Ebolos hemoraginė karštligė – tai sunki, dažnai mirtina liga, kurią sukelia Ebolos virusas. Didžiausias Ebolos karštligės protrūkis, kurio metu susirgo daugiau nei 28000 asmenų buvo registruotas 2014–2016 m. trijose Vakarų Afrikos valstybėse (Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje).
 
Sukėlėjas
Ebolos virusas priklauso Filoviridae virusų šeimai.
Šiuo metu išskiriamos 4 žmogui patogeniškos Ebolavirus genties rūšys: Ebolos virusas, Zaire ebolavirus rūšis (ZEBOV), Bundibugyo virusas, Bundibugyo ebolavirus rūšis (BDBV), Taϊ Forest virusas, Taϊ Forest ebolavirus rūšis (TAFV), Sudan virusas, Sudan ebolavirus rūšis (SUDV). Visos šios rūšys yra aptinkamos Afrikoje. 1989 m. Restone (Virdžinijoje, JAV) iš beždžionių, atgabentų iš Filipinų, buvo išskirtas Reston virusas, Reston ebolavirus rūšis (RESTV). Šis virusas yra sukėlęs epizootijas Filipinuose, Kinijoje, tačiau žmonėms nepavojingas. 
 
Viruso savybės
Filovirusai gali išsilaikyti daugelį dienų skystose ar išdžiūvusiose biologinėse medžiagose. Juos inaktyvuoja gamma spinduliai, veikimas karščiu 60 min 60ºC temperatūroje arba virinimas 5 min. Filovirusai yra jautrūs lipidų tirpikliams, natrio hipochloritui ir kt.
 
Viruso rezervuaras
Keletas vaisėdžių šikšnosparnių (Hypsignathus monstrosus, Epomops franqueti, Myonycteris torquata), priklausančių  Pteropodidae šeimai centrinėje ir vakarų Afrikoje, yra laikomi natūraliais viruso rezervuarais. Afrikoje žmonių Ebolos virusinės infekcijos dėl tiesioginio sąlyčio buvo susijusios su laukinėmis gorilomis, šimpanzėmis, beždžionėmis, miškų antilopėmis, dygliakiaulėmis. Ebolos virusai (Zaire ebolavirus ir Taϊ Forest ebolavirus) buvo išskirti iš laukinių negyvų šimpanzių Cȏte d'Ivoire ir Kongo Respublikoje, iš gorilų Gabone ir Kongo Respublikoje, iš antilopių Kongo Respublikoje. Reston ebolavirus sukėlė sunkius protrūkius tarp makakų Filipinuose ir besimptomes infekcijas kiaulėms.
 
Kaip užsikrečiama?
Ebolos virusas lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu per sergančio ar mirusio asmens kūno skysčius (kraują, sekretus, spermą, organus ir t.t.) ar kūno skysčiais užterštus daiktus, aplinką (rūbus, adatas ir kt.). Didžiausia rizika užsikrėsti yra, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.
Užsikrėsti galima ir tiesioginio sąlyčio metu su gyvais ar mirusiais virusu infekuotais gyvūnais, įskaitant laukinių gyvūnų (pvz., beždžionių, šimpanzių, miško antilopių, šikšnosparnių) mėsą.

Dažnai Ebolos hemoraginė karštligė  gali būti hospitalinė infekcija. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto su sergančių asmenų kūno skysčiais metu nesilaikydami tinkamų šios ligos kontrolės priemonių.

Jeigu susirgęs asmuo pasveiksta,  Ebolos virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje (aqueous humour) (angl. immunologically privileged sites), todėl galima naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu.

Protrūkio Vakarų Afrikoje 2014-2016 m. metu buvo nustatyta besimptomių ligos atvejų, ypač tarp kontaktinių asmenų. Tačiau tai yra labai ribotas reiškinys ir tikėtina jis neturi didelės reikšmės viruso plitimui tarp žmonių.

Atsižvelgiant į tai, kad virusas aptinkamas kraujyje bei infekuotų, besimptomių ir pasveikusių asmenų organuose ir audiniuose tikėtina, kad užsikrėsti galima transfuzijų ir transplantacijų metu, nors iki šiol užkrėtimų per biologinės kilmės medžiagas nebuvo registruota.
 
Epidemiologija
1976 m. pietų Sudane ir šiaurinėje Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) dalyje tuo pačiu metu kilo sunkios hemoraginės karštligės protrūkiai. Naujas Ebolos virusas (ZEBOV) buvo nustatytas ir pavadintas pagal Mongala provincijoje (KDR) esančios upės pavadinimą. Vėlesnės studijos atskleidė tam tikrus skirtumus tarp virusų išskirtų KDR (ZEBOV) ir Sudane (Sudano virusas, SUDV).

1976–2012 m. iš viso buvo užregistruoti 2387 Ebolos hemoraginės karštligės atvejai (iš jų 1590 mirties)  (mirštamumas 66,6 proc.). 2014 m. kovą ZEBOV protrūkis buvo užregistruotas Gvinėjoje ir išplito į Siera Leonę ir Liberiją. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2014-2016 m Gvinėjoje, Siera Leonėje ir Liberijoje buvo užregistruoti 28616 ligos atvejai (iš jų 11310 mirties). Nuo 2014 m. keturi tarpusavyje nesusiję protrūkiai buvo registruoti KDR: du Equateur provincijoje 2014 ir 2018 m., vienas Bas-Uele provincijoje 2017 m., ir vienas didelės apimties protrūkis North Kivu ir Ituri provincijose 2018­­–2019 m.
 
Simptomai
Inkubacinis Ebolos hemoraginės karštligės periodas yra 2–21 d.

Dažniausiai liga prasideda staiga, karščiuojama, skauda galvą, raumenis, sąnarius, jaučiamas silpnumas. Ligonis vemia, viduriuoja vandeningomis išmatomis kartais su kraujo ir gleivių priemaiša. Tai yra pirmieji simptomai būdingi prodrominei ligos fazei (trunka iki 10 dienų). Sekanti ligos stadija pasireiškia įvairių organų sistemų veiklos sutrikimais. Gali išsivystyti gastrointestinaliniai (vėmimas, viduriavimas, anoreksija, pilvo skausmai), neurologiniai (galvos skausmai,  sumišimas) simptomai, taip pat odos bėrimas, kvėpavimo takų sistemos veiklos sutrikimai (kosulys, krūtinės skausmas, dusulys), visiškas išsekimas, įvairios hemoragijos (pvz., viduriavimas krauju,  kraujavimas iš nosies, vėmimas krauju, petechijos, dėminės kraujosruvos ir kt.). Kai kuriems pacientas išsivysto gausus vidinis ir išorinis kraujavimas, diseminuota, intravaskulinė koaguliacija. Baigiamojoje ligos stadijoje žmonės dažniausiai miršta dėl daugybinio organų nepakankamumo, hipovoleminio šoko.

Mirštamumas 65 proc.
 
Profilaktika ir gydymas
Atvejo valdymas ir gydymas
Nėra patvirtinto gydymo filovirusinėms infekcijos. Gydymas simptominis.
Keletas gydymo metodų (pvz., imuninės terapijos, pagrįstos monokloniniais antikūnais, antivirusinių vaistų terapija, pasveikusių asmenų kraujo serumo naudojimas ir kt.) ir eksperimentinės vakcinos yra tiriamos.
Daug žadanti eksperimentinė vakcina rVSV-ZEBOV. Gvinėjoje III fazės klinikinių tyrimų metu, taikant žiedinę vakcinacijos strategiją, buvo nustatyta, kad vakcina yra efektyvi. Pasaulio sveikatos organizacijos strateginė patariamoji ekspertų grupė imunizacijos klausimais rekomendavo šią vakciną naudoti ir KDR protrūkio metu 2018–2019 m.
 
Kontrolės priemonės
Pagrindinis kontrolės priemonių tikslas –  pertraukti viruso plitimo nuo žmogaus žmogui grandinę. Vykdant ligos kontrolę svarbus greitas susirgusių asmenų išaiškinimas ir izoliacija, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, tinkama darbo su ligonių krauju ir kitais kūno skysčiais sauga (asmeninių apsaugos priemonių naudojimas (kaukės, pirštinės, akiniai, neperšlampami chalatai, ir kt.), aplinkos daiktų dezinfekcija, tinkamas medicininių atliekų tvarkymas, mirusių asmenų laidojimas ir kt.

