypatingai keliaujant po endemines šalis. Saugoti maistą nuo musių ir kitų vabzdžių.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS)

 

 

 

Lasos karštligė – ūmi virusinė liga, kurią sukelia Lassa mammarenavirus virusas (toliau – Lasos virusas). Pirmą kartą Lasos karštligė diagnozuota 1969 m. dvejoms misionierėms medicinos seselėms Nigerijoje. Liga pavadinta miesto Nigerijoje vardu.
 
Sukėlėjas
Lasos virusas priklauso Arenaviridae šeimai. Viruso rezervuaras – smulkieji Mastomys genties graužikai.
 
Paplitimas

Lasos karštligė endeminė liga Vakarų Afrikos šalyse: Nigerijoje, Siera Leonėje, Liberijoje, Gvinėjoje, Benine, Ganoje, Malyje, Toge. Tikėtina, kad užsikrėtimo rizika egzistuoja ir kitose Vakarų Afrikos valstybėse, kur yra paplitusių Mastomys genties graužikų. Vakarų Afrikoje kasmet užregistruojama nuo 300 iki 500 tūkstančių susirgimų Lasos karštlige.
 
Kaip užsikrečiama?
Žmonės dažniausiai Lasos karštlige užsikrečia nuo graužikų. Lasos karštlige galima užsikrėsti vartojant graužikus maistui, sąlyčio metu su infekuotų graužikų išskyromis (šlapimu, išmatomis ir kt.) bei valgant jomis užterštą maistą, įkvepiant dulkių, užkrėstų graužikų šlapimu. Mažiau nei 20 proc. visų užsikrėtimų įvykta nuo sergančio žmogaus. Žmogus nuo žmogaus gali užsikrėsti sąlyčio metu su segančiųjų ryklės sekretu, krauju, šlapimu, per užterštus švirkštus, atliekant įvairias invazines medicinines procedūras, kai nesilaikoma tinkamų infekcijos kontrolės priemonių ir kt. Vakarų Afrikoje Lasos virusas yra gana svarbi persileidimų priežastis, todėl medikai, dirbantys akušerijos srityje, turi didelę užsikrėtimo riziką dėl didelio viruso kiekio nustatomo placentoje, vaisiuje. Galimi užsikrėtimo atvejai lytiniu keliu.
 
Simptomai
Vidutinis Lasos karštligės inkubacinis periodas 10 dienų, tačiau gali būti ir 2–21 diena. 80 proc. užsikrėtusiųjų nejaučia jokių ligos simptomų arba jiems išsivysto lengva ligos forma. Likusiems 20 proc. susirgusiųjų išsivysto sunki ligos forma.

Lasos karštligei būdingas karščiavimas, silpnumas, gerklės, galvos, krūtinės, raumenų, pilvo skausmas, viduriavimas, vėmimas. Sunkesniais atvejais ligoniui krinta kraujospūdis, plaučiuose atsiranda skysčių, pasireiškia kraujavimas iš gleivinių, nosies, virškinamojo trakto, kvėpavimo takų, veido ir kaklo patinimas. Taip pat gali išsivystyti encefalitas, koma, tremoras, šokas ir kt. Dažnai pasitaikanti ligos komplikacija – kurtumas. Miršta 20-50 proc. hospitalizuotų pacientų. Sunkios Lasos karštligės rizika didesnė besilaukiančioms moterims (ypač didelis besilaukiančių moterų mirštamumas ir persileidimų dažnis dėl Lasos karštligės nustatomas trečiojo nėštumo trimestro metu.), vaikams iki 5 m. ir asmenims, esantiems imunosupresinėje būklėje.
 
Gydymo principai
Antivirusinis vaistas ribavirinas yra efektyvus gydant Lasos karštligę, jei skiriamas per pirmąsias 6 ligos dienas.
 
Profilaktika
Endeminiuose kraštuose rekomenduojama vengti graužikų ir sąlyčio su jų išskyromis, saugiai laikyti maistą, tinkamai tvarkyti atliekas, nevartoti graužikų maistui, vykdyti graužikų kontrolę aplinkoje.
Vykdant ligos kontrolę svarbus greitas susirgusių asmenų išaiškinimas ir izoliacija, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, tinkama darbo su ligonių krauju ir kitais kūno skysčiais sauga (asmeninių apsaugos priemonių naudojimas (kaukės, pirštinės, akiniai, neperšlampami chalatai ir kt.), aplinkos daiktų dezinfekcija, tinkamas medicininių atliekų tvarkymas, mirusių asmenų laidojimas ir kt.
 

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji - Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija, ir antroji - Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.

Ligos sukėlėjas
Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila.

Legionella genties bakterijos atrastos 8-ojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1976 m. rugpjūčio mėnesį Filadelfijoje tarp Amerikos legiono suvažiavimo dalyvių, gyvenusių viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, 34 iš jų mirė. 1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele). Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse. Pirmasis pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 m. (retrospekytyviai).

Plitimo būdai
Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus.

Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis – 20 - 45ºC, žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC legionelės nesidaugina. Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje). Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti.

Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.

Simptomai
Pontiako karštligė. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2 - 6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.

