Japoninis encefalitas (JE) – tai virusinė liga, kurią sukelia JE virusas. JE virusas yra vienas pagrindinių virusinio encefalito sukėlėjų daugelyje Azijos šalių, kur kasmet užregistruojama 30–50 tūkst. ligos atvejų.
 
Sukėlėjas
JE virusas priklauso Flavivirus genčiai, Flaviviridae šeimai. JE virusas pirmą kartą išskirtas 1935 m. Japonijoje. Yra žinomi 5 skirtingi viruso genotipai.
 
Geografinis pasiskirstymas

Japoninio encefalito virusas išplitęs Pietryčių Azijos šalyse ir Vakariniame Ramiojo vandenyno regione (1 pav.). Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų prevencijos ir kontrolės centro (CDC) duomenimis, JE diagnozuojamas Australijoje, Bangladeše, Brunėjuje, Mianmare (Birmoje), Kambodžoje, Kinijoje, Guame, Indijoje, Indonezijoje, Japonijoje (Laose), Malaizijoje, Nepale, Šiaurės Korėjoje, Pakistane, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose, Rusijoje, Saipane, Singapūre, Pietų Korėjoje, Šri Lankoje, Taivane, Tailande, Vietname, Rytų Timore (Timor-Leste).


1 pav. Geografinis japoninio encefalito viruso pasiskirstymas (šaltinis: https://www.cdc.gov/japaneseencephalitis/maps/index.html)
 
JE virusas dažniausiai plinta kaimo vietovėse, kuriose auginami ryžiai ir drėkinami ryžių laukai. Daugelyje vidutinio klimatinio Azijos teritorijų JE virusas plinta šiltuoju metų sezonu. Tropinio ir subtropinio klimato šalyse susirgimai registruojami ištisus metus, tačiau jų ženkliai padidėja lietaus sezono metu.

Užsikrėtimo būdai
JE virusas gamtoje cirkuliuoja tarp Culicidae šeimos uodų, esančių drėkinamuose ryžių laukuose, Ardeidae šeimai priklausančių vandens paukščių (pvz., garnių) ir kiaulių.
 
Pagrindiniais viruso pernešėjai yra Culex tritaeniorhynchus ir Culex vishnui uodai, tačiau ir kitos uodų rūšys, pvz., Culex pipiens pipiens, Culex pipiens molestus, Culex quinquefasciatus gali būti viruso platintojai.
 
Žmonės JE virusu užsikrečia įgėlus infekuotam uodui.
 
Dažniausiai užsikrėtusio asmens kraujyje nepasiekiamas toks viremijos lygis (viruso koncentracija kraujyje), kad nuo jo galėtų užsikrėsti kiti uodai.
 
Rizikos grupės
Rizikos grupėms priklauso:

  • Endeminių teritorijų kaimo vietovių gyventojai (ypač vaikai).
  • Asmenys, keliaujantys vietovėse, kuriose yra drėkinamų laukų, ir miegantys atvirame lauke, pvz., stovyklautojai.
  • Keliautojai, endeminėje teritorijoje būnantys ilgą laiko tarpą.

Simptomai
Inkubacinis ligos laikotarpis 5–15 d.
 
Dauguma atvejų yra besimptomiai, tačiau vidutiniškai 1 asmeniui iš 200 infekuotų išsivysto sunki neuroinvazinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, galvos skausmai, vėmimas, kaklo raumenų rigidiškumas, traukuliai, orentacijos sutrikimas, koma, paralyžius. Kai kada gali išsivystyti lengvesnės ligos formos – aseptinis meningitas, neaiškios kilmės karščiavimas.
 
Esant sunkiems ligos atvejams mirštamumas siekia 20–30 proc., trečdaliui susirgusiųjų išsivysto liekamieji reiškiniai (parezės, judėjimo sutrikimai, besikartojantys traukuliai ir kt.).
 