Papildomos profilaktikos priemonės
 
Šalyse ir teritorijose, kuriose registruojami Ebolos hemoraginės karštligės atvejai, rekomenduojama nesilankyti urvuose, šachtose, kur gali būti šikšnosparnių, vengti artimo sąlyčio su gyvais ar mirusiais laukiniais gyvūnais, įskaitant beždžiones, miškų antilopes, graužikus, šikšnosparnius, nevartoti laukinių gyvūnų mėsos.
 
Yra registruotų lytinio užsikrėtimo atvejų, todėl pasveikę vyrai tyrėtų praktikuoti saugius lytinius santykius mažiausiai 12 mėnesių po pasveikimo, išskyrus atvejus, jei dviem atskirais tyrimais patvirtinta, kad spermoje viruso nėra.  Buvo atvejų kai virusas spermoje buvo aptinkamas ilgiau nei 12 mėnesių po pasveikimo, todėl periodiniai spermos tyrimai dėl Ebolos viruso yra rekomenduotini pasveikusiems vyrams.
 
Asmenys, sergantys Ebolos hemoragine karštlige, negali būti kraujo ir organų donorais.  Galimai infekuoti asmenys (besimptomiai keliautojai ar gyventojai grįžę ar atvykę iš viruso paveiktų teritorijų, sąlytį turėję asmenys) negali būti donorais 8 savaites po grįžimo arba 8 savaites nuo sveikatos būklės stebėjimo pradžios. Pasveikę asmenys dėl galimos protarpinės nedidelės viremijos negali būti kraujo, ląstelių, audinių donorais. Pasveikusių gyvų ar mirusių asmenų organų donavimo galimybė vertinama individuliai, atsižvelgiant į recipientui  reikalingos transplantacijos skubumo poreikį, laboratorinių tyrimų rezultatus dėl filovirusų buvimo, informuotą paciento sutikimą, specifinį recipiento sveikatos būklės stebėjimą po transplantacijos, riziką sveikatos priežiūros darbuotojams.
 
Parengta pagal ECDC medžiagą https://www.ecdc.europa.eu/en/ebola-and-marburg-fevers/facts/factsheet, atnaujintą 2019 m.  gegužės 15 d.


Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Lietuvoje paplitusios dvi kaspinuočių rūšys: Echinococcus granulosu, kuris sukelia cistinę echinokokozę arba hydatidozę, ir Echinococcus multilocularis, sukeliantis alveokokinę echinokokozę. Abu šie sukėlėjai turi panašią suaugusio parazito struktūrą, panašų vystymosi ciklą, panašius užsikrėtimo kelius bei apsisaugojimo būdus. Tačiau skiriasi jų lervinės stadijos struktūra, ligos sunkumas ir ligos baigtis.

Ligos sukėlėjai 
Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis yra smulkūs, 1,3-7 mm ilgio kaspinuočiai, kurie skirtingų šeimininkų organizme praeina kelias vystymosi stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Parazito vystymuisi reikalingi du šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi echinokoko lervos (arba cistos, primenančios pripildytą skysčio pūslę, kurios viduje randasi keli šimtai kaspinuočio galvučių (skoleksų), galutinio – suaugęs kaspinuotis.
 
Sukėlėjų vystymosi ciklas
Galutiniai šeimininkai yra šunys, vilkai, šakalai, lapės echinokokoze užsikrečia, suėsdami tarpinių šeimininkų organus su echinokokinėmis cistomis. Cistai suirus, keli šimtai kaspinuočio galvučių prisitvirtina prie žarnos sienelės, ir kaspinuotis pradeda augti. Galutinio šeimininko organizme echinokokai vystosi iki suaugusių kaspinuočių, kurie metus ir ilgiau gyvena gyvūnų plonosiose žarnose. Subrendęs, prisipildęs kiaušinėlių, paskutinis kaspinuočio narelis atitrūksta nuo jo kūno ir su išmatomis patenka į aplinką ar, aktyviai susitraukinėdamas, iššliaužia per išeinamąją angą. Nareliui susitraukinėjant, išspaudžiami kiaušinėliai, kurie prikimba prie gyvūno kailio. Taip pat su išmatomis patekę ant žemės nareliai gali nušliaužti 25 cm ilgio atkarpą, palikdami ant žemės ir žolės daugybę kiaušinėlių (viename narelyje gali būti nuo 200 iki 800 kaspinuočio kiaušinėlių). Lietaus vanduo kiaušinėlius gali nunešti į vandens telkinius, kur girdomi galvijai. Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės, kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo trijų dienų iki vienerių  metų. Ant dirvožemio paviršiaus pavėsyje kiaušinėliai išgyvena iki mėnesio, ant žolės – iki pusantro. Tačiau jie neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams, išdžiūvimui.
 
Tarpiniai šeimininkai yra įvairūs žolėdžiai ir visaėdžiai žinduoliai (avys, arkliai, galvijai, kiaulės, triušiai, kiškiai, graužikai ir kt.). Jie užsikrečia per echinokokų kiaušinėliais užterštą pašarą ar vandenį. Kiaušnėliams patekus į žarnyną, iš jų išsirita lerva (onkosfera), kuri per žarnos sienelę patenka į kraujotaką ir į kepenis. Per 3-6 savaites kepenyse išsivysto lerva (cista).
 
Netipiniai tarpiniai šeimininkai
Kartais parazitai patenka į netipinių tarpinių šeimininkų organizmą, kur jo vystymosi ciklas nutrūksta, ir kaspinuotis negali būti perduotas kitam šeimininkui. Žmogus, kurio organizme vystosi echinokoko lerva (cista), yra netipinis tarpinis šeimininkas (1 pav.).

 
Kaip žmogus užsikrečia echinokokoze?
Žmogus echinokokoze užsikrečia, kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą.
• Echinokokoze žmogus gali užsikrėsti, bendraudamas su užsikrėtusiais šunimis, ant kurių kailio, liežuvio gali būti echinokokų kiaušinėlių ar narelių. Sveiki šunys taip pat gali perduoti echinokoko kiaušinėlius, kurie ant jų kailio ar liežuvio patenka nuo užterštos aplinkos laižant ar uostinėjant užsikrėtusius šunis, voliojantis žolėje ar pan.
• Kiaušinėliai į žmogaus virškinimo traktą gali patekti su daržovėmis, salotomis, vaisiais, uogomis ir kitais augalais, kurie gali būti užteršti šunų ar laukinių gyvūnų išmatomis. Maisto produktai ar kiti paviršiai echinokoko kiaušinėliais gali būti užteršti su dulkėmis, juos gali pernešti paukščiai, tarakonai, musės.
• Žmogus alveokokoze gali užsikrėsti nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų). Lupant laukinių gyvūnų kailį prilipę prie kailio kiaušiniai patenka ant rankų ir gali būti pernešti į burną valgant, rūkant ar pan. Jei kailių dorojimas vyksta gyvenamosiose patalpose, kaspinuočio kiaušinėliai gali patekti ant buityje naudojamų daiktų, maisto produktų, kur ilgai išsilaiko, neprarasdami savo gyvybingumo.
• Ūkiuose, kur auginami švelniakailiai žvėreliai (pvz., lapės), žmogus gali užsikrėsti, juos prižiūrėdamas: šerdamas, tvarkydamas jų laikymo gardus ir kt.
• Taip pat svarbus užsikrėtimo šaltinis yra maistui ir namų ūkyje (pvz., daržų laistyme) naudojamas vanduo iš atvirų gamtinių vandenviečių, kurios gali būti užterštos laukinių gyvūnų ar šunų išmatomis.
 
Parazitų vystymasis žmogaus organizme
Žmogui prarijus echinokoko kiaušinėlį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina lerva (onkosfera). Ji įsiskverbia į žarnos sienelę ir patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas dažniausiai nuneša į kepenis, plaučius, rečiau – į kitus organus. Audiniuose pradeda vystytis echinokokinės cistos, kurios žmogaus organizme gali išlikti gyvybingos dešimtis metų. Priklausomai nuo sukėlėjo, gali vystytis cistinė echinokokozė, tuomet echinokokų cistos yra sudarytos iš vienos kameros, o jų dydis gali būti nuo kelių milimetrų iki 30–40 centimetrų; alveokokinės echinokokozės atveju cistos sudarytos iš daugybės mažų, nuo 1 mm iki 3 cm diametro, pūslelių, kurios gali peraugti kepenų audinį ir/ar gretimus organus. Kartais pūslelės atsiskiria ir, patekusios į limfos ar kraujo indus, gali būti nuneštos į kitus organus ar audinius (2 pav.).

