Kampilobakterijos yra viena iš dažniausių žmonių žarnyno infekcinių ligų priežastis. Daugelyje pasaulio šalių kampilobakterijų sukeltos infekcijos yra dažnesnės nei salmoneliozė ar šigeliozė. Ekonomiškai besivystančiose šalyse šių sukėlėjų sukelti viduriavimai yra dažniausi tarp mažų vaikų. Pastaraisiais metais ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse campylobacter infekcija turi didėjimo tendenciją, kurios priežastys nėra gerai žinomos.
Kampilobakterijų yra žinoma 16 rūšių, tačiau 6 jų rūšys labiausiai patogeniškos žmogui: C.jejuni, C.coli, C.lari ir kitos.
           
Kampilobakteriozė – per maistą plintanti infekcinė liga (zoonozė), kurią sukelia Campylobacter bakterijos. Ligos simptomai paprastai pasireiškia po dviejų – penkių dienų po užsikrėtimo. Tačiau šis slaptasis ligos laikotarpis gali trukti nuo vienos iki dešimties dienų.
Liga paprastai pasireiškia viduriavimu (neretai su krauju), pilvo, galvos skausmais, pykinimu ir/ar vėmimu. Šie simptomai gali trukti nuo 3 iki 6 dienų. Tačiau neretai liga gali prasidėti „apendicito priepuoliu“.
Infekcijos dozė nemaža – 500-800 bakterijų. Bakterijos su išmatomis išskiriamos visą viduriavimo laiką. Jei ligonis negydomas antibakteriniais vaistais, jos gali būti išskiriamos 2 – 7 savaites. Ilgesnis bakterijų išskyrimas yra retas.
Mirštamumas yra labai retas ir infekcija labiau pavojinga mažiems vaikams, senyvo amžiaus asmenims ar suaugusiems, sergantiems kitomis ligomis, pavyzdžiui AIDS.
Kampilobakteriozė gali komplikuotis sepsiu (bakterijų patekimas į kraują), kepenų, kasos uždegimu. Labai retai, bet po persirgtos ligos galimos tokios komplikacijos: sąnarių uždegimas, neurologiniai sutrikimai (Guillan-Barre sindromas), paralyžiai.
 
Infekcijos šaltinis ir plitimas

  • Kampilobakterijos gali būti randamos šiltakraujų naminių ir laukinių gyvūnų bei paukščių žarnyne.
  • Bet kuri žalia mėsa, ypatingai subproduktai, gali būti užkrėsti kampilobakterijomis. Tačiau pagrindinis žmonių kampilobakteriozės infekcijos šaltinis yra naminių paukščių, ypatingai broilerių viščiukų, mėsa. Šių paukščių žarnyne kampilobakterijos gali būti randamos labai dideliais kiekiais.
  • Šios bakterijos gali būti randamos ir kitame gyvūniniame maiste: jautienoje, kiaulienoje, avienoje, taip pat jūrų žuvyje.
  • Infekcijos šaltiniu gali būti kampilobakterioze sergantys namų augintiniai, t. y. katės ir šunys.
  • Pagrindinis infekcijos plitimas yra per nepakankamai šiluminiai apdorotą mėsą, paukštieną ir jų produktus bei nevirintą ar nepasterizuotą bakterijomis užterštą pieną. Užterštas campylobacter bakterijomis vanduo taip pat gali būti infekcijos šaltiniu.
  • Bet koks kitas maistas gali būti užterštas kampilobakterijomis maistą tvarkančio asmens rankomis, virtuvės įrankiais ar nuo sąlyčio su žalia mėsa.
  • Užsikrėsti šia infekcine liga galima nuo sąlyčio su užsikrėtusiu gyvūnu.
  • Nors sergančio kampilobakterioze žmogaus išmatose taip pat randama šios ligos bakterijų, tačiau infekcijos plitimas nuo žmogaus žmogui nėra budingas šiai infekcijai.
  • Nustatyta, kad šios bakterijos gali ilgai išgyventi užšaldytoje mėsoje, tačiau jautrios karščiui, išdžiūvimui.
  • Nors kampilobakterijos gali būti randamos gyvūniniame maiste, tačiau skirtingai nei salmonelės, jame jos nesidaugina. Dėl šios priežasties retai kyla maisto kilmės protrūkiai.

 
Kontrolė ir profilaktika 

  • Infekcijos profilaktikai yra labai svarbios kontrolės priemonės visuose maisto tvarkymo etapuose „nuo tvarto iki stalo“. Šios priemonės turi būti įgyvendinamos tiek maisto pramonėje, tiek namų ūkiuose.
  • Nustatyta, kad taikomi specifiniai kampilobakteriozės kontrolės metodai fermose gali sumažinti Campylobacter infekcijos paplitimą tarp paukščių. Tokia kontrolė įmanoma, kai paukščiai laikomi uždarose patalpose.
  • Kampilobakteriozės plitimo rizikos bei pieno užteršimo sumažinimas galvijų fermose nėra įrodytas, todėl vis tik reikėtų vengti vartoti nevirinto, nepasterizuoto karvės pieno ir jo produktų.
  • Gera higienos praktika skerdimo metu padeda sumažinti skerdenos užteršimą gyvūnų fekalijomis, tačiau tai nėra garantija, kad Campylobacter sukėlėjų nebus mėsoje. Skerdyklų darbuotojų mokymo tikslas yra iki minimumo sumažinti žalios mėsos bakterinį užterštumą.
  • Vienintelis efektyvus Campylobacter sukėlėjų pašalinimo iš užteršto maisto būdas yra apdorojimas karščiu - virimas, kepimas, pasterizavimas ir kt.

 
Kaip išvengti užsikrėtimo namuose?

  • Mėsą ir jos produktus laikyti šaldytuve.
  • Maistui vartoti tik labai gerai termiškai paruoštus mėsos, ypatingai vištienos produktus. Vengti kepsnių, iš kurių bėga rausvas skystis. Reikalauti papildomai pakaitinti tokį kepsnį, jei jis patiektas maitinimo įmonėje.
  • Vengti kryžminio maisto užteršimo virtuvėje: gyvūninį maistą laikyti atskirai nuo kito maisto, kruopščiai plauti rankas po sąlyčio su žalia mėsa ir tarp atskirų maisto ruošimo etapų, plauti šiltu tekančiu vandeniu paviršius, virtuvės įrankius, kurie turėjo sąlytį su žalia mėsa, paukštiena.
  • Vengti nepasterizuoto arba nevirinto pieno ir jo produktų. Ypatingai tokio maisto neturi vartoti maži vaikai, senyvo amžiaus žmonės.
  • Kruopščiai plauti daržoves ir vaisius, ypatingai jei jos valgomos be terminio apdorojimo.
  • Maistui vartoti kokybišką geriamą vandenį.
  • Saugoti geriamo vandens šaltinius nuo užteršimo gyvūnų ekskrementais. Jei nežinoma, kad vanduo saugus, geriausiai jį vartoti virintą.
  • Kruopščiai plauti rankas su muilu po sąlyčio su gyvūnų, viduriuojančių žmonių išmatomis, pasinaudojus tualetu, prieš maisto ruošimą.
  • Ugdyti vaikams rankų higienos įgūdžius. 

