D

Dengės karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia Dengės virusas.
 
Sukėlėjas
Dengės virusas priklauso Flaviviridae šeimai, Flavivirus genčiai. Skiriami 4 viruso serotipai (DENV1, DENV2, DENV3 ir DENV4).
 
Kaip užsikrečiama?
Per infekuotų uodų įgėlimus
Dengės karštligė plinta per infekuotų uodų įgėlimus (transmisinis būdas). Pagrindiniai viruso pernešėjai yra Aedes aegypti uodai. Kiti Aedes genties uodai, pvz., Aedes albopictus, taip pat platina virusą, tačiau jų vaidmuo viruso platinime mažesnis nei Aedes aegypti.

Uodas virusu užsikrečia įgėlęs asmeniui, kuriam yra dengės viruso viremija (viruso buvimas kraujyje). Didžiausi viremijos titrai nustatomi dieną prieš ligos simptomų išsivystymą ir sekančias keturias dienas. Laikas, per kurį uodas tampa infekuotu, vadinamas išoriniu inkubaciniu periodu (IIP) (angl. extrinsic incubation period). IIP dažniausiai trunka 8-12 d. nuo viruso patekimo į uodo organizmą esant 25-28ºC oro temperatūrai. IIP trukmę lemia aplinkos temperatūra, jos svyravimai dienos bėgyje, viruso genotipas, į organizmą patekusio viruso kiekis. Uodas infekuotas išlieka visą savo gyvenimą. Aedes aegypti ir Aedes albopictus uodai gelia dienos ir nakties metu, yra gausiai aptinkami žmonių gyvenamojoje aplinkoje ar netoli jos.
 
Kiti užsikrėtimo būdai

• Nors paplitimo dažnis mažas, yra įrodymų, kad dengės virusą besilaukianti moteris gali perduoti vaisiui nėštumo metu (vertikalus infekcijos perdavimas). Susirgus dengės karštlige nėštumo metu gali išsivystyti priešlaikinis gimdymas, naujagimiai gali gimti mažesnio svorio, patirti stresą.
• Registruotas vienas užsikrėtimo atvejis kūdikį maitinant krūtimi.
• Ispanijoje užregistruotas tikėtinas užsikrėtimo atvejis lytiniu keliu tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais.
• Retais atvejais galimas užsikrėtimas atliekant kraujo perpylimą, organų transplantacijas.

 
Paplitimas pasaulyje
Dengės karštligė yra endeminė daugiau nei 100 šalių Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakariniame regione, rytinėje Viduržemio jūros dalyje. 70 proc. ligos naštos tenka Azijai. Matematinio modeliavimo skaičiavimais, kasmet pasaulyje dengės karštlige suserga 390 mln. žmonių, iš jų 96 mln. pasireiškia išreikšti ligos požymiai.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje 2008 m. oficialiai  buvo užregistruota 1,2 mln. ligos atvejų, 2016 m. – 3,34 mln. atvejų.

Didelį susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus dengės karštligės plitimas iš endeminių teritorijų. Šis procesas yra susijęs su klimato atšilimu ir uodų populiacijos didėjimu.

Europoje dažniausiai registruojami įvežtiniai dengės karštligės atvejai. 2011–2018 m., ES/EEE šalyse užregistruoti 14 856 dengės karštligės atvejai, iš jų 27 vietinės kilmės. 2010–2019 m. vietiniai dengės karštligės atvejai buvo registruoti Kroatijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. 2012 m. dengės karštligės protrūkis buvo registruotas Madeiros saloje (Portugalija), kurio metu susirgo daugiau nei 2000 asmenų.

Simptomai
Inkubacinis ligos laikotarpis – 3–14 dienų (vidutiniškai 4–7 d.). 40–80 proc. infekcijų yra besimptomės. Dengės karštligei būdingas karščiavimas, galvos, akiduobių, sąnarių ir raumenų skausmai, makulopapulinis bėrimas, vėmimas, pykinimas.  Ligos simptomai retai kada tęsiasi ilgiau nei 10 d. Mažiau nei 5 proc. visų susirgusių išsivysto  sunkesnė ligos forma – Dengės hemoraginė karštligė (DHK)/ Dengės šoko sindromas (DŠS). Įspėjamieji požymiai, kad dengės karštligė gali progresuoti į sunkią ligą išryškėja ligos karščiavimo fazės pabaigoje, kai temperatūra nukrenta žemiau 38ºC. Įspėjamieji požymiai: stiprūs pilvo skausmai, vėmimas, kraujavimai iš gleivinių, apsunkintas kvėpavimas, nuovargis, irzlumas. Sunkiai ligai būdingas padidėjęs kraujagyslių pralaidumas, kuris gali sąlygoti ir hipovoleminio šoko išsivystymą. Sunkesnės ligos formos dažnesnės tarp vaikų ir paauglių.

Persirgus dengės karštlige, ilgalaikis imunitetas susidaro tik prieš ligą sukėlusį viruso serotipą. Kryžminė apsauga prieš kitus viruso serotipus nesusidaro, todėl tas pats žmogus per savo gyvenimą dengės karštlige gali sirgti keturis kartus. Pakartotiniai užsikrėtimai (kitais viruso serotipais) padidina sunkios ligos riziką.
 
Profilaktika
Kai kuriose šalyse yra registruota vakcina nuo dengės karštligės, tačiau ja gali būti skiepijami tik 9–45 m. asmenys bent kartą sirgę dengės karštlige. Yra paskelbti duomenys, kad nei kartą dengės karštlige nesirgusiems ir paskiepytiems asmenims, padidėja sunkios dengės karštligės išsivystymo rizika, jei dengės karštlige užsikrečiama po vakcinacijos.
 