 
Ligos požymiai
Kadangi cistos auga lėtai, ligos pradžioje žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Dažniausiai liga nustatoma atsitiktinai. Ligos simptomai priklauso nuo cistos buvimo vietos, jos dydžio bei žmogaus organizmo atsparumo. Sergantysis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito. Cistai augant, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Ligonį pykina. Užaugusios cistos suspaudžia stambius tulžies latakus, prasideda gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosti skreplius su krauju.

Profilaktika
Kad neužsikrėstume echinokokoze, būtina:

  • plauti rankas prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų;
  • nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, negerti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių;
  • nešerti gyvūnų (šunų, kačių) termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokoze.
  • neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Šiuos gyvūnus šerti tik jiems skirtuose dubenėliuose.
  • kaimo vietovėse šunis laikyti pririštus ir reguliariai dehelmintizuoti. Užsikrėtusių echinokokoze šunų išmatas sudeginti arba saugiai tvarkyti kitu būdu.
  • tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.).

 

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

ECHINOKOKOZĖS IR ALVEOKOKOZĖS EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, KLINIKA, GYDYMAS IR PROFILAKTIKA, 2006

Echinkokozė ir kaip nuo jos apsisaugoti

5 pagrindinės taisyklės, kad maistas būtų sveikesnis

 

Echinostomozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinostoma genties siurbikės. Tai yra per maistą plintanti infekcija, pasireiškianti žarnyno funkcijos sutrikimais.
 
Sukėlėjas
Žinoma 16 rūšių sukėlėjų, priklausančių Echinostomatidae šeimai, kurie žmonėms sukelia susirgimą echinostomoze. Labiausiai paplitusi yra E.ilocanum, rečiau sutinkamos – E.revolutum, E.malayanum, E. echinatum, E.hortense, E.caproni, E.recurvatum, E.macrochis, E.lindoense, E.pertiolatus.
Echinostomos yra nedidelės 5–15 mm ilgio ir 1–2 mm pločio, pasagos formos siurbikės. Suaugusios ir subrendusios siurbikės gyvena žmogaus ar gyvūnų žarnyne prisitvirtinusios prie žarnos gleivinės. Jos išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką.
 
Parazito vystymosi ciklas
Parazito vystymasis vyksta vandenyje, dalyvaujant keliems šeimininkams. Galutiniais šeimininkais, kurių organizme suauga ir subręsta siurbikės, gali būti žmogus, pelės ir kiti graužikai, katės. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandenės sraigės, žuvys, varlės. Jų organizme vystosi lervinės siurbikių stadijos.
Kiaušinėliams patekus į vandenį, iš jų išsirita miracidija (pirma lervinė stadija), kuri įsiskverbia į pirmą tarpinį šeimininką – sraigę Lymnaea stagnalis. Per 6–7 savaites sraigės viduje susidaro sporocistos, motininės bei dukterinės redijos ir cerkarijos. Cerkarijos palieka sraigės organizmą ir laisvai plaukioja vandenyje. Jos prisitvirtina prie antro tarpinio šeimininko (tai gali būti žuvis, varlė, gėlavandenė sraigė). Šio šeimininko organizme cerkarijos sudaro cistas, kurių viduje susiformuoja invazinė siurbikių stadija (metacerkarija).
 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, užsikrėtę žinduoliai, paukščiai, su išmatomis išskiriantys siurbikių kiaušinėlius.
 
Užsikrėtimo būdai
Žmogus užsikrečia maistui vartodamas žalius ar nepakankamai termiškai apdorotus tarpinius šeimininkus (gėlavandenes sraiges, žuvis, varles), kurių organizme yra invazinės parazito formos (metacerkarijos).
 
Paplitimas
Ši liga paplitusi Filipinuose, Indonezijoje, Tailande, Kinijoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Infekcijos paplitimas įvairiose šalyse yra skirtingas: Filipinuose gali siekti iki 44 proc., žemyninėje Kinijos dalyje – 5 proc., šiaurinėje Tailando dalyje – 50 proc., Korėjoje – 9 proc. Labiausiai ši liga yra paplitusi kaimo vietovėse.
Echinostomiazės paplitimą lemia blogos socialinės ir ekonominės sąlygos, skurdas, netinkama maisto kokybė.
 
Klinika
Infekcija dažniausiai praeina be simptomų. Esant lengvai ligos formai, ligoniui atsiranda galvos, pilvo skausmai, nestiprus viduriavimas, anemija (mažakraujystė). Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis sunki anemija, atsiranda stiprūs pilvo skausmai, gausus vandeningas viduriavimas, kartais su kraujo priemaišomis, svorio kritimas, išsekimas, silpnumas ir edemos (audinių pabrinkimai).
 
 
Diagnozuojama
Liga nustatoma įvertinus klinikinius, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama radus siurbikių kiaušinėlius išmatose.
 
Gydymas
Nustačius ligą yra skiriamas specifinis gydymas.
 
Profilaktika

  1. Saugoti vandens telkinius, dirvožemį nuo teršimo žmonių ir gyvūnų išmatomis.
  2. Būnant endeminėse šalyse, maistui naudoti tik gerai termiškai paruoštas gėlavandenes žuvis.
  3. Netinkamas užšaldymas, sūdymas, marinavimas ar džiovinimas nenukenksmina žuvų, jų raumenyse esančios lervos išlieka gyvybingos.
  4. Norint žuvis nukenksminti sūdant, reikia ant 10 kg žuvies užpilti 2 kg druskos ir išlaikyti 14 dienų. Šaltam rūkymui, vytinimui paruoštoje žuvyje turi būti 14 proc. druskos.
  5. Lervos, esančios žuvų raumenyse, žūva:
  • jas verdant 15–20 minučių nuo užvirimo momento, tačiau žuvies gabaliukai turi būti nedidesni kaip 5 cm,
  • kepant 20–25 min., kai gabaliukų dydis nedidesnis nei 2 cm. Kepant pyragus su žuvies įdaru, kepti netrumpiau kaip valandą,
  • užšaldant -40 °C temperatūroje (temperatūra turi būti visame žuvies gabale) laikyti 7 val. arba -28 °C temperatūroje – 32 val.
  1. Svarbu žalios žuvies dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, siekiant išvengti, kad lervos nepatektų ant švaraus stalo paviršiaus, indų ar paruošto vartojimui maisto.
  2. Neragauti žalio žuvies faršo.

 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Kas yra enterobiozė?
Enterobiozė (dar vadinama oksiuriaze, spalinių infekcija, siūlinių kirmėlių infekcija) yra parazitinis susirgimas, dažniausiai pasireiškiantis perianalinės (išeinamosios angos) srities niežuliu.

Sukėlėjas
Enterobiozę sukelia parazitinės kirmėlės Enterobius vermicularis (Oxyuris vermicularis), liaudiškai žinomos kaip spalinės. Tai yra mažos (8–13 mm x 0,3–0,5 mm dydžio), baltos spalvos, primenančios spalius kirmėlaitės. Jos gyvena žmogaus plonosios žarnos apatinėje ir storosios žarnos viršutinėje dalyje. Kai apvaisintos patelės gimdoje kiaušinėliai subręsta, ji nesugeba fiksuotis prie žarnos gleivinės ir žarnų peristaltikos (susitraukimų) varomos šliaužia žemyn, link išeinamosios angos. Dalis (apie 5 proc.) spalinių pasišalina su išmatomis, kita dalis – aktyviai iššliaužia pro išeinamąją angą (dažniausiai vakare ar naktį). Spalinės, patekusios ant ligonio odos, pradeda išskirti kiaušinėlius. Viena patelė padeda apie 12–15 tūkst. kiaušinėlių ir žūsta. Spalinių kiaušinėliai yra bespalviai, persišviečiantys, su dvigubu apvalkalėliu, matomi tik per mikroskopą. Kiaušinėliuose yra lerva, kuri, esant optimaliai temperatūrai (36°C) per 4–6 valandas subręsta. Toks kiaušinėlis tampa užkrečiamas žmogui. Subrendę kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi aplinkoje apie 20–30 dienų. Jie jautrūs išdžiūvimui, aukštai temperatūrai bei tiesioginiams saulės spinduliams: 40-55°C temperatūra kiaušinėlius užmuša per kelias sekundes, virš 65°C - užmuša tą pačią akimirką. Šiltos vasaros metu, kai temperatūra pasiekia 36–37°C, o oro drėgmė sumažėja iki 30–40 proc., kiaušinėliai išlieka gyvybingi tik 3 valandas.