 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

SALMONELIOZĖS PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Kandidamikozė
Lytiškai plintančiomis infekcijomis (toliau – LPI) dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, oralinių arba analinių) metu. Buitiniu keliu, ypač laikantis higienos reikalavimų, LPI neužsikrečiama.
Dauguma LPI (sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt.) yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos (ŽIV infekcija, herpesas, genitalijų karpos ir kt.) yra lėtinės ir neišgydomos, tačiau jų eigą galima kontroliuoti.
Užsikrėtus LPI, ligos požymiai ne visada atsiranda iš karto. Kartais jie pasireiškia po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko, o kartais požymių visai nebūna.

Pagrindiniai LPI simptomai yra:
• išskyros iš šlapimo - lyties organų (moterims jų pagausėja), jų spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki permatomos;
• skausmingas ar deginantis jausmas šlapinimasis;
• baltos apnašos varpoje, vaginoje ar burnoje;
• bėrimai lyties organų srityje;
• padidėję kirkšnių limfmazgiai;
• skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;
• kraujo pasirodymas po lytinių santykių.

Kai kurios LPI gali neturėti simptomų, todėl jas tiksliai diagnozuoti galima tik specialiais tyrimais. LPI tyrimui atlikti imamas mėginys (paimama išskyrų) iš varpos, vaginos ar gimdos kaklelio, kartais iš burnos, išeinamosios angos. Kai kurioms infekcijoms (pvz. sifilio, ŽIV ir kt.) išsiaiškinti imamas kraujas iš venos.
LPI diagnozuoja ir gydo gydytojai. Pradėtą gydymo kursą visada reikia pabaigti, nors susirgimo simptomai gali išnykti anksčiau. Susirgus ar gydymo metu reikėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo visada rekomenduojama pakartotinai atvykti pasitikrinti pas gydytoją.
Asmuo, užsikrėtęs LPI, kitus asmenis gali užkrėsti nuo užsikrėtimo momento, netgi neturėdamas jokių susirgimo požymių. LPI gydymas gali būti sėkmingas tik kartu gydant lytinį partnerį, todėl jį reikia informuoti apie susirgimą.

Lytiškai plintančių infekcijų profilaktika
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.
Neįprastos išskyros iš lyties takų, pūslelės ar opos, bėrimai, niežulys – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją.
Asmuo, vieną kartą persirgęs sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir kt. LPI, gali užsikrėsti vėl.

 

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Kapiliariazė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Capillaria philippinensis, Capillaria hepatica, Capillaria aerophila apvaliosios kirmėlės. Capillaria philippinensis sukelia žarnyno kapiliariazę, Capillaria hepatica – kepenų kapiliariazę, Capillaria aerophila – plaučių kapiliariazę. Žmonės šia liga serga labai retai, tačiau negydant - gali baigtis mirtimi.

Sukėlėjai
Capillaria philippinensis yra 4-5 mm, Capillaria hepatica – 24-78 mm, Capillaria aerophila -15-32 mm ilgio plonos, apvalios kirmėlės, kurios virsta patinėliais ir patelėmis. Patelės po apvaisinimo išskiria pailgos formos kiaušinėlius, kuriems subrendus iš jų išsirita mažos lervutės (savo forma panašios į suaugusias kirmėles).    

Parazitų vystymosi ciklai
Capillaria philippinensis vystymosi ciklas vyksta dalyvaujant dviem šeimininkams: tarpiniai šeimininkai – žuvys, galutiniai šeimininkai – paukščiai, gyvūnai, mintantys žuvimis, taip pat žmonės. Suaugusios kirmėlės gyvena gyvūnų, paukščių, žmogaus žarnyne. Jos išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į vandenį, subręsta. Kiaušinėlius praryja žuvys, kurių žarnyne iš kiaušinėlio išsiritusios lervos per žarnos sienelę mirguoja į žuvies audinius. Užsikrėtusi žuvis tampa pavojinga žmonėms ir gyvūnams.

Capillaria hepatica vystymosi ciklas vyksta vieno šeimininko organizme. Suaugusios kirmėlės gyvena graužikų, kartais kiaulių, mėsėdžių, primatų, žmogaus kepenyse. Jos išskiria šimtus kiaušinėlių į kepenų audinį, esantį aplink kirmėlę. C. hepatica pasižymi dideliu vislumu, pvz., vieno graužiko kepenyse gali būti virš 900 tūkst. kiaušinėlių. Gyvūnui kritus, jis suyra arba jį suėda plėšrūnai. Nesubrendę kiaušinėliai patenka į gyvūno žarnyną, tačiau infekcijos nesukelia. Jie iš žarnyno su išmatomis patenka į dirvožemį ar vandenį, o esant palankioms sąlygoms per 30 dienų subręsta ir keletą mėnesių išlieka gyvybingi. Subrendusiais kiaušinėliais gali užsikrėsti įvairūs gyvūnai, žmonės.

Capillaria aerophila vystymosi ciklas vyksta vieno šeimininko organizme. Šių sukėlėjų randama lapių, šunų, kačių ir kitų mėsėdžių gyvūnų organizme. Suaugusios kirmėlės gyvena plaučiuose, kur išskiria kiaušinėlius. Kiaušinėliai bronchais kyla kosint iki ryklės, juos nurijus patenka į žarnyną, o su išmatomis į aplinką. Per 5–7 savaites kiaušinėliai subręsta. Aplinkoje išlieka gyvybingi apie metus. Subrendusias kiaušinėliais gali užsikrėsti gyvūnai, žmonės.

Infekcijos šaltinis
Žarnyno kapiliariazės atveju, infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, užsikrėtę paukščiai, gyvūnai, kurie su išmatomis išskiria C. philippinensis kiaušinėlius.  

Kepenų kapiliariazės  infekcijos rezervuaras yra graužikai bei kiti užsikrėtę gyvūnai.

Plaučių kapiliariazės infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, užsikrėtę gyvūnai su išmatomis platinantys C. aerophila kiaušinėlius.
 
