Haemophilus influenzae B infekcija (Hib) – tai infekcija, kuri buvo ir išlieka viena pagrindinių invazinių bakterinių ligų priežasčių pasaulyje. Ji sukelia bakteremiją (bakterijų buvimas kraujyje), gyvybei pavojingą epiglotitą (antgerklio uždegimą), pneumoniją (plaučių uždegimą) ir meningitą (smegenis gaubiančių dangalų uždegimą). Tai mažų vaikų liga, kuria dažniausiai serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Sergamumo padidėjimas šia infekcija stebimas rugsėjo – gruodžio ir kovo – gegužės mėnesiais.

Koks sukėlėjas?
Įvairiose pasaulio dalyse paplitę skirtingi Hib klonai, tačiau sukeliamų ligų klinikinė eiga beveik nesiskiria. Hib sukėlėjas yra gramneigiamos bakterijos, kurios pagal kapsulės struktūrą skirstomos į šešis tipus. Aktualiausias ir pavojingiausias - B tipas, net apie 95 proc. invazinių klinikinių formų susiję su juo.

Kaip užsikrečiama Hib?
Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus arba sveikas bakterijų nešiotojas. Beveik visi vaikai iki 5 metų susiduria su Hib. Infekcija plinta oro lašeliniu būdu, kosint ir čiaudint, esant glaudžiam kontaktui. Hib infekcijai vystytis įtakos turi imuninės sistemos būklė, gretutiniai susirgimai, ypač virusinėmis kvėpavimo sistemos ligomis.

Kokie yra Hib simptomai?
Hib sukelti susirgimai būna sunkesni lyginant su kitų bakterijų sukeltomis ligomis. Klinikiniai Hib sukeliamų ligų simptomai dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų sukėlėjų sukeltų ligų, tik pagal klinikinius požymius dažniausiai diagnozuojamas Hib sukeltas epiglotitas (antgerklio uždegimas). Tad Hib diagnozės patvirtinimui reikalingi atitinkami tyrimai.

Koks gydymas?
Dažniausiai Hib gydymui naudojami antibiotikai. Kadangi klinika gana įvairi, tad gydymas skiriamas atsižvelgiant į simptomatiką.
Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.

Kaip apsisaugoti nuo Hib?
Skiepai yra efektyviausia priemonė, apsauganti nuo Hib, ir ne tik sunkių šios infekcijos formų, bet ir nuo mirties atvejų. Lietuvos vaikai skiepijami pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą konjuguota Hib vakcina. Šia vakcina yra skiepijama kartu su kokliušo, difterijos, stabligės (DTP) ir poliomielito (IPV) vakcina, atitinkamai 2, 4, 6 ir 18 mėn. vaikai. Įskiepijus visas rekomenduojamas Hib vakcinos dozes, pasiekiamas patikimas ir ilgalaikis imunitetas.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

Hantavirusinė infekcija (Hantavirus infection) – tai ūminė virusinė endeminė liga, kuriai būdingas karščiavimas su šaltkrėčiu, bendra intoksikacija bei inkstų ar kvėpavimo takų ir plaučių pažeidimai. Hantavirusų (Bunyaviridae š,. Hantavirus g.) gamtinis rezervuaras yra graužikai ir vabzdžiaėdžiai. Žmogus užsikrečia lašiniu būdu per orą nuo šeimininkų išskyrų arba tiesioginio sąlyčio metu.

Epideminis pakilimas gali būti siejamas su tinkamomis klimato sąlygomis, kurios nulemia graužikų populiacijos padidėjimą. Didelė graužikų gausa sustiprina žmogaus kontakto su graužikų išskyromis riziką.

Infekcijos rezervuaras

Žinoma daugiau kaip 20 hantavirusų rūšių, sukeliančių ligas žmonėms. Europoje cirkuliuoja mažiausiai penki hantavirusai: Puumala (PUUV), Dobrava (DOBV), Saaremaa (SAAV), Tula (TULV) ir Seoul virus (SEOV). Plačiausiai paplitęs - PUUV, kurį platina miško pelėnas (Myodes glareolus). PUUV sukelia vidutinio sunkumo HKIS. DOBV platina geltonkaklė lauko pelė (Apodemus flavicollis) ir sukelia sunkios formos HKIS. SAAV, kurį nešioja lauko pelė (A. agrarius), yra labai artimas DOBV. Būtina pastebėti, kad Centrinėje Europoje ir Rusijoje hantavirusas, susijęs su A. agrarius, filogenetiškai skiriasi nuo viruso, paplitusio Europos šiaurės rytų dalyje ir siejamo su A. flavicollis (DOBV-Af linija) ir kito padermės viruso, siejamo su Juodosios jūros lauko pele A. ponticus (DOBV-Ap linija). TULV platina plačiai paplitęs pelėnas Microtus arvalis, lauko pelėnas M. agrestis ir pietinis pelėnas M. levis, taip pat žinomas kaip M. rossiaemeridionalis. Šio viruso patogeniškumas žmogui yra abejotinas. SEOV, platinamas rudosios ir juodosios žiurkės (Rattus norvegicus ir R. rattus), plačiai paplitęs Azijoje ir Europos uostuose, sukelia vidutinio sunkumo ligą. Europe šis virusas, kaip žmogaus patogenas, nustatytas tik vieną kartą Prancūzijoje. Per pastarąjį dešimtmetį nustatyta, kad Europoje hantavirusus (Laihia, Asikkala ir Seewi) nešioja vabzdžiaėdžiai. Platintojais gali būti kirstukai Neomys fodiens, Sorex minutus ir Sorex araneus. Virusai 50° C temperatūroje tampa neaktyvūs per 30 min., o 0-4° C temperatūroje išlieka gyvybingi iki 12 val.

Graužikai išskiria hantavirusus su šlapimu, išmatomis ir seilėmis, o žmogaus infekcija dažniausiai vyksta įkvėpus aerozoliais užkrėstų graužikų ekskrementus. Todėl graužikų užkrėstos dulkėtos vietos yra pavojingos vietos. Europos hantavirusai nėra perduodami iš vieno žmogaus į kitą. Nariuotakojų, kaip hantavirusų pernešėjų reikšmė nežinoma.

Kaip užsikrečiama?

Įvairūs peliniai graužikai su seilėmis, šlapimu, išmatomis išskiria virusą į aplinką. Žmogus gali užsikrėsti įkvėpęs graužikų ekskrementais užkrėsto aerozolio. Todėl graužikų ižkrėstos dulkėtos vietos, pvz., rūsiai, grūdų sandėliai, yra labai pavojingi. Užsikrečiama ir tiesioginio sąlyčio būdu.  Tiesiogiai nuo sergančio žmogaus užsikrečiama retai.  Užsikrėtęs graužikas  sukėlėją gali platinti apie du mėnesius.

Infekcijos pasireiškimas

Hantavirusai sukelia tris sindromus:
1) hemoraginį karščiavimą su inkstų sindromu (HKIS), daugiausia Europoje ir Azijoje;
2) epideminę nefropatiją (EN), lengvos HKIS formos, kurią sukelia Puumala hantavirusas ir pasitaikantis Europoje;
3) Hantaviruso širdies ir plaučių sindromas (HCPS) Amerikoje.

Hantavirusine liga sergančių pacientų klinikinės formos gali būti gana įvairios - nuo besimptomės iki sunkios. Inkubacinis laikotarpis yra gana ilgas, dažniausiai 2–3 savaitės, tačiau gali būti ir iki šešių savaičių. Endeminėse vietose reikėtų įtarti hantavirusinę infekciją, jei ūminį karščiavimą lydi trombocitopenija, galvos skausmas, dažnai labai stiprus, pilvo ir nugaros skausmai be aiškių kvėpavimo takų infekcijos simptomų.

Mirštamumas nuo Puumala viruso infekcijos yra mažesnis nei 0,1–0,4%. Sveikimas  paprastai prasideda antrą ligos savaitę ir kartu pagerėja šlapimo išsiskyrimas, dėl kurio atsiranda poliurija. Tačiau visiškas pasveikimas gali trukti savaites.

Gydymas

Hantavirusinės ligos gydymas daugiausia yra simptominis. Nepaprastai svarbu išlaikyti skysčių balansą, vengiant per didelės paciento hidratacijos. Inkstų nepakankamumo atveju gali prireikti dializės. Kadangi Europos hantavirusai neplinta nuo vieno žmogaus prie kito, ligonio izoliuoti nereikia.

Ribavirinas yra vienintelis vaistas, naudojamas Europoje nuo sunkių hantavirusinių infekcijų.

Rizikos grupės

Didesnę infekcijos riziką turi miškininkai ir ūkininkai.  

Prevencijos priemonės

Skiepų nuo hantavirusinės infekcijos nėra.

Pagrindinė prevencijos priemonė – graužikų populiacijos mažinimas ir jų naikinimas.