Ligos paplitimas
Spalinės yra parazitas kosmopolitas, labiausiai paplitęs parazitas pasaulyje, ypatingai vidutinio klimato juostos šalyse. Enterobioze pasaulyje kasmet vidutiniškai serga apie 200 mln. žmonių. Europos šalyse vaikų sergamumas siekia iki 20–70 procentų. Ši liga tapo įprasta žarnyno parazitoze Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Rytų Europos šalyse, nepriklausomai nuo žmonių rasės, socialinio ekonominio statuso ir kultūros. Enterobiozė dažniau registruojama žmonėms, kurie gyvena blogesnėse sanitarinėse sąlygose.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje kasmet enterobioze užsikrečia ir serga apie 2  tūkst. asmenų. Kiekvienais metais šis skaičius mažėja, nes profilaktinių tyrimų, kurių pagalba išaiškinama apie 75 proc. visų sergančių enterobioze, atliekama vis mažiau. Labiausiai užsikrėtę yra pradinių klasių mokiniai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, tačiau šia helmintoze serga ir suaugę žmonės.

Infekcijos šaltinis
Vienintelis šios ligos infekcijos šaltinis yra sergantis enterobioze žmogus. Spalinių kiaušinėliai, patekę ant ligonio odos, per 4–6 val. (per naktį) subręsta ir tampa užkrečiami. Nuo sergančiojo spalinių kiaušiniai patenka ant naktinių rūbų ir lovos baltinių, grindų, lieka ant rankšluosčių, tualetų unitazų, vonios kraštų, per užterštas rankas patenka ant maisto. Spalinių kiaušinius gali išnešioti musės ar tarakonai, su dulkėmis jie gali pakilti į orą ir nusėsti ant lentynų, kėdžių, paveikslų ir t.t. Daugiausiai kiaušinėlių būna miegamuosiuose. Šunys ir katės šia kirmėline liga neserga, bet ant savo kailiuko kiaušinėlius gali išnešioti po visą butą. Vaikas, lankantis vaikų ugdymo įstaigą, ant savo drabužėlių, rankų, spalinių kiaušinėlių gali nunešti į darželį ar mokyklą. Sergantis vaikas užkrėsti kitus gali tol, kol jo organizme parazituoja spalinės.

Kaip žmogus užsikrečia?
Žmogus enterobioze užsikrečia spalinių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Dažniausiai užsikrečiama nuo nešvarių rankų, užteršto maisto ar daiktų (žaislų, knygų, drabužių, baldų ir t.t.). Spalinių kiaušinėliai su dulkėmis gali patekti į kvėpavimo takus, iš kur jie patenka į ryklę ir yra nuryjami. Vaikai, kurie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, dažnai užsikrečia pakartotinai, todėl sirgti gali mėnesius ar net metus.

 
 

Ligos simptomai
Pirmąsias dvi savaites po užsikrėtimo liga pasireiškia pilvo skausmais, dažniausiai bambos srityje, padažnėjusiu tuštinimusi, pykinimu. Praėjus maždaug 30 dienų po užsikrėtimo, kai suaugusios kirmėlaitės pradeda šalintis per išeinamąją angą, atsiranda stiprus išeinamosios angos, tarpvietės, lytinių organų niežulys. Tai yra ryškiausias enterobiozės simptomas. Kadangi labiausiai niežulys kankina naktį, ligonis blogiau miega, būna irzlus, nervingas, sumažėja darbingumas. Dėl bendros intoksikacijos gali svaigti ir skaudėti galvą, sumažėja apetitas. Kai parazituoja didelis spalinių kiekis, niežulys gali būti jaučiamas visą parą. Niežulys trunka 1–3 dienas ir po to išnyksta, tačiau po 2–3 savaičių dažnai pasikartoja. Toks periodiškumas susijęs su pakartotinu užsikrėtimu (reinfekcija). Kai spalinėmis užsikrečiama pakartotinai, ligos simptomai trunka ilgiau, niežulys tampa pastovesnis ir įkyresnis.

Ligos komplikacijos
Nors ir retai, sergant enterobioze galimos komplikacijos. Susikaupusios aklosios žarnos ataugoje spalinės gali sukelti apendicitą. Jos gali nušliaužti į šlapimtakius, lytinius organus ir sukelti šių organų uždegimus. Gyvendamos žarnyne jos išskiria savo apykaitos produktų, vystosi alerginės reakcijos, kurios pasireiškia įvairiais odos bėrimais. Spalinės gali būti ir šlapimo nelaikymo priežastis. Kasant niežtinčią odą, ji dažnai pažeidžiama, todėl gali prasidėti bakteriniai odos ir išorinių lytinių organų uždegimai. Ilgai sergantiems šia helmintoze vaikams vystosi anemija (mažakraujystė), sutrinka jų augimas, fizinis ir protinis vystymasis. Kirmėlės slopina organizmo imunitetą, todėl vaikas tampa neatsparus ir kitiems infekciniams susirgimams, sulėtėja imuniteto susidarymas, paskiepijus nuo kitų ligų.

Ligos diagnostika
Ligonį tirti dėl enterobiozės reikia, pastebėjus neaiškios kilmės alergiją, sutrikus žarnyno veiklai, niežtint išangės sritį. Šią infekciją galima nustatyti tik tada, kai spalinės ima šalintis iš žarnyno, tuomet galima jas pamatyti aplink išeinamąją angą, ant lovos baltinių ar kelnaičių, kartais išmatose. Enterobiozės diagnostikai naudojami lipnios juostos ar perianalinių nuograndų metodai. Lipni permatoma plėvelė prilipinama prie išeinamosios angos arba imamos išangės raukšlių nuograndas, po to žiūrima per mikroskopą ir ieškoma spalinių kiaušinėlių. Kadangi kiaušinėlius galima nuplauti, šis tyrimas atliekamas neapsiplovus sėdmenų, geriausiai iš ryto prieš tuštinimąsi. Po nagais taip pat galima rasti spalinių kiaušinėlių.

Gydymas
Kad ligonis nebūtų ilgalaikis infekcijos šaltinis, jį būtina gydyti. Gydoma vaistais nuo kirmėlių (antihelmintikais). Rekomenduojama išsitirti ir gydytis visai šeimai, nes dažniausiai enterobioze užsikrečia ir kiti šeimos nariai. Asmenys, gydyti nuo enterobiozės, vėl tiriami praėjus 2 savaitėms ir mėnesiui – norint nustatyti, ar jie neužsikrėtė šia helmintoze pakartotinai.

Profikaltika

Asmeninė higiena

  • Plauti rankas pasinaudojus tualetu, pakeitus sauskelnes, prieš valgį ar maisto gaminimą.
  • Trumpai karpyti nagus ir jų nekramtyti.
  • Palaikyti viso kūno švarą, vilkėti švariais viršutiniais ir apatiniais drabužiais.
  • Naudoti tik švarius lovos baltinius, rankšluosčius.

 
Aplinkos švara

  • Reguliariai vėdinti, tvarkyti ir drėgnu būdu valyti gyvenamąsias patalpas, ypač – miegamąsias patalpas, tualetą ir vonią. Po to karštu vandeniu nuplikinti naudotus plovimo ir valymo įrankius.
  • Siurbti, dulkinti ir drėgnu būdu valyti kilimus, kiliminius takelius, minkštą sofų, fotelių, kėdžių audinį išsiurbti, išpurtyti ar išlyginti per drėgną medžiagą karšta laidyne.  
  • Vandeniu ir muilu nuplauti, išskalbti vaikų žaislus. Jei žaislų negalima skalbti, reikėtų juos lauke išpurtyti, nuvalyti ir palikti saulėje, žiemą – šaltyje.
  • Patalpose naikinti muses, tarakonus ir kitus vabzdžius.

 
Ligonio priežiūra

  • Sergančiajam naktį patartina užsimauti apglundančias kelnaites, kad ant patalynės ir kitų aplinkos daiktų nepatektų kirmėlių ir jų kiaušinėlių.
  • Ryte naktines kelnaites išskalbti ar nuplikinti karštu vandeniu.
  • Kiekvieną rytą nusiprausti šiltu vandeniu su muilu: gerai nuplauti sėdmenis, šlaunis ir rankas.
  • Karštu vandeniu plauti tualeto unitazą, vonią ir panaudotus naktinius puodus. Valymui naudotas priemones (kempines, skudurėlius) nuplikinti karštu vandeniu.
  • Po gydymo pakeisti visus kūno ir lovos baltinius, juos išskalbti aukštesnėje nei 60°C temperatūroje.
  • Valymui, plovimui patartina naudoti ūkinį muilą, sodą.
     