Legionelinė pneumonija (legionierių liga). Inkubacinis periodas 2 – 10 dienų. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų, hiponatremiją (Schwarz-Bartterio sindromas). Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių pleuros ertmėse būna nedaug skysčio. Plaučių infiltratų rezorbcija lėta (1 – 4 mėn.). 25 proc. atvejų išryškėja plaučių fibrozė. Plaučiuose karkalų dažniausiai nepasitaiko. Skreplių tepinėlyje paties sukėlėjo nesimato (nenusidažo Gramo būdu), leukocitų būna nedaug.

Profilaktika
Legioneliozės profilaktika - tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.

Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.

Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

 

SU KELIONĖMIS SUSIJUSIOS LEGIONELIOZĖS VALDYMAS IR PROFILAKTIKA

 

LEGIONELIOZĖS DIAGNOSTIKOS, GYDYMO, EPDEMIOLOGINĖS PRIEŽIŪROS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS, 2004,     Priedas 1, 2004,  Priedas 2, 2004

Leišmaniozė yra užkrečiamoji liga, kurią sukelia pirmuonys leišmanijos. Vienos rūšies leišmanijos, patekusios į žmogaus organizmą, pažeidžia vidaus organus ir žmogus suserga visceraline (vidaus organų) leišmanioze, kitų rūšių leišmanijos sukelia odos ir gleivinės leišmaniozę.

Ligos sukėlėjai
Žinoma labai daug leišmanijų rūšių, kurios patekusios į žmogaus organizmą gali sukelti leišmaniozę. Šios ligos sukėlėjas pereina dvi savo vystymosi stadijas: žmogaus arba stuburinio gyvūno organizme ir pernešėjo organizme.

Kaip žmogus užsikrečia ?
Leišmanijų pernešėjai yra moskitai. Tai – smulkūs, geltonai rudos spalvos dvisparniai vabzdžiai. Patelės maitinasi žmogaus, naminių ar laukinių gyvūnų krauju. Moskitas leišmanijomis užsikrečia čiulpdamas sergančio žmogaus ar gyvūno kraują. Šio vabzdžio organizme pasidauginusios leišmanijos susikaupia jo ryklėje. Po 6–8 dienų toks moskitas, įkąsdamas sveiką žmogų, perduoda infekciją. Moskitai aktyvūs prieblandoje, temstant ar švintant. Dieną jie slepiasi pavėsiuose, namų rūsiuose, įvairių gyvūnų urvuose, šiukšlynuose.
Ligos paplitimas
Leišmaniozė paplitusi keturiuose žemynuose: Azijoje, Afrikoje, Europoje ir Lotynų Amerikoje – iš viso daugiau nei 88 šalyse. Šia liga kasmet pasaulyje suserga apie 12 mln. žmonių, o nuo visceralinės leišmaniozės kasmet miršta apie 75 tūkst. žmonių.

Klinika
Visceralinė leišmaniozė
Praėjus keletui dienų arba savaičių, moskitų įkandimo vietoje iškyla nedidelis kauburėlis. Jam pratrūkus, žaizda pamažu pasidengia pleiskanomis ir užgyja, nepalikdama didesnės žymės. Iš moskito įkandimo vietos limfa ir krauju leišmanijos pasklinda po visą žmogaus organizmą. Jos patenka ir dauginasi blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. Ligos požymiai gali išryškėti po 15–20 dienų ar tik po 10–12 mėnesių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda palengva: ligonį vargina bendras silpnumas, jis greitai nuvargsta, praranda apetitą, pablykšta, nežymiai padidėja kepenys ir blužnis, pakyla temperatūra. Karščiavimas gali būti nuolatinis, remisinis (pasikartojantis), kartais – subfebrilus (temperatūra pakilusi vos keliomis laipsnio dalimis). Ligai progresuojant, blužnis labai padidėja, būna kieta ir skausminga, didėja kepenys, o dažnai ir periferiniai limfmazgiai. Ligonis liesėja, o jo pilvas didėja. Greitai didėja anemija (mažakraujystė), mažėja hemoglobino, atsiranda leukopenija (leukocitų skaičiaus sumažėjimas periferiniame kraujyje), trombocitopenija (trombocitų sumažėjimas kraujyje). Gali prasidėti komplikacijos: pneumonija (plaučių uždegimas), nefritas (inkstų uždegimas) ir kitos. Negydant šis susirgimas dažniausiai baigiasi mirtimi.

Odos leišmaniozė
Liga pasireiškia po 2–9 mėn. nuo užsikrėtimo. Moskito įkandimo vietoje parazitai besidaugindami pažeidžia odą. Iš pradžių atsiranda 2–3 mm skersmens rudo atspalvio rausva dėmelė – leišmanioma. Po 3–6 mėn. leišmaniomos paviršiuje susidaro plėvelė, po ja būna opa, apjuosta ryškaus infiltrato (audinių ploto sustandėjimo ir patinimo dėl jame susikaupusių ląstelių). Šiam irstant, opa plinta ir gali padidėti iki 4–6 cm skersmens. Kartais aplink ją atsiranda naujų uždegiminių mazgelių. Šie gali išopėti ir susilieti su pirmine opa. Gyti bei randėti opa pradeda nuo kraštų ir centro. Liga dažniausiai užtrunka metus, kartai dvejus ir ilgiau. Odos leišmaniozė dažniausia pasitaiko ant veido, rankų, kojų. Dėl jos, dažnai susidarius dideliems randams, sutrinka sąnarių funkcijos. Nuo odos leišmaniozės mirštama retai, tačiau kiekvienais metais endeminėse (būdingose tik tam tikrai vietovei) vietovėse keletas milijonų žmonių tampa neįgaliais.