Kitos profilaktikos priemonės
Užsikrėtimo rizika per uodų įgėlimus gali būti sumažinta mažinant uodų populiacijos tankumą (šalinant atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vanduo, naikinant uodus purškiant insekticidais ir kt.) ir naudojant asmenines apsaugos priemones.
Asmeninės apsaugos priemonės, kurių turi būti laikomasi patalpose ir lauke:

• naudoti repelentus pagal ant pakuotės nurodytas instrukcijas;
• vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis ir mūvėti ilgas kelnes, ypač dienos metu, kai virusą nešiojantys uodai (Aedes) yra aktyviausi;
• miegoti ar ilsėtis nuo uodų apsaugotuose ar kondicionuojamuose kambariuose, kitu atveju naudoti tinklelius nuo uodų dienos ir nakties metu.

Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 3–14 dienų laikotarpyje pradėjus karščiuoti, atsiradus sąnarių, raumenų ir galvos skausmams, kraujavimui ir kt., būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir informuoti gydytoją apie buvusią kelionę.
 
Asmenys, susirgę dengės karštlige, turėtų susilaikyti arba praktikuoti saugius lytinius santykius, kol praeis ligos simptomai.

Difilobotriazė – lėtinė parazitinė liga, kurią sukelia žuvinis arba, dar kitaip vadinamas, platusis kaspinuotis Diphyllobothrium latum.

Sukėlėjas
Tai pats stambiausias žmogaus parazitas. Jo ilgis siekia 10 metrų ir daugiau. Turi plokščią kūną, primenantį kaspiną. Parazitas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 300-4000 narelių. Galinių subrendusių narelių visas vidus yra užpildytas kiaušinėliais. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis, atitrūkus arba suplyšus paskutiniam nareliui. Kiaušinėliai yra maži, matomi tik per mikroskopą, pilkai geltonos spalvos.

Kaip kaspinuotis vystosi? 
Žuvinio kaspinuočio vystymuisi reikalingas gėlas vanduo, du tarpiniai ir vienas galutinis šeimininkas. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai vėžiagyviai ir gėlavandenės žuvys, kurių organizme kaspinuočio lerva praeina tam tikras vystymosi stadijas. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ir žuvimi mintantys gyvūnai (katės, šunys, meškos, lokiai, lapės ir kt.). Jų žarnyne kaspinuotis suauga ir subręsta, todėl galutiniai šeimininkai su išmatomis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius ir yra pagrindiniai infekcijos platintojai. Kaspinuočių kiaušinėliai bręsta tik gėlame vandenyje. Priklausomai nuo vandens temperatūros, kiaušinėliai subręsta per 9–12 dienų. Kiaušinėliams subrendus iš jo išeina maža, apvali, blakstienėlėmis padengta lerva. Ji laisvai plaukioja vandenyje, kol ją praryja pirmas tarpinis šeimininkas – vėžiagyvis – ciklopas. Ciklopo organizme lerva pasiekia tam tikrą vystymosi stadiją. Vėliau vėžiagyvius (ciklopus) praryja jais mintančios žuvys (lydekos, vėgėlės, ešeriai, lašišos ir kt.). Žuvų organizme kaspinuočio lervos vystosi iki invazinės (užkrečiamos) stadijos. Subrendusios (invazinės) lervos įsiskverbia į žuvų raumenis, patenka į ikrus ir kitus žuvų vidaus organus. Šios stadijos kaspinuočio lervutė yra 1-25 mm ilgio ir primena mažas kirmėles. Jų kūnas lygus, be narelių, baltos spalvos, galvutė jau turi prisisiurbimo plyšius. Plėšrios žuvys užsikrečia rydamos ne tik vėžiagyvius, bet ir smulkesnes žuvis, todėl vienoje žuvyje gali būti labai daug šio kaspinuočio lervų.

Kaip užsikrečiama?
Žmogus užsikrečia suvalgęs kaspinuočių lervomis užkrėstos žalios ar termiškai nepakankamai apdorotos žuvies. Žmogui plonajame žarnyne lervos prisitvirtina prie žarnos sienelės ir pradeda augti. Per 1–1,5 mėnesio kaspinuotis suauga ir žmogaus organizme gali gyventi iki 10 metų. Žmogus ar kitas užsikrėtęs žinduolis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius į aplinką visą laiką, kol parazitas gyvena jo žarnyne.

Susirgimo paplitimas 
Difilobotriazė yra gamtinė židininė liga. Žuvinių kaspinuočių vystymasis susijęs su gėlo vandens gyvūnais, todėl šios ligos židiniai formuojasi arti upių ir ežerų. Lietuvoje šių ligų anksčiau pasitaikydavo Kuršių pamario, Nemuno deltos, Trakų rajono gyvenvietėse. Pastaraisiais metais šis susirgimas žmonėms registruojamas labai retai, tik pavieniais atvejais. Pasaulyje difilobotriazė registruojama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Airijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Suomijoje. Kiekvienais matais Rusijoje difiliobotriozė diagnozuojama daugiau kaip 20 tūkst. žmonių (sergamumo rodiklis – 14–15 atvejų 100 tūkst. gyventojų). Rusijos Federacijoje šie susirgimai registruojami vietovėse, kurios susiję su upių (Volgos, Kamos, Jenisiejaus, Obės, Irtyšiaus, Amūro ir kitų) baseinais.