Gydymas
Antivirusinio gydymo nėra. Taikomas simptominis gydymas, siekiant palengvinti ligos simptomus ir stabilizuoti paciento būklę.
 
Profilaktika
Skirtingų rūšių vakcinos naudojamos endeminėse Azijos šalyse.  Nuo JE Europoje naudojama viena vakcina. Keliautojams, endeminėse teritorijose (kaimų vietovėse) praleidžiantiems daugiau nei 1–2 mėnesius, rekomenduojama apsvarstyti vakcinacijos galimybę.
 
Taip pat svarbu saugotis uodų įgėlimų dienos ir nakties metu. Rekomenduojama naudoti repelentus, dėvėti marškinius ilgomis rankovėmis, mūvėti ilgas kelnes, naudotis tinkleliais ant durų, langų ir lovų, pirmenybę teikti kambariams su oro kondicionieriais ir kt.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius.

Jersiniozė yra užkrečiamoji liga, kurią sukelia Yersinia genties bakterijos. Medicininę reikšmę turi 3 šių bakterijų rūšys: Yersinia pestis sukelia marą, Yersinia enterocolitica – žarnyno jersiniozę, o Yersinia pseudotuberculosis – pseudotuberkuliozę (ekstraintestinę jersiniozę). Dažniausiai Europos šalyse bei Lietuvoje registruojama Yersinia enterocolitica sukelta infekcija.

Infekcijos šaltinis ir rezervuaras
Pagrindinis Yersinia genties bakterijų rezervuaras yra graužikai, laukiniai ir naminiai gyvūnai (dažniausiai kiaulės, katės, šunys, arkliai, triušiai). Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių ir apie 27 rūšys paukščių, iš kurių išmatų buvo išskirtos jersinijos.
Žmonės dažniausiai užsikrečia nuo gyvūninio maisto, nuo gyvūnų išmatomis užteršto maisto ar vandens. Tačiau galima užsikrėsti ir dėl tiesioginio kontakto su sergančiu gyvūnu ar namų augintiniu, kūdikius gali užkrėsti juos prižiūrintys asmenys, jei jų rankos buvo užterštos bakterijomis.
Gamtoje jersinijos egzistuoja kaip graužikų parazitai. Žmonės tiesiogiai nuo graužikų neužsikrečia, tačiau kontakto būdu gali užsikrėsti nuo prižiūrimų sergančių naminių gyvulių, miesto vaikai taip pat gali užsikrėsti nuo kačiukų ir šuniukų. Vakarų autorių duomenimis, pagrindinis Y. enterocolitica šaltinis yra kiaulės. Tarp gyvūnų Yersinia sukeltos infekcijos plinta kaip gerybinė liga su ilgai trunkančiu bakterijų nešiojimu žarnyne. Žmogus šiame procese yra tik atsitiktinis (ir dažniausiai galutinis) šeimininkas.
 
Apie sukėlėją
Yersinia genties bakterijos sugeba ne tik parazituoti ir daugintis gyvūno ar žmogaus organizme, bet ir išlikti ilgai gyvybingos aplinkoje: ant maisto produktų – iki kelių mėnesių, o skystoje terpėje (piene, upės ar vandentiekio vandenyje) net daugintis. Graužikų paliktose olose jų galima aptikti ilgiau nei po 4 metų. Skirtingai nei kitos bakterijos, jersinijos mėgsta šaltį ir jos puikiai dauginasi 2 – 4°C temperatūroje. Dėl šios bakterijų savybės jersiniozės kartais vadinamos „šaldytuvų“ ligomis. Nustatyta, kad drėgnoje ir šaltoje aplinkoje jersinijos ilgai išlieka gyvybingos, neprarasdamos savo patogeniškumo, pvz., šaldytuve laikomame svieste - 145 paras, piene – 18 parų, o šaldytuve laikomame dirvožemyje – ilgiau nei 10 metų. Tačiau sausoje aplinkoje, veikiamos tiesioginių saulės spindulių jersinijos žūva per 10 minučių, o 100ºC temperatūroje – per 40 sekundžių. Šios bakterijos jautrios dezinfekuojamoms medžiagoms.
 