Svarbu vengti virusų užkrėstų dulkių darbo ar laisvalaikio metu; žmonėms, sergantiems lėtinėmis sunkiomis ligomis, rekomenduojama naudoti veido kaukes valant graužikų išskyromis užterštas patalpas. Kai valomos vietos, kuriose akivaizdžiai yra graužikų išmatų, reikia vengti ore esančių dulkių, todėl rekomenduojama jas valyti dezinfekuojančiomis priemonėmis. Laukiniai graužikai, paimti į namus kaip augintiniai arba į laboratorijas tyrimų tikslais, gali būti infekcijos  šaltiniu.
 
Parengta pagal ECDC medžiagą https://www.ecdc.europa.eu/en/hantavirus-infection/facts

Hemoraginė karštligė su inkstų sindromu (HKIS) – tai grupė kliniškai panašių ligų, kurias sukelia hantavirusai.

Sukėlėjas
Hantavirusai priklauso Bunyaviridae šeimai. Hantaan, Dobrava-Belgrade, Seoul, Puumala virusai sukelia HKIS. Hantavirusai paplitę rytų Azijoje (ypač Kinijoje, Rusijoje, Korėjoje), Puumala virusas aptinkamas Skandinavijoje, Vakarų Europoje, Rusijoje, Dobrova – Balkanuose, Seoul – visame pasaulyje. Amerikoje hantavirusai sukelia hantavirusinį plaučių sindromą. Hantavirusai jautrūs daugumai dezinfekcinių medžiagų (chloro tirpalams, detergentams ir kt.). Vidaus aplinkoje virusai išsilaiko gyvybingi apie savaitę, išorinėje aplinkoje ir šviečiant saulei – keletą valandų.
Hantavirusai yra natūralūs smulkiųjų žinduolių (graužikų) parazitai:
• Hantaan viruso rezervuaras – dirvinė pelė (Apodemus agrarius);
• Seoul viruso rezervuaras – rudosios arba Norvegijos žiurkės (Rattus norvegicus);
• Puumala viruso rezervuaras – rudasis pelėnas (Clethrionomys glareolus);
• Dobrava viruso rezervuaras – geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis).

Kaip užsikrečiama?
Žmogus hantavirusais užsikrečia:
• įkvėpdamas hantavirusu užkrėstą aerozolį, susiformavusį iš virusais užkrėsto graužikų šlapimo, seilių ar dulkių iš graužikų lizdų;
• per pažeistą odą ar burnos, akių, nosies gleivines tiesioginio sąlyčio su užkrėstu graužikų šlapimu metu ir kt.
• įkandus infekuotiems graužikams.

Simptomai
Vidutiniškai ligos inkubacinis ligos periodas trunka 1 - 2 savaites, tačiau gali būti ir ilgesnis - iki 8 savaičių. Liga prasideda staiga, stipriai skauda galvą, nugarą, pilvą, karščiuojama, krečia šaltis. Gali parausti veidas, akys, atsirasti petechijų. Vėliau prasideda hipotensijos fazė: ligonį pykina, jis vemia, padažnėja pulsas, krinta kraujospūdis, vystosi inkstų nepakankamumas. Ligos sunkumas priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Hantaan ir Dobrava virusai sukelia sunkesnius simptomus. Organizmo funkcijos atsistato lėtai – sveikimo fazė trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Galimas mirtingumas nuo 6 iki 15 proc. ligonių.

Profilaktika
Pagrindinė Hantavirusinės infekcijos prevencijos priemonė yra graužikų kontrolė aplinkoje ir patalpose. Būtina užsandarinti ir neleisti graužikams patekti į butus ir kitus pastatus, vengti sąlyčio su graužikais ir jų išskyromis, maisto produktus laikyti sandariuose induose, ilgai neapgyvendintas patalpas prieš valymą išpurkšti dezinfekcinėmis medžiagomis ir kt.

 

VIRUSINIŲ HEMORAGINIŲ KARŠTLIGIŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS (VALDYMO) METODINĖS REKOMENDACIJOS

 

Hepatitas A yra ūminis kepenų uždegimas, sukeltas hepatito A viruso (HAV). Tai infekcinė liga, kuri gali pasireikšti besimptome, lengva ar sunkia forma ir tęstis nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Retais atvejais HAV gali sukelti sunkius kepenų pažeidimus ir mirtį.  
Virusinis hepatitas A (VHA) priskiriamas ligų grupei, kuriomis užsikrečiama per maistą, vandenį ir aplinką (fekaliniu – oraliniu būdu), skirtingai nei kiti hepatitai (B ir C), kuriais užsikrečiama per kraują ar kitą užterštą biologinę medžiagą.
Kasmet pasaulyje VHA suserga apie 1,4 milijono žmonių. Rizika užsikrėsti yra visuotina, tačiau suserga ne kiekvienas. Infekcija plinta tarp įvairaus amžiaus žmonių šeimose, kolektyvuose, bendruomenėse.
 
Kokios HAV savybės?
 
HAV yra atsparus išorės aplinkos veiksniams - šalčiui, kaitinimui, išdžiūvimui ir kt. Pavyzdžiui, užšaldytame maiste (-20°C) virusas gali išgyventi ir metus, 70°C kaitinimą pakelia 10 min, 1% koncentracijos detergento (muilo-sodos tirpalas) poveikį esant 37°C temperatūrai pakelia 30 min, viruso neinaktyvuoja įprastinių koncentracijų dezinfekcinės priemonės. Gėlame ar jūros vandenyje išlieka gyvybingas nuo 12 savaičių iki 12 mėnesių. Virusai gali koncentruotis moliuskuose. Užkrėstuose maisto produktuose gali išlikti gyvybingas keliolika dienų ir ilgiau.
 
Kaip plinta VHA?
 
Hepatitas A yra viena iš maistu plintančių infekcijų. Užsikrečiama, kai virusas patenka į nesirgusio ar nevakcinuoto žmogaus organizmą per burną su užterštu maistu ar vandeniu. Į maistą ar vandenį HAV patenka su užsikrėtusio asmens išmatomis, jei tvarkančio maistą asmens higienos įgūdžiai pasinaudojus tualetu yra blogi.
Dažniausiai registruojami pavieniai susirgimų atvejai, tačiau registruojami ir protrūkiai. Įvairiose pasaulio šalyse kilę protrūkiai buvo susiję su maistu, kuris po paruošimo papildomai nekaitinamas. Džiovinti-vytinti pomidorai, sultys, žuvis, moliuskai, šaldytos uogos yra dažniausi infekcijos plitimo rizikos veiksniai.
 
Kokie VHA simptomai?

Minimalus laikotarpis nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo (inkubacinis periodas) trunka 14 dienų, maksimalus – 50 dienų. Dažniausiai pirmieji simptomai pastebimi po 28 d. nuo užsikrėtimo. Apie 90 proc. vaikų iki 6 m. dažniausiai neturi jokių ligos simptomų, todėl užkrečia vyresnius asmenis. Tuo tarpu 40 – 50 proc. vyresnių vaikų ir net 70 – 80 proc. suaugusiųjų infekcija pasireiškia išreikštais požymiais.
VHA ligos simptomai:

  • karščiavimas,
  • silpnumas/ nuovargis,
  • pykinimas,
  • vėmimas,
  • pilvo skausmai,
  • sąnarių skausmas,
  • patamsėjęs šlapimas,
  • pakitusi išmatų spalva,
  • gelta (pageltusi oda ir akys)

Simptomai paprastai tęsiasi apie 1 mėnesį, tačiau kartais užtrunka iki 6 mėnesių.
Užsikrėtus pirmiausia atsiranda negalavimai panašūs į gripo simptomus, po savaitės prasideda gelta, kuri trunka nuo 1 iki 3 savaičių. VHA infekcija dažniausiai praeina savaime, nesukeldama lėtinio kepenų pažeidimo, tačiau visuomet išlieka komplikacijų rizika. Persirgus įgyjamas imunitetas.
 
Kaip apsisaugoti nuo VHA?
 
Vakcinacija - efektyviausia VHA profilaktikos priemonė. Paskiepijus dvejomis vakcinos dozėmis apsauginis antikūnų titras gali išlikti iki 20 metų.
Hepatito A vakcina rekomenduojama:

  • Keliaujantiems  į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis;
  • Vaikams, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą);
  • Dirbantiems maisto tvarkymo subjektuose, tiesiogiai dalyvaujantiems maisto tvarkyme;
  • Kariškiams, vykstantiems į endeminius regionus arba vietoves;
  • Asmenims, kuriems VHA grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos  personalui, nuotekų valymo darbuotojams;
  • Vyrams, turintiems lytinių santykių su kitais vyrais;
  • Švirkščiamųjų psichotropinių medžiagų vartotojams;
  • Asmenims, kurie dirba su HAV infekuotais primatais;
  • Asmenims, dirbantiems virusinio hepatito tyrimų laboratorijose.