Ligos požymiai
Žmogus suserga praėjus 1,5 mėn. po užsikrėtimo. Sergant difilobotriaze dažnai klinikinių požymių nebūna arba jie būna labai neryškūs. Tačiau dalis ligonių skundžiasi greitu nuovargiu, bendru silpnumu, galvos ir pilvo skausmais, pykinimu, viduriavimu, kuris gali kaitaliotis su vidurių užkietėjimu. Kartais būna neaukšta temperatūra, retais atvejais ir aukšta (38ºC - 39ºC). Žuviniai kaspinuočiai iš žmogaus organizmo pasisavina vitaminą B12 ir folio rūgštį, todėl vystosi B12 hipovitaminozė ar anemija (mažakraujystė). Esant didelei kaspinuočių invazijai, jie gali užkimšti žarnos spindį ir dėl to gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas. Sunkiais atvejais galimi kraujotakos ir nervų sistemos pažeidimo reiškiniai: tachikardija (dažnas širdies ritmas), arterinio kraujospūdžio sumažėjimas, epilepsiniai priepuoliai.

Kaip liga nustatoma?
Įvertinus klinikinius ir epidemiologinius duomenis ir įtarus difilobotirazę, atliekamas išmatų mikroskopinis tyrimas. Jo metu ieškoma kaspinuočio kiaušinėlių. Ligonis kiekvieną dieną į aplinką su išmatomis išsiskiria milijonus kiaušinėlių, todėl išmatose jie lengvai aptinkami. Kartais išmatose randama ir kaspinuočio narelių.

Gydymas 
Patvirtinus diagnozę, infekcinių ligų gydytojas skiria specifinį gydymą. Po gydymo ligoniai mediciniškai stebimi. Jiems atliekami reikalingi tyrimai, norint išsiaiškinti ar žmogus visiškai pasveiko nuo šios ligos.

Priemonės, apsaugančios nuo užsikrėtimo: 
• Svarbu kuo greičiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugiau kaip milijoną kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką.
• Neteršti vandens telkinių žmonių ir gyvūnų išmatomis.
• Nemaitinti žaliomis žuvimis šunų ir kačių tose vietovėse, kur yra susiformavusių šios ligos gamtinių židinių.
• Nevalgyti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos žuvies.
• Žuvis ir jos produktus namų sąlygomis reikia kepti ar virti ne trumpiau kaip 20 minučių, kad visos žuvies dalys pasiektų nemažiau kaip 56° C temperatūrą, kuri išsilaikytų nors 5 minutes.

Žuvies ir jos produktų nukenksminimas namų sąlygomis:
• Kepti ne trumpiau kaip 20 min.
• Žuvį virti 15-20 min. nuo užvirimo momento.
• Pyragą su žuvies įdaru kepti 45 – 60 min.
• Stiprus sūdymas (20 proc. druskos žuvies svoriui) ir 10 dienų laikymas taip pat nukenksmina užsikrėtusias žuvis.
• Ruošiant šalto rūkymo žuvį, reikia ją pasūdyti ir užšaldyti 3 – 4 sav.
• Žuvų užšaldymas -18°C 24 valandoms arba iki -10°C 72 valandoms taip pat jas gali nukenksminti.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Difterija - tai ūmi viena sunkiausių užkrečiamųjų infekcinių ligų, plintanti oro lašiniu būdu, pasižyminti dideliu mirtingumu.

Kas sukelia ligą?
Difteriją sukelia difterijos lazdelė (Corynebacterium diphtheriae, retai – Corynebacterium ulcerans ir Corynebacterium pseudotuberculosis). Tai mikroorganizmas, ypatingas tuo, kad į aplinką išskiria stiprų nuodą (toksiną), kuris ir sukelia visus difterijai būdingus ligos požymius bei pažeidžia įvairius organus, taip sukeldamas įvairių ligų komplikacijų. Šios bakterijos dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takų gleivinę (nosies, gerklės, ryklės, tonzilių ir viršutinę trachėjos dalį) rečiau pasireiškia akių, lytinių organų, odos ir žaizdų difterija.

Kaip užsikrečiama difterija?
Žmogus yra vienintelis C. diphtheriae, infekcijos šaltinis. Šia liga užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, sveikstančio ligonio ar bakterijų nešiotojo per kvėpavimo takus - kosint, čiaudant, kalbant (oro lašiniu būdu) ar su odos opų išskyromis. Difterija taip pat galima užsikrėsti naudojantis asmeniniais sergančiojo daiktais, indais ar fizinio kontakto metu, per infekuotus maisto produktus, tačiau šie ligos plitimo keliai labai reti. Difterija, sukelta C. ulcerans ir C. pseudotuberculosis, užsikrėtimas siejamas su gyvūnais ar termiškai neapdorotų gyvūninių produktų vartojimu.

Kokie yra difterijos simptomai?
Difterijos simptomai paprastai pasireiškia per 2 - 5 dienas nuo užsikrėtimo (gali svyruoti nuo 1 iki 10 dienų). Kai kuriems difterija užsikrėtusiems asmenims jokie simptomai nepasireiškia, tokie žmonės vadinami ligos nešiotojais, nes jie gali difterija užkrėsti aplinkinius.
Liga prasideda ūmiai. Pradžioje difterijos simptomai panašūs į kitų bakterinių nosiaryklės ligų: pakyla temperatūra, skauda gerklę, ypač ryjant, būna silpna, sumažėja apetitas, pykina gali būti jaučiamas nemalonus kvapas iš burnos. Difterija sergantiems asmenims gali būti sunku kvėpuoti, jiems patinsta kaklo limfmazgiai, vargina sausas kosulys. Kaklo patinimas paprastai yra sunki ligos forma. Difteriją nuo kitų ligų skiriantis požymis yra tirštos, pilkos gleivinės apnašos (plėvės) ant ryklės, tonzilių, gomurio. Ligos komplikacijas sukelia mikroorganizmo gaminamas toksinas, kuris su krauju patenka į visus organus. Toksino poveikiui ypač jautrios širdies raumens, inkstų, nervinio audinio ląstelės, todėl ligos eiga būna sunki ir neretai pasibaigianti mirtimi.

Kaip difterija gydoma?
Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėje, nepaisant ligos formos ir sunkumo.