Kaip žmogus užsikrečia?
Žarnyno kapiliariaze žmogus užsikrečia valgydamas žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas užkrėstas žuvis. Lervos, patekusios į žmogaus žarnyną, užauga iki suaugusių kirmėlių, kurios išskiria kiaušinėlius. Kartais C. philippinensis kiaušinėliai būdami žmogaus žarnyne subręsta, iš jų išsirita lervos, jos užauga ir toliau gyvena žmogaus žarnyne. Tai vadinama autoinfekcija. Dėl autoinfekcijos žmogaus žarnyne gali parazituoti labai daug kirmėlių.

Kepenų kapiliariaze žmogus užsikrečia prarijęs subrendusių C.hepatica kiaušinėlių, esančių ant maisto produktų, vandenyje ir kt. Kiaušinėliai, patekę į žarnyną, suyra. Iš jų išsirita lervos, kurios per gleivinės kapiliarus patenka į kraują ir kepenis. Kepenyse lervos per 3 savaites suauga, o apvaisintos patelės išskiria kiaušinėlius. Kirmėlės gyvena apie 30-40 dienų kepenyse, vėliau žūsta.

Plaučių kapiliariaze žmogus užsikrečia prarijęs subrendusius kiaušinėlius, kurių yra aplinkoje. Žarnyne lervos išsilaisvinusios iš kiaušinėlių per žarnos gleivinės kapiliarus patenka į kraują, migruoja į plaučius. Lervos plaučiuose per 40 dienų suauga ir apvaisintos patelės pradeda išskirti kiaušinėlius.

Paplitimas
Žarnyno kapiliariazė - reta liga. Ji registruojama Filipinuose, pasitaiko Kinijoje, Tailande, Korėjoje, Japonijoje, Indonezijoje, Irane, Egipte, Italijoje, Ispanijoje ir Kolumbijoje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1962 m. Filipinuose buvo užregistruotas pirmas žmogaus žarnyno kapiliariazės atvejis. Nuo 1963 m. iš viso buvo užregistruota 1500 ligonių, sirgusių žarnyno kapiliariaze, iš jų 10 proc. mirė.  

Kepenų ir plaučių kapiliariazė - ypatingai reta liga. C. hepatica ir C. aerophila  sukėlėjai randami vidutinio ir tropinio klimato zonose, visuose žemynuose (išskyrus Australiją). Iš viso pasaulyje užregistruota 50 šios ligos atvejų (daugiausiai vaikams).

Klinika
Sergant žarnyno kapiliariaze atsiranda pilvo skausmas, vandeningas viduriavimas, pykinimas, vėmimas, kūno svorio kritimas. Išsivysčius autoinfekcijai, sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas, vystosi išsekimas, galima mirtis.   

Sergant kepenų kapiliariaze atsiranda karščiavimas, šaltkrėtis, pilvo skausmas kepenų srityje, svorio kritimas, apetito sumažėjimas, kepenų padidėjimas, kraujyje – eozinofilija (kraujo kūnelių eozinofilų padaugėjimas). Ligai progresuojant, vystosi kepenų uždegimas, ascitas (skysčio kaupimasis pilvaplėvės ertmėje), išsekimas ir ligonis negaudamas gydymo gali mirti.

Sergant plaučių kapiliariaze atsiranda kosulys, karščiavimas, dusulys, kraujas seilėse, taip pat pasireiškia eozinofilija kraujyje. Gali vystytis nosies gleivinės, trachėjos, bronchų, plaučių uždegimas, mažakraujystė, išsekimas.

Diagnostika
Žarnyno kapiliariazė nustatoma tiriant išmatas ir/ar paėmus biopsinės medžiagos iš plonosios žarnos gleivinės, kur galima rasti suaugusių kirmėlių, lervų bei kiaušinėlių.

Kepenų kapiliariazė nustatoma kepenų biopsinėje medžiagoje suradus suaugusių kirmėlių, lervų ar kiaušinėlių. Kiaušinėlių radimas išmatose nerodo, kad žmogus serga kepenų kapiliariaze, nes tai gali būti tranzitiniai kiaušinėliai.

Plaučių kapiliariazė nustatoma tiriant išmatas ar paėmus biopsinės medžiagos iš plaučių audinio.

Gydymas
Liga gydoma antihelmintiniais vaistais.


Profilaktika

  • Asmeninė higiena, rankų plovimas prieš gaminant ar vartojant maistą, pasinaudojus tualetu.
  • Nekišti nešvarių daiktų bei pirštų į burną.
  • Vaisius, uogas, daržoves valgyti nuplautas.
  • Negerti vandens iš atvirų telkinių, maisto gamybai, daržovių, vaisių, uogų plovimui naudoti virintą vandenį.
  • Saugoti vandens telkinius ir dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis.
  • Nesimaudyti nešvariuose vandens telkiniuose.
  • Endeminėse šalyse maisto ruošai naudoti tik gerai termiškai paruoštą žuvį, kitas vandens gėrybes.  
  • Netinkamas žuvies užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina jų, audiniuose esančios lervos išlieka gyvybingos.Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūsta:
  • verdant 15–20 min. (žuvies gabaliukai turi būti ne didesni kaip 5 cm).
  • kepant 20–25 min., kai gabaliukų dydis ne didesnis nei 2 cm. Pyragus su žuvies įdaru kepti ne trumpiau kaip valandą.
  • užšaldant - 40°C temperatūroje (temperatūra turi būti visame žuvies gabale) išlaikant 7 val. arba -28°C – 32 val.
  • Žalios žuvies dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, kad lervos nepatektų ant stalo, švarių indų, paruošto vartojimui maisto.
  • Neragauti žalio žuvies faršo.

 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.  
  
 
 

Klonorchozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia plokščiosios kirmėlės Clonorchis sinensis, kitaip dar vadinamos Kinijos kepeninėmis siurbikėmis arba Kinijos dviburnėmis. Šie sukėlėjai parazituoja kepenų tulžies latakuose ir juos pažeidžia.

Sukėlėjo morfologija


Clonorchis sinensis yra 10-20 x 2-4 mm dydžio, kūnas – pailgo lapelio formos. Turi siurbtukus, kurių pagalba prisitvirtina prie gleivinės paviršiaus. Nuo parazitų sugebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Suaugusios ir subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Su išmatomis išsiskyrę kiaušinėliai yra nepavojingi, jais negalima užsikrėsti.