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 

Enterobiozės prevencijos metodinės rekomendacijos

Viskas apie enterobiozę

Rankų higiena STOP!

 

 

Enterovirusinės infekcijos
Enterovirusai - tai grupė Picornaviridae šeimai priklausančių virusų, galinčių sukelti daugybę infekcinių ligų, ypatingai kūdikiams ir vaikams. Jie gali sukelti įvairius klinikinius sindromus, pavyzdžiui, rankų-kojų-burnos ligą, herpanginą, miokarditą, aseptinį meningitą ir kt.  
Enterovirusinė infekcija gali pasireikšti nuo lengvos formos, kaip vasaros peršalimo liga, iki encefalito, miokardito ar naujagimo sepsio. Enterovirusinės infekcijos plinta ištisus metus, tačiau vidutinio klimato zonoje didesnis sergamumas registruojamas vasaros – rudens mėnesiais.
Picornaviridae (maži RNR visrusai) šeimos enterovirusų grupei priklauso Coxsacki, Echo ir poliovirusai. Enterovirusų grupė skirstoma į 2 klases: poliovirusų (1, 2 ir 3 tipų) ir ne poliovirusų (Coxsacki virusai, Enterovirusai, Echovirusai ir neklasifikuojami enterovirusai). Enterovirusines infekcijas apjungia 23 Coxsacki virusų A infekcijas, 28 Echovirusų sukeltas ir 5 enterovirusų nepatikslintas infekcijas.
Dažniausiai visų šių virusų plitimas vyksta fekaliniu-oraliniu būdu, tačiau galimas virusų plitimas ir oro lašeliais per kvėpavimo takus. Enterovirusai yra atsparūs aplinkos veiksniams, jie ilgai išlieka gyvybingi kambario temperatūroje, išgyvena veikiami skrandžio rūgšties bei virškinimo fermentų. Inkubacinis laikotarpis trunka 3-10 dienų.
 
Epidemiologija
Ne polio enterovirusinės infekcijos yra paplitusios visame pasaulyje, tačiau tikrieji infekcijų mastai nėra žinomi.
Bendras mirštamumas nuo ne polio enterovirusinių infekcijų yra mažas. Didžiausia mirštamumo rizika yra nuo enterovirusų sukelto naujagimių sepsio. Kartais enterovirusai gali sukelti visuotiną encefalito, turinčio gerą prognozę, protrūkį. Enterovirusų sukeltuose protrūkiuose galimi mirties atvejai nuo įvairių infekcijos formų. Didesnis mirštamumas gali būti endokarditų ar miokarditų atvejais.
Bendras mirštamumas nuo poliomielito yra 2-10%.
Imlūs infekcijai bet kokio amžiaus žmonės, nepriklausomai nuo lyties. Vaikų imlumas didžiausias, tačiau tai priklauso ir nuo virusų dozės, vaiko imuninės būklės, higienos įgūdžių. Vyresnio amžiaus vaikams infekcija praeina lengvai, kiek sunkesnės ligos formos gali būti naujagimiams. Suaugusiems 20-50 metų asmenims infekcija dažniausiai pasireiškia hemoraginiu konjunktyvitu.
 
Infekcijos pasireiškimas
Ne polio enterovirusų sukeltų infekcijų skaičius kiekvienais metais gali būti labai didelis. Daugiau nei 90% infekcijos atvejų gali būti besimptomiai arba pasireiškiantys vien nespecifiniu karščiavimu. Enterovirusų sukeltų infekcijų klinikiniai požymiai gali būti labai polimorfiški, tačiau dažniausiai pasireiškia karščiavimu, virškinamojo trakto sutrikimais, virusinėms infekcijoms būdingais prodrominiais požymiais.

  • Labiausiai paplitusi enterovirusinės infekcijos forma – nespecifinis karščiavimas iki 38,5-40° C. Infekcijos požymių spektras gali būti labai įvairus (gerklės, galvos skausmai, bendras negalavimas, konjunktyvitas, vėmimas, viduriavimas), tačiau dažniausiai pasireiškia karščiavimu, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir virškinimo trakto sutrikimu. Panašius infekcijos požymius, trunkančius 3-7 dienas, sukelia visi enterovirusų potipiai.
  • Herpangina dažniausiai pasireiškia 3-10 metų vaikams. Skausmingos pūslelės ant užpakalinės ryklės sienelių ir tonzilių, karščiavimas, gerklės skausmas yra pagrindiniai šios infekcijos formos požymiai. Herpanginą dažniausiai sukelia Coxsacki A ir B virusai. Požymiai išnyksta per 3-7 dienas.
  • Rankų-kojų-burnos liga pasireiškia pūsleliniu ryklės, delnų, padų, tarpupirščių bėrimu. Ligai būdingas karščiavimas, trunkantis 1-2 dienas ir virusinė egzantema. Dažniausiai šią infekciją sukelia  coxsacki A 16 serotipo virusas.
  • Virusiniai odos bėrimai, kuriuos sukelia dažniausiai Echo virusai ir dėl kurių tėvai kreipiasi į gydymo įstaigas, pasireiškia vasaros mėnesiais jaunesniems nei 5 metų vaikams. Bėrimai pranyksta po 3-5 dienų.
  • Aseptinio meningito požymiai gali prasidėti kaip nespecifinio karščiavimo liga, tačiau meningitui progresuojant ligoniai skundžiasi galvos skausmu, sprando rigidiškumu, šviesos baime. Šiuos požymius gali lydėti nespecifinis bėrimas, todėl tenka diferencijuoti nuo meningokokcemijos. Aseptinio meningito eiga paprastai gerybinė, požymiai išnyksta per 1-2 savaites.
    • 80-90% aseptinio meningito atvejų sukelia Coxsakie B grupės virusai ir Echo virusai. Neurotropinis Enterovirusas 71 gali sukelti žymiai sunkesnę centrinės nervų sistemos (CNS) infekciją.
  • Virusinis perikarditas ar miokarditas, kurį dažniausiai sukelia Coxsacki grupės B5, gali pasireikšti skausmu krūtinėje, nuovargiu, dusuliu po fizinio krūvio. Šie požymiai gali progresuoti iki širdies aritmijos bei nepakankamumo. Virusinį perikarditą ar miokarditą gali  sukelti ir Echo virusai.
  • Pleurodynia (Bornholm‘o liga, velnio gripas, epideminė mialgija), kurią sukelia Coxsacki B3 ir B5 virusai, pasireiškia ūmiu krūtinės ir pilvo raumenų skausmu, kuris sustiprėja kosint. Spazminiai raumenų skausmai trunka 15-30 minučių. Tokia ligonio būklė gali simuliuoti rimtas chirurgines būkles, sukelti kvėpavimo funkcijos sutrikimų. Šie visi požymiai gali būti lydimi karščiavimo, galvos skausmo, anoreksijos, pykinimo, vėmimo.
  • Naujagimių enterovirusinė infekcija gali pasireikšti į sepsį panašiais požymiais, tame tarpe meningoencefalito, miokardito, hepatito požymiais. Naujagimiai turi didžiulę riziką Echovirusų ir Coxsacki B grupės virusinėms infekcijoms. 
  • Poliovirusinė infekcija:  https://nvsc.lrv.lt/lt/uzkreciamuju-ligu-valdymas/ligu-aprasai/poliomielitas

Rizikos veiksniai ir profilaktika
Enterovirusinių infekcijų rizikos veiksniais yra prasta sanitarija, higienos įgūdžių stoka, blogos gyvenimo sąlygos. Didžiausią riziką turinti visuomenės dalis – vaikai iki 5 metų – neturi pakankamo imuninio atsako į infekcijas, neturi ir higienos įgūdžių.
Nors nėra pakankamai įrodymų, tačiau naujagimiai greičiausiai užsikrečia po gimimo. Labiausiai tikėtina, kad naujagimiai užsikrečia nuo motinos ar nuo kitų vaikų.
Nėra vakcinos užkirsti kelią ne polio enterovirusų plitimui. Dažnas, kruopštus rankų plovimas padės išvengti perdavimo daugelio infekcinių ligų, įskaitant enterovirusų sukeltų infekcijų. Viruso plitimui apriboti rekomenduojama:

  • laikytis asmeninės higienos ligos metu: čiaudint ir kosint būtina prisidengti burną ir nosį servetėle. Rankas plauti po kiekvieno sąlyčio su burnos ir nosies išskyromis, taip pat prieš gaminant maistą, prieš valgant;
  • vengti artimo sąlyčio su sergančiais asmenimis;
  • dažnai valyti ir dezinfekuoti galimai užterštus paviršius.