Infekcijos plitimo būdai ir rizikos veiksniai
Jersiniozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi kiaulių, graužikų, triušių, avių, raguočių, arklių, šunų, kačių žarnyne. Į aplinką jersinijos patenka su šių gyvūnų fekalijomis.
Vakarų Europoje ir JAV kaip pagrindinis užsikrėtimo žarnyno jersinioze veiksnys nurodoma žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa (kiauliena, aviena, triušiena, jautiena, paukštiena) ar jos gaminiai (faršas, dešros, dešrelės, šaltiena). Dažniausiai užsikrečiama nuo kiaulienos, kadangi kiaulių ryklėje būna daugiausiai Y. enterocolitica bakterijų.
Infekcija gali plisti per gyvūnų fekalijomis tiesiogiai ar netiesiogiai (per dirvožemį) infekuotas daržoves (morkas, kopūstus, bulves, burokus, svogūnus), vaisius, mėsos (kiaulienos, avienos, triušienos, jautienos), paukštienos ir pieno produktus, vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas jersinijomis laikant jį kartu su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis. Į maistą jersinijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta užkrėsta jersinijomis žalia mėsa, paukštiena, daržovės. Žmonės žarnyno jersinioze gali užsikrėsti kontakto būdu nuo sergančių naminių gyvūnėlių fekalijų.
Dėl jersinijų gebėjimo daugintis šaltyje ir žemoje oro temperatūroje, didesnė rizika užsikrėsti Y. enterocolitica gali būti ir nuo mėsos, laikytos šaltai plastikinėje pakuotėje. Žaliavinis karvės ar ožkos pienas, iš jo pagaminta varškė, sūris taip pat gali būti infekuoti, ypač jei gyvuliai sirgo mastitu. Kai kuriose šalyse jersinijos buvo aptiktos lede, moliuskuose, žuvyse.
Pirminis daržovių užteršimas Yersinia bakterijomis įvyksta dar laukuose vegetacijos metu, taip pat nuimant derlių bei sandėliuojant. Tačiau pradinė užkrato koncentracija paprastai būna nepakankama ligai sukelti. Dėl žemos daržovių saugyklose palaikomos temperatūros sudaromos palankios sąlygos ant daržovių esančioms jersinijoms intensyviai daugintis, o žiemai baigiantis bei pavasarį jų kiekis gali būti pavojingas sveikatai. Jersinijos labiausiai dauginasi daržovių puvimo vietose. Nepakankamai kruopščiai nuvalytos ir nuplautos pūvančios daržovės ar iš jų pagaminti patiekalai gali būti ligos priežastimi. Nustatyta, kad jersinijų nesunaikina daržovių sūdymas bei rauginimas.
 
Pagrindiniai ligos požymiai
Didžiausią riziką susirgti jersinioze turi maži vaikai ir vyresni asmenys bei žmonės, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs. Po užsikrėtimo slaptas laikotarpis, vadinamas dar inkubaciniu, gali trukti nuo 3 iki 19 dienų (vidutiniškai 5 – 7 dienos).
Ligos požymių pasireiškimas priklauso nuo žmogaus organizmo atsparumo, užkrato dozės, sukėlėjų patogeniškumo bei ligonio amžiaus. Mažiems vaikams liga dažniausiai pasireiškia karščiavimu, pilvo skausmu, viduriavimu, neretai su krauju išmatose. Šie simptomai papratai trunka 4-7 dienas, kartais iki 3 savaičių. Vyresniems vaikams ir suaugusiems asmenims dominuojantys požymiai gali būti tik karščiavimas ir pilvo skausmas, todėl neretai infekcija simuliuoja apendicitą.
Retesniais atvejais infekcija gali komplikuotis odos bėrimais, sąnarių skausmu arba, patekę į kraują, ligos sukėlėjai gali pažeisti kitus organus.
 