Profilaktika
Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai, todėl apsisaugoti nuo jų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė. Moskitai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant. Apsisaugojimui nuo šių vabzdžių naudojamos juos atbaidančios priemonės – repelentai. Jais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos ir kojos. Pasitepti repelentais reikia kas 3–4 val., ypač esant karštam ir drėgnam klimatui. Preparato etiketėje turi būti nurodytos repelento panaudojimo rekomendacijos, jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, pirštines, skareles ir kt. taip pat galima impregnuoti repelentais. Vertėtų pasirūpinti ir gyvenamosiomis patalpomis: pyretroidu impregnuotą virvutę, susuktą į tabletę, deginti naktį miegamuosiuose; virš lovos pakabinti audeklą, o atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu. Patalpų durys ar langai turėtų būti uždengti tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas vietas, kuriose gali būti moskitų. Negalima miegoti po atviru dangumi, ypač kaimo vietovėse.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 

LEIŠMANIOZĖS EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMO PRINCIPAI IR PROFILAKTIKA

 

 

 

Leptospirozė – tai infekcinė liga, kurią sukelia mikroorganizmai, vadinami leptospiromis. Ja serga žmonės ir gyvūnai (raguočiai, kiaulės, šunys, graužikai ir kt.).

Ligos sukėlėjas
Ligos sukėlėjas – judrios Leptospira interrogans bakterijos (leptospiros) panašios į ploną spiralę užlenktais galais. Bakterijų ilgis - 6-12 µ, skersmuo - 0,15-0,2 µ, vingių skaičius - įvairus. Šios bakterijos yra patogeninės ir žmonėms, ir gyvūnams; priklauso Leptospiraceae šeimos Leptospira genčiai, kurioje yra 25 serogrupės ir 200 skirtingų serologinių variantų. Patogeninės leptospiros atvirų vandens telkinių vandenyje išsilaiko iki 30 dienų ir ilgiau, drėgnoje dirvoje – 280 dienų, maisto produktuose – 2 dienas, atsparios šalčiui. Patogeninės leptospiros jautrios tiesioginiams saulės spinduliams, aukštai temperatūrai (esant 45ºC žūsta per 45 min., 70 ºC – per 10 s), dezinfekcinėms medžiagoms, rūgščiai terpei.

Kaip užsikrečiama leptospiroze?
Leptospiros į žmogaus organizmą patenka per pažeistą odą ar sveikas gleivines:
• tiesioginio sąlyčio su infekuotais gyvuliais, jų šlapimu ar kitais kūno skysčiais metu;
• liečiant infekuotų gyvulių audinius, organus;
• vartojant infekuotus maisto produktus ir vandenį.
Žmogus nuo žmogaus užsikrečia labai retai (lytiniu būdu, kūdikis nuo motinos per placentą, per motinos pieną ir perpilant kraują).
Žmonės dažniausiai užsikrečia besimaudydami, gerdami ar buities reikmėms naudodami atvirų vandens telkinių vandenį, užterštą leptospiras nešiojančių graužikų ar naminių gyvulių šlapimu. Rečiau užsikrečiama šienaujant drėgnose pievose, medžiojant, žvejojant.
Dažnai žmogus užsikrečia prižiūrėdamas naminius gyvulius, juos skersdamas, apdorodamas skerdieną. Dažniau serga gyvulininkystės fermų, mėsos kombinatų ir veterinarijos darbuotojai.

Ligos simptomai
Leptospirozės inkubacinio periodo trukmė 7 - 9 dienos, bet gali būti ir 4 - 19 dienų, rečiau – 30 dienų.
Didžiajai daliai susirgusiųjų asmenų nustatoma lengva ligos forma, kuriai būdingas karščiavimas. Leptospirozė prasideda staiga: iki 39 - 40 ºC pakyla temperatūra, skauda galvą, strėnas, ypač blauzdų raumenis. Kartais prasideda pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai. Kai kuriems ligoniams atsiranda geltos požymių, inkstų pažeidimo bei meningito reiškinių, gali išberti. 5 - 10 proc. susirgusiųjų išsivysto sunki ligos forma, kurios metu pasireiškia viena iš šių klinikinių kombinacijų: inkstų nepakankamumas, kepenų nepakankamumas ar pneumonitas ir hemoraginė diatezė.