 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

Epideminė šiltinė, dar vadinama Brilio ligaš – ūmi infekcinė liga, pasireiškianti epideminės šiltinės recidyvu. Ji pasireiškia praėjus daug metų po pirminio susirgimo. Ligos sukėlėjas visą tą periodą gali išsilaikyti sirgusiojo organizme (limfiniuose mazguose), nesukeldamas klinikinių simptomų. Ligos recidyvas pasireiškia susilpnėjus imuninei sistemai.

Sukėlėjas
Šiltinę sukelia vienaląsčiai mikroorganizmai riketsijos (Rickettsia prowazekii). Liga pavadinta JAV gydytojo Nathano Edwino Brillio (1860–1925) vardu.

Kaip epideminė šiltinė plinta?
Vienintelis infekcijos šaltinis yra ligonis. Žmogus, prieš daug metų persirgęs epidemine šiltine, gali tapti infekcijos šaltiniu, jei aplinkoje yra utėlių. Užkratą perduoda drabužinė utėlė Pediculus vestimenti. Ji, prisisiurbusi ligonio kraujo, užsikrečia riketsijomis, kurios patekusios į žarnų epitelį jame dauginasi. Po 5-7 dienų, kai epitelinės ląstelės suirsta ir iš jų riketsijos patenka į žarnyno spindį, utėlė gali užkrėsti žmogų. Utėlė, prisigėrusi žmogaus kraujo, išsituština ir savo išmatomis užkrečia įkandimo vietą. Be to, žmogus kasydamasis gali riketsijas įterpti į odos įdrėskimus. Užsikrėtusi utėlė visą laiką yra pavojinga.

Utėlėms veistis geresnės sąlygos yra žiemą, kai nešiojama daugiau drabužių.

Epidemine šiltine kartais užsikrečiama per orą, kai riketsijų yra dulkėse.

Ligos požymiai
Inkubacinis periodas – 1-2 savaites, dažniausiai 12 dienų. Liga dažniausiai prasideda ūmiai, krečia šaltis, stiprėja galvos skausmas, greitai kyla temperatūra, jau 2-3 ligos dieną ji siekia 39-40°C ir laikosi 8-11 dienų. Ligonio išvaizdai būdinga: paburkęs veidas, paraudę skruostai, išryškėjusios junginės kraujagyslės, paraudusios, blizgančios akys, nemiga. 5-7 ligos dieną atsiranda bėrimas. Bėrimas pradžioje būna neryškus, smulkus, rozeolinis, tačiau greitai atsiranda pailgos formos pavienių, taškinių kraujosruvų, vadinamų petehijomis, kurių dydis varijuoja nuo aguonos iki lęšio grūdo. Jos neiškilusios virš odos ir paspaudus neišnyksta, primena blusų sukandžiojimus.

30 proc. ligonių padidėja kepenys ir blužnis, 6-8 proc. ligonių išsivysto venų trombozė, o vėliau plaučių arterijų tromboembolija.

Esant sunkiai ligos eigai, gali susilaikyti šlapimas ir pasireikšti nevalingas šlapinimasis, sutrikti kalba, rijimas ir net kvėpavimas.

Profilaktika
Ankstyva diagnostika, ligonio hospitalizacija.

Visi bendravusieji su ligoniu turi būti išmaudomi. Jų skalbiniai, patalynė – virinami, lyginami, siekiant sunaikinti utėles. Jei yra galvinių utėlių, jos taip pat turi būti naikinamos.

Epideminis parotitas - tai ūmi virusinė infekcija, pažeidžianti seilių liaukas, smegenų dangalus, kasą, lyties liaukas.

Koks sukėlėjas?
Sukėlėjas – paramyxo grupės virusas, giminingas parainfluenza virusams. Tai gana pastovus virusas, žinomas tik vienas jo serotipas. Virusas gana atsparus išorinėje aplinkoje: kambario temperatūroje gali išlikti iki keturių dienų, tačiau greitai žūsta, paveiktas ultravioletinių spindulių ar dezinfekuojančių medžiagų.

Kaip užsikrečiama epideminiu parotitu?
Žmogus yra vienintelis epideminio parotito viruso šaltinis. Iš sergančiojo virusas išsiskiria oro lašeliniu būdu. Sveiki imlūs asmenys užsikrečia būdami vienoje patalpoje su ligoniu, tačiau epideminio parotito infekcija nėra labai laki, todėl užsikrečiama tik ilgiau bendravus su sergančiuoju.

Kokie yra epideminio parotito simptomai?
Dažniausiai epideminis parotitas būna nesunki liga, tačiau kai kurie ja serga labai sunkiai. Dažniausiai epideminiu parotitu sunkiau serga paaugliai ar jauni suaugusieji. Tipiškiausias epideminio parotito požymis – seilių liaukų patinimas. Be seilių liaukų patinimo, sergant epideminiu parotitu gali prasidėti virusinis galvos smegenų dangalų uždegimas (meningitas), kasos uždegimas (pankreatitas), gali būti pažeistos lyties liaukos. Manoma, kad abipusis sėklidžių uždegimas kartais gali būti vyriško nevaisingumo priežastimi. Labai retais atvejais kiaulytės virusas pažeidžia smegenis – sukelia encefalitą. Kitos labai retos komplikacijos – kurtumas, diabetas.

Koks gydymas?
Epideminiam parotitui gydyti taikomos tik nespecifinės, simptominės gydymo priemonės. Esant reikalui, naudojami antipiretikai, virusiniai meningitai gydomi diuretikais. Abipusiam orchitui gydyti trumpai skiriami kortikosteroidai.

Kaip išvengti epideminio parotito?
Lietuvoje nuo epideminio parotito skiepijama kombinuota tymų - epideminio parotito - raudonukės (MMR) vakcina. Šia vakcina vaikai skiepijami du kartus: antraisiais gyvenimo metais ir 6–7 metų amžiaus. Epideminio parotito vakcina Lietuvoje pradėta skiepyti 1985 m.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius

 

„Niekas pasaulyje geriau neapsaugo vaikų gyvybių už SKIEPUS“

raudonukė ir epideminis parotitas

Jei nusprendžiate neskiepyti savo vaiko, turite suprasti galimą
pavojų bei savo atsakomybę

kaip kalbėti su tėvais apie vaikų skiepus
patarimai sveikatos priežiūros specialistams

 


Erkinis encefalitas (EE) - tai sunki gamtinė židininė virusinė liga, sukeliama erkinio encefalito viruso (EEV), pažeidžianti galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. EE yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai, kartais sukeliantys invalidumą. EE sergama daugelyje pasaulio šalių. Pirmą kartą EE aprašytas 1927 m. Austrijoje, o šios ligos sukėlėjas – EEV išskirtas 1937 m buvusioje Tarybų Sąjungoje.

Ligos sukėlėjas
EE sukelia EEV virusas (RNR virusas), priklausantis Flaviviridae šeimai, Flavivirus giminei. Virusas sferinės formos, apie 50 nm skersmens, sudarytas iš trijų skirtingų struktūrinių baltymų: kapsidės (C), membranos (M) ir apvalkalo (E).
Erkinio encefalito sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje – virusai persistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir voragyvių (erkių) organizmuose. Erkių organizme virusas randamas seilių laikose bei seilėse.
Didelis erkinio encefalito virusų paplitimas yra Baltijos šalyse, Čekijoje, Slovakijoje, Suomijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, Pietinėje Vokietijoje.

Kaip užsikrečiama?
Įsisiurbus erkei. EEV pernešėjai, taip pat ir viruso rezervuaras yra erkės. Europoje ir Lietuvoje EEV virusu dažniausiai užsikrečiama įkandus Ixodes ricinus erkei. Šios rūšies erkės randamos visuose Lietuvos rajonuose. Žmogui virusą perduoti gali nimfa ar suaugusi erkė.
Didesnį pavojų susirgti EE turi rizikos grupių žmonės: miško ir laukų darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, turistai, sportininkai (bėgikai, orientacininkai ir kt.), grybautojai, uogautojai.

Per pieną. EE užsikrėsti galima, vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus. Virinant pieną EEV žūsta per 2 minutes, veikiant 70 ºC temperatūrai – per 5 minutes.