Parazito vystymosi ciklas


Parazito vystymosi ciklas vyksta keičiant šeimininkus. Galutinio šeimininko organizme visada parazituoja tik suaugusios siurbikės, tarpinio šeimininko – lervinės siurbikių stadijos. Galutiniai šeimininkai (žmonės, laukiniai ir naminiai žinduoliai, mintantys žuvimi) su išmatomis į aplinką išskiria parazito kiaušinėlius. Kad parazito vystymasis vyktų toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį juos praryja moliuskai, tarpiniai parazitų šeimininkai. Žinoma daugiau kaip 100 rūšių moliuskų, kurie gali būti šio parazito tarpiniai šeimininkai. Moliusko organizme iš kiaušinėlio išsilaisvina lerva, kuri per 4–6 mėnesius virsta cerkarija – lerva, turinčia uodegėlę ir pasižyminti dideliu skvarbumu. Šios lervos išeina iš moliusko organizmo, patenka į vandenį ir per odą bei žiaunas aktyviai prasiskverbia į gėlavandenių žuvų organizmą, antrą tarpinį parazito šeimininką. Žuvų odoje, raumenyse bei kituose organuose susidaro cistos – 0,24–0,34 mm skersmens, plika akimi nematomos pūslelės, kuriose per 6 savaites subręsta invazinės lervos, galinčios užkrėsti galutinius šeimininkus.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra žmogus, naminiai ir laukiniai žinduoliai, kurie su išmatomis išskiria parazitų kiaušinėlius. Šie parazitai pasižymi dideliu vislumu, per dieną viena siurbikė išskiria apie 4000 kiaušinių. Šie parazitai žmogaus organizme gali gyventi iki 30 metų.

Žmogus užsikrečia
Žmogus užsikrečia valgydamas invazinėmis lervomis užsikrėtusias žalias, džiovintas, rūkytas ar termiškai nepakankamai apdorotas žuvis. Žmogaus organizme, vykstant virškinimui, lervos išsilaisvina iš cistų ir migruoja per tulžies latakus į tulžies pūslę. Per mėnesį parazitai suauga, subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie nusėda tulžies pūslėje. Tulžiai išsiskiriant į žarnyną, kartu patenka ir parazito kiaušinėlių, kurie su išmatomis pasišalina į aplinką.

Paplitimas


Susirgimas plačiai paplitęs Tolimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijos šalyse (Kinijoje, Indokinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tailande, Taivanyje, Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, Laose ir Kambodžoje). Kitose pasaulio šalyse galimi įvežtiniai atvejai (imigrantai iš Azijos).


Klinika
Ligos klinika priklauso nuo žmogaus organizme parazituojančių siurbikių skaičiaus, žmogaus organizmo imuninės sistemos. Klinikinė eiga gali būti lengva ar visai neišreikšta. Simptomai atsiranda, kai sukėlėjai patenka į tulžies latakus. Ligos pradžioje, esant ūmiai ligos stadijai, sumažėja apetitas, gali atsirasti viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas, alerginiai odos bėrimai. Kraujyje padaugėja eozinofilų (10–40 proc.). Ligai perėjus į lėtinę stadiją atsiranda skausmų po dešiniuoju šonkaulių lanku bei skrandžio srityje, galvos svaigimas, pykinimas, išryškėja didelė eozinofilija, kartais – mažakraujystė. Gali vystytis sunkios komplikacijos: kepenų, dvylikapirštės žarnos, kasos uždegimas.

Diagnostika
Liga patvirtinama radus parazitų kiaušinėlių išmatose ar dvylikapirštės žarnos turinyje. Ligos pradžioje, kai parazituoja nesubrendusios siurbikės, kiaušinėliai su išmatomis neišsiskiria. Jie išmatose pasirodo praėjus mėnesiui po užsikrėtimo. Ligos pradžioje gali būti atliekami serologiniai kraujo tyrimai, ieškant specifinių antikūnų prieš siurbikes. Antikūnus kraujo serume jau galima aptikti praėjus 2–4 savaitėms po užsikrėtimo.

Gydymas
Nustačius ligą skiriamas gydymas.

Profilaktika
• Išaiškinti ir gydyti ligonius.
• Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo gyvūnų, žmonių išmatomis.
• Būnant šalyse, kuriose registruojamas šis susirgimas, maistui naudoti tik gerai termiškai apdorotas gėlavandenes žuvis. Užšaldymas, sūdymas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų. Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūsta jas verdant 15 – 20 minučių.

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė

Kokliušas – tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminiai kosulio priepuoliai. Susirgus šia liga pirmaisiais gyvenimo metais gali būti pavojingų komplikacijų.

Kas yra ligos sukėlėjas?
Ligą sukelia Bordetella pertussis bakterija. Sukėlėjas kolonizuoja viršutinių kvėpavimo takų gleivinę ir pradeda skirti toksinus, kurie pažeidžia gleivinę ir sukelia uždegimą. Nors mikroorganizmas ir nepatenka į kraujotaką, tačiau labai sutrikdo kvėpavimo takų veiklą.

Kaip užsikrečiama kokliušu?
Žmogus yra vienintelis kokliušo infekcijos šaltinis. Užsikrėtęs kokliušu žmogus suserga per 5 – 21 dieną (dažniausiai per 7 – 10), bet inkubacinis laikotarpis gali užsitęsti ir iki 42 dienų.
Kokliušas plinta oro lašiniu būdu, t.y. kai sveikas imlus žmogus įkvepia greta esančio infekcijos šaltinio išskirtų kokliušo lazdelių. Kokliušo lazdelės išsiskiria su mažiausiais seilių lašeliais ligoniui kalbant, čiaudint, ypač – kosint. Kokliušu serga įvairaus amžiaus vaikai, ypač greitai užsikrečia kūdikiai ir naujagimiai, bet dažniausiai serga vaikai nuo 1 iki 5 metų. Daugiausiai sergančiųjų - vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Dažniausiai serga neskiepyti ar netinkamai paskiepyti vaikai. Be to, skiepai apsaugo žmogų nuo kokliušo ne daugiau kaip 10 metų, todėl pastaruoju metu labai padaugėjo susirgimų kokliušu suaugusiųjų bei vyresnio amžiaus vaikų grupėje.

Kokie yra kokliušo simptomai?
Pradžioje kokliušas niekuo nesiskiria nuo kitų kvėpavimo takų ligų: šiek tiek pakyla temperatūra, vaikas pradeda kosėti. Liga vystosi laipsniškai vis stiprėjant simptomams. Ilgainiui kosulys tampa priepuoliniu. Sergant kokliušu, toks kosulio priepuolis gali tęstis nuo kelių net iki keliolikos minučių, neretai priepuoliai bagiasi vėmimu. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių tokių priepuolių. Po sunkių ilgalaikių spastinio kosulio priepuolių dėl smegenų hipoksijos ir kvėpavimo centrų perdirginimo gali sustoti kvėpavimas. Kokliušu itin sunkiai serga kūdikiai. Jiems daug dažniau pasitaiko tokios komplikacijos kaip išvaržos, pneumonijos ar encefalopatijos.
Sergant itin sunkiomis kokliušo formomis galimi smegenų pažeidimai, sąlygojantys ilgalaikius neurologinius liekamuosius reiškinius ir net mirtį.