 
Rankų higiena – yra pagrindinė nespecifinė profilaktikos priemonė, mažinanti infekcijos plitimo riziką. Sergantis asmuo privalo griežtai laikytis asmens higienos. Rankų plovimas padės sumažinti virusų perdavimą kitiems asmenims bei virusų plitimą aplinkoje.
Rankas plauti būtina:

  • po sąlyčio su sergančiuoju asmeniu;
  • visada, kai rankos vizualiai yra nešvarios;
  • prieš valgį ir maisto gaminimą;
  • kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu;
  • prieš maisto tvarkymą ir po jo;
  • po žaidynių, darbų lauke;
  • dažnai plauti rankas mažiems vaikams ir kūdikiams.

VHA paplitimas?
 
VHA paplitęs visame pasaulyje, todėl pasaulio šalys pagal VHA paplitimo rodiklius skirstomos į didelio  endemiškumo šalis (pvz., Egiptas, Tunisas, Marokas, Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europos šalys) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys, Japonija).
Didelę riziką užsikrėsti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgą laiką ir būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos (galimybė naudoti saugų geriamą vandenį ir maistą, sąlygos asmens higienai).
Nepasiskiepijusiems asmenims, keliaujantiems į šalis, kuriose yra reali rizika užsikrėsti HAV, patariama laikytis šių atsargumo priemonių:

  • Kuo dažniau plauti rankas;
  • Jeigu rankos nėra labai purvinos ir nėra sąlygų jas nusiplauti, higieninei rankų dezinfekcijai naudoti specialias rankų dezinfekavimo priemones arba spiritines servetėles;
  • Vengti nepasterizuotų pieno produktų;
  • Vengti žalios ir nepakankamai termiškai apdorotos žuvies ar jūros produktų;
  • Vengti pjaustytų vaisių, kadangi jie gali būti plauti užterštu HAV vandeniu. Vaisius ir daržoves patariama valgyti prieš tai nulupus odelę;
  • Nepirkti maisto iš gatvės prekeivių;
  • Gerti į butelius supilstytą, fasuotą vandenį. Dantų valymui taip pat naudoti fasuotą vandenį. 
  • Nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens;
  • Viešojo maitinimo vietose valgyti karštus, tik ką paruoštus  patiekalus.

Kaip nustatomas VHA?
 
Pajutus ligos simptomus, bei neseniai keliavus į užsienio šalis, kuriose buvo tikimybė užsikrėsti HAV, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais ( tiriamos išmatos, kraujas, kepenų punktatai).
 
Kaip išvengti VHA išplitimo namų aplinkoje?

VHA plinta ne tik per maistą, bet ir fekaliniu oraliniu būdu tarp artimą buitinį sąlytį turinčių asmenų, pavyzdžiui, namų aplinkoje, vaikų ugdymo įstaigose, socialinės globos įstaigose ir ypatingai tose, kur sunku užtikrinti asmeninę higieną dėl higienos įgūdžių stokos ar elgesio.
Kadangi HAV išskiriamas su išmatomis, sergantys asmenys privalo:

  • Nepamiršti ir rūpintis savo rankų higiena. Jei serga vaikas, jo rankų higiena turi rūpintis tėvai, globėjai;
  • Visą ligos laikotarpį negaminti maisto kitiems asmenims.

Namų aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamas karštas vanduo ir buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės. Buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės gali būti naudojamos patalpoms, valgymo indams valyti/dezinfekuoti, pvz., šilti muilo, geriamosios sodos tirpalai arba specialios buitinės patalpų, indų valymo ar dezinfekuojančios valymo priemonės. Ligonio slaugos daiktai, kieti žaislai plaunami karštame muilo-sodos tirpale, po to skalaujami karštu vandeniu. Lovos skalbiniai ir apatiniai drabužiai skalbiami ne žemesnėje nei 71°C temperatūroje arba virinami.

Internetinės ir mobiliosios aplikacijos (programėlės)

 

VIRUSINIO HEPATITO A EPIDEMIOLOGIJOS, KLINIKOS IR PROFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

Virusinis hepatitas B (toliau - VHB) – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas B - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.
Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet VHB užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus VHB, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu.

Kaip plinta virusinis hepatitas B?
Hepatito B virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ar kiti skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros. VHB kur kas lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nes jo infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei ŽIV.
Virusinis hepatitas B plinta:
• Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius.
• Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis.
• Iš motinos vaisiui – užsikrėtusi VHB motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu.
VHB negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.
Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHB infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Kokie yra virusinio hepatito B simptomai ir požymiai?
50-60 proc. užsikrėtusiųjų VHB infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2-6 mėnesiams po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, akių ir odos pageltimas.
Užsikrėtus hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8-10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba lieka viruso nešiotojais. VHB nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia ligos simptomų. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu B ar hepatito B viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu B?
• Patikima apsaugos nuo VHB infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metu pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus pilną vakcinos kursą (trys dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais atvejais gali tęstis ir visą likusį gyvenimą.
• Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus. • Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.priemonėmis. • Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
• Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
• Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito B virusu.

Kaip nustatyti virusinio hepatito B infekciją?
Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs VHB infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą, kuriame ieškoti VHB serologinių žymenų.

Virusinio hepatito B gydymas
Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 40-50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu B?
Ligoniai turi vengti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsį ir sunkina kepenų pažeidimą. Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Ypač atsargiai, tik pasitarus su gydytoju, reikėtų vartoti vaistus nuo sąnarių ligų, raminamuosius, antibiotikus ir kt. Užsikrėtusieji VHB turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų aplinkiniams. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais ir skutimosi įrankiais. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Internetinės ir mobiliosios aplikacijos (programėlės)

Metodinės rekomendacijos

Virusinių hepatitių perdavimo rizikos metodinės rekomendacijos

Hepatito B viruso (HBV), hepatito C viruso (HCV) ir ŽIV infekcijos serologinių žymenų interpretacijų metodinės rekomendacijos

Virusinis hepatitas B – apsaugos skiepai

 

Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas C - užkrečiamoji (infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3 – 4 milijonai naujų hepatito C susirgimo atvejų. Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C (jei liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius). Po 20 metų nuo užsikrėtimo, 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1 – 4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje.

Užsikrėtus hepatito C virusu, didžiausia jo koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra.

Hepatito C virusas turi 11 genotipų ir apie 100 potipių. Sergantiems lėtiniu virusinių hepatitu C svarbu nustatyti viruso genotipą, nes tai reikalinga teisingai parenkant vaistus.

Hepatito C virusas (HCV) daugelį dienų gali išlikti ant paviršių gyvybingas net ir išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše.

Kaip plinta virusinis hepatitas C?
HCV infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus.

Virusinis hepatitas C plinta:

  • per kraują: darant tatuiruotes, veriant auskarus nesteriliais instrumentais; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais; vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštimosi įrankiai (adatomis, švirkštais, servetėlėmis ir kitomis švirkštimosi priemonėmis).
  • užsikrėtusi motina gali HCV perduoti kūdikiui (rizika siekia 4-8 proc.),
  • heteroseksualių (ypač monogaminių) lytinių santykių metu HCV infekcija perduodama retai (perdavimo rizika maža ir siekia apie 5 proc.); didesnę riziką HCV užsikrėsti lytinių santykių metu turi sergantys kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, vyrai turintys lytinių santykių su vyrais (VSV), asmenys turintys daug lytinių partnerių, asmenys teikiantys seksualines paslaugas, nenaudojantys prezervatyvų lytinių santykių metu.

Hepatito C virusu negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti HCV infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Kokie yra virusinio hepatito C simptomai?
Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20 – 40 metų progresuoja į kepenų cirozę. Hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas – hepatitas – gali būti ūmus ir lėtinis. Daugumai pacientų (>80 proc.) ūmi HCV infekcija būna besimptomė, apie 20 proc. suserga ūminiu geltiniu hepatitu. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu niekuo nesiskundžia ir nejaučia ligos simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus. Simptomai dažniausiai pasireiškia vidutiniškai praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo (vidutinis inkubacinis laikotarpis). Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai. Užsikrėtus hepatito C virusu, 15 – 45 proc. ligonių pasveiksta savaime per šešis mėnesius, tačiau apie 50 – 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC. Lėtinis hepatitas C - tai hepatito C viruso sukeltas, ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis, kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais požymiais, nuolatiniu ar persistuojančiu kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumo padidėjimu, aptinkamu HCV RNR kraujo serume, histologiniais kepenų pokyčiais. DUK apie lėtinio virusinio hepatito C gydymą galima rasti čia.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu C?

  • Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
  • Nesinaudoti kitų žmonių asmens higienos daiktais: skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.
  • Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti žmogaus biologinius skysčius arba šiais skysčiai suterštus daiktus, tamponus ir pan.  
  • Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.