Leptospirozės profilaktika
• Svarbu laikytis asmens higienos taisyklių dirbant fermose, skerdyklose, prižiūrint kanalizacijos įrenginius, dėvėti asmenines apsaugines priemones (specialią aprangą, pirštines), kurias po darbo reikia dezinfekuoti;
• Naikinti graužikus gyvenamosiose patalpose, fermose, mėsos kombinatuose;
• Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, nesutvarkytų šulinių;
• Žemdirbiai, melioratoriai, atliekantys įvairius darbus pelkėtose vietose ir užliejamose pievose, turėtų dirbti apsiavę guminius batus;
• Maisto produktus laikyti taip, kad jų negalėtų pasiekti nei naminiai gyvūnai, nei žiurkės ar pelės;
• Nevartoti maistui žiurkių ar pelių apgraužtų ir užterštų maisto produktų;
• Tinkamai prižiūrėti odos žaizdas;
• Tinkamai prižiūrėti srutas ir nutekamuosius vandenis iš fermų ir skerdyklų;
• Stebėti laukinių graužikų skaitlingumą, išaiškinti infekuotus gyvulius.
 

LEPTOSPIROZĖS ETIOLOIJOS, EPIDEMIOLOGIJOS, KLINIKOS, DIAGNOSTIKOS, GYDYMO IR PORFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS, 2005

Limfinė filariozė yra lėtinė parazitinė liga, kuria susirgus pažeidžiama limfinė sistema, atsiranda limfos stazė, įvairaus laipsnio pabrinkimai.
 
Sukėlėjai
Limfinės filariozės sukėlėjai yra Wuchereria bancrofti, Brugia malayi, Brugia timori kirmėlės, priklausančios Onchocercidae šeimai. Apie 90 proc. visų limfinės filariozės susirgimų sukelia Wuchereria bancrofti. Suaugusios kirmėlės gyvena limfiniuose mazguose bei limfagyslėse. Jos diferencijuojasi į patinėlius ir pateles, o apvaisintos patelės veda lervas (mikrofilarijas). Wuchereria bancrofti patelės yra 8–10 cm ilgio, patinėliai – 2,5–4 cm, o mikrofilarijos – 245–300 μm ilgio.
 
Vystymosi ciklas
Parazitas vystosi keičiant šeimininkus. Galutinis šeimininkas yra žmogus ar gyvūnai, kurių organizme kirmėlės suauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai yra įvairių rūšių (Culex, Aedes, Mansonia, Anopheles, Coquillettidia) uodai, kurių organizme lervos vystosi iki trečios invazinės stadijos.

1. Siurbiant uodui kraują, 3-ios stadijos lervos (per įkandimo žaizdelę) įsiskverbia į žmogaus odą.   2. Jos nukeliauja į periferinius limfmazgius ir limfagysles, kur per 6–12 mėn. išsivysto iki suaugusių kirmėlių (patinėlių ir patelių). Limfmazgiuose suaugusios kirmėlės gali gyventi iki 15 metų.  3. Apvaisintos patelės išskiria tūkstančius mikrofilarijų, kurios patenka į kraują. Padengtos išorinio apvalkalėlio cirkuliuoja kraujyje, bet nesikeičia. Jos kraujyje gali gyventi iki 8–12 mėn.   4. Uodai užsikrečia maitindamiesi žmogaus krauju, kuriame yra mikrofilarijų.  5. Patekusios į uodo skrandį, mikrofilarijos numeta apvalkalą ir keliauja į krūtinės raumenis, kur kelis kartus keičiasi virsdamos   6. 1-ios –   7. 3-ios  stadijos invazinėmis lervomis (per 6–14 d.).  8. 3-ios stadijos lervos migruoja į uodo straubliuką (siurbimo aparatą) ir uodui maitinantis užkrečia žmogų.
 
Paplitimas
Limfinė filariozė yra išplitusi tropinio ir subtropinio klimato regione (73 šalys). 1 mlrd. žmonių gyvena ligos endeminėse zonose, apie 120 mln. yra užsikrėtę parazitais iš kurių apie 40 mln. patiria sunkią negalią. Trečdalis visų susirgimų registruojama Afrikoje, trečdalis – Indijoje ir trečdalis – Pietų Azijoje, Ramiojo vandenyno salose ir Pietų Amerikoje. Net 70 proc. visų registruojamų susirgimų yra fiksuojama Indijoje, Bangladeše, Nigerijoje ir Indonezijoje.
 
Infekcijos šaltinis
Brugia spp. ir Wuchereria bancrofti infekcijos šaltinis – tik sergantis žmogus, Brugia malayi infekcijos šaltinis gali būti katės, įvairūs laukiniai stuburiniai gyvūnai, taip pat Macaca ir Presbytis beždžionės.
 
Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia infekuotam uodui įkandus ir mikrofilarijoms per žaizdelę patekus į odą. Limfinės filariozės sukėlėjus platina Culex, Anopheles, Aedes, Mansonia  rūšių uodų patelės, kurios maitinasi krauju, kuris reikalingas kiaušinėlių vystymuisi.
 