Koks gydymas?
Ligoninėje gydomi tik kūdikiai ar sergantieji sunkiomis kokliušo formomis.

Kaip apsisaugoti nuo kokliušo?
Efektyviausia kokliušo prevencija – skiepijimai. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo kokliušo skiepijami kūdikiai nuo 2 mėnesių amžiaus. Per pirmuosius metus vaikai paskiepijami tris kartus, po to sulaukus pusantrų metų, taip pat vakcina skiriama ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Parengė
​Imunoprofilaktikos skyrius 

 

KOKLIUŠO EPIDEMIOLOGINĖS PRIEŽIŪROS, PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Koksaki (Coxsackie) virusas priklauso enterovirusų grupei ir gali sukelti daugybę simptomų. Apie pusę vaikų, užsikrėtusių koksaki virusu, neturi jokių ligos simptomų. Kitiems staiga atsiranda karščiavimas, galvos skausmas ir raumenų skausmai. Kai kuriems vaikams infekcija gali pasireikšti gerklės skausmu, pilvo diskomfortu ar pykinimu. Daugumai vaikų karščiavimas trunka apie 3 dienas.

Sukėlėjas
Koksaki virusai pirmą kartą buvo išskirti 1948 m. Niujorke (JAV). Jie priklauso Picornaviridae šeimai, Enterovirus genčiai ir yra skirstomi į dvi grupes A ir B. Yra žinomi 23 koksaki A viruso serotipai ir mažiausiai 6 koksaki B viruso serotipai.

Paplitimas
Koksaki virusai paplitę pasauliniu lygiu. Susirgimai dažniau registruojami šiltuoju metų laiku vidutinių platumų klimato šalyse.
 
Kaip užsikrečiama?
Koksaki virusinė infekcija plinta nuo žmogaus žmogui fekaliniu-oraliniu būdu ar sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kvėpavimo takų išskyromis. Galimas infekcijos plitimas per aerozolius, vandenį.
 
Rizikos grupės
Sirgti gali įvairaus amžiaus asmenys, tačiau dažniausiai serga vaikai ir asmenys su nusilpusia imunine sistema.
 
Inkubacinis periodas
Inkubacinis periodas skiriasi priklausomai nuo ligą sukeliančio koksaki viruso tipo, pvz., koksaki viruso A9 sukeltos ligos – 2-12 dienų, A21 ir B5 – 3-5 dienos.
 
Simptomai
Ligos simptomai įvairūs.
Koksaki virusai gali sukelti peršalimo simptomus, bėrimą, rankų-kojų-burnos ligą, herpetinę anginą. Vaikams nuo 1 iki 7 m. dažnai išsivysto herpetinė angina. Ligai būdingas karščiavimas, gerklės skausmas ryjant, didelis išsiskiriančių seilių kiekis, pūslelės tonzilių srityje, galimas vėmimas, pilvo, galvos, raumenų skausmai, nenoras valgyti, nuovargis. Karščiavimas tęsiasi 1-4 d., savijauta pradeda gerėti praėjus 4-5 dienoms, visiškai pasveikstama per savaitę. Retais atvejais liga gali komplikuotis aseptiniu meningitu, parotitu. Koksaki virusas A10 yras siejamas su faringito išsivystymu.


Rankų-kojų-burnos liga dažnai siejama su koksaki A16 ir A5 tipais. Liga prasideda karščiavimu, sumažėjusiu apetitu, gerklės skausmu. Praėjus 1-2 d. burnoje išsivysto skausmingos opelės. Odos bėrimas su raudonais spuogeliais, kartais pūslelėmis gali išsivystyti ant delnų, padų. Bėrimas gali atsirasti alkūnių, kelių, sėdmenų, genitalijų srityje.

Koksaki virusas A24 sukelia ūmų hemoraginį konjunktyvitą.
B grupės koksaki virusai siejami su miokarditų, perikarditų ir endokarditų išsivystymu.
Yra nustatytų pavienių vangaus paralyžiaus atvejų, susijusių su koksaki virusine infekcija (dažniausiai B2-6 tipu). Ligos eiga yra lengvesnė nei poliomielito ir paralyžius dažniausiai nėra ilgalaikis.
Koksaki virusai gali sukelti encefalitą, turėti įtakos artritų, artralgijų, Gullain-Barre sindromo, pankreatito, diabeto išsivystymui ir kt.
 
Gydymo principai
Specifinio antivirusinio gydymo nėra. Išsivysčius komplikacijoms taikomas individualus gydymas.
 
Profilaktika
Vakcinos nuo koksaki virusinės infekcijos nėra. Viruso plitimui riboti ir užsikrėtimo rizikai sumažinti patariama:

  • kuo dažniau ir kruopščiau plauti rankas, ypatingai prieš valgį, prieš maisto ruošą bei pasinaudojus tualetu;
  • vengti artimo sąlyčio su sergančiais asmenimis;
  • neleisti sergančiam vaikui bendrauti su sveikais vaikais;
  • dažnai valyti ir dezinfekuoti galimai užterštus namų aplinkos paviršius.
     

Literatūra
1. World Health Organization Western Pacific Region. A guide to clinical management and public health  response for hand, foot and mouth disease (HFMD)2011 7 June 2016.  Available from:
http://www.wpro.who.int/publications/docs/GuidancefortheclinicalmanagementofHFMD.pdf

2. World Health Organization. Hand, Foot, and Mouth Disease Situation Update Number 493. 26 July 2016. Surveillance summary in the Western Pacific Region. 2016.
 
3. Centers for Disease Control and Prevention. AFM Surveillance: CDC; 2016 [cited 2016 3 August ]. Available from: http://www.cdc.gov/acute-flaccid-myelitis/afm-surveillance.html.
 
4. Centers for Disease Control and Prevention. Enterovirus D68 2016 [updated 19 July 20163 August 2016]. Available from: http://www.cdc.gov/non-polio-enterovirus/about/ev-d68.html#outbreak.
 
 5. European Centre for Disease Prevention and Control. Enterovirus detections associated with severe neurological symptoms, 8 Aug 2016 . forhttps://ecdc.europa.eu/sites/portal/files/media/en/publications/Publications/01-08-2016-RRA-Enterovirus%2071-Spain%2C%20France%2C%20Netherlands.pdf

Kriptosporidiazė yra pirmuonių sukeliama liga, pažeidžianti virškinimo traktą ir pasireiškianti gausiu vandeningu viduriavimu, trunkančiu nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Kartais kriptosporidijos gali pažeisti ir kvėpavimo takų gleivinės ląsteles.