EE simptomai
EE inkubacinis periodas trunka 2 – 28 dienas, vidutiniškai 7 – 14 dienų. Maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė.
Pirmosios ligos fazės kliniką, kuri trunka 1 – 8 dienas, sukelia pirmoji viremijos banga. Jos požymiai yra nespecifiniai: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, rečiau – dispepsiniai ar viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Būdingi laboratoriniai pirmosios EE bangos požymiai yra leukopenija ir trombocitopenija. Jas sukelia EEV diseminacija pirmosios bangos metu į kaulų čiulpus ir dėl to atsiradęs trumpalaikis kaulų čiulpų slopinimas, kuris pasireiškia trumpiausiai gyvenančių forminių elementų kiekio sumažėjimu periferiniame kraujyje. Gali būti nežymiai padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas kraujyje.

Po pirmosios EE stadijos eina ,,tariamo pasveikimo“ periodas, kuris trunka 1 – 33 dienas, dažniausiai 5-8 dienas. Jeigu laiko tarpas tarp pirmosios ir antrosios ligos fazės yra labai trumpas (mažiau kaip 24 valandos) ir žmogus tiesiog nepajaučia klinikinio pagerėjimo bei tuo atveju, kai pirmos fazės klinika yra labai neryški, silpna, EE eiga tampa tariamai ,,vienbangė“.

Antrosios ligos fazės, kuri išsivysto 20 – 30 proc. užkrėstų asmenų, metu nustatomi CNS pažeidimo simptomai ir uždegiminiai pakitimai smegenų skystyje.

EE klinika klasifikuojama į meningitinę, meningoencefalitinę, meningoencefalomielitinę / radikulioneuritinę ligos formas. Meningitas laikomas lengva EE forma, meningoencefalitas ir meningoencefalomielitas / radikulioneuritas laikomi vidutinio sunkumo ir/ar sunkia EE forma.

Meningitinė EE forma diagnozuojama tada, kai nustatomi tik smegenų dangalų pažeidimo požymiai. Smegenų dangalų pažeidimo požymiai yra galvos skausmas, pykinimas ir / arba vėmimas, sprando raumenų rigidiškumas, teigiamas Kernigo ir / ar Brudzinsko simptomas. Maždaug trečdaliui meningitine EE forma sergančių ligonių (apie 15 proc. sergančiųjų skaičiaus) EE pasireiškia karščiavimu, intoksikacijos požymiais ir nedideliais galvos skausmais, be objektyvių neurologinių simptomų.

Meningoencefalitinė EE forma diagnozuojama tada, kai šalia dangalų pažeidimo simptomų nustatomi ir smegenų parenchimos pažeidimo (encefalito) požymiai. Smegenų parenchimos pažeidimo požymiai yra sąmonės, orientacijos, mąstymo sutriki¬mai, disfazija, tremoras, ataksija, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimas, traukuliai, galvos nervų pažeidimas, hemiparezė / hemisindromas dėl motorinės ir / ar sensorinės žievės pažeidimo.

Meningoencefalomielitinė / radikulioneuritinė EE forma diagnozuojama tada, kai kartu su dangalų ir parenchimos pažeidimo požymiais nustatomi nugaros smegenų ir/ar šaknelių bei nugaros nervų pažeidimo simptomai.

Ligos pasekmės
Mirštamumas nuo EE siekia 0,5-4 %. Maždaug trečdalis žmonių, persirgusių EE, nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Rečiau – parezės (paralyžius).

Gydymas
Žmogus gydomas tik simptomiškai – vaistais, sumažinančiais ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją nėra. Žmonės, persirgę EE, įgyja imunitetą šiai ligai.
 
Profilaktika
Vakcinacija

• Veiksmingiausia EE profilaktikos priemonė – skiepai. 1982 m. Austri¬joje, kurioje sergamumo EE rodiklis siekė 8,75/100 tūkst. gyventojų, pradėta visuotinė žmonių vakcinacija nuo EE. Šiuo metu, kai 80 – 90 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, susirgimų EE sumažėjo daugiau kaip 12 kartų. EE vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Įprastinės skiepijimo sche¬mos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1-3 mėn. intervalu; trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių įskiepijimo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo, ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po pilnos vakcinacijos (3 dozių) apie 97 % skiepytų asmenų susidaro apsauginis antikūnių titras. Pradėti skiepytis reikia ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas. Pagreitinta skiepijimų nuo EE schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų vakcinoms gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos informaciniame lapelyje.

Erkių gausą mažinančios priemonės
• Tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: žolė šienaujama nuo ankstyvo pavasario, neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm., menkaverčiai krūmai iškertami, miško darbų atliekos, išvartos, nupjauta žolė išvežama arba sudeginama, pasivaikščiojimo takai ir takai, vedantys vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių link, praplatinami.
• Graužikų populiacijos reguliavimas (deratizacija).

Individualios apsaugos priemonės
• Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save ir bendrakeleivius. Aptiktas per drabužius ropojančias erkes sunaikinti.
• Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti garai priglundančią kepurę, gobtuvą.
• Repelentai (nariuotakojus atbaidančios medžiagos). Repelentais apruošiamos atviros žmogaus kūno vietos (veidas, kaklas, rankos). Repelentais galima apruošti ir gamtoje dėvimus drabužius. Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo panaudotoms medžiagoms. Visų repelentų poveikis yra trumpalaikis.
• Vartoti tik pasterizuotą arba virintą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.
Akaricidinių medžiagų panaudojimo gamtiniuose EE židiniuose efektas trumpalaikis.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

 

ERKINIO ENCEFALITO ETIOLOGIJA, EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS IR PROFILAKTIKA

Saugokis erkių

SKIEPAI – efektyviausia apsauga!

Kaip apsisaugoti nuo erkių platinamų ligų

Ešerichiozė – tai patogeninių Escherichia coli (E. coli) sukelta infekcinė liga, pasireiškianti viduriavimu neretai su krauju ar gleivėmis, karščiavimu, pilvą raižančiais skausmais. Priklausomai nuo sukėlėjo, liga gali komplikuotis hemolizinės uremijos sindromu (HUS) arba trombozine trombocitopenine purpura (TTP).

Didžiausią reikšmę diarėjų patologijoje turi keturios E. coli grupės: enterohemoraginės E. coli (EHEC), enterotoksigeninės E. coli (ETEC), enteroinvazinės E. coli (EIEC) ir enteropatogeninės E. coli (EPEC). Kiekvienos grupės sukelta liga turi skirtingą patogenezę, sukėlėjai – skirtingas virulentiškumo savybes ir skirtingus O:H serotipus. Atskirų grupių E. coli sukelti sindromai irgi gali būti skirtingi.
 
Enterohemoraginių E.coli (EHEC) epidemiologija
Pasaulio sveikatos organizacija labai susirūpinusi šia problema, kadangi EHEC sukeltos diarėjos yra didelė vaikų sergamumo ir mirtingumo priežastis, ypatingai ekonomiškai besivystančiose šalyse. Šios E. coli grupės pagrindinis serologinis tipas (E. coli O157:H7) buvo identifikuotas 1982 metais. EHEC paprastai sukelia hemoraginį kolitą. Išmatose kraujo priemaišų gali būti labai įvairiai: nuo vizualiai nematomų iki viduriavimo vien krauju. Tačiau leukocitų išmatose nebūna. Sunkiausia klinikinė EHEC injekcijos forma yra hemolizinis ureminis sindromas (HUS) ir trombozinė trombocitopeninė purpura (TTP). 2-7 proc. asmenims, sergantiems manifestine ligos forma, gali išsivystyti HUS. EHEC gaminamas stiprus citotoksinas vadinamas Shiga 1 ir Shiga 2 toksinais. Shiga 1 toksinas yra identiškas Shigella dysenteriae 1 padermės gaminamam toksinui. Neseniai šie toksinai buvo pavadinti verocitotoksinais 1 ir 2 arba Shiga panašūs toksinai I ir II.