Klinika  
Inkubacinis periodas trunka nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Limfinė filariozė pasireiškia labai įvairia klinika. Gali būti besimptomė, ūmi ar lėtinė ligos forma. Ligos eiga ir trukmė priklauso nuo asmens imuninės sistemos. Apie 50 proc. ligonių (dažniausiai vaikams ir jauniems žmonėms) registruojama besimptomė ligos forma. Esant ūmiai ligos formai apie 97 proc. atvejų vystosi ūmus odos limfmazgių (limfadenitas) ir limfagyslių (limfangitas) uždegimas. Limfagyslės bei limfmazgiai tampa labai skausmingi, rankų, kojų oda parausta,  atsiranda karščiavimas, galvos skausmas, šaltkrėtis  ir bloga savijauta. Suaugę parazitai, kurie gyvena limfinėje sistemoje, neleidžia laisvai tekėti limfai, todėl vystosi edemos. Taip pat gali vystytis orchitas  (sėklidės uždegimas), bronchopneumonija, mastitas (krūties uždegimas). Lėtinė ligos forma išsivysto praėjus 2–7 m. po užsikrėtimo. Dėl ilgai trunkančių limfadenitų ir limfangitų išsiplečia venos ir atsiranda limfos stazė. Vystosi dramblialigė (elefantiazė), dažniausiai – apatinių galūnių, rečiau – lytinių organų.
 
Diagnostika
Diagnozė nustatoma įvertinus epidemiologinius duomenis (kelionė į endemines šalis), kliniką ir laboratorinius tyrimus (mikrofilarijų nustatymas periferiniame kraujyje, serologinės reakcijos). 
 
Gydymas
Skiriami antihelmintiniai vaistai. Esant dramblialigei ar alerginėms reakcijoms, skiriami kortokosteroidai, chirurginiu būdu gali būti pašalinti pažeisti audiniai, o prisidėjus bakterinei infekcijai, skiriami antibiotikai.
 
Prevencijos priemonės
Keliaujant po endemines šalis, labai svarbi apsauga nuo uodų įkandimo. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant, todėl reikėtų vengti vaikščioti lauke ar būti arti vandens (ypatingai tamsiu paros metu). Rekomenduojama nešioti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis dengiančius batus ir mūvėti kojines, vengti tamsių drabužių, kurie vilioja uodus. Veido, drabužiais nepridengtų rankų, kojų ar kitų kūno vietų apsaugai naudoti repelentus (uodus atbaidančias priemones). Uždengti tinkleliais arba uždaryti gyvenamųjų patalpų duris ir langus. Miegant lauke ar nesandariose patalpose, virš lovos pakabinti audeklą (baldakimą), o atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu. Lovos tinklelis garantuoja apsaugą, jei nėra suplyšęs ir po juo nėra uodų. Taip pat insekticidais išpurkšti tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir kitur, kur yra uodų.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Listeriozė – gyvūnų ir žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia Listeria monocytogenes bakterijos. Pastaraisiais metais ši infekcija pripažinta svarbia visuomenės sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių. Infekcija labiausiai pavojinga nėščioms moterims, naujagimiams ir suaugusiems asmenis su imunodeficitu.
Patekusios į žmogaus organizmą bakterijos gali pakenkti daugelį organų, todėl ligos simptomai gali būti labai įvairūs. Liga gali pasireikšti karščiavimu, raumenų skausmais, angina, akių junginės uždegimo požymiais, limfmazgių uždegimu, kartais vėmimu ar viduriavimu. Jei pakenkiama nervų sistema, liga pasireiškia stipriais galvos skausmais, sprando sustingimu, pusiausvyros sutrikimu, net traukuliais.
Nėščioms listeriozė gali pasireikšti ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ar gripo požymiais, tačiau dažniausiai gali būti persileidimo, naujagimio listeriozės ar vaisiaus mirties priežastimi.
Inkubacinis ligos periodas gali tęstis nuo 3 iki 70 dienų, dažniausiai apie 3 savaites. Užsikrėtusiems naujagimiams listeriozės požymiai pasireiškia po 3-5 dienų.
          
Sukėlėjas ir jo savybės
Listeria monocytogenes bakterijos yra pakankamai atsparios išorinės aplinkos veiksniams.  Jos gali tarpti ir daugintis 4 – 6 laipsnių temparatūroje dirvožemyje, vandenyje, ant augalų, maiste, ilgai gali išgyventi 6 – 20 % druskos tirpale, piene, vandenyje. Kaitinamos 62° C temperatūroje žūva per 35 minutes. Veikiamos tiesioginių saulės spindulių žūva per 2 – 15 parų. Jas inaktyvuoja chloro turinčios dezinfekcinės medžiagos.

Infekcijos rezervuaras ir šaltinis
Listeriozės sukėlėjo rezervuras ir infekcijos šaltinis -  laukiniai ir naminiai gyvūnai bei graužikai, todėl šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje.  Su gyvūnų ekskrementais patekusios listerijos gali būti randamos dirvožemyje, vandenyje, ant žolės, mėšle, silose ir kt.