Ligos sukėlėjai
Cryptosporidium spp. yra labai smulkūs pirmuonys, neturintys specifinių šeimininkų ir galintys parazituoti įvairių gyvūnų, paukščių, žuvų, taip pat ir žmonių organizmuose. Dažniausiai kriptosporidijos gyvena žarnyne. Jos gali sudaryti dvi struktūriškai skirtingas formas: trofozoitus (vegetacinės formos) ir oocistas. Trofozoitai žarnyne virsta oocistomis ir su išmatomis, jau suubrendusios,  pasišalina į aplinką.

Ligos paplitimas 
Ši liga išplitusi visame pasaulyje. Europoje ir Šiaurės Amerikoje užsikrėtusių žmonių užregistruojama 1–6 procentai, Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – iki 20 proc. Lietuvoje registruojami pavieniai atvejai.

Kas dažniausiai serga?
Serga įvairaus amžiaus žmonės (buvo užregistruotas 3 dienų kūdikis, užsikrėtęs nuo sergančios mamos, ir 95 metų amžiaus ligonis), tačiau dažniausiai serga 1–5 metų amžiaus vaikai. Didesnis pavojus šia liga susirgti yra asmenims, dirbantiems gyvulininkystės ūkiuose, veterinarijos-zootechnikos darbuotojams, asmenims, turintiems gyvūnų, keliautojams, medicinos personalui, dirbančiam žarnyno ligų skyriuose, laborantams, asmenims, sergantiems AIDS, neišnešiotiems kūdikiams, senyvo amžiaus žmonėms.
Asmenims, kurių imuninė sistema stipri, liga praeina be simptomų, tačiau tiems, kurių ji nusilpusi, ligos eiga dažniausiai būna sunki, su ryškiais klinikiniais simptomais. Ypatingai ši infekcija pavojinga AIDS sergantiems asmenims.
 
Infekcijos šaltinis 
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus ir naminiai bei laukiniai gyvūnai, su išmatomis į aplinką išskiriantys oocistas. Labai pavojingi yra jauni sergantys gyvūnai, nes jie su išmatomis gali išskirti labai didelį kiekį kriptosporidijų oocistų. Pavyzdžiui, viduriuojantis veršelis per savaitę gali išskirti apie 50 mln. parazitų. Su išmatomis oocistos išsiskiria nuo pirmų ligos simptomų atsiradimo, visą ligos periodą ir dar dvi savaičių po ligos simptomų išnykimo. Drėgnoje aplinkoje (ant dirvožemio) oocistos išlieka gyvybingos 2–6 savaites, vandenyje – iki 2–9 mėnesių. Kriptosporidijų oocistos neatsparios aukštai temperatūrai: esant 65°C temperatūrai žūsta per 30 min, vandeniui užvirus – per kelias sekundes.

Kaip infekcija perduodama?
Žmogus užsikrečia, kriptosporidijoms per burną patekus į virškinimo traktą. Dažniausiai infekcija perduodama per užterštą vandenį, maistą, dirvožemį bei įvairius aplinkos daiktus. Kriptosporidijų oocistos gali būti perduotos tiesiogiai nuo sergančio žmogaus sveikam žmogui ar nuo užsikrėtusio gyvulio žmogui. Tačiau dažniausiai žmonės užsikrečia maudydamiesi baseinuose, ežeruose, upėse, tvenkiniuose, kurie yra užteršti gyvūnų ar žmonių išmatomis. Kriptosporidijos gali ilgai išlikti gyvybingos baseinų vandenyje, nes jų neužmuša įprastas vandens chloravimas, todėl dažnai registruojami su vandeniu susiję šios ligos protrūkiai. Taip pat galima užsikrėsti maistui naudojant nenuplautas ar nuplautas užterštu vandeniu daržoves ir vaisus. Kadangi kriptosporidijos ilgai išsilaiko aplinkoje, jomis galima užsikrėsti ir nuo užterštų įvairių aplinkos daiktų (tualeto įrangos, vystymo stalų, žaislų, ir kt.).

Parazito vystymosi ciklas
Kriptosporidijos vystosi vieno šeimininko organizme. Oocistoms patekus į žmogaus organizmą, virškinimo ar kvėpavimo takuose iš oocistų išsilaisvina parazitai, kurie juda epitelio ląstelių link, prie jų prisitvirtina ir pradeda daugintis. Susidarę nauji parazitai skverbiasi į naujas ląsteles, jas infekuoja ir vėl dauginasi. Infekcija gali apimti visą virškinimo traktą nuo burnos iki tiesiosios žarnos, taip pat kvėpavimo takų gleivinės bei tulžies išskyrimo sistemos ląsteles. Visas parazito vystymosi ciklas trunka 4–5 dienas ir kartojasi kelis kartus. Vėliau parazitai diferencijuojasi į vyriškas ir moteriškas ląsteles, kurios susilieja ir virsta oocistomis, subręstančomis žarnyne. Organizme susidaro dviejų tipų oocistos – storasienės (80 proc.), kurios pasišalina iš organizmo su išmatomis. Jos yra labai atsparios. Kitos – plonasienės oocistos (20 proc.) pasilieka žarnyne. Plonasienių oocistų apvalkalėlis ištirpsta žarnyne ir išsilaisvinę parazitai pradeda daugintis iš naujo. Šios oocistos lemia lėtinę, ilgai trunkančią ligos eigą arba autoinfekciją.

Klinika 
Inkubacinis periodas gali tęstis nuo 5 iki 14 dienų, vidutiniškai apie 7 dienas, o asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi, ligos simptomai gali pasirodyti ir po 3–4 dienų. Daugumai žmonių, užsikrėtus kriptosporidijomis, liga praeina be simptomų, nors toks asmuo su išmatomis ir išskiria oocistas. Vystantis ligai, jos pradžia dažniausiai būna ūmi: ligoniui pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis, jis vemia, viduriuoja, netenka apetito, savijautai blogėjant skundžiasi galvos, raumenų skausmais. Pagrindinis klinikinis simptomas – vandeningos išmatos. Tuštinimasis padažnėja iki 2–20 kartų per parą, tačiau kartais viduriavimo gali ir nebūti. Išmatos turi labai nemalonų specifinį kvapą. Sergant šia liga ligoniams krenta kūno svoris, būdingi spazminiai skausmai viršutinėje dešinėje pilvo dalyje, atsiranda pilvo gurgimas. Kartais kartu būna ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimas. Susirgimas tęsiasi 1–2 savaites ir praeina savaime be gydymo. Parazitai iš išmatų dingsta po 1–3 savaičių po klinikinių simptomų išnykimo.
Ligos sunkumas priklauso nuo ligonio amžiaus, vaikai ar seni žmonės serga sunkiau.
Nusilpusiems, pažeistos imuninės sistemos asmenims, pavyzdžiui, sergantiems AIDS, liga būna sunki ir užsitęsusi. Daugeliui tokių ligonių kūno temperatūra pakyla iki 39°C ir daugiau, ligonius kankina pykinimas ir dažnas vėmimas, išmatos gausios ir vandeningos, kartais su gleivių ir kraujo priemaišomis. Dėl gausaus viduriavimo ligonis netenka labai daug skysčių (1–17 litrų) bei svorio (net iki 20 proc. kūno masės). Liga gali tęstis net iki 4 mėnesių. Apie 50 proc. ligonių, sergančių AIDS, užsikrėtę šia parazitoze, miršta per 6 mėnesius. Žmonėms, kurių imuninė sistema pažeista, gali vystytis tulžies pūslės, nosies priedų, gerklės, trachėjos, bronchų ir plaučių pažeidimai.