Kaip sužinoti, ar užsikrėtęs virusiniu hepatitu C?
Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs hepatito C viruso infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą. Kraujyje nustatinėjami specifiniai hepatito C žymenys, rodantys užsikrėtimą. Užsikrėtus hepatito C virusu kraujo serume aptinkami antikūnai prieš hepatito C virusą (anti - HCV) bei hepatito C viruso ribonukleino rūgštis (HCV RNR). Ūmaus hepatito C atveju yra nustatomi ne tik antikūnai prieš hepatito C virusą (anti-HCV žymuo), bet ir padidėjęs kepenų fermentų (AST, ALT) aktyvumas kraujyje. Anti-HCV atsiranda maždaug po 1,5 - 2 mėnesių po užsikrėtimo ir išlieka visą gyvenimą, net ir tuo atveju, kai pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo. HCV RNR kraujo serume galima aptikti jau po 10 - 14 dienų po užsikrėtimo. Kai pacientas pasveiksta, jo kraujyje nebelieka HCV RNR. DUK apie lėtinio virusinio hepatito C gydymą galima rasti čia.

Virusinio hepatito C gydymas
Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Nuo 2018 m. lapkričio Lietuvoje į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtrauktas naujas pangenotipinis tiesiogiai veikiančių antivirusinių vaistų derinys. Gydymas 100 proc. kompensuojamas valstybės lėšomis. DUK apie lėtinio virusinio hepatito C gydymą galima rasti čia.
 
Kam rekomenduojama pasitikrinti dėl hepatito C?

  • Jei buvo perpiltas kraujas/kraujo produktai iki 1993 m.
  • Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės procedūros
  • Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentų ALT, AST rodikliai
  • Hemodializuojamiems pacientams
  • Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis
  • Organų, audinių, kraujo donorams
  • Asmenims po organų transplantacijos
  • Medicinos įstaigų darbuotojams
  • Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C
  • Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C
  • Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus
  • Buvusiems įkalinimo įstaigose
  • Turėjusiems daug lytinių partnerių
  • Užsikrėtusiems ŽIV

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu C?

Laikytis sveiko gyvenimo būdo (ypač nevartoti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsi ir sunkina kepenų pažeidimą). Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Užsikrėtusieji HCV turi aptvarstyti savo žaizdas (net ir mažai pastebimas, mikroįbrėžimus), kad kraujas nepatektų į aplinką. Rekomenduojama griežtai laikytis asmens higienos: ligoniai turi turėti tik savo dantų šepetuką, skutimosi, manikiūro, pedikiūro įrankius. Net ir pasveikę tokie asmenys negali būti kraujo, spermos donorais.
DUK apie lėtinio virusinio hepatito C gydymą galima rasti čia.

Internetinės ir mobiliosios aplikacijos (programėlės)

 

Hepatito B viruso (HBV), hepatito C viruso (HCV) ir ŽIV infekcijos serologinių žymenų interpretacijų metodinės rekomendacijos

Virusinių hepatitų
perdavimo rizikos
metodinės rekomendacijos

 

Hepatitas D (delta hepatitas) - tai hepatito D viruso (HDV) sukeltas kepenų uždegimas.

Hepatito D infekcijos šaltinis yra sergantis besimptome ir simptomine ligos forma žmogus. Hepatitas D gali pasireikšti tik kartu su hepatitu B, nes hepatito D viruso replikacijai reikalingas hepatito B virusas (HBV), t.y. be hepatito B viruso hepatito D infekcija nevyksta. Užsikrėsti HDV galima kartu su hepatito B virusu (koinfekcija) arba jau esant HBV (superinfekcija).

Hepatito D viruso perdavimo būdai (yra tokie pat kaip ir hepatito B viruso (HBV))

  • Hepatito D virusas plinta per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius.
  • Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; nesteriliais instrumentais švirkščiantis narkotikus; nesteriliomis priemonėmis atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetuku, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis.
  • Iš motinos vaikui (vertikalus) – užsikrėtusi motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu. Pasitaiko retai.

Imlumas - visuotinis. Tai reiškia, jei neturintis specifinio imuniteto (neskiepytas, nesirgęs) asmuo susidurs su virusu, jis juo užsikrės ir organizme išsivystys infekcija (simptominė ar besimptomė).
 
Ligos simptomai

Inkubacinis laikotarpis priklauso nuo infekcijos klinikinės formos: koinfekcijos (užsikrėtus HDV ir HBV vienu metu) atveju – nuo 6 sav. iki 6 mėn., superinfekcijos (užsikrėtus HDV, kai jau organizme buvo HBV) atveju – nuo 2 iki 8 savaičių.

Ūminė ligos forma beveik nesiskiria nuo HBV infekcijos. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, o sergant geltine forma - patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), pageltę akių obuoliai bei oda. Sergant ūmia HBV ir HDV koinfekcija galimos lengvos bei sunkios ligos formos ar net "žaibinis" hepatitas (10 - 20 proc.). Superinfekcija, kai HDV užsikrečia lėtiniu hepatitu B sergantis žmogus, 70 – 90 procentų asmenų visose amžiaus grupėse pagreitina progresavimą į sunkesnę ligos formą. HDV superinfekcija spartina ligos progresavimą į kepenų cirozę beveik dešimtmečiu, lyginant su pacientais, sergančiais HBV monoinfekcija, nepaisant to, kad HDV slopina HBV replikaciją.

Hepatito D diagnostika ir gydymas

HDV infekcijos diagnostikai imamas kraujas iš venos. Atliekami laboratoriniai tyrimai. HDV infekcija diagnozuojama nustatant specifinius imunologinius žymenis prieš hepatito D virusą: esant koinfekcijai (anti-HDV IgG, anti-HDV IgM, HBsAg, anti-HBc IgM, HBeAg ir HDV RNR); esant superinfekcijai (anti-HDV ir anti-HDV IgM dideli titrai, HBsAg, HDV RNR, nebūna anti-HBc IgM).

Hepatito D gydymą skiria infekcinių ligų gydytojas (reikalingas šeimos gydytojo siuntimas).

Hepatito D profilaktika

HDV infekcijos profilaktikos ir kontrolės priemonės yra šios: skiepai nuo hepatito B;  kraujo, injekcijų saugumo užtikrinimas; žalos mažinimo paslaugų plėtojimas ir kt.

Hepatito B skiepai nesuteikia apsaugos nuo HDV infekcijos tiems asmenims, kurie jau yra užsikrėtę HBV infekcija.

Apie skiepus nuo hepatito B, skaitykite čia

Kas patiria didesnę riziką užsikrėsti?
 

  • HBV infekcijos nešiotojai.
  • Žmonėms, kurie neturi imuniteto nuo HBV (tiek natūralaus imuniteto, kuris susidaro persirgus, tiek imuniteto, kuris susidaro pasiskiepijus nuo HBV).
  • Kaip ir HBV infekcijos atveju, taip ir HDV infekcija labiausiai rizikuoja užsikrėsti asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais (pvz., laboratorijų personalas) ar medikai, atliekantys invazines procedūras (pvz., chirurgai, odontologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys, hemodializuojami pacientai ir kt.

Geografinis pasiskirstymas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, remiantis skaičiavimais, visame pasaulyje maždaug 5 proc. lėtine HBV infekcija sergančių žmonių yra užsikrėtę ir HDV, kitaip sakant pasaulyje iš viso juo serga 15–20 mln. žmonių. Prie didelio paplitimo regionų priskiriama Afrika (Centrinė ir Vakarų Afrika), Azija (Centrinė ir Šiaurės Azija, Vietnamas, Mongolija, Pakistanas, Japonija ir Kinijos Taipėjus), Ramiojo vandenyno salos (Kiribatis, Nauru), Artimieji Rytai (visos šalys), Rytų Europos šalys(Rytų Viduržemio jūros regionai, Turkija), Pietų Amerika (Amazonės baseinas) ir Grenlandija. Tačiau bendras paplitimo įvertinimas ir geografinė informacija yra neišsami, nes daugelis šalių neteikia ataskaitų apie HDV paplitimą.  Kadangi skiepai nuo hepatito B apsaugo ir nuo HDV infekcijos, todėl sėkmingas HBV imunizacijos programų išplėtimas sumažino hepatito D paplitimą visame pasaulyje.