Kaip apsisaugoti nuo difterijos?
Efektyvi difterijos profilaktika – vakcinacija. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių skiepijami: 2, 4, 6 ir 18 mėnesių kūdikiai, 6 – 7 bei 15 – 16 metų vaikai. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų.
Skiepytis nuo difterijos valstybės lėšomis galima visiems, vyresniems nei 25 m. amžiaus, asmenims. Norintiems pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Tik visavertis ir reguliarus skiepijimasis gali garantuoti patikimą apsaugą nuo difterijos.

Difterijos, stabligės vakcinos poreikis metams 

Parengė
​Imunoprofilaktikos skyrius 

 Europos skiepijimo informacijos portalas

 Niekas pasaulyje geriau neapsaugo vaikų gyvybių už skiepus

 Dažniausiai užduodami klausimai apie skiepus

 Difterijos epidemiologija, klinika, profilaktika

 Jei nusprendžiate neskiepyti savo vaiko, turite suprasti galimą pavojų bei savo atsakomybę

 Kaip kalbėti su tėvais apie vaikų skiepus

Dikroceliozė yra mažai žinoma lėtinė kirmėlinė liga, kurią sukelia siurbikė Dicrocoelium dendriticum. Šios ligos metu yra pažeidžiama kepenų tulžies (hepatobiliarinė) sistema.  
 
Ligos sukėlėjas
            Sukėlėjas Dicrocoelium dendriticum (dar vadinamas lacentine siurbike) priklauso Dicrocoeliidae šeimai. Kūnas yra plokščias 6–10 mm ilgio ir 1,2–2,5 mm pločio, ištįsusio lapelio formos. Turi du siurbtukus, kurių pagalba tvirtinasi prie gleivinės. Šie parazitai yra hermofroditai. Suaugusios ir subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka  į aplinką.
 
Parazito vystymosi ciklas
            Parazito vystymosi ciklas vyksta sausumoje, dalyvaujant galutiniams ir tarpiniams šeimininkams.
         Galutiniais šeimininkais gali būti avys, stambieji raguočiai, laukiniai kanopiniai, triušiai, įvairių rūšių graužikai, meškos, labai retai – žmogus. Suaugusios siurbikės parazituoja galutinio šeimininko tulžies latakuose ir tulžies pūslėje. Galutiniai šeimininkai su išmatomis į aplinką išskiria kiaušinėlius, kuriuos praryja ant žemės esantys sausumos moliuskai (pirmas tarpinis šeimininkas). Jų organizme iš kiaušinėlio  išsirita lervos (miracidijos), kurios patenka į virškinamąsias liaukas. Čia jos virsta sporocistomis, iš kurių susidaro cerkarijos (lervinė stadija). Priklausomai nuo aplinkos temperatūros, praeina 4–5 mėn., kol miracidijos virsta cerkarijomis. Cerkarijos susiburia į grupeles (po 100–400) ir apsuptos gleivių sudaro gleivių kamuoliukus. Tokie gleivių kamuoliukai su cerkarijomis pro moliusko kvėpavimo angą patenka į aplinką ir prilimpa prie žolės ar lapų. Išorinis gleivių sluoksnis sudžiūsta ir susidaro tvirtas dangalas, kuris ilgą laiką apsaugo viduje esančias gyvas cerkarijas. Tokius kamuoliukus praryja skruzdėlės (antras tarpinis šeimininkas), kurių organizme per 30–45 dienas cerkarijos virsta invazinėmis lervomis – metacerkarijomis. Vienos skruzdės organizme būna 100 ir daugiau invazinių lervų.
            Literatūroje aprašytas lancetinės siurbikės gyvybinio ciklo fenomenas. Jis pasireiškia tuo, kad dalis cerkarijų, patekusių į skruzdės organizmą, aktyviai migruoja į jos galvos smegenis ir jas pažeidžia. Pakinta skruzdžių elgesys. Dienos metu jos elgiasi normaliai, bet vakare, atšalus orui, negrįžta į skruzdėlyną. Žandais suspaudžia žolės stiebelį, dažniausiai jo viršūnę, ir nejudėdamos kabo iki ryto. Skruzdėlyno, kurio skruzdėlės yra apsikrėtusios lancetine siurbike, aplinkoje, ryte ar vakare galima pamatyti ant žolės viršūnių kabančias sustingusias skruzdėles. Šis neįprastas reiškinys aiškinamas ypatinga parazitų prisitaikymo forma. Užsikrėtusios skruzdėlės, kabančios ant žolės stiebelių viršūnių, turi didesnę galimybę patekti į galutinio šeimininko (dažniausiai žolėdžio gyvūno) organizmą. 

Ligos paplitimas
            Žmonių užsikrėtimai yra reti. Liga registruojama Europoje (Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kt.), Rusijos Federacijoje, Šveicarijoje, Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose (Irane), Azijoje (Kinijoje, Japonijoje, Vietname), Afrikoje (Gana, Nigerija, Siera Leonė), Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje. The parasite tends to be found in areas that favor the intermediate hosts, such as fields with dry, chalky and alkaline soiŽmonių susirgimų pasitaiko Užkaukazėje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje.    Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje šios ligos atvejų užregistruota nebuvo.
 
Infekcijos šaltinis
            Infekcijos šaltinis yra stambieji ir smulkieji raguočiai, kiaulės, arkliai, šunys, katės, kiškiai, retai – žmogus, kurie su išmatomis išskiria siurbikių kiaušinėlius. 
 
Užsikrėtimo būdai
         Žmogus užsikrečia invazinėms lervoms patekus į virškinimo traktą. Į žmogaus organizmą šios siurbikės gali patekti atsitiktinai prarijus užsikrėtusią šiais parazitais skruzdėlę.
            Dvylikapirštėje žarnoje lervos (metacerkarijos) išsilaisvina iš apvalkalėlio ir tulžies lataku patenka į kepenis. Čia jos per 7–9 savaites užauga ir lytiškai subręsta. Praėjus 85 dienoms po užsikrėtimo, išmatose jau galima aptikti siurbikių kiaušinėlių.
 