Kaip liga nustatoma?
Pajutus ligos simptomus, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją dėl tyrimo ir gydymo. Kriptosporidiazės diagnozė patvirtinama įvertinus klinikinius, epidemiologinius, instrumentinius bei laboratorinius duomenis. Lemiamą reikšmę diagnozei nustatyti turi išmatų tyrimas. Daugiausia oocistų randama 4–5 ligos dieną. Labai retai oocistas galima rasti susiformavusiose išmatose. Oocistas galima nustatyti žarnų skystyje arba plonųjų žarnų biopsijos medžiagoje, išmatose taip pat galima nustatyti Cryptosporidium spp. antigenus. Ligonio išmatos tyrimams renkamos į sausus, švarius indus. Oocistos ilgai išsilaiko išmatose, todėl tyrimo laikas nesvarbus. Jeigu tiriamą medžiagą (išmatas) reikia ilgai laikyti, laikoma šaldytuve +4 C temperatūroje.

Gydymas 
Gydytojas, įvertinęs ligos klinikinę eigą, skiria gydymą, tačiau pagrindinis vaidmuo tenka simptominiam gydymui. Kadangi viduriuodami ligoniai netenka skysčių, būtina daug gerti. Rekomenduojama pilnaverčio maisto, turinčio B ir C grupės vitaminų, dieta. Dietoje neturėtų būti maisto, turinčio grubios ląstelienos, riebalų, kofeino.

Profilaktika
• Visada plauti rankas pasinaudojus tualetu, prieš valgio ruošimą ar vartojimą, kūdikiui pakeitus vystyklus (net jei buvo naudojamos pirštinės), turėjus sąlytį su viduriuojančiais veršeliais, katėmis, šunimis ir kitais gyvūnais.
• Atidžiai švariu vandeniu nuplauti visas daržoves ir vaisius, kurie naudojami žali.
• Saugoti vandenį nuo teršimo žmonių išmatomis. Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas klinikinių požymių dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjus. Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad nepatektų į burną vandens, kuris gali būti užterštas žmonių ar gyvūnų išmatomis.
• Negerti nevirinto (ar kitaip neapdoroto) vandens iš atvirų vandens šaltinių. Filtrai su 0,1–1,0 mm dydžio poromis yra efektyvi priemonė, tačiau geriausia vandenį virinti (bent 1 minutę).
• Keliaujant į kitas šalis patartina vengti gerti nevirintą vandenį iš čiaupo. Vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus. Saugiausia naudoti pasterizuotą bei prisotintą anglies rūgšties dvideginiu vandenį buteliuose, karštą kavą ar arbatą.
• Infekuoti asmenys, kuriems pasireiškia klinikiniai simptomai, turėtų būti nušalinami nuo darbo, susijusio su maisto gamyba, hospitalizuotų ar kitų ligonių tiesioginiu slaugymu. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama sugrįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių klinikinių simptomų. Reikėtų neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS)

Krymo–Kongo hemoraginė karštligė – tai reta virusinė infekcija, kurią sukelia Nairovirus šeimos Bunyaviridae virusas. Pirmą kartą liga aprašyta 1944 m. Kryme. Ligos sukėlėjas išskirtas 1956 m. Konge.

Infekcijos rezervuaras
Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusas cirkuliuoja erkė – stuburinis gyvūnas – erkė perdavimo grandinėje. Gyvūnams virusas ligos nesukelia. Pagrindinės viruso pernešėjos yra Hyalomma genties erkės (pietų Europoje – Hyalomma marginatum). Ispanijoje virusas buvo išskirtas ir iš Hyalomma lusitanicum erkių. Kiškiai, ežiai, graužikai, stručiai, naminiai gyvuliai (avys, ožkos, stambieji raguočiai) yra pagrindiniai viruso šeimininkai. Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusu užsikrėtusios erkės gali jį platinti visą savo gyvenimą.
 
Kaip užsikrečiama?
Žmonės Krymo-Kongo hemoragine karštlige užsikrečia nuo sergančių gyvulių dėl tiesioginio sąlyčio su jų krauju ar kitais kūno skysčiais arba įsisiurbus virusu infekuotoms erkėms. Galimi užsikrėtimai nuo ligonių per kraują ir kitus jų kūno skysčius, užterštą medicinos įrangą.
Rizikos grupei priklauso ūkininkai, veterinarai, skerdyklų, sveikatos priežiūros darbuotojai.
 
Paplitimas
Krymo–Kongo hemoraginė karštligė registruojama Afrikoje, Azijoje, Pietryčių Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Europoje šios ligos atvejai buvo užregistruoti Albanijoje, Kosove, Turkijoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje. 2008 m. vasarą pirmasis Krymo–Kongo hemoraginės karštligės atvejis buvo užregistruotas Graikijoje.
 
Simptomai
Ligos inkubacinis laikotarpis priklauso nuo viruso patekimo būdo: įsisiurbus erkei – 1-9 d., per sąlytį su krauju ar kūno skysčiais – 5-13 dienų.
 Liga prasideda ūmiu karščiavimu. Ligai būdingi raumenų, galvos, nugaros, sąnarių, pilvo skausmai, vėmimas, viduriavimas, akių jautrumas, hemoragijos, bėrimai, nekrozinis hepatitas ir kt. Mirštamumas gali siekti 30 proc., dažniausiai mirtis ištinka antrą ligos savaitę.
 
Profilaktika

  • Vakcinos nuo Krymo-Kongo hemoraginės karštligės nėra.
  • Vykstant į endemines teritorijas patariama:
  • naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus), kurių sudėtyje yra DEET;
  • vilkėti šviesius prigludusius rūbus, uždengiančius rankas ir kojas;
  • dėvėti pirštines ir kitus apsauginius rūbus liečiant (tvarkant) gyvūnus ar jų audinius, ypač skerdžiant;
  • vengti sąlyčio su Krymo–Kongo hemoragine karštlige sergančiais asmenimis;
  • grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 1 – 13 dienų laikotarpiu pajutus užkrečiamosios ligos požymių (karščiavimas, galvos skausmas, bėrimas, kraujosruvos ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę.
  • Sveikatos priežiūros įstaigose turi būti taikomos tinkamos infekcijų kontrolės priemonės.