Pagrindiniai faktai
 

  • Hepatitas D yra kepenų liga, kuri pasireiškia tiek ūmine, tiek lėtine forma. Šią ligą sukelia hepatito D virusas (HDV), kurio replikacijai būtinas HBV. Užsikrėtimas HDV infekcija įvyksta tik vienu metu su HBV arba kaip HBV superinfekcija.
  • Užsikrėtimo hepatito D virusu galima išvengti pasiskiepijus nuo hepatito B.
  • Visame pasaulyje nuo 1980 m. bendras užsikrėtimo HDV atvejų skaičius sumažėjo. Šią tendenciją daugiausia lėmė sėkminga pasaulinė HBV vakcinacijos programa.
  • Kasmet liepos 28 d. yra pažymima Pasaulinė hepatitų diena
     

Parengė: ŽIV/LPI ir hepatitų priežiūros sk. vedėja gyd. I.Čaplinskienė

Hepatitas E – tai ūminis kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito E virusas (HEV). Tai infekcinė liga, dažniausiai pasireiškianti besimptome ligos forma ir lengva jos eiga.

Hepatito E virusas – tai RNR virusas, priklausantis Hepeviridae šeimai. Hepeviridae šeimos Orthohepevirus gentis susideda iš keturių rūšių Orthohepevirus A - D. Orthohepevirus A rūšis klasifikuojama į 7 genotipus (HEV-1-7). Genotipais 1 ir 2 užsikrečia tik žmonės. 3 ir 4 genotipai yra zoonotiniai, t.y. gali infekuoti žmones ir gyvūnus (žinduolius, įskaitant kiaules, šernus ir elnius), 5 ir 6 genotipai užkrečia tik gyvūnus. HEV-7 neseniai išskirtas iš vienkuprių kupranugarių (dromedarų). Kiekvienas genotipas dar turi subgenotipus.
 
Europoje dauguma infekcijų yra susijusios su HEV-3 genotipu.

Kaip užsikrečiama hepatito E virusu?

Hepatito E viruso infekcijos šaltinis yra užsikrėtęs šiuo virusu žmogus (sergantis kliniškai išreikšta ar besimptome ligos forma) bei gyvūnai (kiaulės, laukiniai šernai, elniai). Gyvūnams virusas ligos nesukelia. Tiek sergantys simptominiu hepatitu E,  tiek užsikrėtusieji ir neturintys ligos simptomų, išskiria virusą su išmatomis kelias dienas iki ir  3 - 4 savaites po ligos simptomų pasireiškimo.
Hepatito E virusas jautrus karščiui ir dezinfekcijos priemonėms, tačiau gerai išsilaiko vandenyje.

HEV plinta fekaliniu - oraliniu būdu. HEV perduodamas per burną su virusais užterštu geriamuoju vandeniu ar suvalgius užterštų ir nepakankamai termiškai apdorotų maisto produktų. Galimi ir kiti perdavimo keliai: per kraują – užkrėsto kraujo perpylimo atveju; vertikalus perdavimas, kai infekuota nėščioji HEV infekciją gali perduoti vaisiui.
 
Nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos, žvėrienos mėsos ar kitų mėsos produktų vartojimas ir profesinis kontaktas su kiaulėmis ar šernais yra HEV infekcijos rizikos veiksniai. Kiaulės yra pagrindinis HEV rezervuaras Europoje. Profesinės grupės, tiesiogiai kontaktuojančios su užkrėstais gyvūnais, pvz. skerdyklos ir miškų ūkio darbuotojai, medžiotojai, ūkininkai ir veterinarijos gydytojai turi didesnę riziką užsikrėsti HEV nei bendra populiacija.
 
HEV infekcijos (E hepatito) simptomai

Žmonių HEV infekcija dažniausiai yra besimptomė liga. Inkubacinis laikotarpis yra nuo dviejų iki dešimties savaičių, vidutiniškai nuo 5 iki 6 savaičių. Dažniausiai pirmieji simptomai pastebimi po 26 - 40 d. nuo užsikrėtimo. Teritorijose, kuriose fiksuotas didelis ligos endemiškumas, simptominė infekcija dažniausiai būdinga jauniems 15–40 metų amžiaus suaugusiesiems. Šiose geografinėse vietovėse tarp vaikų pasitaikantys atvejai dažnai nėra diagnozuojami, nes vaikai paprastai neturi jokių ligos simptomų arba turi tik lengvą ligos eigą be geltos.

Tipiški hepatito požymiai ir simptomai yra šie: pradinėje ligos fazėje (trunka kelias dienas) pasireiškia nedidelis karščiavimas, apetito sumažėjimo (anoreksijos), pykinimas, vėmimas. Vėliau gali atsirasti pilvo skausmai, odos niežėjimas, bėrimas ar sąnarių skausmas bei gelta (geltona odos spalva, tamsus šlapimas ir blyškios išmatos) pasitaiko kas antram pacientui; ir šiek tiek padidėjusios ir skausmingos kepenys. Pastarieji simptomai dažnai nesiskiria nuo kitų kepenų ligų simptomų ir paprastai trunka 1–6 savaites. Retais atvejais ūminis hepatitas E gali būti sunkus ir sukelti fulminantinį hepatitą (ūminį kepenų nepakankamumą), kuris gali baigtis mirtimi. Hepatitu E sergančioms nėščioms, ypač antrąjį ar trečiąjį trimestrą, yra padidėjusi ūminio kepenų nepakankamumo, vaisiaus netekimo ir mirties rizika. Trečiuoju nėštumo trimestru susirgus hepatitu E, mirštamumas gali siekti 20–25 proc.
 
Dauguma ūmine infekcija sergančių žmonių visiškai pasveiksta per vieną – penkias savaites. Žmonėms, kuriems jau yra lėtinė kepenų liga, dažniau gręsia sunkus ligos progresavimas ir kepenų nepakankamumas (gyvybei grėsmingos būklės).  Nors HEV infekcijai nebūdinga chroninė ligos eiga, tačiau mokslinėje literatūroje aprašyta apie galimus lėtinio hepatito E infekcijos atvejus žmonėms su imunosupresija, ypač organų transplantacijos recipientams, vartojantiems imunosupresinius vaistus, sergantiems 3 arba 4 genotipo HEV infekcija. Kartais hepatito E viruso infekcija paveikia ne tik kepenis, bet ir yra susijusi su ekstrahepatiniais pažeidimais, t.y. kitų organų sistemų pažeidimais, įskaitant pasireiškiančius neurologiniais simptomais, kitų gyvybinių organų pažeidimais ar hematologiniais (kraujo sistemos) sutrikimais. Minėti atvejai nėra dažni.
 
Tiek sergantys simptominiu hepatitu E,  tiek užsikrėtusieji ir neturintys ligos simptomų, išskiria virusą su išmatomis kelias dienas iki ir  3 - 4 savaites po ligos simptomų pasireiškimo.

Persirgus hepatitu E, susidaro patvarus imunitetas.
 
Profilaktika

Profilaktikos priemonės - yra efektyviausias būdas kovoti su hepatito E viruso infekcija. Šalies lygmeniu yra svarbu palaikyti geriamojo vandens tiekimo kokybės standartus bei kokybiškus nuotekų šalinimo tinklus. Individualiu lygmeniu HEV infekcijos riziką galima sumažinti palaikant tinkamą asmens higieną bei vengiant nežinomo švarumo vandens ir ledo bei nepakankamai termiškai apdoroto maisto vartojimo.

Didelę riziką užsikrėsti hepatito E virusu  turi asmenys, keliaujantys į didelio HEV infekcijos endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgą laiką ir būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos (galimybės naudoti saugų geriamąjį vandenį ir maistą, nebus atitinkamų sąlygų asmens higienai). Didelio HEV infekcijos endemiškumo šalys – tai besivystančios, humanitarinės krizės zonos, kur sanitarijos ir higienos sąlygos yra nepakankamos ar blogos. Taip pat ligos protrūkiai gali kilti po liūčių. Virusinio hepatito E infekcijos atvejų registruojama visame pasaulyje, tačiau, PSO duomenimis, daugiausiai atvejų registruojama Rytų ir Pietų Azijos šalyse (Indijoje, Pakistane ir kt.).
 
Asmenims, keliaujantiems į šalis, kuriose yra galima rizika užsikrėsti hepatito E virusu, rekomenduojama laikytis šių atsargumo priemonių:

  • kuo dažniau plauti rankas,
  • jeigu rankos nėra labai nešvarios ir nėra sąlygų jas nusiplauti, higieninei rankų dezinfekcijai naudoti specialias rankų dezinfekavimo priemones arba spiritines servetėles,
  • nevalgyti nepakankamai termiškai apdorotos mėsos ir jūros gėrybių,
  • vengti valgyti pjaustytų vaisių, nes jie gali būti plauti užterštu vandeniu,
  • nevalgyti neluptų vaisių ir nevirtų daržovių, įskaitant salotas,
  • nepirkti maisto iš gatvės prekeivių,
  • nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens,
  • rekomenduojama gerti į butelius fasuotą vandenį, o jei jo nėra, naudojamą vandenį virinti, įskaitant dantų valymui naudojamą vandenį.