Plitimo būdai
Užsikrėtimas maistu yra pagrindinis listeriozės plitimo būdas. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra gyvūninis maistas, vartojamas be pakankamo šiluminio paruošimo. Kadangi gyvūnai dažniausiai yra bakterijų nešiotojai, todėl tokių gyvūnų mėsa, pienas ir jų produktai gali būti infekcijos šaltiniu. Listerijomis maistas gali būti užterštas ir jį tvarkant. Labai dažnai listerijomis gali būti užterštas nevirintas, nepasterizuotas pienas ir iš jo pagaminti produktai.
Užsikrėsti taip pat galima nuo žalių daržovių ir vandens. Į dirvožemį ir ant daržovių listerijos patenka tręšiant jas galvijų mėšlu. Aprašyti užsikrėtimo atvejai oro lašiniu būdu apdorojant gyvūnines žaliavas – vilną, šerius, plunksnas. Galimas užsikrėtimas ir per pažeistą rankų odą.
Naujagimiai listerioze gali užsikrėsti nėštumo metu per motinos placentą, taip pat  gimdymo metu, oro lašiniu būdu ar per buitinį sąlytį.

Imlumas infekcijai
Nors Listeria rūšies bakterijos yra plačiai paplitę, tačiau žmonių imlumas šiai infekcijai nėra didelis. Imlesni infekcijai yra:

  • Nėščios moterys. Įvairių autorių duomenimis, jos yra 20 kartų imlesnės infekcijai, nei kiti sveiki suaugę asmenys.
  • Naujagimiai. Jiems infekcijos požymiai  pasireiškia greičiau, nei pačioms nėščiosioms.
  • Asmenys su silpnesne imunine sistema.
  • Asmenys, sergantys vėžiu, cukriniu diabetu, inkstų ligomis.
  • Sergantys AIDS asmenys. Jie beveik 300 kartų imlesni infekcijai, nei kiti asmenys su normalia imunine sistema.
  • Asmenys, vartojantys gliukokortikosteroidinius medikamentus.
  • Pagyvenę, senyvi asmenys.
  • Nors sveiki suaugę asmenys ir vaikai neretai užsikrečia listerijomis, tačiau liga jiems išsivysto žymiai rečiau.         

Kaip išvengti užsikrėtimo listerioze?
Nors nuo  listeriozės  vakcinos nėra, tačiau  sumažinti užsikrėtimo riziką galima vartojant saugų maistą ir jį tinkamai tvarkant.
Bendros rekomendacijos:

  • Vartoti tik gerai šiluma apdorotą gyvūninį maistą: jautieną, kiaulieną, paukštieną ir kt.
  • Kruopščiai plauti žalias daržoves prieš vartojimą.
  • Žalią mėsą laikyti atskirai nuo šiluma apdoroto ar vartojimui paruošto maisto, kad išvengti kryžminio maisto užteršimo.
  • Vengti nepasterizuoto, nevirinto pieno ir iš jo pagamintų produktų.
  • Kruopščiai plauti rankas, įrankius, paviršius po sąlyčio su žalia mėsa, daržovėmis.

Rekomendacijos rizikos grupės asmenims:

Kad sumažintų užsikrėtimo riziką, visi didesnės rizikos grupės asmenys turėtų laikytis bendrų rekomendacijų, o ypatingai:

  • Vengti minkštų sūrių (feta, Brie, Camembert, pelėsinių ir kt.).
  • Vengti kulinarijos gaminių iš prekybos tinklo, taip pat dešrainių, mėsainių ir pan.
  • Ilgiau  šaldytuve laikytą  paruoštą maistą pakankamai gerai iškaitinti prieš vartojimą.
  • Vengti bet kokio ilgesnį laiką šaldytuve laikyto gyvūninio maisto, ypatingai paštetų.
  • Vengti šaltai rūkytų jūros produktų, šaltai rūkytų dešrų ar kitų panašių mėsos gaminių.
  • Vengti sąlyčio su naminiais gyvuliais, šunimis, katėmis ir jų ekskrementais. 

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

LISTERIOZĖS PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS

 

 

 

 

Lojazė yra parazitinė ligą, kurią sukelia Loa loa kirmėlės. Jos parazituoja žmogaus audiniuose ir akyse. Liga yra paplitusi Vakarų ir Centrinės Afrikos šalyse.
 
Sukėlėjas
Sukėlėjas Loa loa yra apvali siūlo formos kirmėlė, priklausanti Filarioidea pošeimiui, Onchocercidae šeimai, Loa genčiai, dar žinoma kaip akių kirmėlė. Kirmėlės diferencijuojasi į patinėlius ir pateles. Patelės užauga iki 4–7 cm, patinėliai – 3–3,4 cm ilgio. 
 
Parazito vystymosi ciklas
Parazitas vystosi, keičiant šeimininkus. Galutinis šeimininkas yra žmogus, kurio organizme kirmėlės suauga ir subręsta. Tarpinis šeimininkas – Chrysops genties sparvos, kurių organizme lervos vystosi iki 3-ios invazinės stadijos.