Pagrindinės prevencijos priemonės

  • Vartokite tik pakankamai termiškai apdorotą kiaulieną, kitą mėsą, paukštieną;
  • Vartokite tik pasterizuotą arba virintą pieną ir jo produktus;
  • Kruopščiai plaukite daržoves prieš vartojimą;
  • Plaukite rankas su muilu prieš valgį, po sąlyčio su gyvūnu bei žalia mėsa;
  • Kruopščiai nuplaukite rankas prieš liesdami kūdikį, jo žaislus, buteliukus ar čiulptukus;
  • Venkite kryžminio maisto užteršimo virtuvėje: naudokite atskiras pjaustymo lenteles žaliai mėsai ir kitiems produktams, kruopščiai nuplaukite karštu vandeniu lenteles, įrankius ir kitus paviršius po žalios mėsos, daržovių dorojimo;
  • Saugokite dirvožemį ir vandens šaltinius nuo užteršimo žmonių ir gyvūnų fekalijomis;
  • Tinkamai prižiūrėkite namų augintinius, plaukite rankas po sąlyčio su jais, saugiai tvarkykite gyvūnų išmatas;
  • Tinkamai tvarkykite ir laikykite išaugintas daržoves, saugokite jas nuo graužikų;
  • Naikinkite graužikus daržovių saugyklose. 
     

Juodligė – ūmi užkrečiamoji žmonių ir gyvulių liga, kurią sukelia bakterija Bacillus anthracis. Ši liga perduodama tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais naminiais gyvuliais metu arba vartojant šių gyvulių produktus. Juodligė egzistuoja šimtus metų. Ja natūraliai suserga gyvuliai ir žmonės daugelyje pasaulio vietų: Azijoje, pietų Europoje, Afrikoje ir kai kuriose Australijos vietose.
 
Ligos sukėlėjas
Bacillus anthracis – gramteigiama 5-80 mikrobų ilgio ir 1-1,5 mikronų storio lazdelės pavidalo bakterija, gaminanti sporas, kurios dirvoje gali išsilaikyti dešimtmečius. Ligos sukėlėją atrado ir ištyrė R. Kochas 1876 m.
 
Kaip užsikrečiama juodlige?
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę gyvuliai: karvės, ožkos, avys, arkliai, rečiau kiaulės. Jei dirvoje yra juodligės sporų, gyvuliai šia liga gali užsikrėsti ėsdami žolę, gerdami vandenį. Dažniausiai gyvuliai suserga vasarą, kai sausrų metu ėsdami sudžiūvusią, aštrią, prie dirvožemio prigludinsią žolę, pažeidžia žarnyno epitelį. Patekusios į gyvulio organizmą, juodligės sporos, virsta vegetacinėmis formomis.
Gyvuliai dažniausiai suserga žarnyno juodlige. Sukėlėjas gausiai išskiriamas į aplinką kraujingai viduriuojant, su kraujingomis išskyromis iš nosies ir snukio. Vegetacinės sukėlėjų formos aplinkoje virsta sporomis. Gyvulio buvimo vietoje užteršiama aplinka, kurioje gali užsikrėsti ne tik gyvuliai, bet ir žmonės.
Nuo sergančių gyvulių užsikrečia jų prižiūrėtojai, skerdyklų, odos, kailių perdirbimo įmonių darbininkai. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto su sergančiais gyvuliais ar jų žaliavomis būdu t.y. teikiant veterinarijos pagalbą, lupant ar išdirbant gyvulio odą, dorojant mėsą, vilnas ir kt. Kartais užsikrečiama vartojant blogai išvirtą sirgusio gyvulio mėsą ir pieną. Retkarčiais užsikrečiama per orą su dulkėmis, ypač karšiant vilnas ir išdirbant kailius.
 