Kadangi Europoje kiaulės yra pagrindinis HEV rezervuaras, todėl rekomenduojama vengti žalios arba nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos ir žvėrienos produktų vartojimo. Svarbu įsitikinti, kad perdirbtas maistas yra gerai termiškai apdorotas. Gaminant maistą vengti kryžminės maisto taršos.
 
Patiriantiems profesinę riziką, darbinių pirštinių ir aulinių batų dėvėjimas gali sumažinti HEV infekcijos riziką tiems darbuotojams, kurie darbe doroja HEV infekuotus gyvūnus.
 
Europoje aprašyti su transfuzija ar su transplantacija susiję HEV perdavimo atvejai, todėl rekomenduojama atlikti kiekvienos transfuzijos ar transplantacijos rizikos vertinimą, ypatingą dėmesį skiriant rizikos grupėms.
 
Užsikrėtęs hepatito E virusais žmogus (sergantis besimptome ar kliniškai išreikšta ligos forma) privalo griežtai laikytis asmens higienos - rankų plovimas padeda sumažinti hepatito E virusų platinimą aplinkoje bei perdavimą kitiems žmonėms.

PSO duomenimis, Kinijoje 2011 m. buvo užregistruota ir naudojama vakcina nuo HEV, tačiau ji nėra prienama visuotinai.
 
Epidemiologija - HEV infekcijos paplitimas

Hepatito E infekcijos atvejai registruojami visame pasaulyje. Labiau ši infekcija paplitusi mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse, kur ribota galimybė naudotis kokybišku vandeniu, blogos sanitarinės, higienos sąlygos, nepakankamai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Šiose vietose liga pasireiškia ir kaip protrūkiai, ir kaip pavieniai atvejai. Protrūkiai (šimtai, ar net tūkstančiai susirgimų) dažniausiai pasireiškia tais atvejais, kai fekalijomis užterčiamas geriamasis vanduo. Tokių protrūkių pasitaikė konfliktų ir humanitarinių ekstremalių situacijų vietose, karo zonose ir pabėgėlių ar šalies viduje perkeltų gyventojų stovyklose, kur sanitarija ir saugaus vandens tiekimas kelia ypatingų problemų.
 
Teritorijose, kuriose geresnės sanitarijos sąlygos ir vandens tiekimas, hepatito E infekcija yra reta. Daugumą pastarųjų atvejų sukelia 3 genotipo virusas kai vartojama nepakankamai termiškai apdorota gyvūno mėsa (ypač kiaulienos kepenys). Šie atvejai nėra susiję su vandens ar kitų maisto produktų užteršimu.

Pagal geografinį pasiskirstymą daugiausiai atvejų registruojama Rytų ir Pietų Azijos šalyse (Indijoje, Pakistane ir kt.), Afrikoje. HEV infekcija yra labiausiai paplitusi ūminio virusinio hepatito priežastis visame pasaulyje. Besivystančiose šalyse, kur vyrauja 1 viruso genotipas, pastebėtas didelis HEV užsikrėtusių nėščiųjų mirtingumas.
 
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, vyresni nei 50 metų vyrai sudaro didžiąją dalį ūmių HEV infekcijos atvejų, užregistruotų ES / EEE šalyse. Per pastaruosius 10 metų ES / EEE šalyse užregistruota 10 kartų daugiau atvejų, lyginant su 2015 m., kai jų buvo daugiau nei 5 500. Daugiau nei pusė registruotų atvejų pateko į ligoninę. Tačiau per pastaruosius 10 metų hospitalizuotų atvejų dalis sumažėjo, o tai rodo, kad stebėjimo sistemos vis dažniau fiksuoja lengvesnius atvejus. Dauguma (> 95%) žmonių infekcijų buvo sukeltos 3 viruso genotipo.
 
Turimi ECDC duomenys apie serologinį HEV infekcijos žymenų paplitimą ES / EEE šalyse rodo didėjantį seropozityvumą pagal amžių ir didžiausias vertes 60 metų ir vyresniems žmonėms. Visgi, paplitimo tyrimų rezultatai skiriasi pagal pasirinktą populiaciją ir įverčius. Serologinio paplitimo įvertinimai skiriasi tarp šalių (pvz., vidutinis paplitimas Vokietijoje ir Prancūzijoje siekia apie 20 proc.). Tuo tarpu endeminiuose Pietų Prancūzijos regionuose daugiau kaip 86 proc. kraujo donorų yra randami kaip teigiami dėl HEV infekcijos žymenų. Skerdyklose dirbantys asmenys, dirbantys miške, miškininkystės darbuotojai, medžiotojai, ūkininkai ar veterinarai parodė didesnį seropozityvumą nei bendra populiacija. Vidurio Europos šalys rodo didesnį seropozityvumą nei pvz. šiaurės Europos šalys. Būtina pažymėti, kad serologiniams radiniams reikšmingą įtaką daro pasirinkti  tyrimų metodai.
 
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet registruojama apie 20 mln. HEV infekcijos atvejų visame pasaulyje, iš kurių 3,3 mln. – simptominiai.
  
Diagnostika

Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais.

Hepatito E susirgimus sunku kliniškai (vien pagal simptomus) atskirti nuo kitų tipų ūminio virusinio hepatito. Tačiau diagnozę dažnai galima įtarti esant atitinkamoms epidemiologinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, kai nustatomi keli atvejai žinomose ligos endeminėse geografinėse vietovėse; kai yra užteršto vandens rizika; kai nustatoma sunkesnė ligos eiga nėščiosioms arba atmetus hepatito A susirgimą).
 
Galutinė hepatito E infekcijos diagnozė paprastai grindžiama specifinių antikūnų prieš hepatito E virusą (IgM) nustatymu žmogaus kraujyje. To paprastai pakanka tose vietovėse, kur liga yra paplitusi. Taip pat galima greita diagnostika atrankiniais greitaisiais testais, ypač židiniuose.
 
Papildomi tyrimai apima molekulinius laboratorinius metodus (PGR), kai siekiama nustatyti hepatito E viruso RNR kiekį kraujyje ir išmatose. Šiam tyrimui atlikti reikalingos specializuotos laboratorijos. Pastarasis tyrimas ypač reikalingas tose vietose, kur hepatito E pasitaiko retai bei įtariant lėtinę HEV infekciją.
 
Pajutus ligos simptomus, bei neseniai keliavus į užsienio šalis, kuriose buvo tikimybė užsikrėsti HEV infekcija, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. VHE infekciją būtina diferencijuoti nuo kitų hepatitų, ypač nuo HAV infekcijos.
 
Gydymas
 

Specifinio ligos gydymo nėra. Taikomas simptominis gydymas. Dažniausiai hospitalizacija nereikalinga. Ligoninė reikalinga susirgusiems sunkia, "žaibiška" hepatito forma bei simptomine ligos forma sergančioms nėščioms ir kitais atvejais, apie kuriuos nusprendžia tik gydytojas. Bet kokiu atveju, įtariant HEV infekciją, rekomenduojama gydytojo - infektologo konsultacija.
 
 
Informaciją parengė gyd. I.Čaplinskienė


Lytinių organų herpesvirusinę infekciją, arba kitaip žinomą pūslelinę, sukelia 1 tipo ir 2 tipo Herpes simplex virusai (HSV-1 ir HSV-2). HSV-1 dažniausiai pažeidžia burnos ar lūpų gleivinę, HSV-2 – genitalijas (varpą, makštį, gimdos kaklelį), odą apie išeinamąją angą. Oralinių lytinių santykių metu 1 tipo virusas gali pažeisti genitalijas, o 2 tipo – burną. HSV perduodamas sąlyčio (per seiles, pūslelių skystį), gimdymo metu ir lytiškai santykiaujant. HSV-1 infekcija dažniausiai užsikrečiama per sąlytį su pažeista burnos ar lūpų gleivine, HSV-2 infekcija – per pažeistą lytinių organų gleivinę ar gimdymo metu. Didžiausia tikimybė užsikrėsti HSV, jei šia infekcija užsikrėtęs asmuo turi klinikinių požymių – pūslelių. Užsikrėtęs asmuo gali platinti virusą ir neturėdamas ligos požymių.

Herpesvirusinės infekcijos simptomai ir požymiai
Viruso patekimo vietoje po 2-7 dienų ant paraudusios odos ir (ar) gleivinės atsiranda grupinės skausmingos pūslelės, niežėjimas, deginimas. Jeigu pūslelės (bėrimai) atsiranda lytinių organų srityje, gali būti skausmingas šlapinimasis, padidėti kirkšnių limfmazgiai bei atsirasti bendrų negalavimo simptomų (pakyla temperatūra, atsiranda bendras silpnumas, raumenų, galvos skausmai). Iš pradžių infekcija dėl savo požymių pastebima, vėliau, po 2 ar 3 savaičių, požymiai išnyksta. HSV infekcija gali kartotis, nes užsikrėtus herpeso virusu, jis išlieka organizme visą gyvenimą. Po pirminės infekcijos virusai žmogaus organizme išlieka lėtinės (latentinės) būklės ir aktyvinasi nusilpusiame organizme. Daugumai žmonių virusas periodiškai suaktyvėja, tuomet vėl atsiranda pūslelių ir žaizdelių tose pačiose lytinių organų vietose. Pasikartojantys HSV infekcijos klinikiniai požymiai gali pasireikšti menstruacijų, streso metu, susirgus kokia nors kita liga. Kartotiniai simptomai dažniausiai pasireiškia tose pačiose vietose. Kai kuriems žmonėms jie kartojasi kelis kartus per metus, kitiems – kartą ar dar rečiau. Herpes infekcijos klinikiniai požymiai dažniausiai išnyksta savaime.