1. Užsikrėtusiai sparvai, siurbiant kraują, 3-ios stadijos lervos per įkandimo žaizdelę patenka į odą (odos riebalinį sluoksnį ir jungiamąjį audinį).  2.  Per 6–12 mėn. poodiniame sluoksnyje iš lervų išsivysto suaugusios kirmėlės, kurios poruojasi. Suaugusios kirmėlės žmogaus odos jungiamajame audinyje gali gyventi iki 17 metų ir ilgiau. 3.  Apvaisinta patelė per parą išskiria tūkstančius 0,25–0,3 mm dydžio lervų (mikrofilarijų), kurios migruoja į smegenų skystį, šlapimą, seiles, plaučius. Į periferinį kraują patenka dienos metu, o naktį apsistoja plaučiuose. Mikrofilarijos žmogaus organizme išgyvena apie vienerius metus. 4.  Sparvos užsikrečia siurbdamos sergančio žmogaus ar gyvūno kraują. 5. Patekusios į sparvos organizmą, mikrofilarijos nusimeta apvalkalėlį ir per skrandį keliauja į krūtinės raumenis, kur du kartus neriasi ir per dvi savaites virsta 6. 1-ios – 7. 3-ios stadijų invazinėmis lervomis, kurios migruoja 8. į sparvų siurbimo aparatą.
 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus ar gyvūnas, kurio kraujyje cirkuliuoja sukėlėjai.
 
Infekcijos perdavimas
Infekciją žmogui perduoda Chrysops genties C. silacea ir C. dimidiat rūšių sparvos (užsikrėtusios), besimaitindamos krauju. Jos yra 5–25 mm dydžio, maitinasi galvijų, arklių, elnių, smulkių graužikų ir reptilijų krauju. Žmogus – atsitiktinis šeimininkas. Sparvos maitinasi dienos metu. Jos gali nuskristi ilgus atstumus. Kadangi įkandimas yra labai skausmingas, sparvos nubaidomos joms dar nespėjus pilnai pasimaitinti, ko pasiekoje, sparvos puola naują auką ir užkrečia kitus gyvūnus ar žmones. Didžiausią riziką užsikrėsti turi žmonės, gyvenantys atogrąžų miškuose. Paprastai sparvos į namo vidų neskrenda, bet jas vilioja šviesa, žmonių judėjimas ir degančio medžio dūmai. Keliaujant po endemines šalis, užsikrėtimo galimybė yra didesnė tiems keliautojams, kurie endeminėse zonose gyvena ilgiau kaip mėnesį. Būnant trumpiau, šia parazitoze užsikrečiama retai.
 
Paplitimas
Lojazė registruojama dešimtyje Afrikos šalių: Angoloje, Kamerūne, Centrinės Afrikos Respublikoje, Čade, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Pusiaujo Gvinėjoje, Etiopijoje, Gabone, Nigerijoje, Sudane. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo 3 iki 13 mln. žmonių, gyvenančių Afrikoje, yra užsikrėtę šia liga.
 
Ligos klinika
Žmonės, gyvenantys endeminėse vietovėse, dažniausiai ligos simptomų neturi, tuo tarpu keliautojai dažnai patiria odos bei akių pažeidimus. Sparvos įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, patinimas ir niežulys. Loa loa kirmėlėms migruojant poodiniu audiniu, vystosi odos uždegimas dar vadinamas Kalabariniu pabrinkimu, kuris atsiranda kirmėlei trumpam sustojus, o išnyksta, kai ji pradeda judėti toliau. Pabrinkimas gali vystytis bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniau atsiranda riešo ir čiurnos sąnarių srityse. Paprastai trunka 1–3 d. Kirmėlės ir jų medžiagų apykaitos produktai sukelia lokalizuotus ar išplitusius niežtinčius poodinius pabrinkimus bei alergines reakcijas, pasireiškiančias raudonais bėrimais, pabrinkimais gilesniuose odos sluoksniuose, kurie gali išlikti daugelį savaičių. Kirmėlės, migruodamos (po oda) vieno centimetro per minutę greičiu, skausmo nesukelia, todėl retai būna pastebėtos, tačiau gali sukelti skausmą, kai juda akies junginės paviršiumi ar per nosies pertvarą. Kirmėlei migruojant per akį, akių junginė parausta, jaučiamas perštėjimas, skausmas, padidėja jautrumas šviesai. Šie požymiai gali trukti kelias dienas, tačiau dažniausiai vos kelias valandas, didelės žalos akims nepadaro. Žuvus suaugusiai kirmėlei, toje vietoje vystosi odos pūliniai. Rečiau pasitaikantys simptomai yra niežulys (išplitęs visame kūne), dilgėlinis odos bėrimas, raumenų, sąnarių skausmas, nuovargis. Ilgai sergant, gali vystytis inkstų pažeidimai, limfinių mazgų uždegimas, kapšelio patinimas, plaučių pažeidimai, skysčio kaupimasis (aplink plaučius), širdies raumens ir smegenų pažeidimai.   
 
Diagnostika
Liga yra diagnozuojama įvertinus kliniką, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama identifikavus suaugusias kirmėles po jų pašalinimo iš odos ar akies, atlikus periferinio kraujo tepinėlius ir suradus mikrofilarijų.
Mikrofilarijų gali būti šlapime, seilėse ar smegenų skystyje. Galima naudoti kraujo serologinius ar PGR (polimerazės grandininė reakcija) tyrimus.
 
Gydymas
Diagnozavus ligą yra skiriamas antihelmintinis gydymas. Suaugę kirminai, kurie matomi akies obuolio paviršiuje ar odoje gali būti pašalinti chirurginiu būdu, taikant vietinę nejautrą.
 