Ligos simptomai
 Skiriamos trys juodligės formos:

  • Odos forma - pati dažniausia juodligės forma. Šia forma paprastai užsikrečiama per įbrėžtą, įpjautą odą, kuomet juodligės sporos patenka į žaizdelę. Atviroje kūno vietoje, ant kurios pateko infekcijos sukėlėjas, dažniausiai ant rankos, kaklo ar veido atsiranda raudona niežtinti dėmelė. Jos vietoje vėliau iškyla gelsvai rausvo skysčio pritvinkusi pūslytė. Pūslytei plyšus atsiranda opelė, kuri per 2-6 dienas pasidengia tamsiu šašu. Oda aplink opelę patinsta, tačiau neparausta, jos neskauda. Padidėja arčiausiai opelės esantys limfmazgiai. Kūno temperatūra pakyla iki 39 - 40 ºC, krečia šaltis, skauda galvą. Odos juodligė greitai išgydoma. Svarbiausia yra tinkamas medicininis įvertinimas ir gydymas.
  • Plaučių juodligė gali būti pirminė, kai žmogus tiesiogiai įkvepia daugybę ore esančių sporų arba antrinė – odos juodligės komplikacija. Eiga labai sunki, būdinga aukšta temperatūra, krūtinės skausmas, dusulys. Atkosima daug skreplių.
  • Žarnyno juodlige užsikrečiama per maistą arba ji pasireiškia kaip odos juodligės komplikacija. Eiga taip pat labai sunki: aukšta temperatūra, stipri intoksikacija, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas gleivingu skysčiu su kraujo priemaiša. Pilvas išsipučia. Jei liga negydoma, prasideda kraujo užkrėtimas.

Plaučių ir žarnyno juodligės formos yra sunkios ir dažnai gali būti fatališkos. Negydant odos juodligės, irgi galimi mirties atvejai (miršta apie 5 % susirgusiųjų).
Juodligės inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo infekcinės dozės ir infekcijos patekimo kelio ir gali varijuoti nuo 1 vienos dienos iki 8 savaičių. Dažniausiai plaučių juodligės simptomai atsiranda praėjus 48 h po sąlyčio su ligos sukėlėju, odos ir žarnyno juodligės simptomai po 1-7 d.
Plaučių juodlige sergantis žmogus neužkrečia kito žmogaus. Plaučių juodlige užsikrečiama tiktai tiesiogiai įkvėpus sporų. Odos juodligės atveju yra labai nedidelė rizika tiesioginei infekcijai.
 
Juodligės profilaktika ir gydymas
Yra vakcina nuo juodligės žmonėms (Lietuvoje neregistruota), tačiau ji masinei imunizacijai nerekomenduojama. Ši vakcina yra rekomenduojama asmenims, kurie turi didesnę riziką susirgti juodlige (pvz.; dirbant odos gamykloje, kariniuose daliniuose, laboratorijos darbuotojai, dirbantys su šiais sukėlėjais).
Juodligės profilaktikai svarbios veterinarinės-sanitarinės profilaktikos priemonės (tinkama nuo šios ligos nugaišusių gyvulių maitos priežiūra ir nukenksminimas sudeginant, nuo juodligės nugaišusių gyvulių kapinynų registravimas ir apsauga, kasinėjimo, statybos darbų kontrolė, kad nebūtų atkasti ankstesni juodligės židiniai, gyvulių, laikomų buvusiuose juodligės židiniuose, skiepijimas ir kt.).
Užkrato bei užkrėstos teritorijos nukenksminimas.
Poekspozicinei profilaktikai vartojami antibiotikai.
Juodligė gydoma antibiotikais. Sėkmingas gydymas priklauso nuo ankstyvo ligos atpažinimo.

 

ŽMONIŲ JUODLIGĖS ETIOLOGIJA, EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMO PRINCIPAI IR PROFILAKTIKA
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14