 
Parengė Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro
Epidemiologinės priežiūros skyrius

 

VIRUSINIŲ HEMORAGINIŲ KARŠTLIGIŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS (VALDYMO) METODINĖS REKOMENDACIJOS

Ku karštligė yra zoonozė, kurios sukėlėjas - ritkesija Coxiella burnetii. Šis sukėlėjas patogeniškas ne tik  gyvūnams, bet ir žmonėms. Ku karštligės klinikinė eiga gali būti įvairių sunkumo formų, kartais gali baigtis mirtimi.

Ligos sukėlėjas ir jo savybės
Sukėlėjas yra dviejų antigeninių fazių: I - randama aplinkoje, II - didelė sukėlėjų koncentracija randama ląstelių kultūrose. C. burnetii  atspari karščiui, išdžiūvimui ir daugeliui dezinfekcinių produktų. Ligos sukėlėjas atsparus išorinės aplinkos veiksniams ir gali plisti vėjo pagalba. Kitas plitimo kelias – per infekuotos sukėlėju erkės įkandimą. Erkės platina ligos sukėlėją laukinių gyvūnų ir naminių atrajotojų tarpe. Sukėlėjas plinta ir su erkių ekskrementais.

Paplitimas
Šis patogenas išplitęs visose pasaulio šalyse, išskyrus Naująją Zelandiją, Šiaurės Skandinavijos regioną bei Antarktidą. Didžiausias sergamumas Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regionuose. Šiaurės Amerikoje ir Europoje buvo išaiškintos natūraliu būdu užsikrėtusios avys, ožkos ir karvės, o iš jų pieno išskirtos C. burnetii. Ligos sukėlėjo gamtinis rezervuaras – daugiau kaip 60 rūšių graužikų, apie 50 rūšių paukščių ir daugiau kaip 70 rūšių erkių, iš kurių 25 rūšims būdingas transovarinis riketsijų perdavimo kelias. Infekuotos erkės endeminiuose židiniuose užkrečia naminius gyvūnus, kurie gali sirgti lėtine ligos eiga ir ilgai (2-3 metus) išskirti riketsijų į aplinką su fekalijomis, pienu, vaisiaus vandenimis. Todėl endeminiuose židiniuose infekcijos šaltinis žmonėms yra naminiai gyvuliai.
Ku karštligė yra privalomai registruojama žmonių užkrečiamoji liga ir atliekama epidemiologinė priežiūra. Tyrimai rodo, kad galvijų ir ožkų, užsikrėtusių Ku karštlige, paplitimas Europos Sąjungoje (ES) didėja.
2007 m. buvo nustatyti 7,4 proc., o 2008 m. – 10 proc. serologiškai teigiamų galvijų mėginių. Didžiausias teigiamų mėginių skaičius buvo nustatytas ožkų tarpe.
Iki 2007 m. Ku karštlige žmonės sirgdavo retai. 2008 m. ES buvo patvirtinti 1554 Ku karštligės atvejai arba 16,5 proc. atvejų daugiau nei 2007 m. Daugiausia Ku karštligės atvejų buvo nustatyta Olandijoje ir Vokietijoje. 2009 m. Olandijoje žmonių  ligos atvejų skaičius padvigubėjo ir siekė beveik 2300. Manoma, kad Olandijoje žmonės galėjo užsikrėsti nuo ožkų, kurių skaičius per paskutinį dešimtmetį ženkliai išaugo.

Kaip užsikrečiama?
Žmonių užsikrėtimas C. burnetii siejamas su ligos paplitimu atrajotojų bandose bei žmonių kontaktu su šiais gyvūnais. Dažniausiai žmonės užsikrečia nuo sergančių avių, ožkų  ir galvijų tiesioginio sąlyčio būdu, taip pat vartodami sergančių naminių gyvulių pieną ir mėsą. Dažnai užsikrečiama aerogeniniu būdu per užkrėstų pašarų dulkes, o kartais – transmisiniu būdu, įkandus erkėms.
Ku karštlige dažniausiai serga veterinarijos gydytojai, gyvūnų laikytojai, skerdyklų darbuotojai. Sausose dulkėse bakterijos gali išgyventi mėnesius, todėl žmonės užsikrečia per kvėpavimo takus, kontaktuodami su gyvulių vilna, plaukais, šiaudais ar šienu. Žmogus nuo sergančio žmogaus užsikrečia retai.

Ligos eiga ir simptomai
Inkubacinis periodas trunka nuo 4 iki 39 dienų, vidutiniškai –14 dienų.
Žmonėms Ku karštligė pasireiškia ūmine ar lėtine ligos forma. Beveik visada liga prasideda ūmiai, krečia šaltis, temperatūra per vieną-dvi dienas pakyla iki 39-40°C. Ligonį vargina galvos, raumenų, sąnarių skausmai, nemiga, sausas kosulys. Kartais liga pasireiškia ir ne patogeniniais požymiais – apetito stoka, pykinimu, vėmimu. Karščiuojama 1-2 savaites. Kai kurie ligos požymiai, pvz., nuovargis, užtrunka ilgą laiką. Lėtiniais atvejais liga dažnai lieka nepastebėta. Gydant antibakteriniais vaistais, mirties atvejų pasitaiko retai.

Komplikacijos
Apie 1 proc. Ku karštligės atvejų pereina į lėtinę formą, trunkančią keletą metų. Lėtinės Ku karštligės simptomu gali būti endokarditas, kuris, jei negydomas, gali tapti mirties priežastimi. Kitos komplikacijos - hepatitas (kepenų uždegimas) bei osteomielitas (kaulų ir kaulų čiulpų uždegimas), antrinė bakterinė infekcija.

Diagnostika
Ku karštligė diagnozuojama tiriant paciento kraują imunologiniais tyrimo metodais.

Gydymas
Ku karštligė gydoma antibakteriniais vaistais. Lėtiniams susirgimams gydyti reikia ilgesnio  antibiotikų vartojimo laiko.

Profilaktika
Siekiant stabdyti infekcijos plitimą, gyvūnai gali būti vakcinuojami. Užkrėstų bandų vaikingas pateles rekomenduojama atskirti nuo kitų gyvūnų, o gimus jaunikliams, placentą sudeginti ar užkasti. Taip pat asmenims, kontaktuojantiems su gyvuliais, rekomenduojama laikytis atsargumo priemonių ir higienos - saugotis užsikrėtimo kontaktiniu būdu ir per dulkes, naudoti pirštines ir kaukes, plauti ir dezinfekuoti rankas.  Pieną patartina gerti tik pasterilizuotą.
Endeminiuose regionuose taikoma vakcinacija rizikos grupių asmenims.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14