Herpesvirusinė infekcija ir nėštumas
Nėščia moteris turėtų vengti tiesioginio kontakto su infekcijos požymių turinčiu žmogumi, nes užsikrėtus infekcija vėlyvo nėštumo metu padidėja viruso perdavimo kūdikiui rizika.

Herpesvirusinės infekcijos gydymas
Nėra medikamentų, kurie sunaikintų virusą ir būtų galima išvengti infekcijos pasikartojimo. Kai herpesvirusinė infekcija pasireiškia kliniškai, gydytojas gali skirti vaistų, kurie sumažina klinikinių požymių trukmę, jų gausumą. Gydymo tikslas – stabdyti viruso dauginimąsi bei stimuliuoti organizmo imunitetą.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?
Siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo herpesvirusine infekcija, rekomenduojama:
• vengti atsitiktinių lytinių santykių ir turėti pastovų lytinį partnerį;
• susilaikyti nuo bet kokių (vaginalinių, analinių, oralinių) lytinių santykių, jei vienam iš partnerių yra atsiradusių pūslelių ar jaučiamas niežėjimas, deginimas lytinių organų srityje;
• nesibučiuoti su asmeniu, kuriam ant lūpų yra pūslelių, žaizdelių ar šašelių;
• nesinaudoti sergančio asmens rankšluoščiu;
• teisingas ir pastovus prezervatyvų naudojimas gali sumažinti riziką užsikrėsti infekcija;

Užsikrėtus herpeso virusu, jis išlieka organizme visą gyvenimą. Daugelis (99 proc.) užsikrėtusiųjų nepastebi pirminės HSV infekcijos pasireiškimo ir dauguma asmenų yra viruso nešiotojai, galintys užkrėsti kitą asmenį.

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės peržiūros skyrius

Heterofiazė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia smulkios Heterophyes heterophyes genties siurbikės. Šis susirgimas pasireiškia įvairiais žarnyno funkcijos sutrikimo simptomais.
 
Sukėlėjas
Sukėlėjas Heterophyes heterophyes yra smulki siurbikė, parazituojanti įvairių gyvūnų ir žmogaus plonajame žarnyne. Suaugę parazitai yra 1–1,8 mm ilgio ir 0,3–0,7 mm pločio. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką.
 
Parazito vystymosi ciklas
   Heterophyes heterophyes gyvybinis ciklas vyksta gėlame ar silpnai sūriame vandenyje. Jame dalyvauja galutiniai ir tarpiniai šeimininkai. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus, laukiniai, naminiai gyvūnai ir paukščiai, mintantys žuvimi. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai moliuskai ir žuvys.
   Subrendusios žarninės siurbikės galutinio šeimininko žarnyne išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį juos praryja Cerithidea ir Pirenella genties moliuskai. Šie moliuskai paplitę Azijoje ir Vidurio Rytų šalyse. Moliusko žarnyne iš kiaušinėlio išsilaisvina miracidija (lervinė stadija), kuri virsta sporocista, redija ir cerkarija. Cerkarijos iš moliusko patenka į vandenį. Jos yra labai judrios, lengvai prisitvirtina prie žuvies odos ar žiaunų, numeta uodegėlę ir skverbiasi į odą bei raumenis. Žuvies organizme jos sudaro cistas, kurių viduje virsta metacerkarijomis, invazinėmis siurbikių formomis, kuriomis ir užsikrečia galutiniai šeimininkai (žmogus, gyvūnai ir paukščiai).
 
Infekcijos šaltinis
   Infekcijos šaltinis yra užsikrėtęs žmogus, gyvūnai, paukščiai, su išmatomis išskiriantys siurbikių kiaušinėlius.
 
 
Infekcijos perdavimas
Žmogus užsikrečia naudodamas mastui mažai termiškai apruoštas, žalias ar sūdytas žuvis, kurių organizme yra metacerkarijų. Žarnyne iš cistų išsilaisvina metacerkarijos, kurios prisitvirtina prie plonosios žarnos gleivinės ir virsta suaugusiomis siurbikėmis.
 
Paplitimas
Susirgimas paplitęs Brazilijoje, Viduržemio jūros šalyse, Japonijoje, Egipte, Ukrainoje, Havajuose, Pietryčių Azijos šalyse, Pietų Korėjoje. Šie susirgimai buvo užregistruoti Aliaskoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
 
Patogenezė
   Siurbikės mechaniškai žaloja žarnos gleivinę prie jos prisisiurbdamos savo siurbtukais. Gleivinėje susidaro žaizdelės, vystosi uždegimas ir / ar negili nekrozė. Taip pat siurbikės išskiria medžiagų apykaitos produktus, kuriais nuodija žmogaus organizmą.
 
Klinika
   Inkubacinis periodas gali trukti nuo 1 iki 15 dienų. Pagrindiniai ligos simptomai yra viduriavimas, pilvo skausmai, sumažėjęs apetitas, kartais pykinimas.
   Kartais siurbikės ir / ar kiaušinėliai patenka į kraujagysles ir su krauju gali būti nunešti į galvos smegenis. Dėl smegenų židininių pažeidimų gali vystytis epilepsiniai priepuoliai, kraujo išsiliejimas į smegenis, kuris gali baigtis mirtimi. Parazitui nukeliavus į širdį, vystosi širdies ir kraujotakos nepakankamumas.
 
Diagnostika
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama radus siurbikių kiaušinėlius ligonio išmatose. Kraujyje stebima eozinofilija (kraujo kūnelių eozinofilų padaugėjimas).
 
Gydymas
Nustačius ligą yra skiriamas specifinis gydymas. Gydymo trukmė priklauso nuo ligos sunkumo.
 
Profilaktika

  • Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis.
  • Naikinti arba mažinti moliuskų veisimosi vietas: vandens telkiniuose pašalinti augmeniją, sausinti mažaverčius vandens telkinius (pvz., balas), prižiūrėti vandens šaltinių sanitarinę būklę, valyti drėkinimo ir drenažo sistemas, apdoroti moliuskų veisimosi vietas moliuskocidais (medžiagos, naikinančios moliuskus).
  • Būnant endeminėse šalyse, maistui naudoti tik gerai termiškai apruoštas žuvis.
  • Netinkamas užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
  • Norint žuvis nukenksminti sūdant, reikia ant 10 kg žuvies užpilti 2 kg druskos ir išlaikyti 14 dienų. Šaltam rūkymui, vytinimui paruoštoje žuvyje turi būti apie 14 proc. druskos.
  • Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūva:
  • jas verdant 15–20 minučių nuo užvirimo momento, tačiau žuvies gabaliukai turi būti nedidesni kaip 5 cm,
  • kepant 20–25 min., kai gabaliukų dydis nedidesnis nei 2 cm. Kepant pyragus su žuvies įdaru, kepti ne trumpiau kaip valandą,
  • užšaldant -40 °C temperatūroje (temperatūra turi būti visame žuvies gabale) laikyti 7 val. arba -28 °C temperatūroje. – 32 val.
  • Svarbu žalios žuvies dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, siekiant išvengti, kad lervos nepatektų ant švaraus stalo paviršiaus, indų ar paruošto vartojimui maisto.
  • Neragauti žalio žuvies faršo.

 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Himenolepidozė – tai lėtinis parazitinis susirgimas, pažeidžiantis virškinimo sistemą. Jį sukelia smulkūs kaspinuočiai (mažasis ir žiurkinis). Labiau paplitusi mažojo kaspinuočio sukeliama himenolepidozė.

Sukėlėjas
Mažasis ir žiurkinis kaspinuočiai yra plokšti, kaspino formos parazitai, sudaryti iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio galvutė turi siurbtukus, judrų straubliuką ir kabliukus, kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos gleivinės ir pradeda augti. Mažasis kaspinuotis Hymenolepis nana yra smulkus, 15-55 mm ilgio ir 1 mm pločio, o žiurkinis - Hymenolepis diminuta - stambesnis – apie 90 cm ilgio ir 44 mm pločio kaspinuotis. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš mažų nuo 160 iki 1000 narelių. Šiems subrendus ir apsivaisinus, lytiniai organai atrofuojasi, o jų vietą užima gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Į aplinką šių kaspinuočių kiaušinėliai patenka su išmatomis. Kiaušinėliai yra maži, matomi tik per mikroskopą, elipsės formos, persišviečiantys, bespalviai, padengti plonu apvalkalėliu.