Klinika
            Inkubacinis periodas nežinomas. Ūmi stadija neištirta. D. dendriticum along with D. hospes are part of a group of trematodes that can infect the bile ducts of humans.DDažniausiai As a result most D. dendriticum infections of the biliary tree produce only mild symptoms. D.dendriticum sukelta infekcija praeina lengvai,be ryškesnių simptomų. Ligonis jaučia pilvo skausmus, atsiranda seilėtekis, pykinimas, rėmuo, pilvo pūtimas bei viduriavimas. Ligonis neturi apetito, blogai miega, jam skauda galvą.These symptoms can include biliary colic and general digestive disturbances, including bloating and diarrhea. Esant sunkiai ligos eigai, gali padidėti kepenys, atsirasti nedidelė gelta, vystytis kepenų uždegimas bei cirozė. However, in heavier infections, bile ducts and the biliary epithelium may become enlarged in addition to the generation of fibrous tissue surrounding the ducts, and as a result, hepatomegaly and inflammation of the liver (cirrhosis) may occur.

Kaip liga nustatoma?
            Liga nustatoma įvertinus klinikinius ir epidemiologinius duomenis bei atlikus laboratorinius tyrimus.
      Pagrindinis tyrimas, patvirtinantis diagnozę, yra išmatų ir dvylikapirštės žarnos turinio tyrimas dėl siurbikių kiaušinėlių.
Diagnozei patvirtinti gali būti atliekamas bendras kraujo tyrimas bei serologiniai imonologiniai kraujo tyrimai
.         
Profilaktika
            Saugoti maisto produktus nuo skruzdžių. Daržoves, vaisius valgyti gerai nuplautus.
 
 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė      

Kas yra dipilidozė?
Dipilidozė yra parazitinė liga, kurią sukelia šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų, vilkų ir retkarčiais žmonių plonosiose žarnose gyvenantys kaspinuočiai Dipylidium caninum, dar vadinami šuniniu kaspinuočiu.
 
Sukėlėjas
Dipylidium caninum yra plokščias, kaspino formos parazitas, sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio galvutė turi kabliukus ir dantukus, kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Kaspinuotis gali užaugti iki 70 cm ilgio. Visas jo kūnas sudarytas iš daugybės mažų 3 mm ilgio narelių. Kiekvienas narelis yra tarsi atskiras individas, turintis savo organus, gimdą, kurioje yra šimtai kiaušinėlių. Kaspinuotis maitinasi visu kūno paviršiumi, naudodamas žarnyne esantį maistą. Jis auga nuo kaklelio, todėl jauniausi nareliai yra prie galvos, seniausi – pačiame kaspinuočio gale. Per tą laiką, kol narelis pasiekia parazito galą, jo visa ertmė užsipildo gimda su kiaušinėliais. Toks narelis atitrūksta nuo kūno ir, patekęs į tiesiąją žarną, su išmatomis ar per išeinamąją angą patenka į išorę. Narelis primena ryžio grūdą ir gali judėti. Sudžiūvęs narelis panašus į sezamo sėklą, jam sutrūkus, kiaušinėliai išbyra ir pasklinda. Kiaušinėliai dažniausiai būna sulipę po 2-30.
 
Kaspinuočio vystymosi ciklas
Šuninio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis ir šeimininkai. Skirtingų šeimininkų organizme jis pereina kelias vystymosi stadijas: suaugęs kaspinuotis, kiaušinėlis ir lerva. Galutinio šeimininko organizme visada gyvena suaugęs kaspinuotis, o tarpinio – vystosi lervinė kaspinuočio stadija (cisticerkas). Šio kaspinuočio vystymesi paprastai dalyvauja šunys ir katės, kaip galutiniai šeimininkai, bei blusos ir plaukagraužiai, kaip tarpiniai šeimininkai. Suaugę kaspinuočiai, gyvendami šuns ar katės žarnyne, išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kiaušinėliuose yra kaspinuočio lerva, kuri toliau gali vystytis tik patekusi į blusos ar plaukagraužio organizmą. Tarpinių šeimininkų (blusų, plaukagraužių) lervos maitinasi įvairiomis organinėmis medžiagomis, dažniausiai gyvūnų išdžiūvusiomis išmatų dalelėmis, kurias randa aplinkoje. Prarijusios kaspinuočio kiaušinėlių, esančius jų aplinkoje, užsikrečia kaspinuočiais. Jų organizme kaspinuočio lervos vystosi apie 18-30 dienų. Kai blusų ar plaukagraužių lerva virsta lėliuke, vėliau suaugėliu, jo organizme esanti kaspinuočio lerva (cisticerkas) jau gali užkrėsti gyvūnus ir žmogų, jei patenka į jų žarnyną. Kai suaugusiai blusai ar plaukagraužiui maitinantis krauju atsiranda odos niežulys, gyvūnas (katė, šuo) kasydamasis praryja ar sutraiško kenkėjus. Taip pat gyvūnai gali užsikrėsti suėdę graužiką, užsikrėtusį blusomis, turinčiomis kaspinuočio lervų. Gyvūno skrandyje blusa ar plaukagraužis yra suvirškinami, cisticerkas patenka į plonąjį žarnyną, kur prisitvirtina prie sienelės ir pradeda augti. Praeina 2 savaitės nuo blusos prarijimo iki narelių išsiskyrimo į išorę.

 
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis gyvūnas, kuris su išmatomis išskiria kaspinuočių narelius su kiaušinėliais.
 