EHEC pagrindinis rezervuaras yra galvijai. Užsikrečiama dažniausiai vartojant užterštą maistą: žalią ar nepakankamai karščiu apdorotą mėsą ir jos produktus bei nevirintą pieną. Vandens ir maisto fekalinis užteršimas, taip pat maisto kryžminė tarša jį ruošiant taip pat yra svarbūs infekcijos plitimo keliai. Aprašyti E. coli O157 protrūkiai, kilę per mėsainius, dešreles, jautienos kepsnius, nevirintą pieną, šviežias obuolių sultis, jogurtus, sūrius, majonezą, salotas. Sukėlėjas yra pakankamai atsparus rūgščiai, todėl gali išgyventi fermentiniais būdais apdorotame maiste, marinuotose daržovėse.
Infekcija gali plisti per užterštą geriamą bei atvirų vandens telkinių vandenį. Per buitinį sąlytį (žmogus žmogui) infekcija dažniausiai gali išplisti ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose. Užsikrėsti galima ir nuo tiesioginio sąlyčio su gyvūnu-sukėlėjų nešiotoju.
Be klasikinio EHEC infekcijos E. coli O157:H7 serologinio tipo yra žinoma daugiau nei 100 įvairių verocitotoksinus gaminančių E. coli (VTEC) serologinių tipų (tarp jų dažniausiai aptinkami O26:H11, O111:H8, O103:H2, O113:H21, O104:H21). Pastaraisiais metais nustatyta, kad šie sukėlėjai yra susiję žmonių diarėja, panašia į E. coli O157:H7 sukeltą infekciją. Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad VTEC diarėją turintiems ligoniams randama kiek rečiau nei Salmonella ir Campylobacter, bet žymiai dažniau nei Shigella ir Jersinia.
Ligos, sukeltos ne-O157 VTEC sukėlėjų, taip pat gali komplikuotis hemolitiniu ureminiu sindromu (HUS). Tarp ligonių, kuriems nustatyta VTEC infekcija, 20-70 proc. randami ne-O157 VTEC sukėlėjai.
Visų VTEC (O157 ir ne-O157) bendras požymis yra verocitotoksinų vtx 1 ir vtx 2gamyba.
Pagrindinis ne-O157 VTEC rezervuaras yra atrajojantys gyvūnai. Nustatyta (Dr. K. Bettelheim), kad išskirti gyvūnams ne-O157 VTEC serologiniai tipai yra tokie patys kaip išskiriami ligoniams, kuriems buvo HUS ir hemoraginis kolitas (HC). Žalia mėsa ir pienas dažniausiai užteršiami perdirbimo metu.
Dabar jau žinoma, kad O157 VTEC transmisija nuo žmogaus žmogui įmanoma dėl labai mažos užkrato dozės. Tačiau kitų ne-O157 VTEC infekcijos dozė nėra gerai žinoma.
Pagrindiniai VTEC infekcijos rizikos faktoriai yra šie:

  • didelis VTEC sukėlėjų paplitimas tarp gyvūnų;
  • maisto užteršimas gyvūnų mėšlu ir kryžminis gyvūninio žalio bei termiškai apdoroto maisto užteršimas;
  • netinkamas šiluminis gyvūninio maisto paruošimas;
  • kontaktas su VTEC sukėlėjų infekuotais asmenimis, naminiais gyvūnais, VTEC sukėlėjų nešiotojais.

 
Enterotoksigeninių E. coli (ETEC) epidemiologija
 Šios grupės E. coli yra dažniausia keliautojų į ekonomiškai besivystančias šalis infekcija. Šių bakterijų sukelta infekcija yra svarbi kūdikių ir mažų vaikų dehidratacinės diarėjos priežastis minėtose šalyse. ETEC sukėlėjai, panašiai kaip Vibrio cholerae, sukelia profuzinę vandeningą diarėją be kraujo ir gleivių.
ETEC gamina karščiui atsparų (TS) ir karščiui neatsparų (TL) arba abu (TS/TL) enterotoksinus. Dažniausiai ligoniams aptinkami šie serologiniai tipai: O6, O8, O15, O20, O25, O27, O63, O78, O80,O114, O115, O128ac, O148, O153, O159, O167.
Infekcija paplitusi ekonomiškai besivystančiose šalyse, kur vaikai per pirmuosius 3 gyvenimo metus susiduria su ETEC sukėlėjais ir įgyja imunitetą. Todėl vyresni vaikai ir suaugę šia infekcija serga žymiai rečiau.
ETEC rezervuaras - žmogus. Infekcija dažniausiai plinta per maistą, kiek rečiau per vandenį. Taip pat galimas užsikrėtimas nuo buitinio sąlyčio su ligoniu. Užkrečiamoji dozė yra pakankamai didelė.
 
Enteroinvazinių E. coli (EIEC) epidemiologija
EIEC sukelta infekcija pasireiškia stipriais pilvo skausmais, bendru negalavimu, vandeninga diarėja, tenezmais ir karščiavimu. Klinikiniai ligos požymai labai panašūs į šigeliozės. Mažiau nei 10 proc. ligonių ligai progresuojant išmatose gali būti kraujo ir gleivių. EIEC infekcija gali būti įtarta radus dažytame išmatose esančių gleivių tepinėlyje daug leukocitų Tačiau diagnozė patvirtinama bakteriologiniais, serologiniais bei imunologiniais tyrimais.
Pagrindiniai EIEC serologiniai tipai yra šie: O28ac, O29, O112, O124, O136, O143, O144, O152, O167.
EIEC infekcijos rezervuaras yra žmogus. Ši infekcija yra endeminė ekonomiškai besivystančių šalių infekcija. Pavieniai EIEC infekcijos atvejai, taip pat protrūkiai registruojami ir išsivysčiusiose šalyse. Manoma, kad dažniausiai užsikrečiama per maistą, tačiau šios grupės sukeltos infekcijos epidemiologija ir sukėlėjų ekologija mažai žinoma.

Enteropatogeninių E.coli (EPEC) epidemiologija
EPEC sukelta diarėja dažniausiai serga kūdikiai iki 1 metų amžiaus. Liga pasireiškia vandeninga diarėja su gleivėmis, karščiavimu ir dehidratacija. Kūdikių diarėja gali būti sunki ir užsitęsusi, ir ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse yra dažna mirties priežastis.

Dažniausiai ligoniams aptinkami šie EPEC grupės serologiniai tipai: O55, O86, O111, O119, O125, O126, O127, O128ab ir O142.
EPEC rezervuaras - žmogus. Infekcija gali plisti per kūdikių mišinius ir kitą kūdikių maistą. Gimdymo namuose, vaikų lopšeliuose, kūdikių globos namuose infekcija gali plisti per namų apyvokos daiktus ir užterštas personalo rankas dėl blogos rankų higienos.
 
Priešepideminės priemonės ir prevencija
Dėl EHEC sukėlėjų sukeliamų ligų sunkumo būtina kuo greičiau nustatyti infekcijos plitimo rizikos veiksnius specifinių prevencinių priemonių taikymui.
Įtarus protrūkį, reikia ieškoti specifinių infekcijos perdavimo veiksnių (maistas, vanduo ir t.t.), įvertinti židinyje infekcijos išplitimo grėsmę nuo žmogaus žmogui ir, atsižvelgiant į epidemiologinio tyrimo rezultatus, siūlyti, organizuoti atitinkamas kontrolės priemones židiniui lokalizuoti ir likviduoti.
 
Įtarus maistu plintantį protrūkį, išsiaiškinti maisto užteršimo šaltinius, siūlyti nedelsiant nutraukti įtariamo maisto gamybą bei realizavimą, mikrobiologiškai įvertinti įtariamą maistą, maisto tvarkymo vietos aplinką bei dirbančiuosius su maistu.
 
Įtarus EHEC sukeltą infekciją, pirmiausia būtina organizuoti priemones užkirsti kelią infekcijos plitimui per buitinį sąlytį, t.y. aiškinti ligonio šeimos nariams apie rankų plovimo svarbą.
Vengti nepasterizuoto pieno ir jo produktų.
 
Vartoti pakankamai termiškai paruoštą mėsą ir jos produktus. Nustatyta, kad 70 laipsnių temperatūros 15-16 sekundžių ekspozicija mėsos gabalo viduje užtikrina bakterijų sunaikinimą. Kad mėsa pakankamai gerai apdorota šiluma, galima patikrinti iš bėgančio iš mėsos gabalo skysčio spalvos, taip pat matuojant temperatūrą gaminio viduje.
 
Užtikrinti tinkamą rankų higieną kūdikių ir vaikų globos namuose, ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose, ligoninių vaikų skyriuose, t.y. dažną rankų plovimą su muilu.
 
Sergančius asmenis ar bakterijų nešiotojus nušalinti nuo maisto tvarkymo, ligonių, senų žmonių ar vaikų priežiūros ir iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo neleisti dirbti šių darbų.
 
Keliaujantiems į endemines šalis, patariama vartoti tik saugų maistą ir geriamąjį vandenį, kuo dažniau plauti rankas su muilu ir vengti kontakto su ligoniais.
 
Hospitalinės infekcijos profilaktikai naujagimių priežiūros metu yra labai svarbi rankų higiena ir higienos bei sanitarijos standartų laikymasis kūdikių gydymo ir slaugos institucijose.
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

5 pagrindinės taisyklės, kad maistas būtų saugus

Kodėl reikia plauti rankas

Rankų higiena STOP!

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14