Prevencinės priemonės  
Apsauga nuo vabzdžių įkandimo yra tinkami drabužiai ir repelentai (atbaidančios priemonės).
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

 

 

Lytiškai plintančiomis infekcijomis (toliau – LPI) dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, oralinių arba analinių) metu. Buitiniu keliu, ypač laikantis higienos reikalavimų, LPI neužsikrečiama.
Dauguma LPI (sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt.) yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos (ŽIV infekcija, herpesas, genitalijų karpos ir kt.) yra lėtinės ir neišgydomos, tačiau jų eigą galima kontroliuoti.
Užsikrėtus LPI, ligos požymiai ne visada atsiranda iš karto. Kartais jie pasireiškia po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko, o kartais požymių visai nebūna.

Pagrindiniai LPI simptomai yra:
• išskyros iš šlapimo - lyties organų (moterims jų pagausėja), jų spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki permatomos;
• skausmingas ar deginantis jausmas šlapinimasis;
• baltos apnašos varpoje, vaginoje ar burnoje;
• bėrimai lyties organų srityje;
• padidėję kirkšnių limfmazgiai;
• skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;
• kraujo pasirodymas po lytinių santykių.

Kai kurios LPI gali neturėti simptomų, todėl jas tiksliai diagnozuoti galima tik specialiais tyrimais. LPI tyrimui atlikti imamas mėginys (paimama išskyrų) iš varpos, vaginos ar gimdos kaklelio, kartais iš burnos, išeinamosios angos. Kai kurioms infekcijoms (pvz. sifilio, ŽIV ir kt.) išsiaiškinti imamas kraujas iš venos.
LPI diagnozuoja ir gydo gydytojai. Pradėtą gydymo kursą visada reikia pabaigti, nors susirgimo simptomai gali išnykti anksčiau. Susirgus ar gydymo metu reikėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo visada rekomenduojama pakartotinai atvykti pasitikrinti pas gydytoją.
Asmuo, užsikrėtęs LPI, kitus asmenis gali užkrėsti nuo užsikrėtimo momento, netgi neturėdamas jokių susirgimo požymių. LPI gydymas gali būti sėkmingas tik kartu gydant lytinį partnerį, todėl jį reikia informuoti apie susirgimą.

Lytiškai plintančių infekcijų profilaktika
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.
Neįprastos išskyros iš lyties takų, pūslelės ar opos, bėrimai, niežulys – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją.
Asmuo, vieną kartą persirgęs sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir kt. LPI, gali užsikrėsti vėl.

 

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Lytiškai plintančiomis infekcijomis (toliau – LPI) dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, oralinių arba analinių) metu. Buitiniu keliu, ypač laikantis higienos reikalavimų, LPI neužsikrečiama.
Dauguma LPI (sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt.) yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos (ŽIV infekcija, herpesas, genitalijų karpos ir kt.) yra lėtinės ir neišgydomos, tačiau jų eigą galima kontroliuoti.
Užsikrėtus LPI, ligos požymiai ne visada atsiranda iš karto. Kartais jie pasireiškia po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko, o kartais požymių visai nebūna.

Pagrindiniai LPI simptomai yra:
• išskyros iš šlapimo - lyties organų (moterims jų pagausėja), jų spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki permatomos;
• skausmingas ar deginantis jausmas šlapinimasis;
• baltos apnašos varpoje, vaginoje ar burnoje;
• bėrimai lyties organų srityje;
• padidėję kirkšnių limfmazgiai;
• skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;
• kraujo pasirodymas po lytinių santykių.

Kai kurios LPI gali neturėti simptomų, todėl jas tiksliai diagnozuoti galima tik specialiais tyrimais. LPI tyrimui atlikti imamas mėginys (paimama išskyrų) iš varpos, vaginos ar gimdos kaklelio, kartais iš burnos, išeinamosios angos. Kai kurioms infekcijoms (pvz. sifilio, ŽIV ir kt.) išsiaiškinti imamas kraujas iš venos.
LPI diagnozuoja ir gydo gydytojai. Pradėtą gydymo kursą visada reikia pabaigti, nors susirgimo simptomai gali išnykti anksčiau. Susirgus ar gydymo metu reikėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo visada rekomenduojama pakartotinai atvykti pasitikrinti pas gydytoją.
Asmuo, užsikrėtęs LPI, kitus asmenis gali užkrėsti nuo užsikrėtimo momento, netgi neturėdamas jokių susirgimo požymių. LPI gydymas gali būti sėkmingas tik kartu gydant lytinį partnerį, todėl jį reikia informuoti apie susirgimą.

Lytiškai plintančių infekcijų profilaktika
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.
Neįprastos išskyros iš lyties takų, pūslelės ar opos, bėrimai, niežulys – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją.
Asmuo, vieną kartą persirgęs sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir kt. LPI, gali užsikrėsti vėl.

Chlamidinė infekcija
Gonorėja
Lytinių organų herpesvirusinė infekcija
Sifilis
Trichomonozė
Virusinis hepatitas B
Žmogaus papilomos virusinė infekcija
ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas

Parengė:
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius
plintančių infekcijų?

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14