Žmogaus užsikrėtimo kelias
Žmogus šuniniu kaspinuočiu užsikrečia, šio kaspinuočio lervoms (cisticerkams) per burną patekus į žarnyną. Dažniausiai žmogus užsikrečia, bendraudamas su sergančiais šunimis (katėmis), ant kurių kailio, letenėlių, snukučio, liežuvio gali būti blusos ar jų dalys su kaspinuočio lervomis. Šunys dažnai laižo žmogaus rankas, o kartais ir veidą, tokiu būdu nuo rankų, veido blusų ar plaukagraužių dalys su kaspinuočio lervomis patenka į burną.
 
Rizikos grupės
Didžiausią riziką užsikrėsti ir susirgti turi vaikai, kurie dažnai bendrauja su savo augintiniais, neturi reikiamų higieninių įgūdžių, kiša įvairius daiktus ar pirštus į burną, taip pat dėl dar nesusiformavusio imuniteto yra labai imlūs įvairiems infekciniams susirgimams.
 
Paplitimas
Žmonės, sergantys šia liga, registruojami labai retai, tačiau, daugėjant naminių gyvūnų, daugėja ir žmonių susirgimų.
 
Klinika
Susirgimas dažnai būna be simptomų, tačiau gali pablogėti apetitas, atsirasti silpnumas, pilvo skausmai, pykinimas, kartais vėmimas, viduriavimas. Suaugęs kaspinuotis gyvena žmogaus plonajame žarnyne, todėl, pradėjus šalintis nareliams per išeinamąją angą, atsiranda šios srities niežulys, taip pat galima pamatyti besišalinančius narelius.
 
Gydymas
Žmonių gydymui skiriami antihelmintiniai vaistai, kurie sunaikina kaspinuotį, ir ligos simptomai išnyksta.
 
Profilaktika
Pagrindinė priemonė, siekiant išvengti šio susirgimo, yra šunų ir kačių gydymas.
Duodant medikamentus, reikia įsitikinti, ar jie veikia kaspinuočius, todėl geriausiai pasitarti su veterinarijos gydytoju. Gydymas yra labai efektyvus, kaspinuočiai suyra ir yra suvirškinami, todėl su išmatomis jie nepasišalina ir kaspinuočio dažniausiai negalima pamatyti. Viena vaistų dozė užmuša kaspinuotį, tačiau rekomenduojama po 3 savaičių duoti ir antrą dozę, nes gyvūnas gali užsikrėsti pakartotinai. Vienkartiniu vaistų vartojimu neįmanoma visiems laikams išvengti šunų (kačių) žarnyno parazitų, todėl kaspinuočius, bei kitas kirmėles reikia naikinti reguliariai, per visą gyvūno gyvenimą (vaistai dažniausiai duodami kas tris mėnesius).
 
Ektoparazitų (išorinių parazitų) naikinimas.
Radus blusų ar plaukagraužių, reikia nedelsiant pradėti gydymą. Ektoparazitams naikinti naudojami šampūnai, pudros, įvairūs skysčiai, aerozoliai. Radus plaukagraužius, gydymą reikia pakartoti po dviejų savaičių, nes iš karto nežūva prie plaukų prilipę kiaušinėliai.
 
Aplinkos švarinimas.
Svarbu, kad gyvūnų aplinkoje nebūtų blusų, plaukagraužių, kuriais gyvūnai gali užsikrėsti pakartotinai. Reikia švarinti aplinką, kad šie parazitai negalėtų veistis, ypatingai tas vietas, kuriose gyvūnai dažniausiai būna. Pastoviai siurbti, plauti patalpas, kilimėliu, ant kurių ilsisi gyvūnai, naudoti purškiklius su insekticidais. Tokiu būdu pašalinami blusų kiaušinėliai, įvairūs nešvarumai, kuriais maitinasi blusų lervos. Kadangi blusų lervos ir lėliukės stipriai prilimpa prie kilimų plaukelių ir jas sunku pašalinti, todėl kilimus rekomenduojama išvalyti boro rūgštimi, kuri užmuša blusų lervas.
 
Žmonių asmeninė higiena bei tinkamas elgesys su savo augintiniais.
 Kiekvieną kartą derėtų plauti rankas pažaidus su gyvūnais, prieš valgant ar maisto ruošimą, nevalgyti su augintiniais iš tų pačių indų, neleisti šuniukams ir kačiukams laižyti veido, o ypač lūpų, pastoviai rūpintis aplinkos, savo drabužių, patalynės, augintinių švara, neleisti vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais.
 
Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Kas yra dirofilariozė?
Dirofilariozė yra kirmėlinė liga, kurią sukelia Dirofilaria apvaliosios kirmėlės. Šia liga gali užsikrėsti ir sirgti įvairūs gyvūnai, žmonės. Infekcija perduodama įkandus užsikrėtusiam uodui. Kirmėlės gyvendamos žmogaus organizme gali pažeisti odą, akis ar plaučius.

Sukėlėjai
Yra žinoma daug Dirofilaria kirmėlių rūšių, kurios parazituoja gyvūnų organizme. Žmogui pavojingos trys kirmėlių rūšys: Dirofilaria immitis, Dirofilaria repens ir Dirofilaria tenuis.
Suaugusios kirmėlės Dirofilaria  gyvena gyvūnų širdies dešiniajame skilvelyje, todėl yra vadinamos „širdies kirminais“. Kirmėlės ilgos, plonos, savo išvaizda panašios į spagečius.
Patelės užauga iki 25–30 cm ilgio, patinėliai – 12–19 cm. D. immitis ir D. repens kirmėlės aptinkamos šunų, lapių, vilkų širdyje, o D. tenuis – meškėnų, kurios ten gali išgyventi iki 5–10 metų. Suaugusios kirmėlės išskiria lervas (mikrofilarijas), kurios migruoja į periferinį kraują.