Kaspinuočių vystymasis
Vystydamiesi kaspinuočiai praeina kelias vystymosi stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio.
Mažojo kaspinuočio visas vystymosi ciklas - nuo kiaušinėlio iki suaugusio kaspinuočio - vyksta viename organizme. Dažniausiai tai yra žmogus.
Žiurkinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija, o galutinio šeimininko organizme – gyvena suaugęs kaspinuotis. Žiurkinio kaspinuočio tarpiniai šeimininkai yra vabzdžiai (didysis milčius, graužikų blusos, maistinių kandžių lervos, kai kurie tarakonai), galutiniai šeimininkai - žiurkės, pelės, labai retai - žmogus. Tarpinių šeimininkų organizme kaspinuočio lervos vystosi iki tam tikros stadijos, iš kurios, jai patekus į žiurkės (pelės) ar žmogaus žarnyną, per kelias savaites užauga kaspinuotis. Suaugęs kaspinuotis, gyvendamas žiurkių, pelių ar žmogaus plonajame žarnyne, išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kiaušinėliuose yra kaspinuočio lerva, kuri toliau gali vystytis tik patekusi į vabzdžių organizmą.


Infekcijos šaltinis 
Mažojo ir žiurkinio kaspinuočio infekcijos šaltiniu gali būti sergantis himenolepidoze žmogus ar užsikrėtę graužikai, kurie su išmatomis išskiria jau subrendusius kaspinuočio kiaušinėlius.

Kaip užsikrečiama?
Žmogus mažuoju kaspinuočiu užsikrečia, šio kaspinuočio kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Dažniausiai žmogus užsikrečia per užterštą vandenį, maistą, nuo nešvarių rankų, žaislų, namų apyvokos daiktų. Tam tikras vaidmuo tenka musėms, tarakonai, kurie mechaniniu būdu gali pernešti kiaušinėlius ant maisto produktų. Žiurkiniu kaspinuočiu žmogus užsikrėsti gali ragaudamas nepakankamai iškepusią duoną, miltų gaminius, kuriuose buvo vabzdžių. Paprastai užsikrečia asmenys, kurių namuose yra daug graužikų.

Parazito vystymasis žmogaus organizme 
Žmogui prarijus kaspinuočio kiaušinėlius, žarnyne iš apvalkalo išsilaisvina lervos, kurios įsiskverbia į žarnų gleivinės gaurelius, auga ir tampa suaugusiais parazitais. Jau 30–tą dieną po užsikrėtimo subrendę kaspinuočio kiaušinėliai su žmogaus išmatomis išsiskiria į aplinką. Žmogaus organizme parazitai gyvena 1–3 mėnesius, tačiau asmenys, stokojantys higieninių įgūdžių ar gyvenantys prastomis sanitarinėmis sąlygomis, dažnai užsikrečia pakartotinai. Be to, galima autoinvazija, kai iš žarnos spindžio nepasišalinusių kiaušinių apvalkalas ištirpsta, lervos išsilaisvina, patenka į žarnos gleivinę ir susiformuoja nauja kaspinuočių generacija. Todėl vienu metu žmogaus organizme gali parazituoti šimtai ar tūkstančiai kaspinuočių.

Ligos paplitimas 
Susirgimai paplitę visame pasaulyje. Dažniau sergama himenolepidoze, sukelta mažojo kaspinuočio. Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga 4–14 metų amžiaus vaikai. Himenolepidozė dažniau registruojama šilto ir sauso klimato šalyse ir šalyse, kuriose yra blogos sanitarinės gyvenimo sąlygos. Daug mažiau yra paplitusi žiurkinio kaspinuočio sukelta infekcija. Pavieniai atvejai užregistruoti Ispanijoje, Rusijoje, Rytų Europos šalyse. Lietuvoje registruojami pavieniai ligoniai, sergantys mažojo kaspinuočio sukelta himenolepidoze.

Ligos požymiai
Jeigu į organizmą patenka mažai kaspinuočio kiaušinėlių, liga praeina be simptomų. Esant dideliam kaspinuočių skaičiui, ypač išsivysčius auto invazijai, kaspinuočiai savo kabliukais ir siurbtukais žaloja žarnos gleivinę bei savo medžiagų apykaitos produktais užnuodija žmogaus organizmą. Tuomet vystosi liga, pasireiškianti virškinimo ir nervų sistemos pažeidimo reiškiniais. Ligoniai skundžiasi staiga atsirandančiais pilvo skausmais, sumažėjusiu apetitu, seilėtekiu, pykinimu, vėmimu, viduriavimu su gleivių ar kraujo priemaišomis išmatose. Esant nervų sistemos pažeidimo reiškiniams, atsiranda galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, dirglumas, sutrinka miegas, sumažėja darbingumas, gali atsirasti epilepsijos priepuoliai. Esant gausiai ir užsitęsusiai invazijai, gali vystytis anemija (mažakraujystė), disbakteriozė (žarnyno mikrofloros sudėties ir savybių pasikeitimas), hipovitaminozė B12, C, PP.

Ligos nustatymas
Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas, ieškant kaspinuočio kiaušinėlių. Reikia žinoti, kad, sergant himenolepidoze, kiaušinėliai iš žmogaus organizmo išsiskiria periodiškai, todėl vienkartinis išmatų tyrimas teigiamą rezultatą duoda tik 40 –50 proc. atvejų. Norint atmesti diagnozę, ligonio išmatas reikėtų tirti 3 kartus su 5–7 dienų intervalais. Nuo kiaušinėlio patekimo į žarnyną iki suaugusio kaspinuočio bei kiaušinėlių išsiskyrimo su išmatomis praeina nuo 20 iki 30 dienų.
 
Ligonio gydymas
Patvirtinus diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą. Kartais antihelmintiniai preparatai nesunaikina kaspinuočio lervučių, esančių tarp žarnos gleivinės gaurelių. Lervutės po kurio laiko išeina į žarnos spindį ir tampa suaugusiais kaspinuočiais. Todėl po gydymo ligoniai mediciniškai stebimi 6 mėnesius. Jiems kiekvieną mėnesį atliekami išmatų tyrimai. Jeigu tyrimai 4-6 mėnesius iš eilės yra neigiami, ligoniai laikomi pasveikę ir jų medicininis stebėjimas nutraukiamas. Jeigu tyrimų rezultatai teigiami, skiriamas antras gydymo kursas, o medicininis stebėjimas pratęsiamas iki 12 mėnesių (kiekvieną mėnesį atliekami išmatų kontroliniai tyrimai).
 
Himenolepiozės, kurią sukelia H.nana, profilaktika:

  • Kuo anksčiau išaiškinti ligonius ir juos gydyti;
  • Neteršti aplinkos žmonių išmatomis;
  • Ugdyti vaikų higieninius įgūdžius, pratinti juos prie dažno rankų plovimo;
  • Dažnai skalbti rūbus bei patalynės baltinius.

Himenolepiozės, kurią sukelia H.diminuta, profilaktika:

  • Patalpose ir maisto sandėliuose naikinti graužikus ir saugoti nuo jų maisto produktus;
  • Perkant maisto produktus, įsitikinti, ar jie neužteršti kenkėjais;
  • Nuolat peržiūrėti (bent kartą per mėnesį) virtuvės spinteles su maisto atsargomis;
  • Nekaupti per daug atsargų, o produktus laikyti užsukamuose plastmasiniuose indeliuose, stiklainiuose arba hermetiškose metalinėse dėžutėse; 
  • Nelaikyti birių maisto produktų popieriniuose maišeliuose, plonos folijos pakuotėse, kartoninėse dėžutėse. Mažos skylutės ar kenkėjų maitinimosi pėdsakai rodo, kad viduje tikrai yra vabzdžių. Produktus su vabzdžiais nedelsiant reikia išmesti, dar geriau sudeginti, kad kenkėjai negalėtų plisti likusiuose maisto produktuose;
  • Reikia kruopščiai ir dažnai plauti virtuvę, ypač visus plyšius, kampus aplink vamzdžius;
  • Dulkių siurbliu dažnai siurbti pasienius, grindjuostes, sienas ir baldus;
  • Išplovus grindis, jas išvaškuoti. Grindų pastos kvapas atbaido vabzdžius;
  • Vasarą langus ir orlaides reikėtų uždengti tankiu metaliniu ar plastmasiniu tinkleliu, kad vabzdžiai nepatektų į vidų; 
  • Nevartoti maistui miltų, užterštų vabzdžiais ar jų lervomis;
  • Neragauti žalių miltinių patiekalų.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-11-21