Ligos sukėlėjų vystymosi ciklas
Dirofilaria kirmėlės vystosi keisdamos šeimininkus. Joms reikalingas galutinis ir tarpinis šeimininkai. Galutiniai šeimininkai yra šunys, lapės, vilkai, meškėnai. Jų organizme kirmėlės užauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai yra įvairių rūšių (Aedes, Culex, Anopheles, Mansonia) uodai, kurių organizme vystosi kirmėlių lervos. Žmogus yra atsitiktinis šeimininkas, nes lervos, patekusios į organizmą, iki suaugusių kirmėlių neišsivysto.
 

 1. Uodui siurbiant kraują, jo organizme esančios trečios stadijos lervos per žaizdelę patenka į šuns, kitų gyvūnų, žmogaus odą.  2. Lervos šuns ar kitų galutinių šeimininkų organizme per du mėnesius virsta suaugusiomis kirmėlėmis, kurios migruoja į plaučių arteriją ir dešinįjį širdies skilvelį. 3.  Kirmėlės patekusios į širdį – poruojasi. Apvaisintos patelės išskiria mikrofilarijas, kurios keliauja į periferinį kraują.  4. Daugiausiai mikrofilarijų kraujyje būna naktį. Šiuo paros metu uodui maitinantis, kraujyje cirkuliuojančios mikrofilarijos patenka į jo organizmą.  5.  Per 2 savaites mikrofilarijos uodo organizme virsta  6. pirmos, antros ir  7.  trečios (užkrečiamosios) stadijos lervomis, kurios migruoja į   8. uodo straubliuką (siurbimo aparatą). Uodui siurbiant kraują, jos patenka į žmogaus ar gyvūno odą.  9. Žmogus yra atsitiktinis šeimininkas. Dauguma lervų patekusi į odą žūsta, o likusios gyvos – migruoja į plaučius, smulkias kraujagysles, iki suaugusių kirmėlių neišsivysto.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra dirofilarioze užsikrėtę šunys (kiti šunų šeimos atstovai) ir meškėnai, kurių kraujyje cirkuliuoja mikrofilarijos (lervos). Jei šuns širdyje yra mažiau nei 25 kirmėlės, ligos požymių šuo gali ir neturėti, tačiau jis vis tiek yra infekcijos šaltinis. Jei širdyje ar plaučių arterijoje apsigyvena 60 ar daugiau kirminų, gali atsirasti kraujotakos sutrikimų, kepenų, inkstų, širdies pažeidimo simptomų. Šuo sunkiai kvėpuoja, atsiranda kosulys, vėmimas, greitas nuovargis, svorio kritimas, o ligai progresuojant vystosi širdies nepakankamumas, užsikimšus kraujagyslėms - šuo gali žūti.  

Žmogus bei kiti žinduoliai (išskyrus šunis, meškėnus) negali būti infekcijos šaltiniu, nes jų organizme kirmėlės neužauga, nesubręsta ir neišskiria mikrofilarijų.

Infekcijos perdavimas
Gyvūnas ir žmogus užsikrečia, įkandus uodui, kurio organizme yra trečios stadijos lervų.

Paplitimas
Ši liga paplitusi Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijos šalyse, Australijoje. Tolimos kelionės su gyvūnais ir klimato atšilimas nulėmė ligos išplitimą ir kitose pasaulio šalyse. Dabar dirofilariozė registruojama Europos šalyse, taip pat Lietuvoje.

Klinika
Dauguma žmonių užsikrėtusių dirofilarioze nejaučia jokių negalavimų. Užsikrėtus D. immitis  gali atsirasti kosulys, kartais su krauju, taip pat atsiranda krūtinės skausmas, pakyla temperatūra, vystosi pleuritas (skysčio kaupimasis pleuros srityje). Kirmėlėms žuvus, plaučių arterijose vystosi granuliomos (smulkūs mazgeliai), kurios yra  matomos rentgenogramoje. Retai, tačiau  kirmėlės gali nukeliauti į smegenis, akis, sėklides.  Užsikrėtus D. repens ir D. tenuis kirmėlėmis, dažniausiai atsiranda mazgeliai po oda, taip pat jas galima pamatyti akies junginėje.

Diagnostika
Žmonėms dirofilariozė nustatoma atliekant rentgenogramą, atsiradus mazgeliams po oda, akių junginėje pamačius kėrmėlę.

Gydymas
Chirurginiu būdu kirmėlės pašalinamos iš akių junginės, odos.
 
Prevencija
Keliaujant po endemines šalis labai svarbi apsauga nuo uodų įkandimo. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant, todėl tamsiu paros metu reikia vengti vaikščioti lauke ar būti arti vandens. Nešioti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis dengiančius batus, mūvėti kojines, vengti tamsių drabužių, kurie vilioja uodus.

Veido, drabužiais nepridengtų rankų, kojų ar kitų kūno vietų apsaugai naudoti repelentus (uodus atbaidančias priemones).

Gyvenamųjų patalpų duris ir langus uždengti tinkleliais arba juos uždaryti. Miegant lauke ar nesandariose patalpose, virš lovos pakabinti audeklą, atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu. Jei nėra suplyšęs ir po juo nėra uodų, lovos tinklelis garantuoja apsaugą.

Išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir kitur, kur yra uodų.
 
Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.
 

Kas tai yra drakunkuliozė?
Drakunkuliozė yra reta tropinė parazitinė liga, kurią sukelia kirmėlė Dracunculus medinensis. Dar ši liga vadinama rišta arba Gvinėjos kirmėle.

Sukėlėjas 
Dracunculus medinensis yra stambi gyvavedė kirmėlė, priklausanti apvaliųjų kirmėlių klasei. Kirmėlės turi siūlo formos kūną, yra baltos spalvos. Patelė gali būti iki 80 cm, patinėlis – 4 cm ilgio. Apvaisintos patelės beveik visa kūno ertmė yra užpildyta gimda, kurioje randasi keli milijonai 0,5–0,75 mm ilgio lervučių. Jos iš kirmėlės kūno išeina tik suardžius kirmėlės dangalą galvinėje dalyje. Suaugusios kirmėlės lokalizuojasi žmogaus kojų, rankų, pečių ir kitų kūno vietų poodiniame audinyje.

Parazito gyvybinis ciklas
Šio parazito gyvybinis ciklas susijęs su šeimininkų kaita bei gėlu vandeniu. Parazito vystymuisi reikalingi galutinis ir tarpinis šeimininkai. Galutinis šeimininkas yra žmogus, kurio organizme išsivysto suaugusios kirmėlės. Tarpinis šeimininkas – maži 5-2 mm gėlavandenių vandenų vėžiagyviai – ciklopai. Jų organizme lervos praeina tam tikrą savo vystymosi etapą.

Infekcijos šaltinis 
Sergantis žmogus.

Kaip žmogus užsikrečia? 
Žmogus užsikrečia gerdamas vandenį, kuriame yra vėžiagyvių, užsikrėtusių D. medinensis lervomis. Žmogaus skrandyje ciklopai suyra, išsilaisvinusios lervutės įsiskverbia į žarnų sienelę, kur pradeda augti. Pasiekusios tam tikrą išsivystymo lygį lervutės migruoja audiniais, kol patenka į pažasties bei kirkšnių poodinį jungiamąjį audinį. Čia per 3-4 mėn. lervutės suauga, lytiškai subręsta ir poruojasi. Po patelės apvaisinimo patinėliai žūsta ir jų kūnas ištirpsta, o apvaisintos patelės migruoja į žmogaus (dažniausiai galūnių) poodinį audinį bei odą. Patelės žmogaus organizme pilnai suauga praėjus metams po užsikrėtimo. Patelių gimdoje jau yra visiškai subrendusios parazito lervos. Viršgalvinės kirmėlės dalies žmogaus odoje atsiranda 2–7 cm dydžio furunkulas (votis) ar pūslelė, kuri susilietusi su vandeniu (pvz., maudantis, dirbant ryžių laukuose) suplyšta. Atsiradusioje angelėje išsiverčia kirmėlės gimda ir į vandenį paleidžiami keli milijonai gyvų lervučių. Po to kirmėlė žūsta. Į vandenį patekusias lervas praryja tarpiniai šeimininkai – gėlavandeniai vėžiagyviai. Patekusios į ciklopo organizmą lervos suardo tarpinio šeimininko žarnos sienelę ir patenka į jo kūno ertmę. Ciklopo organizme lervos per 12–14 dienų tampa invazinės (užkrečiamos) ir pavojingos žmogui.

Paplitimas 
Susirgimas buvo registruojamas Vakarų, Centrinėje Afrikoje, Azijoje (Indijoje, Pakistane, Irake, Irane) ir Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Gvinėjoje). Drakunkuliozė yra pirma parazitinė liga, kurią numatoma likviduoti visame pasaulyje. Per paskutinius 15 metų stebimas ryškus sergamumo mažėjimas: 1989 m. - 900 tūkst. ligonių, 2001 m. – 60 tūkst. ligonių. Dabar drakunkuliozė registruojama  4–oje Afrikos šalių (Čade,  Etiopijoje, Malyje ir Pietų Sudane).  Daugiausiai atvejų užregistruojama  Pietų Sudane (76 proc. visų atvejų).

Klinika
Ligos pradžioje, kai žmogaus organizme vyksta lervų migracija, atsiranda įvairios alerginės reakcijos. Šiai ligos stadijai būdingi odos bėrimai, silpnumas, veido pabrinkimai, dusulys ir astminiai reiškiniai. Alerginiai reiškiniai laikosi nuo kelių dienų iki 2-3 mėnesių. Pasirodžius kirmėlei odos paviršiuje, alerginiai reiškiniai išnyksta. Odoje ties kirmėlės galvine dalimi formuojasi maždaug 2–7 cm diametro furunkulas (votis), kuris po 5–7 dienų atsiveria ir apnuogina kirmėlės kūną. Gali vystytis komplikacijos, susijusios su antrine bakterine infekcija. Tai įvairūs abscesai, flegmonos, gangrenos, opos. Kita komplikacijų grupė susijusi su organizmo sensibilizacija (jautrumas) parazito antigenais (sąnarių uždegimai (artritai)).

Laboratorinė diagnostika
Ligos pradžioje ligą nustatyti sunku. Vėliau, atsiradus furunkului, liga nustatoma aptikus kirmėlę poodiniame sluoksnyje. Kirmėlės lokalizacijos vietose odoje ir poodiniame audinyje matomi vingiuoti velenėliai.

Gydymas
Nuo senų laikų, susirgus, kirmėlės iš odos opų buvo šalinamos vyniojant jas ant marlinio volelio ar pagaliuko. Ši procedūra atliekama labai atsargiai, kad kirmėlė nenutrūktų, nes išsiliejęs į žaizdą parazito kūno skystis gali sukelti sunkią flegmoną (odos uždegimą). Kirmėlės šalinimas gali trukti net pora ar daugiau savaičių, nes kirmėlė išvyniojama po 5–10 cm per parą. Kirmėlei parazituojant ant kojų reikia taikyti profilaktines priemones nuo stabligės. Alerginės reakcijos gydomos priešalerginiais preparatais. Atsiradus bakterinei infekcijai – naudojami antibiotikai.

Profilaktika
Endeminėse vietovėse (kur registruojamas susirgimas) gerti tik virintą vandenį.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Informacija atnaujinta
2015-07-24